Likimo žemėje
Mes neklystamai žinome, kad žemę aplanko išskirtinio likimo žmonės. Jie liudija dangaus blyksnius milijonų akyse.
Gyvenimas niekuomet nebus lengvas, jam visuomet reikės šviesos, – todėl jie ir ateina, žvaigždžių pasiuntiniai. Jie krinta į žemę aukso spinduliais, ir žmonės, kuriuos jie paliečia, pasijunta stipresni, tampa drąsesni. Aukso spinduliais apipinta gyvybė veda mus iš tamsos į šviesą, kviečia neišsivaikščioti, nedingti už horizonto. Ir net kai užgriūna išbandymų metai, spinduliai virsta gijomis, apipinančiomis mus ir laikančiomis drauge. Netekę valstybės, mes saugome tautą.
Justinas yra ryškiausias dangaus blyksnis nūdienės Lietuvos žemėje.
Didžioji lietuvių pokario karta prabilo po 1960-ųjų. Ji gimė 1930–1935 metais, kai valstybė jau buvo subrandinusi tapatybės sielą. Lietuvai pasiekus savo viršūnę Dariaus ir Girėno skrydžiu 1933-iaisiais, ši karta augo žygdarbio šešėlyje, augo kaip būsimųjų išbandymų vaikai, tylūs didvyriai. Karo audros neišplėšti iš tėvynės, jie išsaugojo nepriklausomos valstybės sielą svetimos jėgos užslėgtoje valstybėje. Kai Lietuvos vardo nebeliko žemėlapyje, niekur nedingo pati žemė. Ir gyvi jaunuoliai. Jie susiėmė už rankų ir, pažvelgę vienas į kitą, tarė: mes gyvybės syvų kupina tauta. Gamta ir kultūra padarė savo – jiems atėjo laikas kurti. Gyvi išlikę buvo pašaukti auginti lietuvių kultūrą kaip valstybę. Niekur nesitraukdami, kantriai, užsispyrusiai dirbti lemties kuždamą darbą – savo likimo žemėje.
Tokia yra meilė
Šiomis dienomis per Lietuvą vilnija tūkstančiai Justino eilėraščių. Kas valandą prisimenami jo žodžiai „Tokia yra meilė“. Meilių būna daug ir įvairių, tačiau viena vienintelė meilė yra tokia: Lietuva.
Po 1956 metų iš sibirų ir kalėjimų ėmus grįžti nutremtai svetur tautos daliai, 1930–1935 metų karta jau buvo subrendus savarankiškam skrydžiui. Rašytojai, kino ir fotografijos meistrai, dailininkai, aktoriai ir režisieriai, architektai ir sportininkai labai sparčiai, per kelis dešimtmečius, sukūrė naują lietuvišką pasaulį. Komunizmo ideologija negalėjo suprasti, iš kur ta Lietuvos galia, kodėl joje gimsta ne tai, ko reikalauja socialistinis realizmas ir proletarinis internacionalizmas. Lietuviai, kaip pavasario išjudinta žemė, kėlė į dangų savus herojus. Jie buvo užsispyrusio valstiečio veido bruožų, sveiki ir blaivūs. Pagimdę milijoną naujų žmonių, užlyginę karo ir pokario demografinę duobę, lietuviai sparčiai kėlėsi į miestus, apgyvendino savo sostinę Vilnių. Tokio masinio tautos judėjimo – kuriant ir statant bei nepaliekant tėvynės – mūsų istorijoje nebuvo. Krašte – politinės nelaisvės sąlygos, Maskvos prievaizdų kontrolė, nutautinimo politika, o čia – kūryba?! Ir ne uždara, ne cechinė kūryba, o visus žmones išjudinančios Dainų šventės, „Poezijos pavasariai“. Pirmuoju poetinio judėjimo laureatu 1965 m. ir tapo Justinas.
Tačiau Lietuvoje tapęs Poetu – vien poetu neliksi.
1969 metais Justinas išveda į sceną karalių Mindaugą – svetimą to meto politinei tikrovei herojų. Šiam įvykiui apibūdinti tinka tik vienas vardas: stebuklas. Tai buvo Lietuvos valstybės, Lietuvos karalystės grįžimas į kasdienybę, į žmonių širdis ir sielas. Ir vėrėsi akys, priimdamos žodį kaip dangaus pažadą, kaip ateities sėklą. Poetinės dramos žodžiais kalbantis „Mindaugas“ visose Lietuvos scenose virsdavo kone mišiomis. Kultūrinis įvykis spaudė iš krūtinių ryžtą: „O juk Lietuvos valstybę mes galime pakartoti!“
Nes tokia yra meilė.
Didžioji pokario karta
Buvo ji – didžioji pokario karta. Tai jos paskutinieji mohikanai šiandien traukiasi iš mūsų ir to traukimosi nesustabdysi. Nėra filmo, prilygstančio „Niekas nenorėjo mirti“, nėra romano, panašaus į „Sodybų tuštėjimo metą“, nėra genialių fotomeno ir tapybos mokyklos meistrų. Daug ko nėra. Nes nėra tos neįveikiamos politinės tikrovės, tos kaustančios baimės, kurią pokario kartai vis dėlto reikėjo įveikti. Dabar nesukuriamas naujas „Mindaugas“, nėra „Mažvydo“? Neliūdėkime. Džiaukimės, kad yra tai, kas jau sukurta.
Istorija liudija, kad kultūros žydėjimas (jeigu jo nenutraukia brutali jėga) primena pavasarį žemėje, trunka apie 50 metų. Taip nutiko klasikinėje Graikijoje, klasikinėje Romoje, klasikinėje Prancūzijoje. Nutiko ir Lietuvoje, antrojoje XX amžiaus pusėje. Nūnai mes gyvename paskutiniuosius to pusšimčio metus. Dabartinis pasaulio pilietis paklaus: „Kaip? Žydėjimas okupacijos sąlygomis?“ Būtent taip – sunkiausiomis sąlygomis, nes kitokių nebuvo. Buvo kas kita, o būtent žmonės, pasirengę aukščiausiai kūrybai ir pasižymintys atsidavimu likimo žemei. Jie vertė komunizmo institucijų kalnus, įsigaudami į jų vidų, jie pasižymėjo tuo, ko tos institucijos nesuprato – gyvenimo aistra. Priešintis kūrėjams komunizmas nemokėjo. Kūrybinė energija yra neįveikiama, ji prasikala net pro asfaltą.
Po 1991 metų nauja „didžioji karta“ neatėjo. Matyt negalėjo ateiti, nes pernelyg daug jėgų išeikvota tarpusavio kovoms, pernelyg daug jėgų pasitraukė iš Lietuvos. Dieve duok, kad likusieji bent mokėtų deramai nusilenkti pokario kartai.
Prezidentas
Justinas galėjo tapti pirmuoju visuotinai išrinktu Lietuvos prezidentu. Kai 1993 metų pradžioje atėjo metas rinkti šį aukščiausiąjį politikos asmenį, jį ėmė lankyti delegacijos ir kiekviena prašė kelti savo kandidatūrą. Argumentai buvo „geležiniai“: esą tikrai bus išrinktas, rimtų priešininkų neturės. Išrinktas suteiks prezidento institucijai simbolio reikšmę ir pavyzdį, koks turi būti prezidentas, kaip jis turi būti susijęs su tauta. Buvo žadama ir įvairiausia parama, būtina rinkimuose. Tačiau poetas tik atsakydavo: „Aš niekuomet neįsivaizdavau savęs prezidentu“.
Tačiau jis įsivaizdavo save Mindaugu! Taip ir yra, nes kūryboje turi būti karalius. Gyvenimas – toli gražu ne kūryba, o ir Mindaugas buvo ne tik statytojas, bet ir žiaurus politikas. Justinui pakako to, ką pasakė jam jo paties kūriny: valdovo žiaurumas – ne jam. Pagaliau, pats susipriešinimas, kova – ne jam. Jis sakė: „Kūryboje vietos užtenka visiems, nes kilti tenka aukštyn. Politikoje – vieta užimama tik išstumiant kitą“.
Argi Justinas galėjo kažką išstumti?
Amžinas gyvybės balsas
Didžioji pokario karta išugdė 1988 metais pražydusią laisvę. Atgimimas, Sąjūdis, Pavasaris – nebesustabdomas upės bėgimas. Tik ar pastebėjome, kiek nedaug didžiųjų žengė į aikštes ir mitingus? Justinas taip pat vengė viešumo. Pasisakyti mitinge jam nebuvo lengva ir eidavo jis tik ten, kur nebegalėjo atsisakyti. Jautė, kad viską svarbiausia jau pasakė, kad jo žodžiais kalba žmonės, o ypač tie, kad atėjo metas imtis politinio veiksmo. Ir vis dėlto jis sutiko dalyvauti Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, o per Steigiamąjį suvažiavimą pasakė savo kalbą – „Dieną atrištom akim“. Išėjo į Katedros aikštę ir laidojant 1991-ųjų sausio tragedijos aukas.
Svajonei tapus tikrove, jis nutilo. Pasisakydavo retai, per jubiliejus, duodamas interviu. Ir kūrė, skubėjo ištarti tai, kas dar liko užantyje – motinai ir gimtinei. Kalbėjo apie naujai susipriešinusios tėvynės nelaimę. Ir tada būdavo puolamas, net šmeižiamas. Bet – tylėjo. Kilni tyla nepalaužiama, neapšmeižiama.
Palikti mus Vasario 16-ąją, kaip ir Jonas Basanavičius. Tai liudijimas, kad neišeina, kad lieka su mumis amžiams. Toks lietuviškas gyvybės balsas, žinantis, kad jį apkaltinti galima tik tokia meile.
Ir dabar, galvodami kaip stabtelėti, kad žengtume tolyn, išgirstame Justino žodžius:
Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,
Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,
Taip, kaip uždaro vakarą naktis,
O tu man atsakai: „Aš – tavo laisvė!“
2011 m. vasario 17 d.
Justinas Marcinkevičius skaito savo eiles iš rinkinio „Naktį užkluptas žaibo“. Įrašas iš „Poezija ir Balsas“ („Poezijos pavasaris“, 2009 m.):
