Kaip jau žinome, nuo rugpjūčio 6 dienos maisto pramonės eksportas į Rusiją buvo sustabdytas sankcijomis. Bet kaip rodo kitos naujienos, tuo gali būti neapsiribota (Rusijos vyriausybės puslapyje paskelbtas naujas dokumentas, kuriuo apribojama galimybė į šalį įvežti audinius, viršutinius bei apatinius drabužius, o taip pat – odos ir kailio gaminius, remdamasis Rusijos vyriausybės dokumentu, praneša Ukrainos „5 kanalas“.). Nors gandai sklinda labai prieštaringi ir dažnai raminama, jog Lietuvai nieko blogo nenutiks, tai kelia abejonių žinant, kad maisto produktų ir gėrimų eksportas iš Lietuvos į Rusiją 2013 metais siekė 1,8 mlrd. dolerių (4,5 mlrd. litų) ir sudarė 28,2 proc. viso eksporto į Rusiją. Lietuvos eksporto struktūroje Rusija sudaro iš viso 19,1 proc.Pasak SEB banko analitiko G. Nausėdos, labiausiai nuo šių sankcijų turėtų nukentėti Baltijos šalys, tame tarpe ir Lietuva, kuri yra gan stipriai susieta prekybos ryšiais su Rusija. Bendras maisto produktų eksportas į Rusiją sudaro bemaž 5 mlrd. litų, tačiau lietuviškos kilmės maisto produktų eksportas sudaro šiek tiek daugiau nei 1 mlrd. litų. Tai gana didelės sumos ir joks verslas nepersiorientuos akimirksniu kaip tą siūlo Dalia Grybauskaitė. Jos pasiūlymas verslui rinktis Vakarų Europos rinkas skamba kiek keistokai, lyg ji nesuvoktų, jog sankcijas patiria visos ES šalys, tad perprodukcija gresia visoms šalims, kurios turėjo bent kokį maisto produktų eksportą į Rusiją. Tad natūralu, jog kiekviena šalis labiausiai puls rūpintis kaip gelbėti savo maisto pramonę bei ūkininkus ir labiau pasuks protekcionizmo keliu.
Ką kalba įmonės, kurios susiduria su sankcijomis tiesiogiai? Jos kalba labai atsargiai, nes gi supranta kokia yra Lietuvos politinė padėtis, bet skaičiai kalba patys už save. Vien 4 pieno perdirbimo bendrovės – „Pieno žvaigždės“, „Žemaitijos pienas“, „Rokiškio sūris“ ir Vilkyškių pieninė – dėl sankcijų kas mėnesį praras apie 20 mln. litų pajamų, dar 15 mln. litų neteks morkų augintojai. Asociacijos „Vaisiai ir daržovės“ asociacijos pirmininkės pasisakymas. Bendrovės „Pieno Žvaigždės“ pareiškimas, bendrovės pardavimai tuo metu į Rusijos federaciją sudarė nuo 30 iki 35 proc. visų pardavimų. Vilkyškių pieninės pareiškimas, pastaraisiais mėnesiais AB „Vilkyškių pieninės“ pardavimai į Rusijos rinką sudarė 20-25 proc. nuo visų įmonės pardavimų. Rokiškio sūrio pranešimas, pastaraisiais mėnesiais AB „Rokiškio sūris“ pardavimai į Rusijos rinką sudarė 10-15% nuo visų įmonės pardavimų.
Nuostoliai tuo nesibaigia, detalesnę analizę paruošė ir Versli Lietuva, kurią galite perskaityti čia. Kaip žinome, ekonomika yra labai sudėtingas reiškinys, tad jei paliečia vieną sektorių (gamintojus ir perpardavėjus), dažnai seka domino efektas link kitų sektorių. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos prezidentas A. Kondrusevičius sako, kad tik su Rusijos rinka dirba maždaug 3 tūkst. vilkikų-šaldytuvų.
„Gali būti, kad iki 50 proc. šių pajėgumų gali prarasti rinką. Taigi 1-1,5 tūkst. automobilių gali netekti darbo…“. Kai kurios įmonės, kurios specializuojasi gabendamos produktus šaldytuvuose, pranešė, kad anuliuota iki 50 proc. visų užsakymų“, – sakė jis.
Toliau seka Lietuvos ūkininkai, kurių yra 170 000 ir kurie daugiau ar mažiau patirs nuostolius, nes pieno ir mėsos supirkimai gali kristi arba mažėti supirkimo kainos. Kas, beje, jau vyksta.
Koks galutinis variantas, jei nebus imtasi priemonių? Didžiosios supirkimo ir perpardavimo bendrovės patirs nuostolius, todėl juos stengsis kompensuoti mažindami gamybą iki kol ras naujas rinkas (jei ras). Mažėjanti gamyba reikš, jog mažins darbuotojų skaičių (augs bedarbystė), algas, nutrauks kontraktus su ūkininkais ir/arba mažins supirkimo įkainius, kas prismaugs smulkesnius ūkininkus galutinai. Šis procesas vyksta jau dabar. Nors ir kai kas pasidžiaugs pradžioje kritusiomis produktų kainomis, bet juk visi suvokiame, jog tai yra laikina, mūsų ūkis ir jį aptarnaujantis sektorius turės didelius nuostolius. Savaime suprantama, jog tai atsilieps ir visai Lietuvos ekonomikai, bus mažiau surinkta mokesčių ir elementaru, jog reikės daugiau skolintis. Ką galima ir reikia daryti?
Suomijos premjeras skelbiasi, jog bus reikalaujama solidarumo iš Europos sąjungos ir nuostolių kompensavimo. „Be abejo aišku, jog jeigu sankcijos neproporcingai smogs Suomijai, mes prašysime palaikymo iš savo partnerių Europoje“, – A. Stubas sakė per spaudos konferenciją. – „Turime laikytis ekonominio solidarumo principo. Praktiškai tai reiškia, kad labiausiai paveiktos šalys narės taip pat turėtų gauti tam tikros formos kompensaciją.“
Na, o Suomijos prezidentas išvyko susitikti su V. Putinu.
Norvegija ieško tarpinių kelių, per kuriuos galėtų parduoti savo produkciją Rusijos rinkai. Jie pasirinko Čilės variantą.
Mūsų šalyje sklando idėjos vykdyti valstybinį intervencinį pirkimą, mažinti PVM maisto produktams bei naudoti įvairias subsidijų formas.
Tikėtis kažkokios didesnės paramos ir solidarumo iš ES yra kiek naivu. Jo nebuvo kai Lietuva viena buvo palikta per „Pieno karus“ ankstesniais metais, nebus ir dabar, kai dauguma ES šalių mąsto kaip ginti savų ūkininkų ir verslininkų interesus.
Ieškoti tarpinio varianto būtų logiška, tuo labiau, jog šalia turime Baltarusiją. Tiesiog reikėtų steigti įmones, a la Baltarusiškas, pirkti produkciją iš Lietuvos ir perparduoti Rusijai. Savaime supratama, reikėtų spręsti ir pervežėjų problemą, jog jie neiškristų iš žaidimo (autotechnikos ir vairuotojų paslaugų nuoma?). Šiuo reikalu galėtų užsiimti Ūkio ministerija su Lietuvos vyriausybės palaiminimu.
Intervenciniai pirkimai būtų prasta išeitis, nes gi neaišku kaip tą produkciją Lietuvos vyriausybė išnaudotų, be to iš kur paimtų pinigus? Iš biudžeto? Negi ir vėl visi susimokėsim už krizę? Na, o sumažinti PVM būtų protinga, nes kitaip ir toliau bus sudėtinga konkuruoti su lenkiškais maisto gaminiais.
Aišku, visada reikia prisiminti istoriją ir kaip seniau lietuviai spręsdavo ekonominių sankcijų problemas. Turbūt visi žino kaip Smetonos vyriausybė sprendė žąsų boikotą 1934 metais, na o kas nežino – gali pasiskaityti čia. Kodėl biudžetiniai darbuotojai dabar negali būti skatinami vartoti lietuvišką produkciją? Manau, pats laikas atsigręžti į savus gamintojus ir labiau juos remti. Savo ūkininkus, savo pramonę. Gana žaisti laisvą rinką, kurios niekada nebuvo ir nebus. Visais laikais visos šalys pirmiausia žiūrėjo savų interesų ir savo rinkų apsaugos, laikas ir mums pamąstyti apie tai ir pradėti reikiamus žingsnius.
Na, o kol mūsų butaforiniai politikėliai panikuoja ir kaip visada blaškosi, mes – Lietuvos piliečiai – galime susiorganizuoti ir pirkti tik lietuvišką prekę. Perki prekę lietuvišką – remi Lietuvos gamintojus, kurie čia kuria darbo vietas ir moka mokesčius. Tad, mielieji, lai šūkis „Pirkim prekę lietuvišką“ nusibraukia dulkes ir grįžta į mūsų viešąjį gyvenimą!
Prisijunkime prie akcijos Facebook socialiniame tinkle ir draugus paraginkime tą padaryti.
Tai kaip, patinka kariauti su Rusija? Galvojat jankiai padėkos?
Man labai keista ką veikia rusiškos prekes musu lentynose?
Tą ir veikia, kad kiekvieno verslyyynyyko nagai riesti į savę.
Pridurčiau, kad yra galima konkrečiai ir viena iš tokių išeičių. Pieno perdirbimo ir morkų auginimo įmonėms reikia steigti filialus Baltarusijoje ir šiems filialams sudarius atitinkamas sutartis su Rusija Lietuvoje esančiose įmonėse gaminamą produkciją su filialų etiketėmis toliau tiekti Rusijai. Filialai už iš Lietuvos gaunamą produkciją atitinkamai atsiskaitytų. Tokiu atveju produkcijos tiekėjais būtų ne Lietuvos, o Baltarusijos įmonės. Taip…, – būtų ir vilkas sotus ir meška sveika.
…kad su baltarusiais irgi mūsų santykiai nedraugiški. Mes esame labai pasipūtę, susireikšminę ir tuščiaviduriai(turiu mintyje visų valdžių arogancijas ypač Baltarusijos atžvilgiu), o mes, kurie patriotinio jausmo dar nepraradę, tik lietuviškas prekes ir perkame. Šiurpas kelia nuo lenkiškų prekių parduotuvių lentynose, bet liberalioji mūsų gyventojų dalis gina laisvos rinkos idėjas. Jiems niekas nesvarbu.
Dėl santykių su Baltarusija kaltinti vien Lietuvą tiek pat logikos, kiek ir suverčiant jai kaltę dėl santykių su Rusija ar Lenkija. 😉
Nesąmonė. Dėl blogų santykių su visomis trimis šalimis kalčiausia, deja, Lietuva. Tačiau yra keli niuansai – prieš Lenkiją nuolaidžiaujama, todėl ji tiesiog nesiskaito su Lietuva. O ant Rusijos ir Baltarusijos lojama ir mokoma demokratijos, kurios pačioje Lietuvoje NĖRA ir nebuvo. Užuot pragmatiškai, kaip suomiai, varę biznį. Beje Suomijos apie pusė užsienio prekybos yra būtent su Rusija. O juk galėtų suomiai vemti dėl TSRS atimtų teritorijų ir… sėdėti prie suskilusios geldos. Dabar gi Suomija turi vieną aukščiausių pragyvenimo lygių pasaulyje, ir jei ne jų piderastinė ir pedofilinė politika, būtų visai nieko…
Da da, tovarišč, pravilno vsio, pravilno. 😀
Bet gali būti, kad kai kam geriau “sėdėti prie suskilusios” negu vienoje geldoje su Rusija…
Kam kai kam? Kai kam gerai ir išparduoti viską, netgi žemę ir galvoti, kad lietuvis Lietuvoje šeimininkas…
Lietuvoje buvo ir “dar geriau”… Antai, sovietai taip “šeimininkavo”, kad žemės netgi nepirko, o ją tiesiog atėmė ir Sibiran valstiečius išgrūdo, net apskritai galvoti “kai kam”
neleido – o galvojo tik komunistai.
Dabar pagal Konstituciją šeimininkais Lietuvoje yra piliečiai, žemės įgijėjai automatiškai jais netampa, taigi žemę pardavęs piliečiu – “šeimininku Lietuvoje” išlieka, o ją įsigijęs juo netampa.
Nuogąstavimai dėl žemės yra iš nesusivokimo arba piktybiški asmeniniais ar politiniais sumetimais…
Maisto produktams reikia sumažinti PVM iki Lenkijos lygio ir tada lenkiškų prekių niekas nepirks. Šito reikia reikalauti iš mūsų išrinktos valdžios. Tiesiai Seimui rašyti laiškus.
Nesąmonė. Lenkiški produktai pigesni ir taip, o sumažinus PVM’ą, niekaip nepaskatinsime pirkti lietuviškų. Beje, nuvažiuok į Lenkiją ir pamatysi, kad ten produktai NĖRA labai jau pigesni ir kad apsimokėtų važiuoti apsipirkti, reikia pirkti bent už kelis šimtus zlotų ir tik tam tikrus produktus.
Jaunuoli, paties suvokimas apie intervencinius pirkimus yra buitinio lygmens, be to, paremtas XX a. pradžios patirtimi. Liūdna, kad toks tariamas “politologas” prisiskaito straipsnių Alko taip niekinamuose lryto ir delfio portaluose ir daro savo “giliamintiškas” išvadas. Vaikine, Lietuva PRIVALO skubiai perorientuoti produkcijos gamybą į ilgai negendančius gaminius ir ieškoti jiems rinkos trečiojo pasaulio šalyse, įteisinti ritualinį gyvulių skerdimą ir eksportuoti skerdenas į islamo šalis, kur reikia ne tik jautienos, bet ir avienos, paukštienos. Kas lengvai lobo Rusijos platybėse – tam krachas, bet tai dėsninga, kaip lietuviška patarlė sako – ką su pliku peštis, su durnu derėtis… Kiekvienas verslininkas, nusvilęs nagus Rusijos rinkoje, to ir vertas, nes sovietinį Putino charakterį perpratę verslo žmonės seniai pasitraukė iš šios rinkos, liko tik Kaikaris, Trumpa ir pan. “optimistai”. Manau, kad embargas atneš labai daug naudos Lietuvos ekonomikai, kuri pasirodys po 5-6 metų. tai, beje, ir laikas, kai iš aktyvios politinės veiklos pasitrauks sveikatos ar Dievo valia seni komunistai, kurių vietą užims išsilavinęs europietiškas Lietuvos jaunimas… Beje, kaip smalsiai tetulei būtų įdomu sužinoti, koks pono M. Jonaičio politologinis išsilavinimas. Čia nebūtinas atsakymas, tiesiog moteriškas smalsumas…
O koks tamstelės, kad jau taip autoritetingai aiškinate, ką Lietuva PRIVALO daryti? 😉
Beje, “įžvalgas” užskaitau! 😀
Kliedi, kaip visada. Tu net nesupranti, kas tai yra užsienio prekyba. Psaki tiesiai šviesiai pasakė, kad uždraudus maisto produktų importą į Rusiją, JAV prarado vieną iš poveikio priemonių Rusijai ir tai kelia grėsmę JAV nacionaliniam saugumui. Jei nors kiek pasidomėtum istorija, tai pamatytum kad dauguma lokalių karų trečiajame pasaulyje ir ne tik nuo pat kapiralizmo atsiradimo vyko dėl RINKŲ, o ne tik dėl teritorijų ar žaliavų. Nes, pavyzdžiui, turint žaliavas, galima prigaminti produktų, o kam juos parduosi, jei konkurentai užima rinką? Tai seniau tiesiog bukai kariavo. Dabar irgi kariaujama, tik karas kitoks, kraujo kur kas mažiau.
Idomu,kiek lietuviu gales atlikti ta ,,ritualini skerdima” ir stogai nenuvaziuos…O autorius visai normalias mintis isdeste…
Kokie stogai? Užaugau kaime, tai kai kiaulę skersdavo per tris kalnus žviegimas aidėdavo. Veršiukus pjaudavo dalgiu, jaunus, gal trijų savaičių. Pjaudavo tėtis. lupdavo mama. Avis pjaudavo rudenį, irgi po kaklu, paskui perrėždavo pilvą (čia pagal kriaučiaus užsakymą) arba nunerdavo skūrą kailiniams. Ritualas joks nebūdavo atliekamas, tik nuo šiuolaikinio skerdimo skirtumas toks, kad dabar gyvulys prieš pjovimą apsvaiginamas elektros srove, kad esą nejaustų skausmo. Taip sugalvojo tie “žalieji”, kurie ir nustipusias kates laidoja, joms paminklus stato. O lietuvis nei su meška, nei su šernu, nei su veršiu ar avim nesicackino: kas skirta suvalgyti, reikia valgyti, leidžiant kraujui nubėgt (kas Suvalkijoje nėra ragavęs jukos sriubos?). To ritualinio skerdimo papročiai visame pasaulyje vienodi, skirtumas tik toks, kad izraelitai ir arabai kiaulienos nevalgo. Ar žinote, kodėl? Ne dėl kokių nors prietarų, bet dėl to, kad kiaulė yra visaėdis gyvūnas ir tokiu būdu gali platinti kitų gyvūnų užkrečiamąsias ligas. taip kad judėjai pirmieji įžvelgė kiaulių maro grėsmę (o gal ją išgyveni priešistoriniais laikais?).
Ritualinio skerdimo papročiai nėra vienodi. Kuo skiriasi, pavyzdžiui, košerinis skerdimas nuo gojiško? O šiaip tai viskas teisinga – gyvulys skerdžiamas ne dėl to, kad jis būtų suvalgytas ir jo kūno dalys panaudotos žmogaus reikmėms. O jei kas skerdime mato kai ką daugiau – laikas susirūpinti psichine sveikata, seksualine sritimi taip pat.
Pasitaisau – “…gyvulys skerdžiamas dėl to, kad jis būtų…”
Jeigu jau pasisakoma už demokratiją, tai reikėtų viešai kalbėti tiksliau ir konkrečiau, nesitenkinant apibendrintu pasakymu, kad “dėl blogų santykių su visomis trimis kaimynėmis kalčiausia, deja, Lietuva”.
Beje, politiką vykdo ne Lietuva, o konkreti jos valdžia, tai ir reikėtų sakyti, kad dėl blogų santykių su trimis kaimynėmis yra kalta Lietuvos valdžia vardinant valdžios asmenis . Tačiau nepasakysi, kad pati valdžia taip jau “loja ant Rusijos ir Baltarusijos”. Tai kasgi yra tie “lojikai” Lietuvoje – žiniasklaida, Landsbergis, tuo uždarbiaujantys kokie politikėliai ar pan. Be to, tokiu atveju yra logiškas klausimas – gal kuriai iš tų trijų kaimynių naudinga, kad iš Lietuvos būtų “lojama” ant kitų dviejų…, gal jie yra visiškai “nesavi” Lietuvos lojikai…
Lietuva skirtingai nuo Suomijos yra NATO, turi partnerystę su JAV, be to, Lietuvos visai kita istorija, geopilitinė padėtis, todėl Suomijos politika Rusijos atžvilgiu negali būti Lietuvai pavyzdžiu.
Suomija yra ES narė, todėl ekonominės sankcijos ir jos vardu buvo paskelbos Rusijai. Gavo nuo Rusijos bendrai kaip ir visos ES šalys. Tačiau Suomijos prezidentas nulėkė į Rusiją prieš kelias dienas švelninti padėties. Aišku, vizitas tikriausiai seniai planuotas. Bet juk sankcijos nebuvo apeitos ir nepaliestos prezidento vizito metu.
Na, jau prašytis išimčių – būtų per didelis nusižeminimas…