Vlado Terlecko (1939–2024) mirties metinių paminėjimas
Didžiavyrio, Tautos patrioto ir iškilaus Mokytojo bei Mokslininko ir Lietuvos Nepriklausomybės pagrindų faktinio kūrėjo bei Signataro Vlado Terlecko (1939–2024) mirties metinių paminėjimui, Vlado šeimos (žmonos Reginos bei dukros Jūratės) lėšomis ir pastangomis išleista neeilinė knyga: „Atsiminimai apie Vladą Terlecką“, (Vilnius; 2025).
Šioje išskirtinėje knygoje skelbiami Vlado kolegų-signatarų, studentų, mokinių, bendraminčių ir bendražygių, giminių, pažįstamų ir artimųjų ( 54 autorių) atsiminimai Profesorissimus šeimos surinkti 2024–2025 metais.
Nuoširdžiai patariu.
Pagarbiai Vilius Baldišis
Drįstu pasiūlyti Jūsų dėmesiui dalelę savo atsiminimų.
…
„Nepriklausomos Lietuvos atkūrėjas, signataras, ištikimas lietuvių Tautos ir jos Valstybės patriotas“
Prancūzų pilotas, humanistas ir rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi (Antoine de Saint-Exupery) teigė: svarbiausia yra žmogaus ryšys su žmogumi. Apie tokius asmeninius ryšius su savo Mokytoju, kolega ir bendražygiu bei asmeniniu draugu Vladu Terlecku aš noriu ir papasakoti.
Vlado asmenybė
Vlado asmenybę trumpai apibūdinti man labai sunku, o podraug ir lengva. Mus siejo ypatingas ryšys ir daugiau nei keturis dešimtmečius trukęs įvairiapusis bendradarbiavimas ir bendravimas iki pat Professorissimus mirties.
Šį vardą Vladui norėčiau suteikti atsižvelgdamas į jo neeilinius nuopelnus Lietuvai ir jo išskirtinumą lyginant su dauguma sovietinių ir dabartinių profesorių.
Vladas Terleckas buvo nepaprasta asmenybė, kritinį mąstymą išsiugdęs plataus profilio mokslininkas, mokytojas, šviesuolis, patriotas, iškilus ekonomistas, kuris darbais, o ne žodžiais kūrė savo Lietuvą.
Visą savo kūrybinį gyvenimą neišsižadėjęs pirmosios meilės – istorijos, paskutiniais gyvenimo metais jai ir atsidavė. Buvo tikras karžygis, kovotojas su Lietuvos istorijos niekintojais. Taip pat su tautos ekonominių ir kūrybinių laimėjimų menkintojais, svetimų valstybių papirktais istorijos verslininkais.
Kilęs iš mažažemių valstiečių šeimos, esmingai suprato ir jautė Lietuvos politines ir ekonomines tikrovės, visada gerbė savo tautos šaknis ir tapatybę. Nesustodamas, iki pat mirties, dirbo Nepriklausomos Lietuvos ir jos žmonių gerovei ir už ją kovojo.
Svarbiausi Vlado Terlecko darbai
a) vadovavo dar LSSR laikais sudarytai Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos pagrindų koncepcijos ir reikalingų tam teisinių dokumentų kūrimo darbo grupei;
b) aktyviai dalyvavo rengiant ir priimant būtinus teisės aktus Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje;
c) tiesiogiai dirbo atkuriant Lietuvos Respublikos bankų sistemą, kuriant nepriklausomą Lietuvos Respublikos vidaus ir tarptautinių atsiskaitymų sistemą, savarankišką pinigų sistemą;
d) Vilniaus universitete dešimtmečius ugdė kritiškai mąstančius Lietuvos patriotus – finansų, kredito, ekonomikos studentus;
e) visą sąmoningą gyvenimą kovojo su Lietuvos istorijos falsifikuotojais, perrašinėtojais ir niekintojais, faktais demaskuodamas jų priešiškus ir savanaudiškus tikslus, melus ir apgavystes.
Apie švietimo profesoriaus darba galiu paliudyti kaip buvęs jo studentas. Nors Vladas buvo išskirtinai stebimas ir kontroliuojamas universiteto kagėbistų ir jų parankinių, jis nuosekliai diegė jaunimui tautines, patriotinius sumanymus, skatino taurius jausmus savo gimtajam kraštui.
Tarpukario Lietuvos ūkis
Nebūdavo paskaitos ar seminato, kuriame Vladas lyg tarp kitko, dėstydamas socialistinės ekonomikos dogmas, neužsimintų apie tarpukario Lietuvos ūkį, to laikotarpio pasiekimus, ekonomistų darbus.
Nepriklausomos Lietuvos valstybės signataras… Šiandien signataro vardą stengiamasi sumenkinti, neva „tik pasirašė ir gavo privilegijas“. Tokiais atvejais ypač iš kailio neriasi buvę komunistai, kagėbistai, prisiplakėliai prie valdžios, nesvarbu, kokios spalvos jie būtų.
Vladas Terleckas, kaip ir nemaža dalis kitų signatarų, buvo tikras nepriklausomos Lietuvos Respublikos politinių ir ekonominių pagrindų kūrėjas.
Nuo pat LSSR „perestroikos“ laikų jis dalyvavo kuriant Nepriklausomos Lietuvos politinio ir ekonominio savarankiškumo koncepciją ir konkrečius jai įgyvendinti reikalingus įstatymus, kitus teisės aktus, metodologiją ir veiksmų scenarijus.
Konkrečiai
Savarankišką Lietuvos pinigų, kredito ir finansų, bankininkystės, tarptautinių santykių ir tarpvalstybinių atsiskaitymų su buvusiomis SSSR respublikomis sistemą.
Svarbiausia – aktyviai dalyvavo praktiniuose Lietuvos Respublikos politinių ir ekonominių pagrindų kūrimo darbuose. Ir tai buvo ne tik vardinis balsavimas už Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę LSSR 12-ojo šaukimo Aukščiausioje Taryboje ir Kovo 11-osios Akto pasirašymas.
1990 m. priėmus Kovo 11-osios Aktą svarbiausia buvo paskelbtus politinius ir ekonominius siekius įgyvendinti praktiškai, Lietuvoje dar tebeveikiant sovietinei okupacinei sistemai – iki dantų ginkluotoms represinėms struktūroms, sovietinei armijai, KGB, GRU, gausybei komunistų kolaborantų, tebekybant geležinei uždangai, skiriančiai Lietuvą nuo laisvojo pasaulio, siautėjant vidaus oligarchinėms mafijos struktūroms, plėtojantis užsienio žvalgybos organizacijų savanaudiškai veiklai…
1992 m. spalio 1d. Lietuvos Respublikos pinigų ir kredito, finansų sistemos nepriklausomybė tapo tikrove. Vladui aktyviai dirbant, Lietuvos Respublika visiškai atsiskyrė nuo SSRS pinigų ir finansų sistemos. Pradėta vykdyti savarankiška pinigų ir finansų politika bei jų reguliavimas.
Svarbiausias žingsnis šiame kelyje buvo Aukščiausiosios Tarybos priimtas įstatymas ir 1990 m. spalio 02 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių bankų nacionalizavimo.
Pats sumanymas, jo projektai ir įgyvendinimas sulaukė milžiniško pasipriešinimo iš Vyriausybės (Algirdas Mykolas Brazauskas, Kazimira Danutė Prunskienė), vietinių bankų kunigaikštukų (Romualdas Visokavičius, Janina Mikulienė ir kt.).
Priėmus bankų nacionalizavimo įstatymą, Vyriausybės posėdyje premjerė Kazimira Danutė Prunskienė pareiškė: „Kaip Vyriausybė galės veikti, nevaldydama bankų?!“
Ji Vyriausybės posėdyje, palaikoma Algirdo Mykolo Brazausko ir ministrų, atsisakė vykdyti Aukščiausiosios Tarybos priimtą įstatymą ir nutarimą dėl bankų nacionalizavimo.
Tai reiškė atvirą Lietuvos Respublikos ekonominio savarankiškumo pagrindų – pinigų, bankų ir finansų sistemų kūrimo – sabotavimą. Visa tai labai nuvėlino savarankiškos pinigų ir kredito sistemos sukūrimo terminą – iki pat 1992 m. spalio 1d.
Po Kazimiros Danutės Prunskienės Vyriausybės tokią pat politiką tęsė Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Vyriausybė. Šioje kovoje visada jaučiau Vlado palaikymą ir tiesioginę paramą.
Kada prasidėjo nesveika Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko priešprieša?
Kai Lietuvos bankas ėmėsi pirmenybinio darbo – atskirti pinigų emisiją, kreditą nuo valstybės biudžeto ir finansų bei neleisti toliau taikyti sovietinės praktikos, kai pinigų emisija, kreditas, gyventojų santaupos buvo automatiškai rekvizuojamos valstybės (SSRS) biudžeto išlaidoms finansuoti – karo ir prievartos aparato išlaidoms, avantiūriškiems planiniams ekonominiams ir politiniams projektams, SSRS partinio biurokratinio aparato reikmėms, ginklavimosi varžyboms ir t.t.
Visa tai buvo finansuojama gyventojams suteikiant (emituojant) „medinius” rublius, kitaip tariant, pinigus, neturinčius materialaus pagrindo. Tokią politiką ir Lietuvos Respublikos laikais norėjo tęsti Kazimiros Danutės Prunskienės ir Gedimino Vagnoriaus vadovaujamos Vyriausybės.
Tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius man kėlė sąlygą
Aš galėčiau likti Lietuvos banko valdybos pirmininku, jei pakeistume valdybos sudėtį ir iš jos atleistume Vladą Terlecką ir Stasį Uosį. Nesutikau. Premjeras labai nustebo, kai pasakiau, kad Vladas Terleckas net nėra Lietuvos banko valdybos narys.
Šis faktas parodo, kokią neformalią politinę ir moralinę įtaką turėjo nepriklausomos valstybės kūrėjas Vladas Terleckas.
Man su Vladu Terlecku teko išgyventi istorinius epochinius mūsų valstybės atkūrimo įvykius, dažnai atsidurti pačiame tų įvykių smaigalyje. Iš šių dienų pozicijų vertinu 1991 m. Sausio įvykius kaip mūsų Tautos ir Valstybės didžią istorinę Pergalę.
Nors nepaprastai daug nuveikęs, nebuvo Vladas valdžios vertinamas (suprantama, kad dėl brolio Antano Terlecko politinės veiklos ir kalinimo) sovietų laikais, oficialiai neįvertintas lieka ir šiandien. Už savo darbus jis dažnai sulaukdavo gąsdinimų ir grasinimų.
Anonimiškai jam ir šeimos nariams buvo grasinama fiziniu susidorojimu. Ne vienas televizijoje išgarsėjęs akademikas, politikos veikėjas ar istorijos „verslininkas“ už paskelbtą kritiką viešai žadėjo Vladą Terlecką nubausti teisme. Isiūčio pagauti gasdino, bet…
Kiek žinau, pasikonsultavę su teisininkais, neišdrįso to daryti. Akivaizdu, kad Vlado Terlecko surinkti šaltiniai, faktai ir jų pagrindu padarytos objektyvios išvados bei paskelbti teiginiai yra nepaneigiami. Manau, jo nuopelnus tinkamai įvertins laikas ir ateities kartos.
Niekada netarnavęs dėl konjunktūrinės valdiškos garbės, mokslinių vardų ar įvertinimo, Vladas nuosekliai ir pasiaukojamai dirbo savo Tautos ir Tėvynės labui, gindamas jos kalbą, papročius, kovojo su ideologizuotai valdžiai tarnaujančiais mūsų istorijos niekintojais ir perrašinėtojais.
Nebuvo palankus ir parankus, nes nesilankstė jokiai valdžiai – nei sovietinei, nei Lietuvos Respublikos, nekeliaklupsčiavo dėl karjeros ar sotesnio gyvenimo.
Nepataikavo, visada sakė ir rašė tai, ką galvojo, kuo nuoširdžiai tikėjo. Kritikavo intelektualiai, visada remdamasis faktais, moksline ir gyvenimiška patirtimi, tvirtu vidiniu moraliniu kodeksu. Tiesos ir pagrįstos kritikos valdantieji nemėgsta…
Naujausias pavyzdys
Per Lietuvos Nepriklausomybės 35-mečio minėjimą iškilmingame Seimo posėdyje buvo pagerbti visi Amžinybėn iškeliavę Kovo 11-osios Akto signatarai, išskyrus Vladą Terlecką. Už šio akibrokšto, matyt, kyšo valstybinio LRT vadovų ausys.
Ne be reikalo Vladas nemėgo šio iš visų mūsų kišenių išlaikomo „nerpiklausomo“ vienpusiškos propagandos transliuotojo. Ši istorija asocijuojasi su Vlado persekiojimu sovietmečiu Vilniaus universitete. Gabiam ir veiksmingam mokslininkui ir mokytojui, visiškai atitinkančiam visus to meto reikalavimus net dešimt metų vis buvo atidėliojama suteikti docento vardą.
Priežastis
Atsisakymas viešai pasmerkti disidento brolio Antano politinę veiklą. Net ir vėliau, kai Vladas laimėjo rinkimus į 12-ojo šaukimo Aukščiausiąją Tarybą, įveikęs tuometinį Vilniaus universiteto rektorių Rolandą Pavilionį, šis su didžiausia pagieža Vladui atkeršijo.
Finansų ir kredito katedros dėstytojams vieningai išrinkus Vladą Terlecką katedros vedėju (šį sprendimą patvirtino fakulteto tarybą), rektorius neleido eiti šių pareigų. 1991 m. rugsėjo 28 d. katedra rekomendavo, kad Vladui būtų suteiktas profesoriaus vardas. Nesuteikė. Toks buvo Alma Mater vaduko kerštas Nepriklausomoje Lietuvoje.
Problemos nesibaigė ir vėliau. 1990 m. mano vadovaujama Lietuvos banko valdyba įsteigė prof. Vladao Jurgučio premiją ir stipendiją už darbus pinigų ir kredito mokslo ir švietimo bei studijų srityje.
Pirmąją Vlado Jurgučio premiją 1992 m. už monografiją „Pinigai Lietuvoje 1915–1944″ Lietuvos banko valdyba suteikė jos autoriui Vladui Terleckui, o 1993m. už ilgametį darbą pinigų ir kredito teorijos ir praktinio rengimo srityje premija paskirta Lietuvos pinigų atkūrimo sumanymo autoriui Stasiui Uosiui.
Tai gali paliudyti kiti tuometinės Lietuvos banko valdybos nariai: Kazys Ratkevičius, Edmundas Žukauskas, Bronius Povilaitis. Apie tai pranešė ir to meto žiniasklaida.
Bet, pasirodo, dabartiniai Lietuvos banko tarnautojai neranda tai patvirtinančių dokumentų ar galbūt apskritai juos pradangino. Todėl skelbiama kad Vlado Jurgučio premija tik 1997m. (!) įsteigė nauja Lietuvos banko valdyba! Tai dar vienas pavyzdys, kaip iškraipoma, rodos, visai nesena istorija.
Su Vladu Terlecku kartu patyrę ir Kovo 11-osios stebuklą, ir Sausio 13-osios kruvinus išmėginimus, šmeižtų, puolimų, grasinimų susidoroti protrūkius, kūrybos laimę ir nesėkmes, ilgalaikius asmeninės draugystės išbandymus likome ištikimi bendražygiai ir draugai.
Didžiausia Vlado Terlecko laisvalaikio aistra buvo žvejyba
Juk jis užaugo Krivasalio kaime prie Pakalo ežero Ignalinos raj. Ir man yra tekę palaikyti draugiją aistringam žvejui.
Neretai, būdavo, noriu pasitarti vienu ar kitu klausimu, o jis man: „Laisvadienis, važiuojam į žvejybą, ten ir pakalbėsim.“ Jis užmes meškerę, o aš vis neduodu ramybės: kaip ten su tuo klausimu, o kaip ten tas ar anas?.. Diskusijos tęsdavosi ir bendrus sprendimus rasdavome iki tol, kol pradėdavo kibti… Atplaukus žuvelėms, diskusijos nutrūkdavo.
„Tarp šių dienų ekonomistų, istorikų, politikų, visuomenininkų, savo Tautos ir Tėvynės patriotų neteko sutikti tokios garbingos, įvairiapusės, profesionalios ir principingos, nesavanaudiškos, veiksmingos ir pasiaukojančios asmenybės kaip Vladas Terleckas“, – taip rašiau 2014 m. savo straipsnyje „Lietuvos Patriotui, Ekonomistui ir Istorikui, Didžiavyriui Vladui Terleckui – 75-eri!“ (Alkas.lt). Gal kam nuskambėjo per daug patetiškai, tačiau tai – nuolat patvirtinama tiesa, šių žodžių neatsižadu ir šiandien.
Iki pat paskutinių dienų Vladas gyveno nuosekliai ir atkakliai dirbdamas tėvynės labui: tyrė, rinko istoriografinę medžiagą, rašė ir šeimos lėšomis leido naujas knygas, skelbė straipsnius, žadinančius didžiavimąsi savo šaknimis, tautos istorija, mūsų kalba ir papročiais.
Neliko abejingas politinių įvykių stebėtojas ir nuolat rengdavo pareiškimus, telkiančius patriotines jėgas pasipriešinti lietuvių tautos ir valstybės menkinimui, griovimui, pasirengti globalizacijos keliamiems iššūkiams tautai ir valstybei. Padaryti milžiniški darbai byloja patys.
Ryžto, užsispyrimo, tikėjimo tautos ateitimi, kruopštumo ir darbštumo Vladui niekada netrūko, kaip netrūko ir mokslinių idėjų bei naujų darbų planų. Siekiant atskleisti istorinę tiesą ir pagrįsti savo išvadas Vladui labai pravertė puikus ekonominis išsilavinimas, nes valstybės politinė sankloda visada paremta tautos ūkio ekonominiais pagrindais.
Šiandieniniame pasaulyje vyksta kaip niekad aršus tautų, religijų ir valstybių idėjų ir interesų karas, kova dėl civilizacijų išlikimo. Mūsų valstybei ir jos negausiai Tautai tai ypač svarbu. Mūsų valstybės išlikimas tiesiogiai priklausys nuo Tautos karvedžių strategijos pasirinkimo.
Toks karvedys, strategas (be kabučių) buvo ir yra Vladas Terleckas. Drįsčiau teigti, kad Vlado skatinamos strategijos pagrindas – valstybės piliečių santykis su savo istorija, šaknimis, išsivadavimo kovomis ir jų vertinimu.
Šiandien ypač svarbus santykis su Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio – partizaninės kovos istorija, jos iškraipymų atskleidimu, kova prieš Lietuvos ištautinimą ir išvalstybinimą.
Lietuvos valstybę 1918 m. atkūrė žemdirbiai ūkininkai
Tų pačių žembdirbių vaikaičiai atkūrė Lietuvos Respubliką 1990m. Mūsų inteligentija – tai trečios, geriausiu atveju, antros kartos nuo žagrės atstovai. Todėl mūsų šaknys – Lietuvos žemėje ir jas reikia puoselėti.
Vladas niekada nepamiršo, neišsižadėjo savo šaknų. Lietuvos ir tėviškės žemė jam buvo šventa, visa ko pradžia ir pabaiga, prie žemės ir tėviškės jis nuolat sugrįždavo. Laisvalaikiu dirbo žemę, puoselėjo viltį atstatyti tėviškę, kasdien patvirtindamas mūsų senolių išmintį – be savo šaknų, savo žemės, savo kalbos, papročių mes – niekas.
Knygą galima nusipirkti per platintojus: „Patogu pirkti“ ir knygyną „Akademinė knyga“
