O. Lindemanas. Kodėl Šiaurės ir Baltijos šalių vienybė šiandien svarbi kaip niekada anksčiau

Šiemet pirmą kartą dalyvavau Laisvės gynėjų dienos minėjime ir dar kartą įsitikinau, kokia svarbi istorija gali būti mūsų dabarčiai.

Kai lietuviai stojo ginti televizijos bokšto ir Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo, jie gynė savo laisvę ir apsisprendimo teisę. Lietuva aiškiai ištarė „ne – gana“ savo imperinei kaimynei ir atsidūrė priešakinėse laisvės gynybos linijose. Tai buvo drąsus žingsnis, svarbus mums visiems.

Šiandien su tokiu pat ryžtu kovoja ukrainiečiai – gindami ne tik savo, bet ir mūsų laisvę. Geografijos pakeisti negalime. Visa kita – mūsų rankose. Veikdamos išvien, Šiaurės ir Baltijos šalys ir vėl gali tarti tvirtą  „ne – gana“ tiems, kurie mano galintys atsukti istorijos laikrodį atgal.

35-eri Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo metai

Prieš 35-erius metus Šiaurės ministrų taryba, tarpvyriausybinė Šiaurės šalių organizacija, taip pat priėmė ryžtingą sprendimą – atidaryti biurą nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.

1991 m. vasario 1 d. oficialiai pritarta biuro steigimui, tapusiam pirmąja tarptautine atstovybe šalyje. Tai buvo stipus vilties ir palaikymo ženklas kritine Lietuvos istorijos akimirka.

Į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis mus atvedė solidarumas, politinė parama ir noras padėti viešojo bei nevyriausybinio sektoriaus organizacijomis – paprastai, praktiškai, nukreipiantis į žmones. Šis šiaurietiškas požiūris puikiai tiko Lietuvai ir toks išliko iki šiol.

Per pastaruosius 35-erius metus nuėjome ilgą kelią. Šiandien Šiaurės ministrų taryba siekia dar glaudžiau įtraukti viešąjį sektorių visame regione, o biuras Lietuvoje veikia kaip svarbi jungtis ir bendradarbiavimo katalizatorius.

Šiaurės ir Baltijos šalių įtrauktis nėra ateities tikslas – ji vyksta kasdien. Skaitmenizacija yra vienas ryškiausių pavyzdžių: Baltijos šalys pilnavertiškai dalyvauja visose Šiaurės ministrų tarybos sumanymuose – nuo pažangiausių kvantinių tyrimų iki proveržio dirbtinio proto srityje.

Mūsų bendradarbiavimas taip pat apima socialinę politiką bei visuomenės sveikatą, kultūrą ir švietimą, pilietinę visuomenę ir nevyriausybines organizacijas, energetinį saugumą, žaliąją transformaciją, atsakingo, naujoviško verslo plėtrą. Be to, kartu remiame Ukrainos pilietinę visuomenę bei demokratines jėgas Baltarusijoje.

Ir Šiaurės, ir Baltijos šalys susiduria su panašiais iššūkiais, tad ir sprendimų verta ieškoti drauge. Turime būti pasirengę, nes susiduriame su rimčiausiu iššūkiu mūsų saugumui ir gyvenimo būdui nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Kartu esame stipresni, saugesni ir atsparesni, nei būtume po vieną.

Vidutinio dydžio galia su strategine vizija

Drauge Šiaurės ir Baltijos šalys yra reikšmingas geopolitinis veiksnys – daugiau nei 30 mln. gyventojų vienijanti vidutinio dydžio galia, turinti 8 balsus Jungtinėse Tautose ir NATO, 6 – Europos Sąjungoje.

Esame svarbus ekonomikos variklis: 12-a didžiausia ekonomika pasaulyje ir 5-a Europoje.  Pirmaujame švietimo, mokslo bei skaitmenizacijos srityse ir esame vieni didžiausių paramos teikėjų Ukrainai.

Tačiau svarbiausia yra tai, ko neįmanoma išmatuoti skaičiais: esame bendruomenė, kurią sieja bendra tapatybė ir vertybės, kultūrinis artumas ir tarpusavio ryšys. Be jokio patoso galime vadinti save šalių ir žmonių šeima.

Tai mums suteikia tvirtą pagrindą susiduriant su revizionistine ir grėsminga kaimyne. Šiaurėje Norvegija turi 198 km ilgio sausumos ir apie 1750 km ilgio jūrinę sieną su Rusija.

Suomijos siena su Rusija siekia 1340 km, Estijos – 345 km, Latvijos – 280 km. Lietuva su Rusija dalijasi 415 km ilgio siena, o drauge su Latvija turime 835 km sieną su Baltarusija. Šios daugiau kaip 5000 km besitęsiančios sienos apsauga yra mūsų bendras skydas. Tad prisiimame vis didesnį vaidmenį stiprindami visuomenių atsparumą ir pasirengimą krizinėms padėtims.

Visgi stipriausias atsparumas gimsta viduje. Valstybė atspari tiek, kiek atspari jos visuomenė. Kaip ir žmogaus kūnas: jei nebus stiprus ir sveikas, neapsaugos nė geriausi šarvai.

Mintimis vėl grįžtu į Sausio 13-osios minėjimą Seime, kai šią vienybės dieną ne vienas kalbėtojas atvirai įvardijo ir nesutarimus. Būtent taip visuomenėje ir kuriama vienybė bei pasitikėjimas: per laisvą ir atvirą dialogą, abipusę pagarbą ir demokratinius principus.

Pasitikėjimas vadinamas šiaurietišku auksu – tai politinė ir kultūrinė valiuta, kuria dalijamės su lietuviais. Jis leidžia mums spręsti ir jautrius klausimus.

Turime daugiau diskutuoti apie įvairovę, lygybę ir įtrauktį, nebijoti kalbėti apie nepriklausomos žiniasklaidos svarbą, kaip kurti visuomenę, kurioje niekas nesijaustų paliktas nuošalyje, ir kodėl mums vis dar nepavyksta pasiekti lyčių lygybės.

Šiaurės ministrų tarybos vizija – iki 2030 m. tapti labiausiai integruotu ir tvariausiu regionu pasaulyje. Esu įsitikinęs, kad 2030-aisiais tai bus bendra Šiaurės ir Baltijos šalių tikrovė. Sunku įsivaizduoti kitą pasaulio regioną, kuris būtų geriau pasirengęs įgyvendinti tokį rimtą tikslą.

Kas toliau?

Kur mus nuves kiti 35-eri metai? Davose vertybėmis grįstas realizmas, įkvėptas Suomijos prezidento Aleksandro Stubo (Alexander Stubbo), vėl buvo įvardytas kaip strateginė kryptis. Išliekame įsipareigoję laisvai demokratinei tvarkai ir teisės viršenybei, kartu veikdami pragmatiškai ir realistiškai vertindami rezultatus.

Buvo priminta, kad vidutinio dydžio galios turi pajėgumų – o kartu ir atsakomybę – ginti žmogaus teises, tvarų vystymąsi, solidarumą, šalių suverenitetą ir teritorinį vientisumą.

Ši kryptis mums nėra nauja – iš esmės tuo ir remiasi Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimas jau daugelį metų. Tai kasdienis, į žmones nukreiptas darbas; lėtoji diplomatija, kuri ilgainiui įgauna pagreitį. Mes ir esame ta vidutinio dydžio galia.

Prieš 35 metus pasirinkome šį kelią. Šiandien pasirenkame jį vėl – kitiems 35 metams.

Autorius yra Norvegijos diplomatas, Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorius