Ar gali į Lietuvą sugrįžti miškiniai katinai – vilpišiai?

Mokslininkai kelia klausimą dėl Lietuvoje išnykusių miškinių katinų arba (kaip juos pavadino prof. Tadas Ivanauskas) vilpišių, rašoma žurnale „Medžiotojas ir meškeriotojas“.

Teigiama, kad Lietuvoje vilpišiai išnyko XIX a., tačiau kitose, net ir labiau urbanizuotose Europos šalyse (Vokietijoje, Slovakijoje, Lenkijoje), šie plėšrūnai tebegyvena, o kad miškinių kačių populiacija išliktų vientisa ir gyvybinga, joms įrengiami tūkstančius kilometrų besitęsiantys žalieji migracijos koridoriai.

Tad gal vilpišiai gali sugrįžti ir į Lietuvą? Jei taip nutiktų – ar juos atpažintume? Apie vilpišių populiacijos išsaugojimo problemas ir užmojus Vokietijoje pasakoja dr. Laima Balčiauskienė ir dr. Linas Balčiauskas, Gamtos tyrimų centro biologai.

Pasak jų, išvaizda ir dydžiu miškinė katė labai panaši į rainą naminę katę, nors su žieminiu kailiu atrodo stambesnė ir stipresnė. Labiausiai skiriasi tankiais pūkais apaugusi, juodai dryžuota uodega su buku juodu galu. Kailio raštai labiau išblukę nei naminės katės, ryškūs išlieka tik platūs juodi dryžiai, besitęsiantys nuo pakaušio į sprandą. Svarbiausia dabartinė grėsmė miškinių kačių išlikimui yra kryžminimasis su naminėmis katėmis. Sulaukėjusios naminės katės konkuruoja su miškinėmis dėl grobio ir erdvės, perduoda pastarosioms ligas.

Pasak Eugenijaus Tijušo, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) pirmininko pavaduotojo, dar prieš 30 m., Lietuvos mokslų akademijos zoologijos ir parazitologijos instituto mokslininkus pasiekdavo per medžiotojų bendruomenę nuvilnijantys gandai, kad kažkur buvo pastebėti vilpišiai. Gandai nebuvo paneigti, nebuvo ir patvirtinti.

Mokslininkams nuvykus į vietoves, kur buvo vilpišių, tie nebepasirodydavo, o iš pėdsakų apie šių žvėrelių buvimą išvadų nepadarysi, kadangi miškinių ir naminių kačių pėdsakai identiški: apskritas kontūras, pagalvėlė ir 4 pirštai.

E. Tijušo nuomone, jai pritaria ir dr. L. Balčiauskas, būtų visapusiškai sveikintina idėja, vilpišių populiaciją Lietuvoje atkurti. Juk vilpišys – vietinis, visoje Europoje kažkada paplitęs gyvūnas, jo konkurentai dėl maisto – mangutai, meškėnai (tik laiko klausimas, kada jie Lietuvoje įsitvirtins) – invaziniai, darantys milžinišką žalą vietinei gyvūnijai. O vilpišiai – natūrali mūsų ekosistemos dalis. Suprantama, būtų problemiška išsaugoti atkurtosios populiacijos genetinį grynumą, tačiau, kaip rodo Vokietijos pavyzdys, – tai įmanoma. Tad vilpišys Lietuvoje – laukiamas, o jei atvyktų, būtų sutiktas ne kaip svečias, o kaip šeimininkas ir kaimynas.