Anglų kalbos mokytoja daugiau kaip 15 metų dirbanti dainininkė, grupės „4FUN“ lyderė Julija Ritčik sako, kad pedagoginiame darbe svarbiausia – žmogiškas santykis su mokiniais. Dirbusi ir kaimo, ir privačioje mokykloje ji pastebėjo, kad vaikai, negaunantys dėmesio iš šeimos, visi susiduria su tomis pačiomis problemomis: vienų vaikų tėvai neturi laiko, nes geria, kitų – užsiėmę verslu, o vaikams iškylančios problemos visada paliekamos jiems patiems. J. Ritčik mano, kad mokykloje turi būti kuo daugiau pedagogų, mokančių žmogiškai bendrauti su vaiku ir bent kiek atstoti bendravimo šeimoje stygių. Šiuo metu Lietuvos edukologijos universitete J. Ritčik tęsia anglų filologijos magistrantūros studijas.
Pirmiausia žmogus
Julija teigia, jog norint pasiekti sėkmę švietimo procese, mokytojas pirmiausia turi būti žmogus, su kuriuo galima bendrauti, tartis, keisti mokymo turinį ir procesą. Mokytojo vaidmuo turėtų būti nurodantis kryptį, tuo pat metu neprimetantis savo nuomonės ir neužspaudžiantis į kampą. Mokiniuose svarbu matyti ne statistinius vienetus, o žmones, palaikyti su jais santykius ir suprasti, kas vyksta. Julija sako, jog visais laikais labiausiai įsimenami tie mokytojai, kurie moka bendrauti neformaliai. „Mokytojas yra kartu su mokiniais, o ne virš jų. Pirmiausia jis yra žmogus, o tik vėliau – dalyko žinovas, atsakingas už pažymius“. Geras dalyko žinojimas nėra vienintelis kriterijus, nes mokytojo darbas – tai ne tik savo srities išmanymas, bet ir gebėjimas sudominti, sukurti sąlygas, kad mokiniai įsisavintų žinias.
Mokiniai irgi pamoko
Pedagogo darbas susijęs su bendravimu, auditorijos valdymu, gebėjimu organizuoti mokymo(si) procesą. Iš mokinių LEU studentė ir mokytoja Julija daug ko pasimoko ir pati. „Dabartiniai mokiniai atviresni ir laisvesni nei mes buvome“, – sako J. Ritčik. Vienas pagrindinių mokyklos (Šiuolaikinės mokyklos centras), kurioje šiuo metu dirba LEU magistrantė, tikslas yra kurti kokybišką bendruomenę ir santykius joje. „Kad mokykla nebūtų hierarchinė organizacija, kurioje mokytojai aukščiau už mokinius, o direktorius virš mokytojų“, – pasakojo pedagogė. Pasak Julijos, dažnai mokiniai tam tikrose sferose žino daugiau už ją pačią. „Aš visai nesidomiu politika, giliais socialiniais procesais. Neretai mokiniai pateikia man įvairių minčių, verčiančių susimąstyti ir pasidomėti“, – sako mokytoja. „Mūsų karta buvo labai suvaržyta. Iš dabartinės kartos mokausi nebijoti bandyti kažką naujo“.
Be reikalo nuvertinamas
Pašnekovės nuomone, šiandien nepelnytai yra nuvertinamas ir, kaip ji sako, į kampą įspraustas pedagogas. „Atrodo, kad yra nemažai tėvų, nukentėjusių nuo mokytojų, kai patys buvo mokiniai, ir tuometinės sistemos nuostatos –mokytojas visada teisus, nesvarbu, ką mano tėvai ar mokinys“, – sako pedagogė, kuriai atrodo, jog šiuo metu veikia švytuoklės principas ir tėvai nori atkeršyti mokytojams. „Dabar imamasi kitų kraštutinumų – dažnai mokytojas yra kaltas dėl visų vaiko nesėkmių“. Julijos nuomone, šiuo metu tėvai turi keistą ir nerealų lūkestį, kad be mokinio pastangų žinios turi atsirasti jo galvoje. „Viskas pasiekiama ne vien tik mokytojo, bet ir paties mokinio darbu“, – sako pedagogė, tikinanti, jog mokytojas nėra žmogus, galintis tiesiog sudėti žinias į vaiko galvą. Julijos nuomone, pirmiausia mokytojas turi būti toks, kurio vaikai nebijotų, su kuriuo norėtų bendrauti.
Apsisprendimui reikia laiko
Julija pasakoja, jog dažnai ji ir mokiniams, ir jų tėveliams sako: „Pagalvokite, kam studijuoti sritį, kurioje niekada nedirbsite, kaip aš“. J. Ritčik mano, kad gal geriau ir prarasti metus ar kitus, tačiau išbandyti save ir apsispręsti, kuo nori užsiimti, nes mokykla dar neduoda to tikro supratimo, kur geriausia save realizuoti. Mokyklose dar trūksta profesinio orientavimo, kad jaunas žmogus galėtų pajusti įvairių darbų subtilumus.
J. Ritčik būti mokytoja nesvajojo ir mokykloje dirbti pradėjo visiškai atsitiktinai. Pirmosios jos studijos buvo susijusios su programavimu. Tačiau ši sritis jai visiškai nepatiko. Tuo metu labai trūko anglų kalbos mokytojų. Ir ji, puikiai mokėjusi anglų kalbą, buvo pakviesta dirbti į mokyklą. Tačiau, ketinusi padirbėti vos kelerius metus, suprato, jog šis darbas jai patinka. Tuomet pradėjo studijuoti anglų filologiją Lietuvos edukologijos universitete. J. Ritčik nuomone, formalių specialistų Lietuvoje yra perteklius. Pati pagal savo pirmąją specialybę niekada nedirbusi, ji sako, kad jaunimui, sulaukusiam vos 18 metų, sunku pasirinkti studijas, ypač, jeigu mokykloje visi dalykai sekėsi gerai. Julija mano, jog jaunam žmogui apsispręsti, ką iš tiesų jis nori veikti gyvenime, reikia laiko. Mokykla, jos nuomone, yra perkrauta disciplinų, turinio, kurio didžiosios dalies žmogui neprireiks. Todėl reikia laiko atsirinkti, galbūt metus savanoriauti ar pakeliauti, pagyventi savarankišką gyvenimą. „Pertrauka po mokyklos – neapsakomai gera gyvenimiška patirtis. Jei žmogus 20-ies ją gauna, tai daug kas lengviau gyvenime sekasi“, – teigia Julija.
Mažiau formalaus santykio
„Man asmeninis kontaktas su mokiniais labai svarbus“, – sako Julija. „Baigęs pedagoginį universitetą žmogus nebūtinai tampa geru mokytoju, ir net ne visi, turintys pedagogo diplomą, sugeba dirbti mokykloje. Kita vertus, mokytoju gali tapti tas, kuris atsitiktinai išbandė profesiją ir ji jam tiko, o jis tiko profesijai. Kaip ir mano atveju. Tuomet žmogui tikrai naudinga gauti profesinį išsilavinimą, nes jis jau iš patirties žino, ko iš to išsilavinimo tikėtis. Žinoma, būna atvejų, kai žmonės svajoja tapti mokytojais, gauna atitinkamą išsilavinimą ir puikiai dirba, nes svajodami neapsiriko“. Julija sako, jog norėtų, kad mokytojo ir mokinių santykiai būtų mažiau formalūs. Jau senokai į Lietuvą atvyksta dėstytojai iš įvairių užsienio šalių, bet lietuviams vis dar kiek neįprasta, kad pas profesorių galima ateiti į svečius, nors užsienyje tai įprasta praktika.
Sveikatos ugdymas – šeimoje
Šiuos metus Seimas paskelbė vaikų sveikatos metais. LEU magistrantė sako, jog norint sustiprinti vaikų sveikatą pirmiausia reikėtų pradėti nuo savęs. „Beprasmiška aiškinti vaikams, kokia yra svarbi sveikata, jei pats į savąją spjauni“, – sako trijų vaikų mama. Jos nuomone, mes mokomės iš aplinkos, pirmiausia iš tėvų, todėl šeima ir namai turėtų būti ta vieta, kur vaikas gautų tinkamą pavyzdį. „Jei užsiauginęs pilvą tėtis vakare gerdamas alų bara sūnų ir verčia sportuoti, nemanau, kad tai sąžininga“, – sako J. Ritčik. Ji mano, kad tėvai turi patys natūraliai įtraukti vaiką į sveikos gyvensenos procesą. Pedagogė sako, jog lengvai atpažįstanti vaikus, kuriems namuose trūksta bendravimo, to pavyzdžio, iš kurio vaikas gali semtis sveikos gyvensenos kultūros. Mokykla gali tik prisidėti, bet pirmiausia vaikai ateina iš šeimos. „Kai tėvai pradeda bėgioti, vaikai patys užsimano tą patį daryti“, – iš savo patirties kalba J. Ritčik.
