Pasižiūrėjau netyčia, kokios gi knygos apie Ukrainą paskutinius metus Rusijoje leidžiamos, ir greta istorijos bei pseudoistorijos aptikau sau naują atskirą literatūros žanrą – ateities karas Ukrainoje. Leidžiamos tokios knygų serijos gana senai, nuo 2008 ar net ankstesnių metų.
Vadinasi visa tai „kovine fantastika“, nors fantastikos ten tik tiek, kad veiksmas vyksta po dvejų metų, o ne šiandien. Tokias knygas taip pat galima pavadinti serija „Rusijos kareiviai visada ir visur laimi“.
Panašaus tipo šlamšto leidžiama visose šalyse, gal ir Lietuvoje kas nors rašo, bet šitas atvejis kiek kitoks. Kvailystes leidžia Rusijoje Maskvos stambios ir žinomos leidyklos (kol veikė leido Vagrius, dabar Jauza ir Eksmo ir t.t.), spausdina Rusijoje priimtais vidutiniais tiražais.
Apie ką knygos galite suprasti iš viršelių, o rimtai jų skaityti neįmanoma, nes siužetas vienodas – amerikiečiai su kokiais lenkais ar gruzinais (nuo 2009 metų ir ukrainiečiais) puola rusus, bet Rusija vis tiek laimi, nes rusai yra dvasingesni, protingesni ir stipresni.
Rusiškai nemokantiems galiu pacituoti pavadinimus: „Kraujuojanti Ukraina. Banderovcų genocidas“ (2014) pasakoja kaip Maidano „fašystai“ siautėja, „Stepės 2017. Ukrainos griuvėsiuose“ (2014) – „kriminalizuoti banderovcai“ veržiasi į Rusiją; „Novorosijos įniršis“ (2014) – rusų taikdariai užpuola įsisiautėjusius Dešiniojo sektoriaus dalinius Ukrainoje; „Ukrainos pragaras. Tai mūsų karas!“ (2014) – banderovcai su NATO naikina… Ai, viską naikina…; „Negyvais gimusiųjų epocha“ (2008) ir „Negyvais gimusiųjų epocha. Antrasis Ukrainos frontas“ (2009) – lenkai su ukrainiečiais ir NATO žudo rusus; „Rasa saulėje“ (2013) – sukurstyta Europos Sąjunga užpuola Krymą, o kas sukurstė ES? JAV, aišku; „Karas 2010. Ukrainos frontas“ ir „Ukrainos frontas. Raudonos žvaigždės virš Maidano“ (2014) – aviacija ir net ne aviacija kovoja prieš ukrainiečius ir NATO; „Mūšio laukas – Sevastopolis“ (2009) – „oranžiniams rusofobams“ padedant amerikiečių laivynas bando užpulti Sevastopolį; „Mūšio laukas – Tbilisis“ (2010) – estų snaiperiai, banderovcai ir gruzinai su amerikiečiais puola Pietų Osetiją; „Lūžio linija“ (2013) – 2020 metais partizaninis karas prieš Ukrainos „banderovcus“ ir „Mūšio laukas – Ukraina. Sulaužytas tridantis“ (2009).
Yra ir kitiems skirtų veiklų dvi knygos: „Abramsai Chimkuose“ – abramsai tai tokia JAV tankų markė, o Chimkai – toks kriminalizuotas miestas prie Maskvos, pro kurį jokie abramsai nepravažiuos; „Ketvirtas pasaulinis. Pagal karo laiko įstatymus“ – žudo amerikiečius ir kaukaziečius net po pasaulinio branduolinio karo; „Darvino dėsniai“ – Rusija apvalo pasaulį nuo amerikietiškos demokratijos ir islamistų; „Mūšio laukas – Amerika. Tėvynė ar mirtis!“ – rusų desantas padeda Ugo Čavesui apsiginti nuo amerikiečių Venesueloje; „Mušk priešą jo irštvoje! Rusų desantas Amerikoje“ – rusų diversantų nuotykiai JAV; „Niekas išskyrus mus!“ – JTO taikdariai kažkodėl okupuoja Rusiją, „Didžioji Kaukazo siena. 2018 metų prasiveržimas“ – pašalinus Putiną, Kaukazas vieningai puola Rusiją, amerikiečiai, savaime suprantama, jiems padeda, kaukaziečiams, savaime aišku, padeda, o ne Rusijai; „Plienas ir Pelenai. Rusiškas prasiveržimas“ – prie Rodomlio, čia jau Lenkijoje, rusų tankai kaunasi su amerikiečiais; „Rusija 2020 Galgota“ – Tatarstano totoriai žudo rusus, spėkite iš trijų kartų, ar ne amerikiečiai juos sukurstė?
Oi, kad taip išvertus jas į anglų kalbą ir JAV Kongrese ar Europarlamente išdalinus – tegul pasiskaito apie save, bet vertėjų gaila – humanitarai, gali beversdami psichologiškai palūžti…
Visa tai – tik penkių ar šešių chalturščikų kūryba iš poros leidyklų leistų knygų ciklų, o jei imtume rašyti apie panašaus tipo „alternatyvias istorijas“, t.y. fantazijas ar alkoholines haliucinacijas, apie tai, kaip gerai, kad Stalinas dabar būtų gyvas, ir „keliones laike“, t.y svajones apie tai, kaip specnazo kileris patenka į Ivano IV, Petro I ar Stalino laikus ir tenai visus užsienio priešus žudyte išžudo, reikėtų dviejų savaičių ir neregėtos sidabrinės ar auksinės skaitytojų kantrybės.
Nemokantiems rusų kalbos pacituosiu 2008 m. parašyto ir 2009 m. išleisto Donecke gyvenančio Georgijaus Savickio romano „Mūšio laukas – Ukraina. Sulaužytas tridantis“, leidyklų (Эксмо ir Яуза) anotaciją: „2010 metai. Išprovokavę masinius neramumus, „oranžiniai“ nacistai sukėlė Ukrainoje pilietinį karą. Padedant NATO „taikdarių kontingentui“, amerikiečių aviacijos ir šarvuotosios technikos priedangoje vakarų Ukrainos baudėjai su tridančiu ant antpečių ima naikinti rusakalbius gyventojus, nušluodami nuo žemės paviršiaus ištisus miestus. Ugnyje žūva Poltava, iki pamatų sugriautas Dniepropetrovskas. Visa kairiakrantė Ukraina, Krymas ir Novorosija sukyla prieš okupantus. Rusija Pasipriešinimo kariams padeda ginkluote, savanoriais ir kariniais patarėjais… Jie sulaužys prakeiktą banderovcų tridantį! Jie parodys NATO „vanagams“, kur vėžiai žiemoja (кузькину мать)! Mūšio laukas – Ukraina! Tai yra paskutinė lemiamoji kova!“ (Paskutinis sakinys – priedainis iš „Internacionalo“.)
Jei tai nebūtų nuo pirmojo Maidano ir spalvotų revoliucijų Rusijoje besitęsiančios antiukrainietiškos propagandinės kampanijos dalis, tokią anotaciją ir knygą perskaičius galėtum pagalvoti, kad autorius futurologas, pranašas ir Žiulio Verno mylimiausias mokinys.
Kaip sakiau, tokio mėšlo kuriama visur (prisiminkite visokias „fantastines kompiuterines šaudykles“), bet ne visur tai daroma taip gausiai ir kryptingai, kaip dabar Rusijoje. Teksto lygis, kuomet net apie paprasčiausios karinės technikos galimybes visokių nesąmonių prirašinėta, o ir kaip iš Stalino laikų filmų plakatų nužengę kartoniniai veikėjai pramogų sferai nepriklauso. Pramoga tokių knygų nepavadinsi ir dėl primityvių siužetinių intrigų bei to, kad skaitytojams susitapatinimas su „afgancu, specnazovsu, sovietiniu patriotu, kazoku“ ir panašiais herojais irgi vargu ar įmanomas.
Tačiau tokia skaitliava atlieka dvi gana svarbias funkcijas.
Pirma, tokia literatūra skirta tiems, kurie per savo gyvenimą perskaito tris knygas – todėl geriausia, kad jie, prieš pakliūdami į armiją, skaitytų šitokias patriotines knygas, kurios kuria nacionalinio pranašumo pojūtį, be to dar ir vertybių, kad klausytis viršininkų reikia, įkrečia. Be įgimto „kovinės fantastikos“ autorių talento kurpti velniažin ką, knygų siužetų ir stiliaus primityvumas gali būti paaiškintas prisitaikymu prie būtent tokių skaitytojų lygio ir jų intelektualinių poreikių.
Antra (sudėtingesnė) funkcija – formuoti priešo įvaizdį Rusijos Federacijos visuomenėje. Jei amerikiečius, gruzinus ar lietuvius ir taip jau dauguma putinistinės Rusijos gyventojų įpratę laikyti amžinais priešais ir, jei reikės masiškai žudyti, tai priešu paversti iš tiesų brolišką ukrainiečių tautą – užduotis gana sunki. Tam reikia nemažų pastangų. TV, periodinė spauda ir internetas svarbiau, bet besmegeniai iš Briansko srities kaimo gali internetinio ryšio ir neturėti, laikraščių neprenumeruoja, o vien televizijos propaganda pasitikėti negalima.
Staigus tokių knygų ciklų leidybos paūmėjimas 2009 ir 2013–2014 metais leidžia įtarti, kad visą tai – ne komerciniai leidiniai, o paprasta propagandinė psichologinio rengimosi karui kampanija.
***
Stebėkite knygų parodas ir Maskvos leidyklų planus, kad nepražiopsotumėte, kuomet likus porai metų iki „liaudies respublikų“, pasirodys „Mūšio laukas – Ryga“, „Sulaužytas Vytis“ ir panašūs „kovinės fantastikos“ šedevrai.
Beje, 2013 metais jau išleido Lugovoj Michail (Луговой Михаил) knygą „Karšta 2015 metų vasara“ apie tai, kaip amerikiečiai užpuolė Kaliningrado sritį. Sprendžiant iš turinio, veiksmas vyksta Suvalkuose, Rygoje ir Alytuje.
Šitą reikės pabandyti perskaityti.
Sveiki atvykę. Alternatyvioji istorija yra mėgstama šiandieninėje Rusijoje jau ne vienerius metus. Jie ten dabar labai mėgsta “taisyti” istorijos klaidas arba iš viso pasakoti kaip iš ateities į Stalino SSSR ar Petro I-ojo Rusiją atvykę superkieti šių dienų rusai sukuria pasaulinę Rusijos superimperiją. Karas Ukrainoje tiesiog pridėjo dar vieną galimą potemę šiam srautui, kuris, ko gero, gerai atspindi daugelio šiandieninių rusų dvasios būklę ir godas.
Ten pas juos jau seniai šitas š… malūnas sukasi – net nežinau, kiek metų. Estų neonaciai rasiejoj žudo karo veteranus, lietuviai – kosminiai vergų pirkliai ar sabotažu užsiimantys šnipai, po kosmosą skraido kaukaziečiai-teroristai, o Kacapstano specnazas jau labai seniai po istoriją keliauja ir rasiejos imperiją kuria. Beje, yra ir įdomių variantų – pvz. rusai petis petin su Vermachtu kovoja (toli gražu ne vienas atvejis). Įdomus vienas variantas buvo: parašė vienas rusas knygą, kaip liuftvafės pilotas atsitiktinai į viduramžius papuola. Visai dar skaitoma, beje, knygutė, be politinių šyzų. Anotacijoj autorius skundėsi, kad niekas nenorėjo tos knygos leisti – šiaip ne taip rado, kur. Antroji dalis jau išleista didesnėje leidykloje, ir viduramžiuosna atkeliauja jau rusų “specnazovcas” – į kompaniją, tskant. Na, o trečia baigiama linksma gaida, kad tas rusas su vokiečiu draugais patapo, ir ateity Europą tvarkingai pasidalino rusų ir vokiečių imperijos. Tokios tat metamorfozės. Žodžiu, šyza rusų “fantastikoj” tėsiasi jau labai seniai, ir carines arba komunistines imperijas jie irgi labai seniai kuria. Variacijos tik priešų skaičiuje – ne tiek kitimo, kiek vis naujų prisidėjimo prasme. 🙂
Beje, dar vienas įdomus faktas – vienos storos knygiūkštės apie tai, kaip ateiviams padedant rasieja tampa pasauline (t.y. visos Žemės, o ne šiaip kokios ten Europos) imperija, anotacijoje parašyta, kad kacapstano švietimo ministeriją tą knygą rekomenduoja visoms aukštosiosm mokykloms. Tad jeigu jie ten taip “akademinį jaunimą” ruošia, tai ateitis gali būti dar “įdomesnė”, negu dabartinė situacija.