Sartų žirgų lenktynėms sugrįžtant į Dusetų hipodromą ir žengiant į žymaus Lietuvos agronomo, Arklio muziejaus sumanytojo prof. Petro Vasinausko sukaktinius, 120-ius gimimo metus, verta prisiminti, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą jaunas agronomas P. Vasinauskas gyveno Dusetose ir prisidėjo prie legendinių Sartų lenktynių rengimo.
Tikriausiai lenktynių aistra ir paprastų kaimo žmonių atsidavimas mylimiems greitakojams žirgams praėjus kelioms dešimtims metų paskatino profesorių įkurti Arklio muziejų.
Dienoraštyje apie save prof. P. Vasinauskas rašė: ,,Mano charakteris klajoklių. Namuose nebūnu, vis keliauju, keliauju. Lietuvą skersai išilgai išvažinėjau“.
Keliavo profesorius vienas, bendraudamas su žemės ūkio žinovais, agronomais ir paprastais žemdirbiais. Keliavo ir su savo šeima. Jam teko dirbti net septyniolikoje Lietuvos vietų.
Po Suvalkijos ūkininkų streiko P. Vasinauskas buvo paskirtas agronomu į Garliavą. Tačiau dėl materialinių sąlygų (pagausėjo šeima, didėjo išlaidos, butai Kaune brangūs) pasiprašė perkeliamas į Dusetas, kur stovėjo uošvių namai. Čia apsigyveno 1937 m.
Dusetose P. Vasinauskas įsitraukė į agronominį spaudos ir žirgų lenktynių rengimo darbą. To laikotarpio kaime agronomų veikla buvo įvairiapusė ir aktyvi. P. Vasinauskas raštinėje priiminėjo interesantus, lankė ūkius, rengė parodas, atlikdavo lauko bandymus.
Revizuodamas Jaunųjų ūkininkų ratelius, kurių Dusetose buvo net trylika, susitikdavo su ratelių vadovais mokytojais. Kontroliavo organizacijas, susijusias su kaimu, smulkaus kredito draugijas, bendro naudojimo mašinų būrelius, gaminių supirkimo punktus.
Kaip agronomas komisijos narys buvo kviečiamas vykdyti įvairius žemėtvarkos, melioracijos, kaimo statybų darbus. P. Vasinausko pastangomis buvo įsteigta Dusetų plytinė.
Dusetų miestelis tada jau garsėjo žirgų lenktynėmis. Žemės ūkio rūmai skirdavo premijas greičiausių žirgų šeimininkams. Lenktynėms rengti buvo sudaromas organizacinis komitetas, kuriam priklausė ir agronomas. P. Vasinauskui teko rengti dvejas žirgų lenktynes.
1938 m. žiema buvo gili ir vėjuota. Rengėjams teko kasti sniego tunelius nuo Daugailių iki Dusetų. Žmonių užsidegimu paruošiamieji darbai buvo atlikti laiku, ir lenktynės įvyko.
Šventėje koncertavo moterų choras, veikė šventinių rogių ir pakinktų paroda. Vėliau apie tai savo knygoje ,,Kelionė su arkliu po Lietuvą 1975 metais“ P. Vasinauskas rašys: „Prieškario Dusetų lenktynės buvo tokios iškilmės, suvažiuodavo tiek arklių ir žmonių, kad tokių dyvų niekur kitur nebūdavo. Svarbiausia tai aistra, užsidegimas.
Sutinki, būdavo, tą dieną pažįstamą žmogų ir su juo normaliai pasikalbėti negali: akys žiba, dantų nesukanda, rankos dreba, kojomis mina, rodos, visą dieną negavęs nusišlapinti“.
Įsimintiniausios buvo 1939 m. lenktynės. Ne tik trasos žirgams buvo paruoštos, bet ir sukurta šaulių organizacijos meninė programa, kurią transliavo per radiją. Lenktynėse dalyvavo 100 važiuotojų. Vyko mugė. Buvo prisiminti pirmieji Dusetų ristūnai, kuriuos P. Vasinauskas aprašė to meto „Ūkininko patarėjo“ laikraštyje.
1919 m. besitraukiantys vokiečių kareiviai iš Rygos hipodromo į Dusetas atgabeno trylikos metų Orlovo veislės eržilą. Širmas žirgas buvo labai greitas. Su juo sukergtos kumelės sulaukė gero prieauglio.
Deja, po dvejų metų eržilo savininkai jį susigrąžino į Latviją. To meto lenktynėse daugiausia laimėdavo latvių eržilo palikuonys. Aukščiausią rekordą pasiekęs ūkininko Graužinio eržilas Sakalas 1600 metrų nubėgo per 2 minutes ir 55 sekundes. 1939 m. Dusetų rekordininkas Stankūno Greituolis, Obeliuose Janušio Vairas – taip pat latvių eržilo palikuonys.
Žemės ūkio departamento rūpesčiu iš Sovietų sąjungos buvo nupirktas juodo plauko ristūnų veislės eržilas Šachtioras. Jis buvo atvežtas į Dusetas kergimui ir paliko 15 eržiliukų ir 8 kumelaites. 1939 m. Šachtioro palikuonys buvo dviejų metų ir lenktynėse išgarsėjo gerokai vėliau.
Kartu buvo pradėti kurti greitesni už vietinius važiuojamieji arkliai labai reikalingi kiekvienam ūkininkui. Pasikinkę juos kaimo žmonės nuvažiuodavo trečdaliu greičiau ir sutaupydavo daug brangaus laiko.
Greitesnių arklių reikėjo policininkams, agronomams gydytojams, kurie kaime turėjo reikalų. Taip atsirado nauja Rytų Lietuvos kinkomųjų arklių veislė – stambieji žemaitukai, dar vadinama dusetiškiais žemaitukais.
Lietuvai sugrąžinus Vilniaus kraštą, P. Vasinauskas buvo paskirtas Švenčionių vyriausiuoju agronomu ir į Dusetas daugiai niekada nebesugrįžo. Dusetų miestelyje liko vienintelis liudininkas – P. Vasinausko pastatytas namas, kuriame, kaip pats profesorius sakė, „net kojų sušilt nespėjo“.
Dirbdamas Dusetose P. Vasinauskas buvo pažįstamas su Utenos apskrities, Debeikių valsčiaus ūkininku Antanu Vanagu. Susipažino, kai P. Vasinauskas dėstė Anykščių ūkininkų klasei.
Nuo to laiko užsimezgė draugystė, kuri tęsėsi visą likusį gyvenimą. Sumanus ir užsispyręs buvo A. Vanagas. Kapčiuškių kaime 8 hektarų plote sukūrė naujovišką pavyzdinį ūkį ir pasiekė Danijos lygį. Debeikiuose su vietos ūkininkais atidarė garinę pieninę.
Augino bekonus, parduodavo pieną, laikė veislinius arklius. Kai Kapčiuškėse pasidarė ankšta, abu nepailstantys naujovių puoselėtojai svajojo Dusetose steigti kooperacijos pagrindais ristūnų žirgyną, tačiau okupacija tokius sumanymus sužlugdė.
Po karo P. Vasinauskas dėjo daug pastangų, kad nuo melioracijos apsaugotų ūkininko A. Vanago sodybą, kuri Kapčiuškėse tebestovi ir šiandien, tačiau muziejų profesorius kūrė jau su kitu Debeikių krašto šviesuoliu.
Tai iš Bebarzdžių kaimo kilusiu, Elmininkų bandymų stoties bandomojo ūkio direktoriumi Antanu Puodžiuku. Elmininkų ūkio teritorijoje, Niūronių kaime buvo įsteigtas Arklio muziejus.
