
Gegužės 1-oji diena vieniems asocijuojasi su darbininkų švente, kitiems – su sena sovietine atgyvena. Prieš beveik dešimt metų ši data pradėjo būti siejama su mūsų šalies įstojimu į žydrąją Europos sąjungą. Šią nevienareikšmiškai vertinamą dieną, kartu su keliais draugais, teko pakeliauti po kaimyninės Lenkijos sostinę, pabendrauti su įvairiais žmonėmis, pamatyti tos šalies nacionalistų gyvenimą, pajausti nuotaikas, pamatyti viską savomis akimis.
Keletas nacionalistų iš Lietuvos nuvykome į Varšuvą turėdami kontaktų su vietiniais, kurie pakvietė sudalyvauti viename renginyje. Puikiai žinodami vyraujančias nuotaikas, be atitinkamo pasiruošimo ir ryšių, tokiam žingsniui turbūt nebūtumėme ryžęsi, tačiau turėdami patikimų žmonių garantijas, jog mūsų dalyvavimas renginyje yra sveikintinas, išsiruošėme į kelionę.
Pirmas įspūdis, kuris įsiminė sostinėje – milžiniškas valstybinių vėliavų kiekis. Dar naktį, vos įvažiavus į Lenkiją, jau pirmame mieste akys raibo nuo tautinių vėliavų gausos. Jos iškabinėtos balkonuose, iškištos per langus, plazda ant stulpų ir tam paruoštų vietų. Beje, tenka pažymėti, jog pataikėme į „ilgąjį savaitgalį“, jungiantį gegužės pirmąją ir trečiąją dienas. Pastaroji, neseniai pradėta minėti ir Lietuvoje, žymi ATR konstitucijos sukaktį bei visų pasaulio lenkų vienybės dieną – tos dienos svarbą jiems supratau tik pamatęs viską savomis akimis. Tenka pripažinti, jog patriotinės nuotaikos šioje šalyje yra žymiai stipresnės nei Lietuvoje.
Ir tai galima pasakyti ne vien apie oficialųjį, valstybinį patriotizmą. Ne tik visas Varšuvos senamiestis, tačiau ir kiek „miegamesnis“ rajonas, kuriame teko apsistoti, marginte išmargintas gatvės radikalų susirėmimų atspindžiais. Neįsivaizduojamas kiekis nacionalistinių „grafičių”, plakatų ir lipdukų „puošia“ miestą – iš pradžių dar bandžiau juos fiksuoti, tačiau vėliau supratau jog tai užima per daug laiko. Atributika, ženklai ir simboliai braukomi oponentų, piešiami vieni ant kitų, vyksta nebyli kova dėl kiekvieno sienos centimetro. „Kairės“ ar „dešinės“ terliotojai pribloškia profesionalumu ir menine išmone.
Senamiestis, nors ir nėra visai autentiškas (Antrojo pasaulinio karo metu, Varšuva buvo sulyginta su žeme), visgi yra gyvas istorijos paminklas. Memorialinių lentų galima rasti kone ant kiekvieno namo, miestas pilnas monumentų. Gerą įspūdį paliko Nacionalinio muziejaus karo istorijos sekcija, po atviru dangumi pateikta pakankamai įspūdinga karinės technikos kolekcija.
Sulaukus svarbiausios dienos, judame į renginio vietą. Būtina parašyti apie pačią demonstraciją, nors klausimas kurį paliesiu, vertas ne kelių sakinių, o mažiausiai kelių rimtų studijų. Kalbu apie nacionalistų norą minėti gegužės 1-ąją, darbininkų dieną. Neįprastas reginys atėjo su nauja karta, kairuoliškos orientacijos nacionalistų mada, labai plintančia Lenkijoje – vadinamaisiais „autonomais“. Pirmą kartą šis renginys vyko praėjusiais metais, ir jame dalyvavo apie tūkstantis žmonių. Šiemet demonstracijos idėja plėtojama toliau, savo akimis jį pamatyti nutarėme ir mes.
Susitinkame su vietiniais labai įdomioje vietoje. Nesu klubinio futbolo gerbėjas ar žinovas, tačiau kažkodėl manau, mažai lietuvių laiką leido futbolo klubo „Legia“ bare, apsupti dešimčių vadinamųjų „kibicų“ – pačių aršiausių Lenkijos futbolo chuliganų. Visgi, nuotaika nebuvo labai slogi – buvome priimti pakankamai neutraliai, susirinkusios publikos tikslas buvo ne futbolo varžybos, o politinė demonstracija, todėl visiškai nesukalbamų veikėjų, kokius tenka matyti jų klubui atvykus į Vilnių, nelabai matėsi. Publika ramiai ir blaiviai laukė pradžios, ruošė įrangą demonstracijai. Vėliau gana ramia vora nužygiavome į renginio pradžios vietą.
Renginio pradžios vietoje renkasi žmonės, publika atrodo kiek kitaip nei esame pratę matyti Lietuvoje. Pirmiausia į akis krenta visiškas „skinhediško“ stiliaus nebuvimas – daugumoje Europos šalių jis jau „išėjęs iš mados“, dauguma rengiasi įprasta, neišsiskiriančia, sportinio stiliaus elementų turinčia apranga – visgi, susirinkusi minia atrodo labai kovingai. Žmonių susirenka apie 600, iškeliame trispalvę, laukiame dalyvių reakcijos. Mus daug kartų fotografavo, kartais prieidavo ir pakalbindavo, parodydavo pakeltą nykštį. Agresijos ir piktų replikų nepastebėjome, gausioje atributikoje (antsiuvai, ženkliukai, marškinėliai ir t.t.) nesimatė jokių antilietuviškų ženklų ar šūkių.
Išskleidėme atsivežtą transparantą, kuriame lietuvių, anglų ir lenkų kalbomis parašėme „Kovokime kartu, o ne vieni prieš kitus“ – būtent tokios žinios perduoti mes ir vykome pas Lenkijos nacionalistus. Įtemptuose mūsų tautų santykiuose trūksta lygiaverčio dialogo ir supratimo, per daug pykčio ir išankstinių nusistatymų. Būtina užmegzti bent šiokį tokį oficialesnį kontaktą, bandyti vesti dialogą ir taisyti įtemptą situaciją. Padarėme šį nedidelį žingsnį, tačiau apie tai – kiek vėliau.
Eisena suformuoja uždarą ir ilgą bloką, labai daug spalvingų ir patrauklių „banerių“ bei vėliavų. Paminėsiu dar kartą, jog kai kurie elementai eisenoje mums buvo niekada nematyti – sunku įsivaizduoti reakciją, kurią sukeltų Lietuvos nacionalistų renginyje iškeltos Sirijos ir Palestinos vėliavos, keltų kryžius ir t.t. Nauja bei nematyta ir visa „autonomiška“ išvaizda – nemažai žmonių su kaukėmis – gaila jog po nuolat riaušėmis pasibaigiančių Nepriklausomybės maršų, Lenkijoje uždraustas bet koks pirotechnikos naudojimas tokių renginių metu.
Puikiai veikia Lietuvoje nematyta praktika, kolonos priekyje statyti automobilį, ant stogo vežantį didelę garso kolonėlę, kuri leidžia labai garsiai užvedinėti skanduotes, kad jas girdėtų didžioji dauguma eisenos dalyvių. Apskritai, tenka pavydėti skanduočių gausos ir dalyvių ryžto – labai ilgai trukusi eisena (nemeluosiu sakydamas, jog buvo nueitas atstumas, prilygstantis šešioms-septynioms Kovo 11-osios eisenos ilgiams) niekada neužtilo nuo trumpų ir konkrečių, tačiau labai vieningai ir garsiai traukiamų skanduočių. Keiktas euras ir ES, homoseksualistų reklama, skatinta būti aktyviems, sveikiems ir tautiškiems, šlovinta tautinės valstybės idėja, reikalauta darbo sąlygų lenkams gerinimo ir t.t. Žygiuojant pro JAV ambasadą, ypač griausmingai skambėjo šūkis „JAV – blogio imperija“. Žodžiu, daug mūsuose nepopuliarių pozicijų, daug nematytų simbolių ir viso to išraiškos.
Be galo įdomus spektaklis, nuvylęs tik vienu aspektu – taip ir nesulaukiau jokios „antifa“ reakcijos. Be galo norėjau pamatyti tikrus gatvės radikalų susirėmimus, ir tikėjausi jog milijoninis miestas parodys bent šiokį tokį veiksmą. Deja, Lenkijos „antifašistai“ pasirodė taip pat kaip ir Lietuvos internetiniai skundukai – neskaičiuojant vienos negro galvos, išlindusios per langą ir asocialios, greičiausiai psichiškai nesveikos senės, klykusios į eisenos pusę, renginys nesusilaukė jokios opozicijos. Tiesa, policininkų skaičius ir jų susivežtos įrangos kiekis lenkė lietuviškąsias eisenas.
Erdviomis Varšuvos gatvėmis ir aikštėmis, pagaliau pasiekėme galutinį tikslą, kuriame buvo pasakytos kelios kalbos. Po kiek laiko, visi išsiskirstė. Nors renginys buvo organizuotas „autonomų“, jame dalyvavo ir keletas oficialesnių nacionalistinių organizacijų: Jaunalenkiai (Młodzież Wszechpolska) ir ONR (Obóz Narodowo Radykalny) bei keletas kitų. Paminėtosios organizacijos gyvos sena tarpukario šovinizmo dvasia ir nors neparodė absoliučiai jokių negatyvių veiksmų, visgi su jais bendros kalbos, greičiausiai, mes nerastume. Tą jie pasakė ir iš kažkur išdygusiam „Lietuvos ryto“ korespondentui Varšuvoje, prisistačiusiam prie mūsų.
Tuo tarpu nauja nacionalistų karta, stengiasi atsiriboti nuo įsisenėjusių etninių konfliktų, ieško kontaktų užsienyje, stengiasi atsiriboti nuo šovinizmo. Savo veiksmais, parodytais mums dalyvaujant eisenoje, jiems tai įrodžius, susitariame susitikti privačiam pokalbiui. Kitą dieną, pora judėjimo lyderių susitinka su mumis, apturime ilgą pokalbį apie sudėtingus lietuvių ir lenkų santykius, bendrą praeitį ir miglotą ateitį.
Pokalbis parodo vieną akivaizdų dalyką – Lenkija yra žymiai didesnė šalis nei Lietuva ir nacionalistinis katilas joje daug didesnis, bei, kas svarbiausia – margesnis. Įvairiausios grupuotės, organizacijos, nuotaikos ir mados judėjimą daro įvairiaspalviu ir nevienalyčiu, didelė klaida yra visiems lipdyti vieną etiketę. Su kiekviena iš tokių grupelių galima (ne)kalbėti tik gerai suvokus jų specifiką ir veiklos aplinkybes. Autonomai – labiausiai auganti ir progresyviausia nacionalistų grupė, teikianti daugiausiai vilčių, jog lenkiškas nacionalizmas gali egzistuoti ir be imperinio šovinizmo.
Visgi net ir šis draugiškas pokalbis atskleidė keletą įdomių dalykų. Pirmiausia – supratome koks kiekis dezinformacijos apie Lietuvą pasiekia kiekvieną Lenkijos gyventoją. Mus priėmę šeimininkai yra įsitikinę, jog Lietuvos valdžia skriaudžia ir nutautina Vilniaus lenkus, kad neegzistuoja lenkiškos mokyklos, o svarbiausia – manoma jog Lietuvoje yra pakeičiamos pavardės taip, jog jos atrodytų esančios lietuviškos – pavyzdžiui „Iwaszkiewicz“ yra pakeičiama „Ivaškevičius“. Įdomu tai, jog Lenkijoje taip pat neleidžiama laisva pavardžių rašyba dokumentuose, tačiau jie įsitikinę, jog jų šalyje pavardės paliekamos tokios, jog skambėtų originaliai, draudžiami tik nelotyniški simboliai (tai yra tokia tvarka, kokia esti ir Lietuvoje), tačiau, kaip jau minėjau, jie tiki dezinformacija, jog mes iš Iwaszkiewicz padarome ne Ivaškevič, o Ivaškevičius ar Ivaškevičienė.
Žodžiu, milžiniškas kiekis klausimų, kuriuose reikia aptarti ir išdiskutuoti, tačiau erdvės tam nėra. Iš patirties žinau, jog bandymas užmegzti ryšius baigiasi pasišiaušusiais abiejų pusių aktyvistais, kaltinančiais bet kokius dialogo ieškotojus parsidavimu, nuolaidžiavimu ir „žemių atsisakymu“. Visgi, miglota ir neapibrėžta vienybės idėja žavi kiekvieną, žvelgiantį kiek toliau savojo daržo. Būtent dėl to, įkūrėme bendrą svetainę, kuri turėtų būti ta erdvė, kurioje galėtų susitikti Lietuvos ir Lenkijos nacionalistai, kurioje neturėtų būti šovinizmo, problemos sprendžiamos diskusijų pagalba.
Kviečiame visus apsilankyti anglų kalba plėtojamoje svetainėje Coetus.wordpress.com. Lotyniškas žodis Coetus reiškia sueigą, svetainėje bus talpinama informacija susijusi su dialogu tarp dviejų šalių nacionalistinių judėjimų, dalinamasi informacija, sprendžiami klausimai, polemizuojama ir diskutuojama.
Iniciatyva gali pasirodyti naivia ir neįgyvendinama svajone, tačiau dar nebuvo didingo dalyko, kuris prasidėjo kaip nors kitaip. Mūsų tautos, turinčios ilgus šimtmečius bendros istorijos, šiandien yra stipriai susipykusios, ir aš esu įsitikinęs, jog tik dialogas gali padėti rasti kelią iš šios situacijos. Būtent tokią žinią mes vežėme į Lenkiją, o radę šiokį tokį atsaką ten, parvežame ir į Lietuvą. Laikas parodys, kiek tokios pastangos duos naudos.
Pagarba Edmundui !
Kol yra Lietuvoje tokių žmonių, neprapulsim.
Labai tikslus šūkis „Kovokime kartu, o ne vieni prieš kitus“. Nėra ką ir pridėti.
Gyvename mitų pasaulyje va ir būtų labai šaunu kad valdžios atstovai besiruošiantys į Lenkiją tuos mitus laužytų, griautų, o ne padlaižiavimu dar didesnę miglą pūstų.
Dialogas, žinoma, įmanomas. Tik lenkams reikia nusimesti didžiosios sesers sindromą, kaip kadaise SSRS… Tada Lietuva atsisakys lenkofobijos…
Ar gali kuprius nusimesti kuprą. Mažai pažįstame lenkiškumą… Į jį labai įsigilinęs buvo Oskaras Milašius. Iš Lietuvos Lenkijos santykių istorijos apmąstymų jis padarė išvadą, kad bet kokio dėjimosi su Lenkija atvejis Lietuvai yra pražūtingas.
Taigi, tik atskirume nuo Lenkijos yra Lietuvos ateitis.
Nepasiduokime dialogų naivystėms, dialogais su Lenkija savo politikų jokia jos kaimynė negrindžia, nelipkime vėl ant to paties grėblio…
Juolab, kad turime geopolitinę padėtį, kai artumas su Lenkija Lietuvai yra visiškai nereikalingas, kai jis tik stabdytų Lietuvos proveržį, raidą savarankiškumo stiprinimo kryptimi.
Vėliavos baltai raudonos tai ne lenkų, herbas erelis tai jotvingių palikimas. Lenkai neturi savų valstybinių ženklų. Jie yra apsivogę užgrobtuose svetimuose namuose. Ko jie daugiau rėkia tuo labiau negali prisišaukti praeities. Praeitis ir jų ateitis be ateities. lyvis
Įdomi užduotis išmokyti mėsaėdį vilką(Lenkiją), kad neėstų ėriuko(Lietuvos), o imtų maitintis vegetariškai.
Bet kaip tu tą vilką išmokysi, jei vilkas to nenori, o atvirkščiai kasdien kartoja, kad yra ėriuko “vyresnis brolis”, kad
ėriukas turi staugti vilko balsu (už tai gausiąs vilko bilietą -“lenko kortą”), kad ėriukas gyvena vilko karalystėje ir savo žemės ėriukas net neturi, ir savo istorijos neturi, o viskas aplink tik vilko ir vilkui.
Visa bėda čia, kad vilkas yra didžiavalstybines ambicijas turintis agresorius- šovinistas, o ne nacionalistas, kaip
autorius klaidingai jį įvardina, o ėriukas tėra patriotas, anatomija ir fiziologija būti kitokiu jam neleidžia, nors ir mėgsta tolerastiški globalistai jį vadindami nacionalistu, visai taip, kaip po karo stribai vadino partizanus, tik tada dar gražiau, su žodžiu buržuazinis, t.y. -buržuaziniais nacionalistais. Baisus komunistams buvo tas žodis buržuazinis, klasiniu priešu bjauriai dvokiantis ir žodžio nacionalistas dvoką sustiprinantis; komunistų anūkams – neostalinistams to žodžio nebereikia, užtenka vieno baubo -nacionalistas, nes dabartiniai -tolerantiški ir labai globalūs stribai, lietuvius patriotus vadina jau ne buržuaziniais nacionalistais, kad buržuazijos neįžeisti, o tiesiog nacionalistais-paprasta, aišku ir politkorektiška. Darvino evoliucija, matyt, juos veikia. Gal ir vilką evoliucija paveiks, nuo šovinizmo atpratins, nuo noro veistis “nuo jūros iki jūros”, tada, gal, ir ėriukas, ir kiti smulkesni miško žvėreliai (lietuviai, latviai, baltarusiai, ukrainiečiai,) jo nebebijos?
Avinas klausia vilko :
– gal esat išalkęs ? Eime kartu ir busit sotus .
Ką čia ir be pridėsi – todėl jis ir avinas .
Straipsnio autoriaus avinu nevadinčiau ir naiviu, ne. Jei atsiranda kur rėksnys, ar tai būtų
koks murziukas, ar apie “nacionalistus” kalbantis – koks “gėris” “nacionalistų internacionalas”, iškart įtariu: arba autoriaus debilumą, arba spec.tarnybų rankelę, aišku ir grafomanijos diagnozė-įmanoma.
na čia visiškai neturėjau omeny autoriaus . Greičiau bandžiau sukonkretinti Tamstos pasiūlytą vilko ir ėriuko (avino) palyginimą. Betgi pasilieku su savo nuomone – bendravimas su Lenkijos nacionalistais tikslingas tik labai konkrečių iššūkių šalinimui . Tai galėtų būti bendras pasipriešinimas visokiems globalizacijos perlenkimams .Ir jokiu būdu bendrų namų statybos – juose nebūs lietuviams vietos.
Tikslinu pasaką apie vilką ir aviną. Eina vilkas ir sutinka aviną. Avine aš dorosiu nes esu alkanas. Avinas jam ir sako: Jūs priėmėt teisingą sprendimą. Tik aš turiu pasiūlymą aš dabar stoviu ant kalvelės o tu atsitūpk pakalnėj ir įsižiok aš isibėgėsiu ir išoksiu ir tau nereikės su manim vargti. O gerai sako vilkas atsitūpė pakalnėj ir isižiojo. Avinas isibėgėjo ir kad šers su ragai vilkui dantis. lyvis
na čia kažkoks gudrus avinas – nelabai panašus į mūsų dabartinį.
Tai, kad ne – lenkų ir lietuvių tautos nėra susipykusios.
Tokį burbulą pučia politikanai, kurie, pvz., liAnkai Lietuvoje, tai daro savo organizacijos išgyvenimo tikslu.
Taip, kad jei tokie kontaktai leistų įtikinti jų apačias, kad lenkų ir lietuvių tautų nekišti į lenkomanų politikų ir lenkomaniškųjų imperialistų žaidimus, tai būtų pozityvu.
Tai kad tautos retai kada susipyksta …. bet jų valstybės kariauna dažnai .Nereikėtų to pamiršti . Be to aš labai abejoju tokia sąvoka , kaip draugiškos valstybės ar tautos – paprastai viską lemia interesai .Todėl ir tokių bendravimų pobūdis turėtų būti labai jau “teminis”.
Dialogas įmanomas, jei pavaldinys (Lietuva) bus paklusnus.
tiksliai ….na dar geresnis atvejis , jei Lietuva bus Lenkijos dalis
Duok Dieve, kad viskas taip ir klostytusi. Gal iš mažo daigelio kas nors pozityvaus išaugs.
Autorius, kaip ir dauguma lietuvių, yra naivus. Nesuvokdamas lenkų (ir bendrai slavų) mentaliteto jis mato išorinius jam nesuprantamus ženklus. Slavai, išskyrus ukrainiečius, gyvena svetimose užgrobtose žemėse. Jų mentalitetas pagrįstas amžinu maišymusi ir gyvenimu “svetur”. Tokia būsena sąlygoja jų amžiną netikrumą ir iš to kylančią agresiją. Kokius sąlyčio taškus su jais gali rasti baltai, vienas seniausių ir pastoviausių etnosų Europoje? Klausimas retorinis. Sutinku su vienu iš komentatorių – lenkija (pridėčiau dar – ir rusija) neturi ateities.
Su Lenkija normalūs santykiai ir strateginė partnerystė, kai:
1. Lenkija gražins Lietuvai užgrobtas baltų etnines žemes – dabartinės Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos Lenkijoje;
2. Kai bus baigtas Lenkijos pradėtas 1920 metais karas prieš Lietuvą ir kaip minimum bus išvesta Lenkijos okupacinė armija iš Augustavo ir Suvalkų – Lietuvos valstybės teritorijos;
Jau sugražino :)))
Dar pasiūlyk diplomatinius santykius nutraukti ir karą paskelbti.
Nežinau ką bendro politikoje su Lenkija lietuvis šiandien galėtų regzti. Antros LDK nebeturime, kad galėtume ja vėl šerti Lenkiją…
Lietuvos santykių su Lenkija istorija jaunimui nėra žinoma arba žinoma labai paviršutiniškai, štai iš to ir kyla jaunimui panašūs, kaip autoriui, naivumai vesti dialogus su Lenkijos lenkais nežinia dėl ko ar dalyvauti jų eitynėse net su Lietuvos vėliava, tuo tarsi pripažįstant Lietuvą Lenkijos dalimi. Visiškos politinės žioplystės…
Butkevičiau, mes nenorime lenkų autonomijos Pietryčių Lietuvoje nei de jure nei de fakto.
Dar Vedose aprašyta, kad paprastai ne su gretimu kaimynu draugaujama, bet jį apeinant su kitu. Todėl yra nesuprantamas autoriaus lindimas į Lenkiją, juk dabar krikščionybės Lenkija neplatina iki tokio absurdo, kad žmonės net vadino “Polskoj wiary”, vietoj katalikų tikėjimo. Mums nieko iš jų nereikia, nes ištisus dešimtmečius vilkino ir mulkino mūsų valdžios kinkadrebius ir nieko nepadarė su eurogeležinkeliu, via baltica ir el. tiltu.
Mums reikia bendrauti su čekais, vengrais, broliais latviais, estais, skandinavais, o valstybiniu lygiu su Vokietija.
Paklauskim pačių Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkų: ar jie nori autonomijos ir prisijungimo prie Lenkijos, nes Butkevičiaus vyriausybė daro viską, kad Lenkija prisijungtų Pietryčių Lietuvą.
o kam juos klausti? ir ko stebėtis ? Lenkijos vadovai jau prieš rinkimus Lietuvoje buvo viską suplanavę – tad negi Butkevičius galėtų juos apvilti.
Pas socdemus dar yra baigusių partines mokyklas ir jie yra gudresni, nei Kubiliaus liberalai ir konservatoriai. manyčiau, kad leidimas pasireikšti lenkomanams iš LLRA yra savo populiarumo ugdymas. Aišku, kad socdemai ir darbiečiai, o ypač TT neleis lenkomanams pažeisti Konstitucijos ir įstatymų ir jų populiarumas išaugs. Antra, lenkomanų tramdymas gali išaukti lenkomano Tomaševskio grupės išėjimą iš koalicijos.
Nenorime, kad Lietuva būtų Lenkijos valstybės dalis. Visa bėda, kad to nori Butkevičiaus vyriausybė, visokiais būdais papirkinėjama Lenkijos.
POLACY WALCZCIE O SWOJE. Pozdrawiam