Po pragariško Dakaro – karštos sutiktuvės. Antradienio popietę iš Argentinos į Lietuvą sugrįžusią „General Financing – Autopaslauga by Pitlane“ komandą Vilniaus oro uoste pasveikino didžiulis artimųjų, bendražygių, žiniasklaidos atstovų ir ištikimų sirgalių būrys.
Pietų Amerikos dykumas įveikusius Benediktą Vanagą ir Andrejų Rudnickį su visa komandos palyda sausakimšoje laukimo salėje plojimais sutiko daugiau kaip šimtas žmonių.
„Nemanau, kad esame tiek verti. Kaip visada, stengiamės daryti geriausia, ką galim. Dakaras yra be galo sudėtingas projektas. Per trejus metus jame mes atradome naujus horizontus. Šiemet buvome stipriai greitesni ir pamatėme, kad tai visai kitas žaidimas. Dabar reikės kitaip mokytis, ruoštis, nes žaidimo taisyklės, mums greitėjant, keičiasi. Pačiame priekyje vyrauja labai atkakli kova, didelė koncentracija ir dar didesni finansai. Su siaubu pagalvoju, kad jau po vienuolikos mėnesių mes vėl turėsime atiduoti techniką kitų metų lenktynėms ir man tai jau nebeatrodo daug“, – kalbėjo B. Vanagas.
Pasak lenktynininko, šiemet užimta 24-a vieta yra ta, kurios komanda buvo verta, tačiau jo asmeninės ambicijos yra kur kas didesnės. B. Vanagas tikisi, kad aukštesnių tikslų link kitąmet Dakare jis ir vėl važiuos „Toyota Hilux“ visureigiu, apie kurį išlikę tik patys geriausi atsiliepimai.
„Buvo klaidų, kurios mums kainavo tris ar keturias valandas ir labai nemažai pozicijų, bet visa tai yra patirtis. Jaučiuosi dar labiau užgrūdintas ir stipresnis. Progresas vis dėlto yra ir gan nemažas. Dabar džiaugiuosi būdamas čia. Gerai žinau, kokius namų darbus mums reikia paruošti kitiems metams. Tai bus be galo sunku, bet mes neturime pasirinkimo ir turėsime visa tai atlikti, – sako aukščiausią kada nors lietuvių Dakare iškovotą vietą pasiekęs B. Vanagas. – Šiuo metu su Dakaru mūsų rezultatas yra trys-nulis. Visuose trijuose maratonuose finišavome, o šiemet dar ir nustebinome lyderius truputį pasikandžiodami. Tik paskui šiek tiek pasišaudėme sau į kojas, bet gyvenime taip nutinka.“
Šiemet B. Vanagą labiausiai nudžiugino profesionalėjantis komandos požiūris, parodęs, kad ir nedidelės šalies atstovai gali būti netoli didžiųjų ekipų. Visa tai nulėmė didelis noras, atkaklumas ir ėjimas pasirinkta kryptimi nepaisant jokių sunkumų.
„Kai mes pradėjome Dakarą, mes sakėme, kad šis projektas turi trukti mažiausiai penkerius metus. Dabar aš tikrai matau, kad mažiau negali būti. Trys Dakarai jau praėjo, dar du tikrai bus. Aš turiu labai daug planų ir kol kas jie visi klostosi puikiai. Tikiu, kad parako mes turime daug“, – apie ateities planus užsiminė B. Vanagas. – Nors tai, kas jau buvo, mums atrodo, kaip neįtikėtini sunkumai, tačiau palyginęs juos su ateityje laukiančiais iššūkiais, supranti, kad tai tebuvo vaikų žaidimai.“
Vos grįžęs į Lietuvą, tą patį vakarą B. Vanagas apsilankys pas medikus ir konsultuosis dėl lūžusios rankos. Lenktynininkas džiaugiasi, kad sužalota ranka, bet ne stuburas.
Dakaro statistika byloja, kad ne iškovoti rezultatai, bet pasiektas finišas yra didžiausias pasiekimas geležinės ištvermės reikalaujančiame Pietų Amerikos dykumų maratone.
36-ą kartą vykusiame Dakaro ralyje iki iškilmingos finišo podiumo ceremonijos Buenos Airėse atvažiavo tik pusė visų startavusiųjų. Sausio 4-ąją „Technopolio“ parodų rūmų teritorijoje savo odisėją pradėjo daugiau kaip 400 skirtingų transporto priemonių – 161 motociklai, 45 keturračiai, 63 sunkvežimiai ir 137 automobiliai. Po dvi savaites trukusių alinančių išbandymų sausio 17-ąją per visų taip trokštamą garbės pakylą pravažiavo 79 motociklai, 18 keturračių, 43 sunkvežimiai ir 67 automobiliai.
Iš trylikos etapų sudarytos lenktynės daugiau kaip 9000 km driekėsi Argentinos, Čilės ir Bolivijos keliais bei bekele. Pusę šio atstumo sudarė greičio ruožai. B. Vanagas su A. Rudnickiu lenktyniaudami trylikoje greičio ruožų (daugiau kaip 4500 km) prie savojo „Toyota Hilux“ vairo praleido iš viso 51 val. 42 min. ir 18 sek.
