Šiandien Argentina traukia dviejų tipų žmones – keliautojus ir Dakaro ralį įveikti norinčius lenktynininkus, bet iki Antrojo pasaulinio karo Argentina daugybei sunkiai gyvenančių lietuvių buvo pažadėtoji žemė.
Tuo metu turtinga ir saugi šalis pritraukė dešimtis tūkstančių lietuvių, kurių palikuonys net ir prabėgus daugybei metų, nenori nutraukti ryšių su savo tėvų ar senelių gimtine ir mielai priima svečius iš Lietuvos, pavyzdžiui, Dakaro ralyje dalyvausiantį Benediktą Vanagą ir jo komandą.
Šiemet tradicinis susitikimas įvyko Beriso miestelyje 70 km į pietus nuo Buenos Airių, kur jau 106 metus veikia seniausia pasaulyje lietuvių bendruomenė – “Nemuno” draugija. Mieste lietuviai paliko gilų įspaudą ir jo ilgai ieškoti nereikėjo.
Dar likus porai kilometrų iki susitikimo vietos, automobiliams stovint prie šviesoforų, trejetas žmonių atėjo pasisveikinti ir prisistatė lietuviais, kurie, deja, negali atvykti į susitikimą.
Nors B. Vanagas Dakare dalyvaus tik trečią kartą, bet susitikimai su vietos lietuviais jau turi savo tradicijas. Be didelių formalumų komandos nariai bendrauja su lietuviais, o po to B. Vanagas įteikia jiems dovanų – Vyčio vėliavą, fotografijų albumą iš pastarojo Dakaro ralio bei šūsnį lipdukų su Vyčiu.
“Nenoriu, kad šią vėliavą nugrūstumėte kur nors į spintą ar pasidėtumėte į lentyną. Šio simbolio nereikia slėpti, o juo reikia didžiuotis, kaip ir jo nešamomis vertybėmis. Vytis neša geriausias lietuvio savybes, jis yra profesionalas, kuris moka ir gali naudotis savo įrankiais. Džiaugiuosi čia matydamas tiek Vyčio geno turėtojų”, – sakė lenktynininkas.
Kelias valandas drauge praleidę lietuviai galėjo vienas su kitu geriau susipažinti, papasakoti apie savo gyvenimą šioje Pietų Amerikos valstybėje.
Pirmos kartos lietuvių susitikime, o greičiausiai ir visose Argentinoje, nebuvo. Nemažai mūsų tautiečių ten jau nešioja argentinietiškas pavardes, o jų odą nurudino Pietų Amerikos saulė. Visgi, net ir ne visiems suprantant lietuviškai, meilė Lietuvai niekur nedingsta. O ypač bent kartą apsilankius joje.
19-metis Rodrigo Salta praėjusiais metais praleido 8 mėnesius Lietuvoje. Lietuvių namuose jis su dar keturiais jaunuoliais iš Argentinos ir Urugvajaus mokėsi lietuvių kalbos. Išmokęs lietuviškai Rodrigo dabar kalbos moko berniukus Beriso mieste.
“Lietuva buvo nepakartojama. Pirmas dalykas, kurį pamačiau Lietuvoje, buvo sniegas. Nepakartojamas jausmas. Pernai išmaišiau visą Lietuvą. Labai graži šalis ir būtinai ten grįšiu”, – sakė inžinerijos studentas.
Apsilankymai Lietuvoje Argentinos lietuvius labai vilioja. Antrosios kartos lietuvis Petras Glemža iki šiol čia apsilankė jau šešis kartus.
“1986 metais galvojau, kad važiuosiu tik kartą, bet vis grįžtų ir grįžtų. Po to abu savo sūnus ten išsiunčiau. Jaunėlis net ir geriau už mane kalba lietuviškai”, – kuklinosi, nors kalbėjo gražiai ir be akcento.
Kalbinti lietuviai pasakojo, kad labiausiai juos Lietuvoje žavi gražios merginos. Galbūt dėl to Rodrigui Lietuvoje, nes susirado draugę. Ir iš tiesų – iš pirmo žvilgsnio Argentinoje sunku įsimylėti. Kol nesusitinki su lietuvių palikuoniais. Aukštesni nei kiti vietiniai, dailesnės merginos – nors šie bruožai ir išduoda mūsų tautiečius.
Susitikimas truko apie tris valandas, bet būna, kad lietuviai švenčia ir dvi-tris savaites.
“Rugsėjį turime tokią emigrantų šventę. Užsidarome gatvę, prisijungia lenkų ir baltarusių bendruomenės ir mes šokame bei dainuojame”, – pasakojo Rodrigo.
Nors pasaulis globalus ir atstumai joje vis mažiau ką nors reiškia, bet mūsų išeiviai vis tolsta nuo Lietuvos. Senesni lietuviai miršta, jaunesni nebeturi kaip išmokti kalbos. Tokie susitikimai yra vienas iš tų būdų neleisti jiems užmiršti savo šaknų, o taip pat ir Lietuviams čia neprarasti argentinietiško optimizmo.
httpv://youtu.be/ibMN7imRc6w
Šiek tiek nustebino Vanago liguistas Vyčio garbinimas.