Adomas Mickevičius apie „šiandieninę“ geopolitiką

Ištraukos iš „Vėlinių“ III dalies
(Vertė Justinas Marcinkevičius)

Carai paprastai munduriuoti tebūva,
Mes tokius juos matom visur, visada,
Nes kario munduras – tai caro oda,
Su juo jis užgimsta, su juo ir supūva.
Vos spėja iš lopšio sūnus išropot,
Kuriam jau paskirta nešiot caro vardą,
Jis gauna mundurą, bizūną ir kardą,
Kad žaisdamas pratintųs lupt ir kapot.
Kada skiemenuoti jam reikia išmokti,
Tai kardu raides veželioja piktai;
Kai su guvernantais jis mokosi šokti,
Tai šmaukši į taktą rimbu paprastai.
Paaugus jo visas žaidimas – žygiuoti,
Kareiviams „kairėn“, „dešinėn“ komanduoti
Arba, pasišaukus būrelį karių,
Juos mokyt rimbu sukinių įvairių.
Taip caras kiekvienas į sostą atėjo,
Todėl jis taip baido Europos šalis, –
Ne veltui dar senis Krasickis kalbėjo:
„Išminčius įrodo, o muša kvailys.“

Pirmasis pradėjo tą caropediją
Pats Petras Didysis – šlovė jam už tai.
Jisai caro sostą iškėlė aukštai.
Paskui, kai Europoj žinių įsigijo,
Pasakė: „Aš Rusią Europos šalim
Paversiu, todėl visos barzdos – šalin!“
Pasakė – ir durtinio ilgo neliko,
Apkarpė bajorams juos caras rūstus.
Pasakė – ir barzdos prekijo, mužiko
Nukrito kaip lapai kokie – per metus.
Jis įvedė durtuvą, trumpą sermėgą,
Kalėjimus įsteigė ir kadetus,
O rūmuos įsakė grot menuetus
Ir moteris šokti suvarė per jėgą;
Apstatė sargybom pasienius visus
Ir uostus aptvėrė storiausiom grandinėm,
Įkūrė senatą, šnipus ir pasus
Ir mokesčius nutarė imt už degtinę.

Nukirpęs, nuprausęs mužiką, jisai
Prikimšo jį rublių, paskui apginklavo,
Sušuko Europa, nustebus visai:
„Žiūrėkite, Rusią jau civilizavo!“
Teliko visiems būsimiesiems carams
Į melą iškeisti teisybę ir protą
Ir durtuvais remti kiekvieną despotą,
Jėgų negailėti pjautynėms, gaisrams.
Klastingai užgrobę ne vieną valstybę,
Vardan svetimųjų jie engia savus,
Kad liaupsintų prūsas, prancūzas guvus,
Kad anglas pagirtų jų protą, galybę.

Palaukit, prancūzai ir vokiečiai! Jūs
Suspėsite mūsų likimą patirti,
Kai caras pasės jūsų miestuose mirtį,
Kada jūsų sprandas bizūną pajus –
Pritrūks tada žodžių jį šlovint ir girti.
Kai caras parodys jums savo nagus,
Lieps Sibirą šlovint ir girt botagus,
Galėsite tąsyk, parpuolę ant kelių,
Jūs jam padainuot šiandieninių dainelių.

***

Jei karo laive esi buvęs kadai,
Regėjai, kaip verda jūreiviai sau košę:
Į pragarą katilas jų panašus
Putoja ir tyška, tad įpila miltų –
Ne saują, ne dvi, o septynis maišus,
Ir maišo irklais, kad tiktai neprisviltų.
Įstatymų rūmai Paryžiuj tačiau
Putoja už katilą šitą karščiau,
Kai siūlo projektą juose deputatai,
Kai greitai turės prasidėti debatai:
Europa išalkusi žiūri – jinai
Galvoja, kad laisvę jai verda tenai.
Tik liberalizmo pumpuot nesiliauja,
Atsimena Dievą kažkas pradžioje,
Bet rūmai nerimsta, neklauso, triukšmauja.

O laisvė? Prisiminė žodžiais ir ją.
Kažkas pagaliau paminės ir valdovą,
Ir vargstančius žmones, gal šūktels: „Į kovą!“
Bet salė pavargus kalbėt jam neleis.

Įbėga finansų ministras ir ima
Maišyti tą puodą per patį virimą
Procentais ir skaičiais tarsi pagaliais,
Pateikdamas iždo apyskaitą ryškią,
O salė tik verda, tik plepa, tik tyška.
Jau džiaugiasi liaudis ir dreba valdžia,
Pakolei sužino visi netikėtai,
Kad čia tik dėl mokesčio buvo kalbėta
Ir kad viso labo tai dar tik pradžia.

***

O rytą prikėlė visus iš miegų
Stūgavimas šuns – jis lavoną surado.
Atkapstė aplinkiniai iš po sniegų
Palikusį šičia nakvot po parado.
Kariuomenės peržiūra baigės seniai –
Kodėl jis naktigultą čia pasirinko?
Šalia jo apsiaustas, šilti kailiniai –
Tikriausiai tai tarnas šaunaus karininko.
Sėdėjo ant pono plačių kailinių
Čia paliktas ir jo įsakymo laukė,
Kol patalu sniegas užklojo švelniu,
O šuo, jį suradęs, gailėdamas kaukė.

Šiltais kailiniais nesisupo jisai,
Nors ir nebešildė jo apdaras plonas.
Viena jo akis užpustyta visai,
Kita dar vis žiūri – gal grįžta jau ponas?
Įsakė jam ponas sėdėt – ir sėdės.
Įsakė visai nejudėt – nejudės.
Ir ponas jį vietoj besėdintį rasiąs,
Tegu ir negyvą, tegu ir be dvasios:
Kairiojoj tvirtai kailiniai suspausti –
Kad tik nepavogtų – tai ponas įnirštų;
Dešnioji į užantį lindo pati
Sušilti, deja, jau neištiesė pirštų.
Ir ponas, matyt, jį užmiršo visai –
Ar tai jis mažai reikalų turi savo?

O vargšas mužike! Žmogum tu jauties
Ar gal šunimi, jei taip šuniškai miršti?
Jau ponas tikriausiai suspėjo pamiršti,
Kad jam tu kaip šuo tarnavai lig mirties.
O vargšas mužike! Širdis virti ima,
Kai aš pamąstau apie tavo likimą!
Tavęs, vargše slave, man gaila išties!
Ak vargeta liaudie! Ir kaip negailauti:
Tik vieną žinai heroizmą – vergauti.

Iš leidinio: Adomas Mickevičius. Eilėraščiai, poemos. Sudarė Justinas Marcinkevičius. Vilnius: Vaga, 1987, p. 400–408.

Parengė Dainius Razauskas