Tarp garsaus Lietuvos išeivio P.Babicko archyvo ir kelių šimtmečių gintaro karoliai (video)

Iš JAV į Maironio muziejų Kaune atkeliavusioje dalyje diplomato ir publicisto Petro Babicko kolekcijos yra ir prieškariu Lietuvos kaimuose surinktų daiktų, tarp kurių ir, kaip manoma, kelių šimtų metų senumo gintaro karoliai, praneša LRT televizijos naujienų tarnyba.

Pasak Maironio muziejaus direktorės Aldonos Ruceskaitės, Lietuvos radijo žurnalistikos pradininkas, diplomatas, rašytojas, vertėjas, fotografas Petras Babickas buvęs ir aistringas kolekcininkas. Vasarą jis dviračiu keliaudavęs po Lietuvą ir rinkdavęs įdomesnius daiktus. Šių gintaro karolių istoriją Babickas aprašęs plačiai – prie Išlaužo kaimo 1935 m. jis patekęs į vestuves ir ant šeimininkės kaklo pamatęs karolius prašė juos padovanoti.

Moteris pasakė, jeigu jis nupirksiąs jos anūkams kostiumams audinį, tai ji jam atiduos. Taip ir buvo – jis nupirko už maždaug šimtą litų angliško audinio, po savaitės nuvažiavo ir gavo tuos karolius.

Kolekciją į vakarus pasitraukusiam Babickui po karo išsiuntė jo sesuo. Brazilijoje jis surengė parodą, tačiau viltys atidaryti muziejų žlugo uždarius Lietuvos atstovybę. Vėliau kolekciją Čikagoje saugojo Bronius Kviklys.

Planuojama, kad Babicko kolekciją bus galima pamatyti šiuo metu kuriamoje parodoje.

Petras Babickas (1903 m. gegužės 12 d. Laukminiškiuose, Virbališkiuose – 1991 m. rugpjūčio 27 d. Rio de Žaneire, Brazilija) – Lietuvos radijo žurnalistikos pradininkas, publicistas, rašytojas, vertėjas, diplomatas, kraštotyrininkas, keliautojas, fotografas.

Gimė Agotos ir Jurgio Babickų šeimoje, buvo ketvirtas, jauniausias, vaikas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui, pasitraukė į Petrogradą. Lankė Šv. Kotrynos gimnaziją. Sesuo Unė anksti pastebėjo brolio polinkį į dailę ir skatino jį piešti.

Nuo 1919 m. pradžios Babickų šeima gyveno Kaune, Unės Babickaitės nuomojamame bute Laisvės alėjoje. 1920–1923 m. mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Nuo 1923 m. studijavo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete literatūrą. Po dvejų metų, neturėdamas lėšų studijoms tęsti, pradėjo mokytojauti Jurbarke – Saulės gimnazijoje dėstė piešimą ir lietuvių literatūrą.

1926 m. vasarą pradėjo dirbti Kauno radiofone, pirmasis radijo pranešėjas, jo programos vedėjas (direktorius). Vedė vaikų valandėles, buvo populiarusis „Radijo dėdė“. Pirmoji laidelė, transliuota 1927 m. sausio 23 d., išsyk sulaukė klausytojų dėmesio. Vaikams sekė lietuvių liaudies pasakas, skaitė legendas ir padavimus, įvairių rašytojų kūrinių ištraukas. Su pertraukomis dirbo iki 1944 m.

1944–1945 m. gyveno Vokietijoje, nuo 1946 m. – Italijoje, Romoje. 1949 m. apsigyveno Brazilijoje, Rio de Žaneire, kur aktyviai reiškėsi vietos lietuvių bendruomenėje. 1950–1965 m. Lietuvos pasiuntinybės Brazilijoje sekretorius, kultūros skyriaus vedėjas ir spaudos atašė. Nuo 1958 m. per Rio de Žaneiro radiją vedė savaitinę valandėlę portugalų kalba „Lietuvos balsas“.

Paskutiniais gyvenimo metais P. Babickas vertėsi ypač sunkiai, gyveno apleistoje lūšnoje, kuri po jo mirties buvo nugriauta. Žurnalistas negalėjo pats nusiprausti, pasigaminti valgio, išsiskalbti. Į tėvynę grįžti žadėjo tada, kai „Lietuvos sienas saugos Lietuvos kareiviai ir Lietuvos muitinė“. Iki pat mirties nepriėmė Brazilijos pilietybės.

Mirė 1991 m. rugpjūčio 27 d., palaidotas Rio de Žaneiro miesto „Catumbi“ kapinėse, lietuvių katalikų laidojimo vietoje „Mosoles“. Pargabenti P. Babicko palaikus į Lietuvą paskatino radijo ir televizijos žurnalistai Lietuvos radijo 80-mečio proga. 2006 m. gegužės 25 d. palaikai parvežti iš Brazilijos ir birželio 9 d. perlaidoti Petrašiūnų kapinėse.

Kauniečiai, Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai Daiva ir Antanas Budriai, Svetlana Gužauskienė ir Vilius Kaminskas 2006 metais, nuvykę Brazilijon ne tik sukūrė jaudinantį dokumentinį filmą apie pirmąjį Lietuvos radijo pranešėją, publicistą, poetą, fotografą Petrą Babicką (1903-1991), bet ir parvežė jo palaikus gimtinėn: