Nuo vasario 5 d. Istorijų namuose lankytojai galės išvysti didžiąją šių metų Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) parodą „Žmogus tarp pasaulių. Ainų tauta Japonijos šiaurėje ir etnografas Bronislovas Pilsudskis“.
Tai bus pirmoji tarptautinė paroda Lietuvoje, pristatanti tradicinę ir šiuolaikinę ainų kultūrą. Paroda skirta paminėti 160-osioms Bronislovo Pilsudskio gimimo metinėms – asmens, kuris buvo ištremtas į Sachaliną ir tapo vienu žymiausių ainų tautos etnografų ir antropologų.

Tremtyje tapo ainų tyrėju
1890 m. Rusijos imperija ištrėmė Bronislovą Pilsudskį katorgai Sachalino saloje, dėl įtarto jo dalyvavimo rengiant pasikėsinimą į carą Aleksandrą III.
Iš pradžių B. Pilsudskis dirbo administracinius ir techninius darbus, tačiau palaipsniui buvo įtrauktas į mokslinę veiklą. Ilgainiui jam buvo suteikta galimybė išsilaisvinti iš politinio kalinio statuso ir tirti vietinių Sachalino tautų kultūras ir kalbas.
Gyvendamas Sachaline ir vėliau Hokaide, B. Pilsudskis atliko vienus svarbiausių ainų kultūros ir kalbos tyrimų XX a. pradžioje.
Jis sistemingai rinko etnografinę ainų tautos medžiagą, užrašinėjo jų folklorą, papročius, socialinę struktūrą ir kalbą, fotografavo ainų žmones.
Naudodamas tuo metu pažangią fonografo technologiją, B. Pilsudskis padarė ainų kalbos garso įrašus, kurie dabar laikomi neįkainojama šios nykstančios kalbos tyrimų medžiaga.
Skirtingai nuo daugelio to meto kolonijinių tyrėjų, B. Pilsudskis palaikė artimus, pagarba grįstus santykius su ainų bendruomenėmis, kritikavo jų išnaudojimą ir atvirai rašė apie ainų patiriamą diskriminaciją. Jis rašė, kad ainai yra „žmonės, kuriuos civilizacija traiško, o ne gelbsti“, ir kad jų likimas jam kelia „gilią asmeninę atsakomybę“.

Į paraštes nustumta tauta
Ainai tūkstantmečius gyveno Sachalino, Kurilų ir Hokaido salose. Japonijos valstybės plėtra į Hokaidą, ypač suaktyvėjusi nuo Edo laikotarpio pabaigos ir Meidži reformų XIX a., reiškė ainų žemių nusavinimą, tradicinės ekonomikos suardymą ir priverstinę asimiliaciją bei marginalizaciją.
Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungai užėmus Sachaliną ir Kurilų salas, ainai iš jų buvo perkelti į Hokaidą. Kaip ir daugelis kitų autochtoninių grupių, ainai patyrė asimiliacinę politiką, paremtą ir teisinamą to meto rasinėmis ir „civilizacinėmis“ teorijomis, kurios ainus vaizdavo kaip „atsilikusius“ ir „neišvengiamai išnyksiančius“.
Ainams buvo draudžiama praktikuoti tradicinius papročius, vartoti ainų kalbą, ainų vaikai buvo mokomi tik japonų kalba.
Ilgą laiką ainai nebuvo pripažįstami kaip atskira vietinė tauta. XX a. jų diskriminacija tęsėsi kasdieniame gyvenime. Švietimo politikos padariniai ir socialinė stigma ribojo ainų išsilavinimo ir įsidarbinimo galimybes.
Ainai susidūrė su spaudimu slėpti savo kilmę, kad apsisaugotų nuo ekonominės ir socialinės atskirties. Nuo XX a. pabaigos, po ilgalaikio ainų aktyvizmo ir akademinių diskusijų, Japonijos valstybė pripažino jiems vykdytą diskriminaciją.

Kultūrinis atgimimas pasieks ir Lietuvą
2008 m. Japonijos parlamentas oficialiai pripažino ainus vietine tauta, o 2019 m. buvo priimtas ainų kultūros ir politinės reprezentacijos skatinimo įstatymas (angl. Act on Promoting Measures to Achieve a Society in which the Pride of Ainu People is Respected). Tačiau formalus pripažinimas, nors ir itin svarbus žingsnis, buvo tik pradžia.
Siekiant užtikrinti socialinę ir kultūrinę lygybę, reikalingos nuoseklios pastangos. Ainų kalba yra kritiškai nykstanti, žemės ir gamtos išteklių teisės nėra grąžintos, sprendimų priėmimo procesuose ainų balsas dažnai lieka simbolinis, o visuomenėje tebėra paplitusi diskriminacija ir stereotipai. Todėl ainų tautos matomumas ir kultūros puoselėjimas išlieka itin svarbūs.
Tarptautinėje parodoje „Žmogus tarp pasaulių“ lankytojai galės pažinti įspūdingą ainų tautos kultūrą: išvysti autentiškas istorines ainų vertybes, tradicinį ir šiuolaikinį meną, pažinti senąjį ainų tikėjimą, pasaulio suvokimą, apeigas, kalbą, šventes, išgirsti ainų pasakojimus.
Istorijų namai lankytojams pristatys plačią lydimųjų renginių programą, kurios dalimi bus tarptautinių žinovų paskaitos ir net dvi ainų kultūros šventės. Vaikų lauks specialiai jiems įrengtos ainų pažinimo stotelės, parodą lydinti knyga ir mokomosios veiklos.
Tarptautinė paroda „Žmogus tarp pasaulių“ bus atvira lankytojams nuo vasario 5 d. LNM Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje).

Parodą rengia Lietuvos nacionalinis muziejus ir Juzefo Pilsudskio muziejus Sulejuveke. Finansiniai rėmėjai: Biratori miesto savivaldybė Japonijoje, Japonijos fondas, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lenkijos institutas Vilniuje, Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje. Daugiau žinių lnm.lt.






















Paroda labai verta dėmesio. Nelabai aišku prie ko čia Lenkija? Išeitų lyg lietuvių nacionalumo lenkinimas, kaip tarsi ainų būtų japoninamas. Ir taip yra ištisai. Kada šitai bus atsikratyta?
Mūsų bajorija buvo žymiu laipsniu sulenkėjusi, ir dabartinė Lenkija, tuo pasinaudodama, juos laiko lenkais. Be to Lenkija perėmė didelę lietuviškų archyvų dalį.
Tai nereiškia, kad prieš Lenkiją lietuvybei būtina žemintis. Lietuvos elgesys su Lenkija turi būti Vasario 16 -osios dvasios. Archyvai susiję su Lietuvos istorija turi būti perduoti Lietuvai, bet Lenkija, matyt, Lietuvą dar vis laiko valstybiškai Lenkija. Ar ne čia – šuo pakastas…
,,1890 m. Rusijos imperija ištrėmė Bronislovą Pilsudskį katorgai Sachalino saloje.” ir ,,Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungai užėmus Sachaliną.”
-Tai Rusija Pilsudskį ištrėmė į užsienį ?
Kad, man regis, iki II PK priklausę šiaurinė Sachalino dalis, o po jo jau visas. Tad tiesiog straipsnyje netiksliai pasakyta.
>Kažin
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad japonai save laiko indoeuropiečiais. Mat, sudėję į vieną garso takelį savo, italų ir graikų kalbas, kaip nekeista, gavo kelis lietuviškus žodžius, – savo ausimis per radiją girdėjau žodį “trys” ir dar kelis žodžius, kurių jau neprisimenu.
Nesu tikras, bet esti tokia nuomonė , jog arijai lankėsi tiek Kinijoje, tiek Japonijoje ….
Kiek prisimenu, Beresnevičius lietuvių tapatumo su japonais buvo radęs ir senuosuose abiejų tautų tikėjimuose. Taigi japonų pačių laikymas savęs esant indoeuropiečiais turi pagrindo.
Indoeuropiečiai – priskyrimas kalbinei grupei. Su tikėjimais tai nesusiję.
Lygiai tą patį darė švedai ir norvegai( atsibrovėliai germanai) su samiais. …