Z. Vaišvila. Europarlamentarai privalo būti atsakingi Lietuvai

Artėja Europos parlamento rinkimai. Norėtųsi, kad jie būtų prasmingi. Todėl priminsiu 25 metų senumo pamokas. 1989 m. kovo 26 d. rinkimuose į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą Sąjūdžio kandidatai iškovojo 31 deputato mandatą iš 42 renkamų. Dar 16 Lietuvos atstovų išrinko visasąjunginės organizacijos (taip buvo suformuotas trečdalis deputatų – 750 iš 2250). Kremliaus suvažiavimų rūmų salėje mums ne tik buvo skirtos vietos vienoje draugėje, bet ir veikėme kaip viena deputacija, drauge laužėme TSRS nustatytas šių suvažiavimų organizavimo taisykles, nes jautėme atsakomybę už tai, kad Lietuvos suverenitetas yra aukščiau už centrinių TSRS valdžios institucijų nuomonę ir sprendimus. Supratome, kad ginant mūsų valstybės interesus būtina veikti išvien ir ne tik mūsų draugėje.

Tai ne tik pasiteisino, bet ir buvo vienas pirmųjų mūsų Nepriklausomybės atkūrimo žingsnių. II TSRS liaudies deputatų suvažiavime drauge su Estijos ir Latvijos deputacijomis (tai dar viena pamoka – veikti ne vieniems, o drauge su kitais bendraminčiais) įtikinome Tarybą Sąjungą ne tik pripažinti mus okupavus, bet ir pripažinti slaptųjų Ribentropo – Molotovo protokolų egzistavimo faktą bei paskelbti juos negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento. Beje, klausimas, ar dalyvauti okupacinės valdžios organų rinkimuose, buvo nelengvas Sąjūdžio apsisprendimas. Tai buvo labai rizikingas kelias, kuriuo galėjome paslysti – tokiais veiksmais de facto pripažinti mūsų inkorporavimą į TSRS. Mūsų eksperimentas baigėsi gerai, nors šios lenktynės su Maskva laike galėjo baigtis ir liūdnai. Lietuvos Laisvės Lyga tam prieštaravo, tačiau kito taikaus kelio neparodė. 1988 m. spalio 22–23 d. d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas rezoliucija Nr.21 „Dėl rinkimų“ nutarė, kad Sąjūdis dalyvaus rinkimuose, siekiant jog rinkimai nebūtų formalumas, kurių metu būdavo išrenkami tik tarybinei sistemai lojalūs „parinkti“ deputatai. Tokiu keliu ėjome ir 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, paskelbusią Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Aktą.

O šiandien kokiu keliu ir kur einame? Po to, kai ES prezidentas Vilniuje praėjusių metų lapkrityje atvirai paskelbė, jog valstybės ir tautos Europos Sąjungoje turi išnykti, akivaizdu, kad būtina keisti „džentelmenų klubo“ – Europos Sąjungos centrinių valdymo organų – veikimo taisykles. Priešingu atveju Lietuva kaip valstybė yra pasmerkta išnykti drauge su tauta. Atrodytų, pats laikas atsitokėti. Tačiau tyla. Tik mūsų valdžia, įgyvendindama „centro“ nurodymus ir ignoruodama mūsų Konstituciją ir piliečių teises, jų nuomonę, referendumo sprendimą, beatodairiškai skuba nesvarbu kam išleisti mūsų lėšas, kurių net neturime, parduoti mūsų žemę ir litą, už tai net primokant. Kaip už „Mažeikių naftą“. Tik masteliai didesni.

Ką daryti, kad naujai renkami europarlamentarai būtų ne „parenkami“ mūsų išlaikytiniai, o bent jau atsakingi jų rinkėjams ir Lietuvai? Jie privalo dirbti Lietuvai, o ne tik reklamuotis mums. Šie Lietuvoje išrinkti parlamentarai neprisiekia Lietuvos Respublikai, neveikia kaip viena mūsų valstybę atstovaujanti deputacija, negina ir neturi realios galimybės Europos parlamente ginti Lietuvos valstybės interesų, o yra verčiami dalyvauti šio parlamento neegzistuojančių partijų frakcijose, kurios gina ne konkrečių valstybių interesus, o abstraktaus „centro“, kurį faktiškai ir formaliai valdo niekieno nerenkami Europos Komisijos komisarai, idėjas darant vieningą federacinę valstybę. Todėl šios taisyklės skubiai keistinos dar iki šių Europos parlamento narių rinkimų.

Dėl šių priežasčių kaip signataras pateikiau Seimui Rinkimų į Europos parlamentą įstatymo pakeitimo įstatymo projektą (žr. priedą). Juo siūlau skubos tvarka įteisinti privalomą Lietuvoje išrinkto Europos Parlamento nario priesaiką Seime Lietuvos Respublikai, įsipareigojimą veikti vienoje deputacijoje, taip pat apkaltos procesą, jei europarlamentaras sulaužytų priesaiką Lietuvos Respublikai.

Šiuo įstatymo projektu siūlau ir atsisakyti Lietuvos piliečių teisės dalyvauti Europarlamento rinkimuose kitose valstybėse, atitinkamai proporcingai ribojant ir kitų šalių piliečių teises dalyvauti šiuose rinkimuose Lietuvoje. Mes neprašome nieko iš kitų šalių piliečių, kad atstovautų mūsų interesus. Būdami kitų valstybių piliečiais, neprisieks gi jie Lietuvos Respublikai. Įstatymą reiktų pakeisti iki šių Europos parlamento rinkimų, nes likus mažiau kaip 6 mėnesiams iki rinkimų neleidžiama keisti tik rinkimų tvarkos.

Tie, kurie sakys, kad Europos parlamento „žaidimo“ taisyklės yra kitos, t.y. mūsų išrinkti parlamentarai tegalės apsispręsti, kokioje neegzistuojančios partijos šio parlamento frakcijoje jie veiks, atsakau paprastai. Visų pirma, tai ir parodo šios ES sumanytos sistemos – Europos parlamento – apgaulę ir absurdą. Jo narius renkame pagal Lietuvoje registruotų politinių partijų sąrašus, o „centre“ jie pradeda atstovauti neegzistuojančių „centro“ partijų frakcijas. Antra, tai parodo surikiuotos sistemos apgaulę – renkame savo atstovus, o jiems formaliai suteikiama tik galimybė atstovauti „centro“ idėjas. Todėl ir būtina keisti šias taisykles. Nes mes, rinkėjai, balsuodami už europarlamentarus, apauname save, o išrinktieji, neturėdami ryžto pažiūrėti tiesai į akis, apgauna ir mus. Tai ne rinkimai, o anti-rinkimai.

Pakartosiu tai, ką š.m. kovo 26 d. pasakiau „Respublikos“ dienraščiui, vieninteliam Lietuvoje paminėjusiam šių pirmųjų demokratinių rinkimų Atgimimo laikotarpiu 25-metį (net valdžia „užmiršo“ tai padaryti) – jei Maskvoje ir Vilniuje 1989 m. – 1991 m. nebūtume sulaužę panašių „centro“ surikiuotų taisyklių ir jei taip būtume dirbę valstybės atkūrimo metais, kaip šiandien dirba mūsų renkamieji, Nepriklausomybę būtume regėję kaip savo ausis.