Aštuoniasdešimt metų paskyrusi Lietuvai: Irenos Tumavičiūtės kelias

Sausio 12-ąją savo 80-ąjį gimtadienį pasitiko Irena Tumavičiūtė – lietuvių germanistė, vertėja, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėja ir viena iš tų tyliai, bet atkakliai dirbančių asmenybių, kurių pastangomis ginama Lietuvos istorinė atmintis, orumas ir tiesa.

Jos gyvenimo kelias liudija ne tik akademinį atsidavimą, bet ir pilietinę laikyseną, savanorišką pasiryžimą stoti ten, kur valstybė ar institucijos neretai nutyla.

Tremties patirtis ir grįžimas į Lietuvą

Irena Tumavičiūtė gimė 1946 m. sausio 12 d. Dirmeikiuose, Tryškių valsčiuje (Telšių r.). Vos po metų, 1947-ųjų pabaigoje, kartu su tėvais – partizanų rėmėjais – buvo ištremta į Tomsko sritį Sibire.

Tremtyje baigė pradinę mokyklą, o 1958 m. šeimai leista grįžti į Lietuvą. Ši ankstyvoji patirtis tapo neatsiejama jos pasaulėžiūros dalimi – jautrumo neteisybei, atsakomybės už istorinę tiesą šaltiniu.

Universitetas, teatras ir Mažoji Lietuva

1969 m. Irena Tumavičiūtė baigė Vilniaus universitetą, įgijo vokiečių kalbos ir literatūros specialybę. Iki 2007 m. ji dėstė šiame universitete, išugdė ne vieną studentų kartą.

Greta akademinės veiklos nuo 1964 m. net beveik tris dešimtmečius buvo Vilniaus universiteto Kiemo teatro aktorė – vaidino Vydūno dramose, dalyvavo Kristijonui Donelaičiui, Johanesui Bobrovskiui ir kitiems Mažosios Lietuvos kultūros veikėjams skirtuose renginiuose.

Būtent Mažoji Lietuva tapo viena pagrindinių jos gyvenimo ašių – tiek mokslinių tyrimų, tiek vertimų, tiek kultūrinės sklaidos prasme.

Vertėja, archyvų tyrėja, kultūros tarpininkė

Irenos Tumavičiūtės vertimų ir mokslinių darbų reikšmė Lietuvos kultūrai yra išskirtinė. Svarbiausias jos vertimas – Mato Pretorijaus veikalo „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ antrasis tomas (2004), atvėręs lietuvių skaitytojams vieną pamatinių Prūsijos ir baltų kultūros šaltinių.

Ji taip pat vertė Vydūno, J. Storosto, Johaneso Bobrovskio, Vilhelmo Ditlejaus ir kitų autorių tekstus, o į vokiečių kalbą – lietuvių istorikų ir kultūros tyrėjų darbus.

Svarbi ir jos archyvinė veikla: talkinimas leidžiant Rytų Prūsijos archyvinius dokumentus, darbas su Vokietijos archyvais, Donelaičio kūrybos leidimų rengimas, konsultacijos filmų kūrėjams.

Pilietinė laikysena ir tylos laužymas

Pastaraisiais dešimtmečiais Irena Tumavičiūtė vis ryškiau pasireiškė ir kaip pilietinė savanorė, ginanti Lietuvą nuo istorinės šmeižto kampanijų. Ji rinko ir viešino dokumentus, nuotraukas, archyvinius liudijimus, atskleidžiančius melagingus kaltinimus Lietuvai dėl Holokausto interpretacijų, viešai reagavo į istorinių asmenybių kompromitavimą, drįso kelti klausimus, kai oficialūs istorikai ar institucijos tylėjo.

Jos ryžtas protestuoti prieš neteisingus apdovanojimus, viešinti archyvinę medžiagą ir kalbėti viešojoje erdvėje tapo moraliniu pavyzdžiu, kaip vienas žmogus gali priešintis „patogiai tylai“.

Rūpestis žmonėmis ir atmintimi

Ypatingas Irenos Tumavičiūtės bruožas – rūpestis konkrečiais žmonėmis. Pastaruoju metu būtent jos ir bendraminčių pastangomis buvo surengtas vakaras, skirtas architektui ir paveldo tyrėjui Napoleonui Kitkauskui, kai jam labiausiai reikėjo palaikymo.

Tai ne pavienis atvejis, o nuosekli laikysena: saugoti ne tik tekstus ir dokumentus, bet ir gyvus žmones, kurie kūrė Lietuvos kultūrą.

Pagarbos verta laikysena

80-ojo gimtadienio proga Irena Tumavičiūtė nusipelno ne tik sveikinimų, bet ir viešo dėkingumo. Jos gyvenimas – tai pavyzdys, kaip akademinis darbas, kultūrinė veikla ir pilietinė atsakomybė gali susilieti į vieną prasmingą visumą. Tai savanorystė aukščiausia šio žodžio prasme – tylus, kantrus, bet principingas darbas Lietuvai.

Ši sukaktis tebūna proga ir Alkas.lt skaitytojams apsižvalgyti: galbūt ir šalia mūsų yra žmonių, kurių veiklą verta saugoti, įvardyti ir viešinti.