Etnografinių regionų metams paminėti rengiamas konkursas

2015 paskelbti Lietuvos etnografinių regionų metai. Kauno marių regioninio parko direkcija irgi prisideda prie šių metų sklaidos. Tik štai problema – kuriam etnografiniam regionui priskirti Kauno marių regioninį parką?

Kaip nuo seno Nemunas buvo baltų genčių skiriamoji riba, taip dabar Kauno marios yra skirtingų etnografinių regionų pasienis: vienam krante aukštaičių sutartinės skamba, kitam – suvalkiečiai laukus aria, o pačioj uodegoj dar ir dzūkai po miškus grybaudami šūkauja.

Strėva, kuri įteka į marias ties Kruoniu, anksčiau vadinta trijų gubernijų kampu, mat jos žiotys buvo natūrali gamtinė siena, skyrusi Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijas. Dėl to vietiniai juokaudavo, kad tai vieta, kur galima girdėti gaidį giedant net trijose gubernijose. Šiandien juokaujama, kad Kauno marių regioniniame parke tokių stebuklingų vietų yra daugiau. Ar žinote, kad vienoj tokioj vos per keletą valandų įmanoma apeiti visą Lietuvą: ir Žemaitiją aplankyti, ir Dzūkijoj pabūti, ir Suvalkijon užsukti, pas aukštaičius pasisvečiuoti? Tad nenuostabu, jog sunku vienareikšmiškai nuspręsti, kokiam regionui ši teritorija artimesnė, nes istoriškai – ji niekada nebuvo vienalytė, o geografiškai – tai Lietuvos širdis.

Vasarą Kauno regioninio parko direkcija pakvies į etnografiniams metams paminėti skirtą pėsčiųjų žygį, o kol kas parengė keletą plakatų, kuriuose vaizduojami Lietuvos etnografinių regionų savitumą atspindintys elementai – tautiniai rūbai, kulinarinis paveldas, etnoarchitektūra, papročiai, tarmės ir patarmės, tautosaka ir kita liaudies kūryba. Norima parodyti, kokia ypatinga ir marga yra Lietuva. Tam, kad būtų abipusis ryšys, Kauno regioninio parko direkcija pateikdama kiekvieno plakato galutinį variantą, kas savaitę skelbs virtualų konkursą, kurio metu konkurso dalyviai turės galimybę patys pasidomėti etnografinių regionų ypatybėmis: kas ką dėvi, kur gyvena, ką valgo, kaip kalba ir t.t. Be to, stengsis išlaikyti kultūros ir gamtos vienovę, kuri baltams visada buvo aktuali, tad plakatuose etnografinius elementus derinami su gamtiniais motyvais, tuo pačiu metu, ieškodami tinkamų gamtinių aliuzijų, išryškina ir savo regioninio parko biologinės įvairovės vertybes.

Pirmasis klausimas

Pirmasis plakatas skirtas Lietuvos etnografinių sričių „psichologijai“, t.y. stereotipinės skirtingų regionų atstovų charakterio ypatybės. Neabejojama, kad tai toji etnografijos dalis, su kuria tenka susidurti kasdienybėje, kuri nėra tik archyvinė ar parodomoji išraiška. Pabandykite įvardinti, su kokiais etnografinių regionų atstovais lyginami plakate pavaizduoti gyvūnai? Kaip manote, ar tai tiesa? Teisingai įvardinusiems visus 6 punktus, Kauno regioninio parko direkcija dovanos Kauno regiono istorijai pažinti labai svarbų leidinį – S.Abromavičiaus knygą „Sugrįžimas į nuskendusį slėnį“. Jeigu teisingų atsakymų bus daugiau, nugalėtojas bus išaiškintas burtų keliu. Atsakymus į pirmą klausimą pateikti galite iki kovo 4 d. el.paštu ramune.mikitiejeva@gmail.com arba tiesiogiai Kauno marių regioninio parko direkcijos „Facebook“ puslapyje komentaruose po tos dienos skelbtimi.

O štai ir kuklus priminimas apie ryškiausius etnografinių charakterių įvaizdžius.

Taupumo asas

Su­val­kie­tis suvokiamas kaip ra­cio­na­lus, ap­suk­rus, ūkiškas, blaiviai mąstan­tis asmuo, kuris nesivadovauja emocijomis. Bene dažniausiai, pirma savybė, kuri šauna galvoj paminėjus suvalkietį – perdėtas taupumas. Tačiau, kaip pastebi Giedrė Šukytė, tyrinėjanti Lie­tu­vos et­no­gra­fi­nių re­gionų at­sto­vų įvaizdžius šiuo­lai­ki­niuo­se anek­do­tuo­se, suvalkietis savo godumą dažnai ge­ba užmas­kuo­ti, net paversti jį pra­našumu. Visgi, tokios charakterio savybės lėmė, kad būtent suvalkietis yra dažniausiai pasitaikantis anekdotų personažas. Štai keletas jų:

Dzūkas ir su­val­kie­tis bu­vo pa­kvies­ti į ves­tu­ves. Jų vie­tos už ves­tu­vi­nio sta­lo bu­vo šalia ir jie ėmė kalbėti apie ves­tu­vi­nes do­va­nas jau­na­vedžiams. „Aš at­vežiau ar­ba­tos ser­vizą dvy­li­kai as­menų, – kuk­liai pri­si­pažino dzūkas. – O aš, – išdidžiai pa­reiškė su­val­kietis, – at­bo­gi­nau ar­ba­tai pils­ty­ti tin­klelį su aštuo­nias­dešimt aštuo­nio­mis sky­lutėmis“.

Pa­matė žmo­ge­lis su­val­kietį, be­si­ruošiantį val­gy­ti lašinius. Priėjo, pa­klausė:– Klau­syk, gal ga­li pa­si­da­lin­ti, aš la­bai al­ka­nas. Su­val­kie­tis nužvel­gia žmo­gelį ir sa­ko: – Gerai, pasidalinsiu, bet tu­ri pir­ma išger­ti šitą pus­ki­birį van­dens. Žmo­ge­lis link­te­li galva ir var­gais ne­ga­lais išge­ria van­denį – pil­vas išsi­pučia. Su­val­kie­tis klau­sia: – Na, vis dar no­ri val­gy­ti? – Na, ne­la­bai. Su­val­kie­tis: – Tai aš tau pa­sa­ky­siu – tu ne valgy­ti norėjai, o ger­ti!

Su­val­kie­tis pa­slau­giai klau­sia sa­vo svečių išlydėda­mas: – Gal laip­tinėje šviesą uždeg­ti? – Ačiū, ne­rei­kia, mes jau gu­li­me apačio­je.

Ne­pa­pras­tai tvar­kin­gas suval­kie­tis pa­ka­bi­no ant durų skel­bimą: „Prašome ge­rai nu­si­va­ly­ti ko­jas… į kai­my­no ki­limėlį“.

Turi savo nuomonę, ir savo enciklopeciją

Dažnas folkloro personažas ir žemaitis. Visuomenėje įsivyravę tokie žemaičio vaizdiniai: lėtumas, užsispyrimas, uždarumas. Tačiau būtent žemaičių tarmės ypa­tybės, jos puo­selėji­mas yra vie­nas pa­grin­di­nių įvaizdžio bruožų. Geriausiai žemaitiško charakterio ypatybes atspindi šie anekdotai:

Upėje skęsta žmogus. Pro šalį eina žemaitis. Lėtai, gan abe­jin­gai žemai­tis su­re­a­guo­ja ir į skęstantį žmogų. Il­gai stebėjęs, pa­siūlo: „Mon ruods, to jau ne­bvark, ne­bvark…“.

Žemaičio lėtu­mas kai ku­riais at­ve­jais per­au­ga ir į užsis­py­rimą. Vie­na­me dažnesnių anekdotų, ku­riuo­se mi­ni­mi vi­sų et­no­gra­fi­nių re­gio­nų atstovai bei jų elg­se­na maiše, žemaitis at­si­sa­ko išlįsti iš maišo, teig­da­mas: „Kas monėm čia įkėša, tas te­gul ėr ištrau­k“. Tai nie­kur ne­sku­ban­tis, tu­rin­tis sa­vo nuo­monę žmo­gus. Dar vie­na žemaičio įvaizdžio da­lis – jis stip­rus, kan­trus.

Et­no­psi­cho­lo­gai, ty­rinėję aukštaičių ir žemaičių ga­li­mas psi­chi­kos ypa­ty­bes, nu­statė, jog pas­ta­rie­siems būdin­ges­nis užda­ru­mas, jaut­ru­mas, tačiau kar­tu di­des­nis at­kak­lu­mas siekiant tiks­lo, stip­riau išreikštas Ego. O kaip kitaip – juk ne kiekvienas etnografinis regionas turi sava tarme internetiniuose tyruose tyvuliuojančią Vikipediją.

Nerodo, kur grybai dygsta

Jeigu žemaitis yra mažakalbis, tai dzūkas – visiška priešingybė. Ryškiausios dzūkų charakterio savybės – draugiškumas ir svetingumas, tačiau draugiškumas baigiasi ten, kur prasideda grybai: tikras dzūkas niekada neišduos, kur grybai dygsta. Dzūkijoje gyvenanti Eglė nesibodi pridėti, jog dzūkai savotiški tinginiai:

„Kadangi žemių gerų nebuvo, tai grybais ir uogomis pragyvenimui daug užsidirbdavo. O kai užsidirbdavo, tai ir tos prastos žemės neapsimokėjo dirbt. Geriau pakentės kelis mėnesius, kol grybai atsiras, bet dirbt neis.“

Dzūkai nors ir svetingi, bet patys ganėtinai kuklūs. Sakoma, kad prašyti, įkalbinėti dzūką labai ilgai reikia. Eglė šią savybę iliustruoja dar vienu pavyzdžiu iš gyvenimo dzūkiškame kaime su dzūkais patirties:

„Nuvažiavo kartą dzūkai pas aukštaičius į vestuves. Grįžta, visi klausia, kaip ten, ar geri stalai buvo? Geri, sako, geri, tik, kad prie stalo mažai prašė. Tai ir grįžo dzūkai alkani.“

 Iš ko sudarytas lietuvis?

Skirtingų etnografinių regionų atstovų folkloro įvaizdžiai padeda sudėlioti gana aiškų tipinio lietuvio charakterį, kuris apima visus bruožus: tiek žemaitišką užsispyrimą ir tvirtumą, tiek suvalkietišką taupumą, tiek dzūkišką svetingumą, tiek aukštaitišką tolerantiškumą. Iš esmės, tai būtų ne tipinis, o idealus charakterio savybių komplektas, ar ne? Todėl mokykimės vieni iš kitų, dalinkimės savo geriausiomis savybėmis, išnaudokime jas teigiamiems dalykams, kaip antai, anot vieno anekdoto, tai darė Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas:

„Kai Vytautas Didysis rikiavo pulkus Žalgirio mūšiui, jis pastatė žemaičius į gynybą – ten, kur jie stovės, niekas nepraeis, aukštaičius pasiuntė į žvalgybą, nes jie moka apsimesti ir užsimaskuoti. Dzūkus – į puolimą, nes dzūkui tik pasakyk, jis ir nulėks, ir padarys, o paskui galvos, ką padaręs. Na, o suvalkiečius pasiuntė surinkti viso inventoriaus, kuris liko po mūšio.“

Spalvingų etnografinių metų!