J. S. Laučiūtė. Ar gilios lietuvių ir Lietuvos šaknys? (I)    

Gimtoji kalba – tautos gyvybės pradžių pradžia, jos šaknys, atramų atrama. Jei nori numarinti tautą – atimk iš jos kalbą. Kalba yra tautos gyvasties laidas, tautos minčių turtai… [Kun. Kazimieras Ambrasas, „Dėkui tau, didysis Sūduvos sūnau“ – „XXI amžius“, 2011.]

Istoriko Vyto Jankausko straipsnis „Lietuvos paminėjimo 451 metais problema“, paskelbtas žurnale „Lituanistica“ (2025m) sujudino istorikų ir istorijos mėgėjų pasaulį. Ir tai suprantama, nes oficialiai pirmu pripažintas Lietuvos vardo paminėjimas Kvedlinburgo analuose, aprašant 1009 metų įvykius, palieka išsilavinusią visuomenę su kažkokia neužbaigtumo nuojauta, jog tai anaiptol ne ta data, su kuria reikėtų sieti Lietuvos valstybės pradžią.

Nes ir valstybės kūrimasis, kaip ir genties formavimasis – ilgas procesas, trunkantis ne vieną dešimtmetį ar net šimtmetį.

Bandymas „prikelti“ Lietuvos vardą V a. Venecijos istorinių šaltinių kontekste buvo sutiktas ir su susidomėjimu, ir su didele skepticizmo doze. Ir tai buvo priežastis, paskatinusi mane atidžiau pažvelgti į mokslininkų bei visos intelektualiosios moderniosios visuomenės santykį su Lietuvos valstybės ir ją kūrusios lietuvių genties istorija.

Vienas iškiliausių mūsų filosofų Arvydas Šliogeris 2011m. išleistos knygos „Lietuviškosios paraštės“ skyriuje „Mažvydas ir Lietuva“ cituoja Tomą Venclovą:

Įsižiūrėję į kunigaikščių laikus, kurie nuo seno verčiami gražiu mitu ir daugeliui tebėra mitas, būdavome linkę primiršti kitokį ir daug gilesnį mūsų praeities stebuklą. Per pastarąjį šimtą metų – istoriko požiūriu tai neilgas tarpas – Rytų Europoje atsirado moderni ir stipri tauta, moderni kultūra, moderni valstybė; atsirado, tiesą pasakius, BEVEIK TUŠČIOJE VIETOJE [išdidinta mano – J.L.]. <...> stebuklas akivaizdus. jam galima rasti istorinių priežasčių; bet nėra abejonės, kad šis prisikėlimo reginys turi mitinę dimensiją. jis įkvepia daugiau pasididžiavimo ir vilties, negu kunigaikščių epocha  („Tekstai apie tekstus“, p. 34, 37).

Atkreipkite dėmesį: atkurtai nepriklausomai Lietuvos valstybei įžengus į trečiąjį jos gyvavimo dešimtmetį, filosofas pritaria niekada lietuvių Lietuvos patriotu nebuvusio Tomo Venclovos atsainiam verdiktui, jog ir tauta, ir moderni Lietuvos valstybė atsiradusi „beveik tuščioje vietoje“.

O kad tą „tuštumą“ padarytų dar tuštesne, T. Venclova „kunigaikščių laikus“, t. y. kelis šimtmečius gyvavusią galingą ir išties didžią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK, kuri, jei laikytumėmės europietiškoje, ne rusiškoje istoriografijoje priimtų apibūdinimų, greičiau laikytina ne kunigaikštyste, o karalyste ar net imperija, apskelbia buvus tik „gražiu mitu“!

Filosofas papildo poeto verdiktą:

Iškart pasakysiu, kad šiai Tomo Venclovos įžvalgai pritariu beveik be išlygų. Sakau „beveik“, nes jo straipsnyje apie aušrininkus – nors ne tik apie juos, bet ir apie ankstesnių laikų „lietuviškojo stebuklo“ autorius – net neužsimenama apie Martyną Mažvydą, lyg XX a. pradžioje įvykęs stebuklas, kai tarsi feniksas iš pelenų pakyla nauja valstybė ir nauja tauta, būtų buvęs įmanomas be šio kuklaus kuklios, tuometinei Europai galėjusios sukelti tik šypseną, geriausiu atveju užuojautą ar gailestį, knygelės kūrėjo (norėčiau pabrėžti – ne autoriaus, o būtent kūrėjo) beveik neįtikėtino pasiryžimo – išleisti knygą kalba, kurios beveik ir nėra ir kuri, tiesą sakant, tuo metu tedomino gal tik vieną Martyną Mažvydą.

Taigi, vienas lietuvis, kai kurių intelektualų laikomas didžiu poetu, beveik ištrina iš būties ir istorijos lietuvių tautą, o filosofas dar priduria, jog ir lietuvių kalbos „beveik“ jau nebebuvę. Ir vardan ko tokios šnekos?

Kaip nemalonu būtų tai konstatuoti, tačiau, regis, vardan to, kad patys galėtų sukurti savąjį mitą apie kažkokį „lietuvišką stebuklą“, kurio esmė tame, jog „beveik“ iš nieko kelių asmenybių (stebukladarių?) pastangomis atsiranda lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė?!.

Man neatrodo priimtinas tokis pabrėžtinas pavienių, nors ir labai garbingų personalijų sureikšminimas. Nors abu cituojami asmenys kritikuoja istorikus dėl to, kad jie neva garbina kunigaikščius, tačiau ir patys nepamato nieko daugiau, išskyrus kitas, tik jau vėlyvesnių laikų personas.

O ar būtų kunigaikščiai arba XVI-XIX a. šviesuoliai galėję atsirasti, kaip prasitarė T. Venclova, „beveik tuščioje vietoje“, jei toje vietoje nebūtų buvusi nuostabi GENTIS, paklojusi pamatus išaugti politinei lietuvių tautai?

Gal taip pasireiškė autorių „sostinės snobizmas“?

Nemesiu akmens į Arvydą Šliogerį, kuris negavo bazinio lituanistinio išsilavinimo (studijavo Kauno politechnikos institute, Cheminės technologijos fakultete) ir todėl pasitikėjo Vilniaus universiteto Istorijos filologijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą studijavusio T. Venclovos nuomone.

Bet kaip galėjo taip nusi…samprotauti lituanisto diplomą įgijęs T. Venclova, kurį ne vienas lietuvis, lenkas ar žydas laiko eruditu ir didžiu intelektualu?!

Gal, gerai paieškojus, atsakymas į šitą klausimą, būtų ne vienas, bet iš pirmo žvilgsnio į akis krenta elementarus tendencingumas.

Sapientibus sat!

Juk žinome, jog LDK mūsų Dievo duotiems nuostabiems kaimynams nuo seno buvo savotiška aštri rakštis jų savimonei, savivertei, ir pulkai jų mokslininkų, istorikų, archeologų (o naujaisiais laikais – dar ir politikų) pluša nesudėdami rankų, kad tik sumenkinus LDK reikšmę ir indėlį į Europos politinę ir kultūrinę raidą.

Pluša ne vieni, jiems talkina ir savanoriai (?), vadinamieji „Lietuvos istorikai“, kurie nuolankiai, saugodami kiekvieną rusų senųjų metraščių autorių sukurtos tradicijos vadinti viduramžių Lietuvos valstybę ne karalyste, o kunigaikštyste, raidę, nepaisant Algimanto Bučio surinktų ir paskelbtų stiprių argumentų, klusniai kartoja „kunigaikštystė, kunigaikštystė…“

Jau prieš šešiolika metų Algimantas Bučys metė iššūkį nusistovėjusiai akademinei tradicijai, teigdamas, jog:

1. Lietuvos valdovų titulų „kunigaikštinimas“ yra vėlyvas reiškinys, atsiradęs dėl Lenkijos ir Rusijos istoriografijos įtakos;

2. Viduramžių Europoje karaliaus titulas buvo suteikiamas pagal faktinę galią, o ne tik pagal popiežiaus karūnavimą.

Vadinasi, Lietuvos valdovai, valdę didžiules teritorijas ir pripažinti užsienio valstybių, galėjo turėti karališką statusą. Ir Lietuvos karalių buvo gerokai daugiau nei vien Mindaugas, Lietuvos karalystė egzistavo de facto ir de jure kelis šimtmečius, tik vėlesnė istoriografija tai ignoravo.

Žinoma, T. Venclovos gerbėjams nieko nereiškia fantazuoti toliau ir teigti, jog ir tai – tik mitas. Ką padarysi. Gal jie nepajėgūs skaityti ir suprasti tekstų, ilgesnių nei T. Venclovos „esiukai“?

O skaitymo ir mąstymo įgūdžių nepraradusiems istorikams, istorijos mėgėjams nesunku suvokti, jog kaip bevadintume istorijos metraščiuose jau minimą Lietuvos valstybę, ji neatsirado „tuščioje vietoje“. Ir jos nesukūrė keli kunigaikščiai ar karaliai.

Daugiausia, ką jie būtų galėję „sukurti“ patys vieni – tai didesnę ar mažesnę SAVO ŠEIMĄ. O valstybę kuria GENTIS ar genčių sąjunga, tampanti tauta.

Lietuvos valstybę greičiausiai kūrė jai vardą davusi gentis (beje, kartais nuskamba abejonės ir dėl to, ar iš viso buvusi tokia gentis „lietuviai“…) kartu su kitomis giminiškomis gentimis, genčių sąjunga, kurią jungė ir kuriai vadovavo lietuvių kilmės valdovai (o ne , pavyzdžiui, baltarusiai ar lenkai).

Kada, kaip, kur, iš ko susiformavo lietuviais vadinta gentis?

Istoriniai, rašytiniai šaltiniai, deja, į tą klausimą atsakymo neduoda. Tačiau „modernieji“ istorikai, remdamiesi vien rašytiniais šaltiniais, nesidomi (modernizmo nesivaikantys – domisi, bet jų, kaip, pvz., akademiko Eugenijaus Jovaišos darbai, nutylimi) kitais šaltiniais, kurie galėtų suteikti žinių apie dar senesnius lietuvių genties gyvavimo ir raidos periodus.

Apie tai pasakoja archeologija, etnologija, antropologija ir, pagaliau, kalba – pagrindinis šaltinis, „aprengiantis“ archeologijos ir antropologijos faktus etniniais, tautiniais rūbais. Tačiau daugelis prie sovietmečio sukurtų tradicijų vis dar prisirišusių istorikų labai atsargiai priima naujus faktus, leidžiančius gerokai praplėsti Lietuvos valstybės ir lietuvių genties formavimosi chronologines ribas.

Kartais net susidaro įspūdis, kad oficialusis, per švietimo sistemą ar vadinamąjį nacionalinį transliuotoją skleidžiamas Lietuvos istorijos mokslas sąmoningai renkasi ankstesnius (iki 1009 metų) laikus liečiantį „atminties praradimą“, ignoruodamas archeologijos ir kalbos (onomastikos) teikiamus tūkstantmečius įrodymus.

Mokykliniuose vadovėliuose, plačiajai visuomenei skirtuose tekstuose vis dar tebekartojamas iš sovietmečio užsilikęs teiginys, kad mūsų protėviai aisčiai (vėlesniais laikais labiau žinomi kitu pavadinimu – baltai) ankstyvuoju, ikiistoriniu periodu gyvenę tarp Vyslos vakaruose ir Maskvos rytuose. Šita gerokai senstelėjusi „naujiena“ net 2026 metų išvakarėse buvo pakartota ir populiarioje LRT laidoje „Istorijos detektyvai“.

O juk dar prieš „Perestrojką“ kai kurių rusų, ukrainiečių, vokiečių, lietuvių kalbininkų atlikti Europos vandenvardžių tyrimai paliudijo, jog aisčiai/baltai įvairiais istoriniais laikotarpiais yra gyvenę kur kas platesnėse teritorijose: nuo Elbės vakaruose iki Okos upės žiočių ,t. y., iki Pavolgio, o tai kur kas toliau į rytus, nei Rusijos sostinė Maskva.

Tačiau kada šitie duomenys įsitvirtins visų išsilavinusių lietuvių sąmonėje, belieka tik spėlioti. Kaip belieka spėlioti, kur baltų istorijos mokslą nuves neseniai kilusi diskusija dėl to, ar galėjo Kristaus eros V a. pietų Europos, Italijos gentys žinoti apie šiaurėje, prie Baltijos gyvenusias aisčių/baltų gentis?

Nors jau kelis amžius prieš tai vyko intensyvi prekyba Baltijos gintaru tarp baltų ir pietų Europos genčių, nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikais auginta istorikų karta, net ir turėdama prieš akis archeologų radinius, Antikos ir vėlesnių laikų RAŠYTINIUS liudijimus apie intensyvius Kristaus eros tūkstantmečio pirmųjų amžių kontaktus tarp baltų, gotų, hunų, nedrįsta pripažinti, jog ne tik pavieniai istorikai ar geografai, bet ir platesni Europos visuomenės sluoksniai (kariai, pirkliai, avantiūristai nuotykių ieškotojai) tada jau žinojo (galėjo žinoti) apie aisčius ir apie pavienes aisčių gentis, o tarp jų – gal?- ir apie lietuvius.

Bus dugiau

Autorė yra humanitarinių mokslų daktarė