Kartą pas vieną žmogų išgaišo paršas. Galvoja: „Ką su juo daryti?“
Nunešė medin ir pakorė.
Lakia lapė. Žiūri. „Jeigu paršą nudauši, pati paskelsi“. Galvoja, kaip čia paršą nudaužt.
Lakia vilkas. Pamatė paršą ir rėkia:
– Oi, kodėl, kūmula, neėdi?
Sako:
– Šiandien pėtnyčia.
Sako:
– Taigi jau pėtnyčia.
Ė kaip šoko – paršą nudaužė ir pats paskorė. Lapė pradė ėst, ė vilkas dar buvo gyvas, sako:
– Kūmula, kam gi ėdi, šiandien pėtnyčia.
Ė lapė sako:
– Tam pėtnyčia, kas kojom žemės nedasiekia.
Užrašyta Gervėčių apylinkėse. Papasakojo Romas Lukša, 10 m., Marilios Lukšienės (73m.) anūkas, užrašė A.Juška ir Igor Tonurist. Iš „Gervėčių pasakos“, parengė A.Seselskytė, 1997 m.
***
Kol gyvenimas nepakiša kiaulės tol mislijam: petnyčia – ne mums.
