Šeštadienis, 31 gegužės, 2025
  • Saulės arkliukai
    • Diskusijos
    • Gyvoji tradicija
    • Etninės kultūros paveldas
    • Kultūros teorijų labirintai
    • Iš mokslo tyrimų
    • Ugdytojai ir ugdytiniai
    • Profesijos
    • Subkultūros
    • Kitos kultūros
    • Kūryba
    • Mes skaitome knygas
    • Margos pievos: renginiai
    • Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas
    • Praktiniai patarimai
    • Iš mados istorijos
    • Mados tinklarastininkas
    • Fotogalerijos
    • Redakcija
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Kultūra

Su kny­gos „ply­ta“ ran­ko­je – is­to­ri­jos re­konst­ra­vi­mas šiuo­lai­ki­niam te­at­rui

www.satenai.lt
2013-01-26 16:00:15
0
Su kny­gos „ply­ta“ ran­ko­je – is­to­ri­jos re­konst­ra­vi­mas šiuo­lai­ki­niam te­at­rui

Ar­vy­das Juo­zai­tis. Gy­vų­jų te­at­ras. Is­to­ri­nių as­me­ny­bių dra­mos. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 485 p.

Pra­ėju­sių me­tų gruo­džio 3 d. Ra­šy­to­jų klu­be bu­vo pri­sta­ty­tas Ar­vy­do Juo­zai­čio dra­mų rin­ki­nys „Gy­vų­jų te­at­ras“. Tai la­bai so­li­di be­veik 500 pus­la­pių dra­mi­nės kū­ry­bos kny­ga, to­kių šio žan­ro lei­di­nių Lie­tu­vo­je se­niai nė­ra bu­vę, to­dėl jos pa­si­ro­dy­mą rei­kė­tų lai­ky­ti svar­biu mū­sų kul­tū­rai įvy­kiu.

Še­šių žir­gų trau­kia­ma ka­rie­ta

Kny­ga yra net še­šių dra­mų, la­bai skir­tin­gų ir vie­na už ki­tą la­biau trau­kian­čių skai­ty­ti, vi­su­ma. Tad tei­šei­na pa­teik­ti jų trum­pų ap­ta­ri­mų mo­zai­ką ir kiek dau­giau stab­te­lė­ti ties to­mis, ku­rios ga­lė­tų bū­ti ar­ti­miau­siu me­tu pa­sta­ty­tos.

Dra­ma „Tie, ku­riems skir­ta iš­nyk­ti“ ski­ria­si nuo ki­tų tuo, kad nė­ra vei­kė­jo, ku­rį lie­žu­vis ap­si­vers­tų pa­va­din­ti „he­ro­ju­mi“, ap­skri­tai lie­tu­vių te­at­ro sce­na se­niai ma­tė to­kius siau­bą ke­lian­čius po­li­ti­nės is­to­ri­jos vei­kė­jus, ko­kie at­si­ran­da šio­je dra­mo­je. Ji kny­go­je yra pas­ku­ti­nė, nes ap­rė­pia vė­liau­sią is­to­ri­nį lai­ko­tar­pį. Pa­ra­dok­sas, bet Lie­tu­vos vals­ty­bei bu­vo dau­giau vil­čių ir ga­li­my­bių XIII a. eu­ro­pi­nė­je ir Ru­si­jos erd­vė­je, pa­ly­gin­ti su lai­ko­tar­piu, kai ji bu­vo nai­ki­na­ma po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro. Dra­mo­je „Tie, ku­riems skir­ta iš­nyk­ti“ (net jos pa­va­di­ni­mas tar­si už­kal­bė­ji­mas, kad ne­pa­aiš­kė­tų, jog anų lai­kų siū­lai drie­kia­si iki da­bar­ties) mė­gi­na­ma pre­pa­ruo­ti me­no tei­kia­mais in­stru­men­tais ir nu­sta­tyti, kaip nuo kai ku­rių „is­to­ri­nių“ po­li­ti­nių fi­gū­rų as­me­ni­nių už­ma­čių ir ga­li­my­bių pri­klau­sė įvy­kiai Lie­tu­vo­je. Ir šios dra­mos vei­kė­jai – kaip „cha­rak­te­riai“ – vei­kia stu­mia­mi pri­mi­ty­ves­nių ins­tink­tų už tu­rė­ju­sius kaž­ka­da su­kur­ti pir­map­ra­dę vi­suo­me­nę.

Drįs­čiau teig­ti, kad bū­tent ši dra­ma pa­ro­do, jog au­to­rius tu­ri ga­li­my­bę pa­ra­šy­ti dra­mų, skir­tų lai­ko­tar­pio nuo penk­to­jo iki sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio men­ta­li­te­to ana­li­zei. Lie­tu­vo­je dar nė­ra su­si­for­ma­vu­sios nei ana­li­ti­nės, nei me­ni­nės šio lai­ko­tar­pio ver­ti­ni­mo per­spek­ty­vos. Įdo­mu, kad kai ku­rio­mis li­ni­jo­mis (pir­miau­sia jau­nų par­ti­za­nų) dra­ma ar­ti­ma ra­šy­toms iš­ei­vi­jo­je po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro (A. Škė­mos dra­moms). Dra­mi­nius vaiz­dus, ku­riuos są­ly­giš­kai ga­lė­tu­me pa­va­din­ti po­li­ti­niu te­at­ru, pa­pil­do me­lod­ra­mos rė­mas. Bet to me­to įvy­kiai jau pa­su­ka­mi ir to­kiu kam­pu, kad jie vėl su­do­mi­na.

Vie­no­je iš anks­čiau pa­ra­šy­tų dra­mų „Vaiš­vil­kas – Min­dau­go sū­nus“, ku­ri per­ke­lia į Sau­lės mū­šio lai­kus, ide­a­liz­mo (taip pat ir žmo­niš­ku­mo) dar ne­ga­li bū­ti daug, bet bran­duo­lys yra Vaiš­vil­ko pa­veiks­las – jo mak­si­ma­liai ide­a­lis­tiš­kas tais lai­kais sie­ki­mas iš­ke­liau­ti į to­li­mą pa­sa­kiš­ką Kon­stan­ti­no­po­lį įgy­ti ti­kė­ji­mą. Ši dra­ma, siek­da­ma ar­cha­jiš­kiau­sius lai­kus, tie­siog ne­ga­li bū­ti ver­ti­na­ma ki­taip, kaip tik re­gint dia­do­je su Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus „Min­dau­gu“. A. Juo­zai­čio Min­dau­gas ne­bė­ra ro­man­ti­zuo­ja­mas, prie­šin­gai, kaip as­me­ny­bė jis baikš­tus ir ti­ro­niš­kas, to­dėl klas­tin­gas, jau at­si­dė­jęs ku­ria „ga­lios fi­lo­so­fi­ją“ ir jos mo­ko sū­nų Vaiš­vil­ką. Jis kar­to­ja – klas­ta yra moks­las, ku­rio bū­ti­na iš­mok­ti, nors sū­nus ne­ti­kė­tai, sa­ky­tu­me, ap­lenk­da­mas lai­ką ap­čiuo­pė vi­sai ki­tas ver­ty­bes. Tai, ko jis sieks, ne­bus tė­vo tiks­las – Ry­tų Eu­ro­pos že­mių pri­trau­ki­mas prie tų, ku­rios jau va­di­na­mos Lie­tu­va. Ta­čiau bū­tent įsi­ūbuo­tų aist­rų žaiz­dre ga­li grei­čiau at­si­ras­ti vie­no­kios ar ki­to­kios mi­si­jos su­pra­ti­mas, ir Lie­tu­vos kaip ka­rū­nos val­do­mos že­mės idė­jai su­si­for­muo­ti ne­be­rei­kės lė­tai slen­kan­čių am­žių. Kaip ir Vaiš­vil­ko dva­si­nio, re­li­gi­nio gy­ve­ni­mo pri­ori­te­tams. Nie­kas ta­da dar ne­bu­vo pa­grįs­ta ide­a­lais, ku­rie yra mums su­vo­kia­mi, iš­pa­žįs­ta­me, ta­čiau Lie­tu­va su­švi­to drums­tuo­se Min­dau­go vi­zi­jų ūkuo­se kaip sau­lė, ne­ti­kė­tai nu­švi­tu­si virš mū­šio lau­ko. La­bai įspū­din­ga Sau­lės mū­šio at­mos­fe­ra ir sim­bo­li­ka, esan­ti dra­mos pra­džio­je, yra iš­lai­ko­ma, dra­ma yra „aukš­tos pra­bos“ ir tę­sia spe­ci­fi­nę Lie­tu­vos is­to­ri­jos te­moms skir­tų dra­mų li­ni­ją mū­sų li­te­ra­tū­ro­je.

Šioje kny­goje pub­li­kuo­ja­mos A. Juo­zai­čio dra­mos bu­vo pa­ra­šy­tos per pa­ly­gin­ti trum­pą lai­ką – po­rą me­tų, ir nors kai ku­rių teks­tai bu­vo ati­duo­ti re­ži­sie­riams, jie dar tai­sy­ti ren­giant kny­gą. Vi­si – pra­de­dant kny­gos teks­tų re­dak­to­re Ja­ni­na Riš­ku­te ir bai­giant re­ži­sie­riais, ku­rie yra ga­vę dra­mų teks­tus, – at­krei­pia dė­me­sį, kad A. Juo­zai­tis ne­si­bo­di vis per­kur­ti tą pa­čią sce­ną. Tai vi­sų pir­ma pa­tvir­ti­na pui­kų is­to­ri­nės me­džia­gos pa­ži­ni­mą, su­tei­kian­tį pa­grin­dą me­ni­niam „fan­ta­za­vi­mui“, taip pat aiš­ku, kad dra­ma yra vir­šū­nė led­kal­nio, plū­du­riuo­jan­čio au­to­riaus tik­rai ne­at­si­tik­ti­nio su­si­do­mė­ji­mo dra­ma­tur­gi­ja, jo dar gy­vų ir as­me­niš­kų pa­ty­ri­mų, iš­gy­ve­ni­mų oke­a­ne. To­kiu bū­du ir kaž­koks vi­di­nis kon­flik­tas te­be­gy­vas, jis yra „su­fo­ku­suo­ja­mas“, in­teg­ruo­ja­ma gy­ve­ni­miš­ka pa­tir­tis, kai gy­ve­ni­mas siū­lė ir pri­me­tė la­bai skir­tin­gus „vaid­me­nis“ (be­je, psi­cho­te­ra­pi­ja yra pa­si­vo­gu­si dra­mos mo­de­lį, kad juo pa­grįs­tų vie­ną iš sa­vo me­to­dų, psi­chod­ra­mą, ku­rio­je da­ly­vau­jan­tis žmo­gus ga­li eks­pe­ri­men­tuo­ti su re­a­liais ir ne­re­a­liais vaid­me­ni­mis, kū­ry­biš­kai spręs­ti sa­vo pro­ble­mas ir kon­flik­tus).

Sa­vas­tis po juo­dą­ja sau­le

Per ke­le­rių me­tų lai­ko­tar­pį pa­ra­šy­tų dra­mų psi­cho­lo­gi­nis po­dir­vis tu­rė­tų bū­ti ben­dras. Ir iš tie­sų pa­grin­di­nis kon­flik­tas for­muo­ja­mas taip, kad api­bū­di­nant psi­cho­a­na­li­ti­nė­mis są­vo­ko­mis tai bū­tų sa­vas­ties ir ego su­si­dū­ri­mas, kai vie­nas vei­kė­jas at­sklei­džia jaut­ri­ą­ją, sa­vik­ri­tiš­ką sa­vi­mo­nės pu­sę, o ki­tas yra prie­šy­bė: vei­kia pro­gra­miš­kai, be­ato­dai­riš­kai, daž­niau­siai siek­da­mas įsi­tvir­ti­ni­mo ir per­ga­lės, ga­liau­siai jau dėl jos pa­čios. To­kios dra­mi­nio vyks­mo „po­ros“ yra Čiur­lio­nis ir Mo­rav­skis, Dzer­žins­kis ir Pil­sud­skis, Vaiš­vil­kas ir Min­dau­gas. Pir­ma­sis iš kiekvienos po­ros dra­mo­je plė­to­ja­muo­se kon­flik­tuo­se yra tra­pes­nis, ve­da­mas vos in­tui­ty­viai jau­čia­mų pa­ska­tų. Ki­tas – al­ter ego – kri­tiš­kai jas re­vi­duo­ja ir sar­kas­tiš­kai nei­gia. Tik pir­mo­jo dė­ka iš tie­sų ir at­si­ran­da dra­ma, nes tik jaut­rus in­di­vi­das ga­li pa­trauk­ti dė­me­sį, pri­vers­ti „įsi­jaus­ti“ au­di­to­ri­ją. Jo, to he­ro­jaus, ku­rį pa­va­din­tu­me sa­vas­ties (psi­cho­a­na­li­zė­je tai self – an­glų k.) įsi­kū­ni­ji­mu, sie­kia­ma tap­ti (ar­ba iš­lik­ti) vi­sy­biš­ka as­me­ny­be.

Čiur­lio­nis ma­to tik bal­tą pa­la­tos sie­ną, ka­ra­lie­nė Lui­zė at­vy­ku­si į Klai­pė­dą pa­si­jun­ta gū­džio­je pro­vin­ci­jo­je. Ta­čiau iš­ori­nė tuš­tu­ma lei­džia su­telk­ti dė­me­sį į tai, kas ne­nu­trūks­ta, kol žmo­gus gy­vas, – į jo psi­chi­kos vyks­mus. Toks bū­tų ben­driau­sias A. Juo­zai­čio su­si­kur­tas ir šiuo me­tu va­ri­juo­ja­mas dra­mos mo­de­lis: pa­nau­do­jant va­di­na­mą­ją ar­chy­vi­nę me­džia­gą „re­konst­ruo­ja­ma“ as­me­ny­bė; mo­de­liuo­ja­ma įsi­vaiz­duo­ja­ma jos ap­lin­ka (įma­no­ma to is­to­ri­nio eta­po vi­suo­me­nė­je) ir kon­flik­tai; at­ve­ria­ma su tam tik­rų psi­chi­kos kom­plek­sų sklai­da su­si­ju­si di­na­mi­ka. Mū­sų kul­tū­ro­je vi­sa tai su­vok­ti pa­de­da iš psi­cho­a­na­li­zės ži­no­ma sa­vas­ties ir ego prieš­prie­ša, o šių dra­mų pa­sta­ty­mams sėk­mę ga­ran­tuo­ja jau vien ge­ri ar­tis­tai, ku­rie įkūnytų charakterius pagal de­ta­liai su­kur­tus sce­ni­nius pa­veiks­lus.

Vie­na iš pa­si­kar­to­jan­čių ko­li­zi­jų yra ins­tink­ty­vų po­trau­kį, be­si­for­muo­jan­tį mei­lės ry­šį nu­trau­kian­tis „pra­re­gė­ji­mas“, nu­si­vy­li­mas, ku­rį iš tie­sų le­mia net ne si­tu­a­ci­ja, o pa­ties dra­mi­nio cha­rak­te­rio „psi­chi­kos kom­plek­sai“ ir spren­di­mas at­si­ri­bo­ti nuo bet ko, kas jau ne­be­vyks­ta „aukš­tuo­ju lyg­me­niu“, nu­to­lo nuo pir­mi­nio ide­a­lo. Tuo­met bū­tent my­li­mas žmo­gus vie­naip ar ki­taip „de­mas­kuo­ja­mas“ ir kaip li­ku­si sil­pniau­sia gran­dis su­trau­ko­mas ry­šys su juo. La­biau­siai to­kia ko­li­zi­ja yra iš­nau­do­ta „Juo­do­jo­je sau­lė­je“. Čiur­lio­nio žū­ties prie­žas­tis iš tie­sų yra psi­cho­lo­gi­nė: jam at­ro­do ne­įma­no­ma, kad prie vie­no sta­lo su­sės­tų jo tė­vų (ir bro­lių, se­se­rų) šei­ma kar­tu su jo pa­ties šei­ma – So­fi­ja su duk­re­le.

Jis iš tie­sų ne­be­ga­li nei ap­rėp­ti at­si­vė­ru­sių ga­li­my­bių, nei ras­ti bū­dą iš­trūk­ti iš ak­la­vie­tės, ku­rią sim­bo­li­zuo­ja Pus­tel­ni­ko „gy­dyk­la“. So­fi­ja sa­vo ruož­tu ir­gi ne­vyk­do sa­vo eman­ci­puo­tos žmo­nos vaid­mens – pa­lai­ky­ti vy­rą, ge­nia­lų me­ni­nin­ką (su­si­dū­rus su vi­sai že­miš­kais iš­ban­dy­mais, ne­pri­tek­liais, ku­rių ne­iš­ven­gė XX a. pra­džios me­ni­nin­kai), ji nu­sto­ja veik­ti ap­im­ta nu­si­vy­li­mo, kad ji anaip­tol ne vie­nin­te­lė mo­te­ris jo gy­ve­ni­me ir gal net ne svar­biau­sia. Taip be­lū­ku­riuo­da­ma su­lau­kia ži­nios apie vy­ro iš­ėji­mą iš šio pa­sau­lio. Ta­čiau taip aiš­kiai ši nu­si­vy­li­mo gi­ja ma­to­ma tik „iš­pre­pa­ruo­ta“ iš dra­mos au­di­nio. O jis daug su­dė­tin­ges­nis. Iš tie­sų dra­mo­se tiek aliu­zi­jų, jos to­kios dau­giap­ras­mės, kad dra­mos „kū­nas“ (ko­li­zi­jų vi­su­ma) su­for­muo­ja­mas net ne­pa­si­nau­do­jant ga­li­my­be į tie­sio­gi­nę aki­sta­tą su­ves­ti pa­grin­di­nius vei­kė­jus.

Net „mei­lės dra­mo­je“ – „Juo­do­jo­je sau­lė­je“ – nė­ra at­vi­ro Kas­tu­ko ir So­fi­jos „aiš­ki­ni­mo­si“. O aiš­ki­ni­ma­sis daž­niau­siai nė­ra „iš­ri­ši­mas“: ka­ra­lie­nė Lui­zė ne­ti­kė­tai pri­spi­ria prie sie­nos ru­sų im­pe­ra­to­rių Alek­san­drą – o koks bu­vo jo vaid­muo ne­aiš­kio­je tė­vo mir­ties is­to­ri­jo­je? Ne­ži­nia, kam jai ta tie­sa rei­ka­lin­ga – juk Alek­san­dras iš ne­nu­ga­li­mo ža­vė­ji­mo­si Lui­ze įsi­pai­nio­jo į jam kaip val­do­vui pra­gaiš­tin­gus san­do­rius (kaip Prū­si­jos są­jun­gi­nin­kas jai pra­lai­mė­jus Na­po­le­o­nui) ir pra­žu­dė di­de­lę da­lį sa­vo ar­mi­jos. Sce­na, ku­ri pa­si­su­ko taip ne­ti­kė­tai, stai­ga nu­trūks­ta, o iš ki­tos aiš­kė­ja, kad nėš­čia Lui­zė bu­vo… su­spar­dy­ta ir tik jos ne­pa­pras­tas gy­vy­bin­gu­mas lei­do jai išlik­ti. Ru­sų smur­to pro­trū­kis? Ne­įti­kė­ti­na, bet, at­ro­do, tai rei­ka­lin­ga ato­maz­gai, ku­rio­je Lui­zė ne­be­tu­ri reikš­ti sa­vo su­si­ža­vė­ji­mo vy­riš­kes­niais nei Prū­si­jos val­do­vas vy­rais (vie­nas iš jų – pats Na­po­le­o­nas) ir ge­ro­kai nu­slū­gu­si jos gy­vy­bi­nė ener­gi­ja kaž­ko­dėl tu­ri bū­ti be­ski­ria­ma ka­ra­liš­ka­jai ru­ti­nai pa­gy­vin­ti, ar­tė­jan­čioms ka­len­do­ri­nėms šven­tėms. At­nau­ji­na­ma Lui­zės šei­mi­nė są­jun­ga su ka­ra­liu­mi, ku­ris di­džią­ją dra­mos da­lį fi­gū­ra­vo ant­ra­ja­me pla­ne, net bu­vo ko­miš­kas dėl kai ku­rių sa­vo „žings­nių“ (mė­gi­ni­mas… mo­der­ni­zuo­ti sa­vo ar­mi­jos uni­for­mas po to, kai ji iš tie­sų jau pa­ty­rė ka­ri­nį žlu­gi­mą). Lieps­na virs­ta ši­lu­ma. Ta­čiau vi­sos dra­mos fo­ne dau­giap­ras­miš­ku­mo įgy­ja pa­ti Kū­čių si­tu­a­ci­ja, kai ne­li­kus net žva­kių sta­lui ge­rai ap­švies­ti jis pri­me­na šer­me­nis. Ži­nant is­to­ri­ją – Lui­zei be­bu­vo li­kę vos ke­le­ri gy­ve­ni­mo me­tai. Ir bu­vo daug ki­tų da­ly­kų, ku­rių gy­va­vi­mo lai­kas taip pat ne­be­ga­lė­jo bū­ti il­gas. Dra­ma apie Lui­zę ga­lė­tų bū­ti do­va­na Klai­pė­dos mies­tui ir gy­vuo­ti sce­no­je daug me­tų. Ji tik­rai ma­giš­kai per­ke­lia į to­li­mą pra­ėju­sį lai­ką, la­bai įdo­mu skai­ty­ti, spek­tak­lį žiū­rė­ti bū­tų dar įdo­miau.

Kai pre­zi­den­ti­nis val­dy­mas virs­ta pre­zi­den­tie­nės val­džia

Anks­čiau pa­ra­šy­to­se A. Juo­zai­čio dra­mo­se pa­grin­di­nio he­ro­jaus bruo­žai iš­ryš­kė­ja iš mo­zai­kiš­kai su­dė­lio­tų sce­nų, ku­rio­se jis pa­ti­ria są­vei­ką su ki­tais cha­rak­te­riais, to­kiu bū­du tam­pa „rel­je­fiš­kas“ – psi­cho­lo­gi­niu po­žiū­riu įti­ki­na­mas. Vė­les­nė­se dra­mo­se su­ku­ria­mas cha­rak­te­ris, ku­ris vys­to­si at­si­sklei­džiant jo pa­ties prieš­ta­ra­vi­mams, jis įgy­ja sim­bo­liš­ku­mo, at­si­plė­šia nuo kon­kre­čios is­to­ri­nės si­tu­a­ci­jos, taip pat tam­pa tra­giš­kas ar gro­tes­kiš­kas.

Gro­tes­kui su­kur­ti bū­ti­na iš­mok­ti (ir A. Juo­zai­čiui tai yra pa­vy­kę) su­kur­ti ma­žes­nį pra­smi­nį krū­vį tu­rin­čias sce­ne­les, ku­rios pri­vers­tų pa­gal­vo­ti, kad be­si­kei­čian­tys lai­kai – tai be­si­kei­čian­čios tech­no­lo­gi­jos ir ide­o­lo­gi­jos, bet žmo­gaus men­ta­li­te­tas nė­ra taip spar­čiai kin­tan­tis. Kai „Pre­zi­den­tie­nė­je“ tar­pu­ka­rio da­ma sa­ko, kad as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas pra­si­de­da nuo suk­nios, no­ri­si pa­lenk­ti gal­vą ir kri­tiš­kai nu­žvelg­ti sa­ve pa­čią.

„Sme­to­nie­nė“ yra dra­ma, ku­rią tik­rai ga­li­ma be iš­ly­gų va­din­ti tra­gi­far­su (ir bū­tent taip ją sta­ty­ti). Au­to­riui pa­vyks­ta „pri­mes­ti“ skai­ty­to­jui ne tik po­li­ti­nių įvy­kių „in­ter­pre­ta­ci­ją“, bet ir įsi­vaiz­da­vi­mą, kad Sme­to­nos val­dy­mas iš tie­sų reiš­kė Sme­to­nie­nės val­džią (Sme­to­na ne­pa­si­ro­do, kaip ir Tū­be­lis, ant­ro­sios iš Cho­da­kov­skų, ku­rios abi „iš­si­plė­to­ju­sios“ per vi­są dra­mą, su­tuok­ti­nis ir – be ki­ta ko – prem­je­ras). Iš tie­sų „tik­ra“ čia tik ne­pa­vy­ku­sio per­ver­smo fak­tas, o dra­ma apie vie­ną „veiks­mo“ nak­tį, ku­ri te­su­kė­lė men­kus men­kys­tų gy­ve­ni­mui bū­din­gus pra­ra­di­mus, yra kū­ry­bi­nės fan­ta­zi­jos in­ter­pre­ta­ci­ja (be­je, bū­tent ši dra­ma man pa­si­ro­dė jau vi­siš­kai ne­pri­ekaiš­tin­gai pa­ra­šy­ta ver­ti­nant per­kė­li­mo į sce­ną po­žiū­riu).

„Pre­zi­den­tie­nė­je“ pui­kiai su­ku­ria­ma „pa­kar­to­ti­nio“, bet jau iš­se­ku­sio kon­flik­to si­tu­a­ci­ja, kai pra­ėjus vos aš­tuo­ne­riems me­tams po įvy­kių, va­di­na­mų vals­ty­bi­niu per­ver­smu, bu­vu­sių per­ver­smo or­ga­ni­za­to­rių val­džia yra tiek su­pa­ra­ly­žiuo­ta dėl jo­je pa­čio­je sly­pė­ju­sios ne­ga­lės, kad ana­lo­giš­ko­je si­tu­a­ci­jo­je… per­ver­smas ne­įvyk­do­mas. Vėl val­džios „gal­vos“ še­šias­de­šimt­me­tis ir žvilgs­niai kryps­ta į ne­be­pa­ken­čia­mą vals­ty­bės va­do­vą, ku­ris at­si­li­kęs nuo re­a­lio­jo, spar­čiai mo­der­nė­jan­čio gy­ve­ni­mo; vėl at­si­ran­da ir turinčių am­bi­ci­jų įvyk­dyti naują perversmą – Vol­de­ma­ras no­ri grįž­ti val­džion, bet net­gi šis Va­ka­ruo­se ži­no­miau­sias Lie­tu­vos žmo­gus, kaip pa­si­ro­dė, jau iš­si­kvė­pęs.

Dra­mos apie „Sme­to­nos lai­kus“ pa­grin­di­niu cha­rak­te­riu pa­si­rink­ta as­me­ny­bė, ku­ri iki šiol tar­si nie­kam ne­už­kliu­vo – Sme­to­nie­nė. Tai bu­vo ga­na vie­šas ir ga­lios, le­mia­mos šei­mi­nių ry­šių su pre­zi­den­tu, tu­rė­jęs as­muo. Pa­vyz­džiui, ži­no­jo, kad „ar­mi­jos žy­gia­vi­mas“ – už ket­vir­ta­da­lį biu­dže­to. Dra­mo­je Sme­to­nie­nė tik­riau­siai pra­noks­ta re­a­li­ą­ją, bet čia ji tik­rai to­kia, kad ga­li trium­fuo­ti – su­vai­di­no pil­ko­jo ge­ne­ro­lo vaid­me­nį (vals­tie­tiš­ka­me men­ta­li­te­te me­ta­fo­ra ki­ta – „bal­no ruo­šė­ja“). Ji pel­ny­tai žengs į sce­ną su gė­lė­ta suk­nia, bet pa­ti su­pran­ta, kad be­sie­kia iš­sau­go­ti sta­tus quo, t. y. vi­so la­bo ru­ti­ną, per­kel­tą į „pre­zi­den­tū­rą“: ru­siš­kų ci­ga­re­čių rū­ky­mą, pas­jan­so dė­lio­ji­mą, „vals­ty­bi­nių“ rei­ka­lų „pa­stum­dy­mą“, kai jau vi­siš­kai ne­be­įma­no­ma ki­taip ir jei dėl to nu­ma­to­ma ko­kia nors šei­mi­nė nau­da. Sei­mo „at­nau­ji­ni­mas“ (iš tie­sų jo nė­ra) iš­si­kvė­pu­sios vals­ty­bės dra­mo­je bū­tų ga­li­mas kaip vie­nas iš „ren­gi­nių“ pre­zi­den­ti­nio ju­bi­lie­jaus pro­ga. Kai vi­sa ko mas­te­lis smul­kus ir nie­kas ne bė­da, nuo­sai­kus – „lie­tu­viš­kas“ – ir ci­niz­mas: „Pi­ni­gai, ku­riuos ski­ria­me tau­tos pa­trio­tiz­mui, nors kar­tą pa­si­tei­si­no.“ Pre­zi­den­tie­nės stip­ry­bė yra jos bo­biš­kas van­gu­mas: per­ne­lyg ne­švais­ty­da­ma ener­gi­jos nie­kam ir į jo­kias „fi­lo­so­fi­jas“ ne­si­gi­lin­da­ma, ji per­dė­lio­jo kaip pas­jan­są vi­są sa­vo ap­lin­ką, taip pat ir „vals­ty­bę“. Ir tai tik 1934 m., iki Sme­to­nos „bri­di­mo per upe­lį“ dar rei­kės nu­gy­ven­ti an­tra tiek me­tų, kiek jų pra­ėjo nuo 1926 m. per­ver­smo!

O ir Vol­de­ma­ro per­ga­lė nie­ko šio­je pro­vin­cia­lio­je sos­ti­nė­je ne­pa­keis­tų, juk ir jo ant­ra­sis kaip „per­ver­smo“ va­do įsa­ky­mas – iš pas­kos ki­tu lėk­tu­vu at­skrai­din­ti su­tuok­ti­nę, be jos ne­iš­ei­na ženg­ti kaip „nu­ga­lė­to­jui“ la­biau nei be ko­kio ap­ran­gos at­ri­bu­to. Be­au ges­te čia yra tik Vol­de­ma­ro asis­ten­to mir­tis. Ji vi­siš­kai be­pras­mė – krau­jo la­še­lis prieš at­šniokš­čian­čią krau­jo ban­gą. Ir šiur­pu mąs­ty­ti tik apie tai, kad tas sus­nū­dęs bo­biš­kas „re­ži­mas“ – pas­ku­ti­nis veiks­mas prieš tau­tos lau­kian­čią tra­ge­di­ją eu­ro­pi­niuo­se ka­ruo­se, ku­rių dun­dė­ji­mas jau gir­di­si ir mi­nia­tiū­ri­nės ka­riuo­me­nės ju­dė­ji­mo gar­suo­se. Kny­gos „Gy­vų­jų te­at­ras“ pri­sta­ty­mo ren­gi­nio pa­bai­go­je A. Juo­zai­tis pa­sa­kė: tu­ri­me ko­vo­ti, ne­pra­ras­ti ko­vin­gu­mo – pa­žiū­rė­ki­te, ko­kios yra Šeks­py­ro dra­mos, An­gli­jos is­to­ri­ja, o Lie­tu­va?.. „Pre­zi­den­tie­ne“ at­sa­ko­ma: tai pliu­rė, ku­rio­je ne­be­įma­no­ma nie­kas, kas bū­tų ide­a­lis­tiš­ka, ne­bė­ra nei di­des­nių sie­kių, nei ener­gi­jos lem­tin­giems spren­di­mams.

Šia­me kon­teks­te A. Juo­zai­čio dra­mos yra „at­pa­žįs­ta­mos“ ir su­tei­kia pa­grin­dą ge­riems spek­tak­liams. Kny­go­je „Gy­vų­jų te­at­ras“ pub­li­kuo­tos dra­mos jau tu­ri vi­di­nės jė­gos, apie ku­rią ga­li­ma la­bai pa­pras­tai pa­sa­ky­ti – „šeks­py­riš­ka“. Dra­ma­tur­gas te­be­sie­kia tiks­lų, ku­riuos sau iš­si­kė­lė te­at­ras, su­vo­kia­mas kaip „kla­si­ki­nis“, bet ga­li­ma pri­pa­žin­ti, kad jam pa­vyks­ta grą­žin­ti tą tik te­at­ro iš­gau­na­mą ma­gi­ją, ku­rios kar­tais yra ne­te­kęs šiuo­lai­kiš­ku­mo efek­to sie­kian­tis „po­stmo­der­nus“ te­at­ras. Dra­mos įtrau­kia, ne­sto­ko­ja pro­vo­ka­ci­jos ir iš­šū­kių, su­tei­kia in­te­lek­to ma­lo­nu­mų.

Spausdinti 🖨

Nėra susijusių.

Siūlomi vaizdo įrašai:

ALKO TURINYS

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Naujienos

Kviečia Petro Bartkaus-Žadgailos 100-osioms gimimo metinėms skirta paroda | voruta.lt nuotr.
Istorija

Kviečia Petro Bartkaus-Žadgailos 100-osioms gimimo metinėms skirta paroda

2025 05 31
Liuteronų sodas | M. Avik nuotr.
Architektūra

Vilniaus viešosios erdvės – tarp geriausių Lietuvoje: įvertintos Nacionaliniuose architektūros apdovanojimuose

2025 05 31
„Stasys Museum“ | V. Garlos nuotr.
Gamta ir ekologija

„Stasys Museum“ pirmųjų veiklos metinių proga pristato „Vaikų miško paviljoną“

2025 05 31
V. Zelenskio ir D. Trampo susitikimas Ovaliajame kabinete
Ukrainos balsas

V. Zelenskis: Rusija daro viską, kad kitas galimas susitikimas būtų bevaisis

2025 05 30
Mitingas prieš nekilnojamojo turto mokestį
Pilietinė visuomenė

Birželio 10 d. – antrasis mitingas prieš NT mokestį

2025 05 30
Andrius Kubilius ir Gitanas Nausėda
Lietuvoje

Prezidentas su EK nariu A. Kubiliumi aptarė gynybos stiprinimą

2025 05 30
Prezidentas apdovanojo tėvus ir globėjus
Lietuvoje

Prezidentas apdovanojo nusipelniusius tėvus ir globėjus

2025 05 30
Šaltibarščių festivalis
Gamta ir žmogus

Didžiulė vėliava ant TV bokšto atidarė šaltibarščių šventę

2025 05 30

SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • +++ apie Birželio 10 d. – antrasis mitingas prieš NT mokestį
  • +++ apie Prasideda tarptautinė folkloro šventė „Skamba skamba kankliai“
  • dar apie Birželio 10 d. – antrasis mitingas prieš NT mokestį
  • Naivus klausimas apie V. Zelenskis: Rusija daro viską, kad kitas galimas susitikimas būtų bevaisis

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Avalynė ir apranga – draugai ar varžovai?
  • Kas kaltas dėl lėto kompiuterio darbo?
  • Būstas regionuose: ieškoma ramybės, saugumo ir gamtos
  • Kviečia Petro Bartkaus-Žadgailos 100-osioms gimimo metinėms skirta paroda

Kiti Straipsniai

„Vėjų vėjai“

Klaipėdos padangę papuoš spalvingi aitvarai

2025 05 30
Danės upė

Baigiamos tvarkyti Danės upės pakrantės

2025 05 29
Klaipėda

Klaipėdoje atsiras dar 500 automobilių statymo vietų

2025 05 23
„Meridianas“

Klaipėdos „Meridianas“ pakels bures į vasarą

2025 05 14
Gertuvė

Klaipėdoje daugėja vandens gertuvių

2025 05 14
Laivas „Lokys“

Naujasis KJP laivas „Lokys“ įvestas į rikiuotę

2025 05 13
Labguvos pilis. XX a. pr. | MLIM archyvo nuotr.

Europos muziejų naktis – Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje

2025 05 13
„Bendrystės tiltas“

Pėsčiųjų tiltas Klaipėdoje lankytojų lauks iki rudens

2025 05 10
Transmedialus projektas „Šiaurė“ | vdu.lt nuotr.

VDU Studentų konferencijoje „Laisvė kurti“ – Čiurlionio įkvėpti mokslo atradimai

2025 05 09
Šildymas | pixabay.com, Eu Eugen nuotr.

Kai kurie miestai iš naujo įjungia šildymą

2025 05 08

Skaitytojų nuomonės:

  • +++ apie Birželio 10 d. – antrasis mitingas prieš NT mokestį
  • +++ apie Prasideda tarptautinė folkloro šventė „Skamba skamba kankliai“
  • dar apie Birželio 10 d. – antrasis mitingas prieš NT mokestį
  • Naivus klausimas apie V. Zelenskis: Rusija daro viską, kad kitas galimas susitikimas būtų bevaisis
  • Štai tau ir socialdemokratai apie Birželio 10 d. – antrasis mitingas prieš NT mokestį
 
 
 
 
 
Kitas straipsnis
Didysis baltasis garnys | efoto, Remigijaus nuotr.

Dzūkijos nacionaliniame parke apsilankė netikėtas svečias

Sekite mus Feisbuke

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | VideoAlkas | Visi rašiniai | Paremkite Alką
 Pradžia

Alkas.lt su Jūsų parama – už lietuvišką Lietuvą!

 fs22 mods | ket testai | Farming Simulator 25 mods | Inbank vartojimo paskolos | FS25 | fs25 mods | DARBO SKELBIMAI | lėktuvų bilietai

 

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai