Mindaugas Jackevičius, www.DELFI.lt
Šventinę Vasario 16-ąją Lietuvoje laisvai plevėsuoja valstybės vėliava, tačiau pusę amžiaus trispalvės iškėlimas grėsė lageriu. Dar daugiau nei prieš 20 metų KGB čiuptuvai griebdavo už išsaugotą geltona, žalia, raudona spalvomis tviskantį saldainio „Barbarisas“ popierėlį ar šiomis spalvomis nudažytą suolelį.
„Valstybinė vėliava – valstybės simbolis, reiškiantis savarankiškai, nepriklausomai gyvenančią valstybę. Sovietmečiu nebuvo toleruojamos ir istorinės kunigaikščių vėliavos, bet trispalvė buvo tiesiog raudonas audeklas buliui“, – aiškina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.
T. B. Burauskaitės teigimu, KGB pareigūnai, komunistai buvo įsimiklinę įžvelgti net ir ne iš eilės sudėtus trispalvės spalvų derinius. Į tris vėliavos spalvas valdžia turėjo liguistą požiūrį. Dėl to kelti skandalai, žmonės įvairiai terorizuoti. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas Gedimino stulpams, Vyčiui. Gedimino stulpai buvo populiarūs tarp mokinių – juos moksleiviai piešdavo ir ant sienų.
Pasak centro direktorės, Vasario 16-osios išvakarėse žmonės bandydavo viešumoje pakabinti Lietuvos vėliavą. Tai daugiausia darė pogrindinės jaunimo organizacijos, kurių kasmet Lietuvoje susikurdavo iki 100. Vienas pagrindinių šių grupių tikslų buvo priminti tautai svarbias datas.
Štai 1958 m. Vasario 16-oji buvo paminėta Kaune ant aukšto Petrašiūnų kamino iškeliant trispalvę.
Kai kuriais metais Lietuvoje suplevėsuodavo iki 10 vėliavų. Dalis drąsuolių už tokius poelgius pakliuvo į lagerius.
„Aišku, tai trukdavo trumpai, budrūs prižiūrėtojai jas tuoj pat nuimdavo, nors kartais būdavo užrašyta, kad „užminuota“. Tokie atvejai parodydavo, kad tautos dvasia dar nemirusi, istorinė atmintis gyva, o spalvos daugumai lietuvių, jau gimusių ir užaugusių sovietiniais metais, brangios, į pasąmonę įsidiegusios kaip laisvės simbolis“, – kalbėjo T. B. Burauskaitė.
Užkliuvo „Barbariso“ popierėlis
Pašnekovė pamena, kai sovietmečiu važinėdavo į susitikimus su Baltarusijos lietuviais. Jiems veždavo kad ir tarybinę, bet lietuvišką spaudą. Vietinėse kaimo parduotuvėse lietuviai įsigydavo baltarusiškų saldainių „Barbarisas“.
„Saldainio popierėlio kraštas buvo apvedžiotas trimis spalvomis – geltona, žalia, raudona. Aš šį popierėlį prie braižybos lentos prisitvirtindavau, kiti – kitur. Ir šį popierėlį įžiūrėdavo budri akis – mano draugei architektei dėl šio popieriuko net teko pabuvoti KGB rūmuose“, – sakė T. B. Burauskaitė.
Kartais mokiniai nuspręsdavo Vasario 16-ąją pabėgti iš pamokų. Mokytojams jie nurodydavo einantys švęsti Vasario 16-osios. Moksleiviai trispalvius popieriukus prisisegdavo drabužių atlapuose, mergaitės vėliavos spalvų motyvus nerdavo iš siūlų. Beje, rusų kalba išleistoje Pasaulio valstybių vėliavų enciklopedijoje buvo ir Lietuvos trispalvė. Mokiniai ją bandydavo persipiešti, fotografuoti, demonstruoti.
„Tai rodo, kad tautos atmintis, susijusi su mūsų valstybės egzistavimu, buvo žmogaus sieloje“, – kalbėjo centro direktorė. 
Pašnekovė prisiminė 1988 m. Aukščiausiosios Tarybos delegatų išlydėjimą į Maskvą. „Tuomet nedrąsiai suplevėsavo vėliava, bet koks buvo džiaugsmas! Pati prisimenu tą įvykį. Didžiųjų Sąjūdžio mitingų metu, kai teko sėdėti po didžiule plevėsuojančia trispalve, kartu su draugais verkėme. Buvo kažkas neįtikėtino pamatyti laisvai plevėsuojančią Lietuvos vėliavą“, – prisiminimais dalijosi T. B. Burauskaitė.
Visgi, sako T. B. Burauskaitė, Lietuvos vėliavos išsaugojimo kelias nėra unikalus – daugelis pavergtų ir nepriklausomybę išsikovojusių valstybių savo simbolius gerbė ir už juos kovojo. Tai visuotinas dalykas – jeigu žmonės vertina laisvę, vertina ir laisvės simbolį.
Kliuvo už netinkamai nudažytus suoliukus
Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas istorikas Edmundas Antanas Rimša pamena atvejį, kai sovietmečiu skverelyje prie Aušros vartų suolo lentelės buvo išmargintos geltonai, žaliai ir raudonai.
„Kilo didžiulis skandalas, valdžia tuoj pat liepė perdažyti. Galbūt dažytojai teturėjo tokių dažų ir nepagalvojo apie tuos dalykus. Matyt, dažytojų viršininkas gavo į kailį“, – sakė E. A. Rimša.
Pasak E. A. Rimšos, nors sovietmečiu viešumoje Lietuvos trispalvių nebuvo, būta įvairių ženkliukų, paveikslėlių knygose, įvairių atvirukų komplektų. Kad ir kiek būtų seklių, jie visko susekti negalėjo.
Pašnekovas prisimena, kad Sąjūdžio metais Lietuvos vėliavą atkūrinėjo pagal vilniečių šeimos išsaugotą trispalvę. Žmonės buvo išsaugoję geros būklės dar prieš karą iš vilnos ar pusiau vilnos gamintas vėliavas. Tuo metu muziejuje rastos vėliavos buvo stipriai apiblukusios.
Dalį vėliavų žmonės išsaugojo ir parsivežė iš tremties Sibire. Daug kas senąsias tarpukariu gamintas vėliavas išlaikė iki Sąjūdžio metų.
Lietuvos valstybės vėliava – trispalvė vėliava, oficialiai naudota tarpukario nepriklausomybės metais, sovietų okupacijos metu uždrausta ir vėl naudojama nuo 1989 m. Ši vėliava sukurta 1918 m.
Lietuvos valstybės istorinė vėliava – audeklas, kurio raudoname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant balto žirgo, dešinėje rankoje laikantis virš galvos iškeltą sidabrinį kalaviją.
httpv://www.youtube.com/watch?v=96zupOQo4eE&feature=player_embedded
