„Tikėjimas man yra baisi rizika“, – yra pripažinęs Antanas Maceina, žymiausias mūsų filosofas, kurio visas gyvenimas buvo tikėjimo Dievą išbandymas. Turbūt ne šiaip sau viena ryškiausių, mūsų aktorių Jūratė Onaitytė savo jubiliejinį vakarą pradėjo nuo mažai kam žinomos A.Maceinos poezijos skaitymo. Tikėjimą teatru, savo profesija ši aktorė išsaugojo nebodama jos keliamos rizikos, kuri menkesnio intelekto aktorę, pasikliaujančią vien išore, ilgainiui papjauna be peilio.
Jūratės Onaitytės santūri, inteligentiška kūryba slepia ir ugnį, ir gelmę, ir neįmenamą paslaptį, kurios joks interviu neapžios.
Filosofinis vakaras
60-metis J.Onaitytei – formali stotelė šio tikėjimo kelyje. Tačiau ji, kaip be galo atsakingas žmogus, tam kruopščiai ir, sakyčiau, gudriai pasiruošė. Sugebėjo net šokiruoti, kas retai nutinka jaukiuose atsiminimų vakaruose. Aktorės gimtajame Vilniuje, Teatro sąjungos patalpose, susispietę jos gerbėjai turbūt tikėjosi smagiai praleisti laiką, išgirsti pikantiškų teatro užkulisių istorijų, paberti rupesnių klausimėlių (mat Onaitytė retai sutinka duoti interviu, nemėgsta kalbėti apie save). Bet buvo priversti suklusti ir susikaupti, mat skambėjo ne teatro anekdotai, o filosofinė poezija – visas pluoštas Antano Jasmanto (toks A.Maceinos literatūrinis slapyvardis) eilių. O vėliau dar turėjo pasukti galvą, kurių galų jubiliatė smulkiai supažindino su A.Maceinos biografija.
Gal todėl, kad kurie jos faktai kažkaip atliepia jos pačios gyvenimą? O gal šis filosofas jai artimas kaip joks kitas žmogus? Taip, iki J.Onaitytės publikai reikia užaugti. Ir visai be reikalo ji atsiprašė, kad kaip skaitovė neprilygs Rūtai Staliliūnaitei ar Monikai Mironaitei. „Skaitau poeziją iš švietėjiškų paskatų ir autorių prašoma neatsisakau – jų eilių nuoširdumas užtušuoja mano neprofesionalumą“, – įspėjo jubiliatė. Tačiau, manding, pats A.Jasmantas, jeigu čia būtų buvęs, būtų prašęs paskaityti dar ir dar. Žemas J.Onaitytės balsas ypač tiko skaityti filosofo eiles.
O tiems, kurie nusivylė negavę intymesnės razinos, patarčiau sekti viešą jubiliatės kūrybą. Juk veik visiems žinoma, kad ši moters turėjo romaną „Raudonmedžio rojuje“, gyveno pajūry su keturiais vienos šeimos vyrais, o ką jau kalbėti apie kitas dramas ir tragedijas, kurias jai teko išgyventi fantastiškiausiomis aplinkybėmis kitose epochose ir kitose šalyse.
Sekso simbolis šalyje be sekso
Prisipažinsiu, kad šią aktorę dievinau tais laikais, kai sekso Sovietų Lietuvoje nebuvo, o rojus galėjo būti įsivaizduojamas nebent raudonmedžio. Galiu patvirtinti, kad ji buvo ne mano vienos kultos objektas. J.Onaitytė ir Eugenija Pleškytė buvo vienintelės lietuvių aktorės, kurių nuotraukomis to meto mokyklų tualetuose būdavo noriai mainomasi, o jų taksa buvo ta pati, kaip ir legendinių Holivudo žvaigždžių.
Tokį pripažinimą J.Onaitytė pelnė, kaip dabar įprasta, vaidmuo TV videoseriale „Raudomendžio rojus“ (režisierius Bronius Talačka) pagal žinomą V. Sirijos Giros romaną. Jaunam mūsų kraujui suaudrinti nereikėjo šiandien privalomų drastiškų nuogybių. Pakako ir iš po paklodžių kyšančių herojės kojos pirštų, kad santūrioji J.Onaitytė būtų tituluota sekso simboliu, o juos bučiavęs studentas Karolis – Valentinas Masalskis – vyriškąja simbolio puse. Dėl to vėluodavome į pamokas, mat rytais seriją rodydavo pakartinai, o serijų, deja, buvo tik 5. Tai šiandien iš „Raudonmedžio rojaus“ būtų pagamintos visos 45. Bet tada televizijai pakako takto ir saiko.
J.Onaitytė su lengva ironija prisiminė ją ir jos studijų draugą V.Masalskį užgriuvusią šlovę. „Būdavo, kažkas paskambina man telefonu, paklausia „Anita?“ ir numeta ragelį… Lietuvos televizija tą serialą vis parodo, tačiau gatvėje manęs kaip Anitos jau neatpažįsta, matyt, jau kitaip atrodau“, – šypsojosi aktorė.
„Raudomendžio rojus“ jai, pasirodo, buvo lyg išsipildęs pranašiškas sapnas. „Susapnavau, kad ne važiuoju, o tiesiog skrendu automobiliu, ir po kiek laiko gavau pasiūlymą suvaidinti žydaitę Anitą, fabrikanto dukrą, tad turėjau sėsti prie antikvarinio automobilio vairo ir lėkti su vėjeliu. V.Masalskiui tai kainavo ne vieną žilą plauką, – prisiminė Onaitytė. – Seriale yra scena, kai abudu automobiliu lekiame keliu nuo kalno, aš staigiai suku dešinėn, Jonavos pusėn, tačiau nė nežvilgteliu, ar iš kairės kas nors neatvažiuoja… Po to smagaus posūkio linksma atsigrįžtu į V.Masalskį: matytumėte jo, puikiai suvokiančio situaciją, akis!“
Dėl profesijos neprašovė
Manote, kad tuomečio ryšių ministro Kazio Onaičio dukrai visi keliai buvo sviestu patepti, o priešpriešinis eismas ribojamas? Anaiptol. Ir aktorystė nebuvo grakščios didžiaakės šviesiaplaukės mergaitės kaprizas, o atkaklus siekis. Turbūt todėl jos mama, sužinojusi apie dukros ketinimus, kiaurą naktį vilgė ašaromis pagalvę. „Dar vaikystėje žinojau, kad būsiu aktorė, – patvirtino Onaitytė, prisiminusi, kaip baigę aštuntą klasę, jos bendramoksliai be rūpesčių vasarojo, ji sodybos verandoje konspektavo K.Stanislavskio raštus. Savo valia!
Valios ir darbštumo būta netgi per daug: aktorė juokavo, kad tikrąjį jos darbo stažą sunku būtų apskaičiuoti, mat šis siektų bene penktą mokyklos klasę. Dramos būreliai, skaitovų konkursai, skambinimo fortepijonu pamokos, stendinio šaudymo treniruotės… Taip, Jūratė dalyvavo net sąjunginėse varžybose, o sportinę jos karjerą nuraukė studijos.
Tokiai užsispyrėlei neįstoti į aktorinį būtų buvusi baisi tragedija, bet mergina neprašovė. „Studijos buvo pragariškas metas. Pavydėdavau studentams, kurie turi daug laisvo laiko, nes tokio beveik neturėjau“, – tvirtino aktorė, pripažinusi, kad ją persekiojo nepasitikėjimas savimi, kuris vertė ją siekti aukščiau, šauti taikliau, dirbti daugiau.
Po studijų visas aktorių kursas atsidūrė Kauno valstybiniame dramos teatre. Vilnietei J.Onaitytei Kaunas, gimtasis jos tėvo miestas, pamažėle tapo savas. Teatras, šeima, čia gimusi dukra, anūkės pririšo ją prie šio miesto, o jo dramos teatrą be J.Onaitytės sunku įsivaizduoti. Čia jos sukurta daugiau nei pusšimtis vaidmenų, dirbta su režisieriais Jonu Vaitkumi, Gyčiu Padegimu, Jonu Jurašu, Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu ir kitais. Tikru triumfu jai tapo Heda Gabler H.Ibseno pjesėje (rež. G.Varnas, 1998). Kitais metais aktorei buvo įteikta Nacionalinė premija.
Ne nuolankumas ir ne susitaikymas
J.Onaitytė išsiskiria tuo paslaptingu santūrumu, kuris suturi ugnį ir slepia gelmę. Kinas pasigavo šį jos gebėjimą išreikšti tai vienu žvilgsniu, taupiu judesiu, nors aktorė jaunystėje save laikė visiškai nekinogeniška . Jos kino karjera, prasidėjusi vaidmeniu A.Žebriūno „Velnio nuotakoje“ 1973 m., jau po 10-ies metų pasiekė aukštumas Algimanto Puipos kino juostoje „Moteris ir keturis jos vyrai“. Šis filmas tapo ryškiu įvykiu mūsų kino istorijoje ir kultūroje būtent dėl Moters, kurią įkūnijo J.Onaitytė. „Norėjau per tą nesuvaldomą smėlį, per metų laikų, mirčių ir gimimų atsikartojimą parodyti, kad toks moters gyvenimas yra ne susitaikymas, ne nuolankumas, o laiko ir gyvenimo dėsningumų jutimas“, – aiškino J.Onaitytė viename interviu.
Ir Gytis Lukšas, pakvietęs J.Onaitytę į filmą „Duburys“ pagal Romualdo Granausko romaną (2009 m.) be bandymų, neprašovė. Dramatinis antraeilis paprastos moteriškės vaidmuo pelnė aktorei „Sidabrinę gervę“, o svarbiausia scena buvo nufilmuota, pasirodo, ne tik be bandymų, bet ir be režisieriaus, kuris tądien sunegalavo.
Autoironiška beprotė
J.Onaitytė neslėpė, kad toks pasitikėjimas ją įkvepia. Ironiškai prisipažino, kad jai smagu vaidinti beprotes, nes režisierius net ir norėdamas nenurodys, kokiu būdu jai išeiti iš proto. „Galiu kukuoti gegute, rėkti falcetu, dudenti bosu… Niekas nieko neprikiš: juk beprotė! Tačiau man tai tinka tik su žiupsneliu autoironijos, – prisipažįsta aktorė, mėgstanti ir komedinius vaidmenis. – Žmogui be humoro jausmo – mano užuojauta! Šviesaus atminimo Rūta Staliliūnaitė daugeliui atrodė tokia rimta, tačiau prisimenu, kaip juokdavomės su ja iki ašarų… Pasiilgstu jos kvatojimo.“
Kodėl gi aktorės šiandien nematome bent jau TV serialuose, kur galima greitai ir pigiai priminti apie save? O gal ji pernelyg išdidi taip pasigiminiuoti ? „Kažkada mane kvietė dalyvauti, bet… Netinku serialams. Ten šnekėti reikia paprastai, o aš…“ – išraiškingai skėsteli rankomis aktorė, visur ieškanti gelmės. Sėkliaus juk rankomis nerausi!
Tačiau J.Onaitytė prisipažino atidžiai įsiklausanti į jaunų kūrėjų idėjas. Tai jai teko daryti filmuojantis Sauliaus Drungos filme „Anarchija Žirmūnuose“, dirbant su jaunąja teatro režisierių karta – Artūru Areima, Agniumi Jankevičiumi, Oskaru Koršunovu. „Oskarą galėtum palaikyti vyruku iš naujųjų Vilniaus statybų, bet vidumi jis – aristokratas, kupinas pagarbos vyresniam aktoriui, pjesės autoriui. Nieko iš jo kūrinio be reikalo neišmes, aukštyn kojomis neapvers“, – režisieriumi žavėjosi patyrusi aktorė, viename interviu patarusi jaunimui mažiau galvoti apie atlygį.
Ugnis ir gelmė už santūrumo
Dramatiški vaidmenys J.Onaitytei prigula tarsi antra oda, nors jausmams tai turbūt sunkus išbandymas, po kurio būtina atsigauti, pailsėti. Tačiau kartais poilsis teatre yra priverstinis ir užtrunka. Aktorė patyrė ir tokių tikėjimo išbandymų: apnikdavo mintys, kad geriausias laikas jau praėjo, kad iškilių vaidmenų daugiau neturės. „Tačiau po daubos, žiūrėk, ir vėl atsiduri ant kalvos… Nuokalnių irgi reikia, kad, pasiekusi kalną, suprastum, kur iš tikrųjų esi“, – svarstė jubiliatė.
„Šalia kasdienio darbo ir prabėgo tas mano jubiliejus, tiksliau, aš pralėkiau pro jį. Galbūt net nepastebėčiau jo, jeigu ne mūsų teatro vadovas Egidijus Stancikas ir kolegos, po eilinės repeticijos surengę man žavią staigmeną… O iš ryto po linksmybių – vėl repeticijos“, – pasakojo J.Onaitytė, neslepianti džiugesio, kad ir šiandien ji turi darbo, kad jos teatro didžioji saulė pagaliau atvira vaidinimams, kad dalyvauja A.Jankevičiaus spektaklyje „Gentis“ pagal Ievos Simonaitytės romaną „Aukštųjų Šimonių likimas“.
Tomas Venclova Antaną Jasmantą pavadino metafiziniu poetu, vieninteliu tokiu tarp lietuvių. O man Jūratė Onaitytė – metafizinė aktorė, ir tai, manyčiau, skamba visiškai tinkamai. Santūri, inteligentiška jos kūryba slepia ir ugnį, ir gelmę, ir neįmenamą paslaptį, kurios joks interviu neapžios. Ir nereikia!
„Alchemija“. Pasivaikščiojimai su Jūrate Onaityte (2012 m.):
Alchemija Facebooke 
