K. K. Urba. Trižodžio mentalumo laikai

Mitingas Seimo prieigose lozungu „Už laisvą žodį“, sutraukęs neregėtą daugiatūkstantinę Vilniaus miestelėnų minią, dar kartą parodė televizinių burtų galią visuomenei. Tad panagrinėkime šio fenomeno ištakas ir svarbą.

Dabartinė šešiasdešimtmečių septyniasdešimtmečių karta ne be reikalo vadinama knygų karta. Jai būdingas mokykliniame suole ugdytas būdingas susikaupimas, rimtis, gilinimasis į ilgus tekstus bei jų naratyvus ir teisybės paieška.

Deja, atrodo, kad tokia karta yra paskutiniausioji, kadangi ją nuosekliai pakeitė globalistinės, technologinėmis naujovėmis grįstos video, kompiuterių ir interneto kartos su visiškai  kitokiomis psichologinėmis savybėmis.

Dirglumas, lakoniška internetinė puskalbė, vaizdų ir vaizdinių įtaka, įdiegti vos ne iki priklausomybių ekranų „skrolinimo“ ir „rylsų“ peržiūrų įpročiai, nuolatinis skubėjimas, tai ir reklamų godulio bei naujosios komunikacijos pasekmės kitoniškos, jaunesnės kartos vartotojiškose  visuomenėse, kur tebeklesti hedonizmas.

Masinės pramoginės muzikos dievukai ir sporto žvaigždės senokai pranoko žinomumu religinius ir dvasinius lyderius bei politinius veikėjus.

Džono Lenono (John Lenon) žodžiai – „aš populiaresnis už Jėzų Kristų“ tapo savižudiškais, o pinigų valdžia ir koncentracija bei su tuo susiję stimulai įgijo neregėtą mastą.

Ne paskutinė vieta savų „lesyklėlių“ gynime tenka ir dabartiniame konflikte dėl LRT vadovo kėdės, užaštrintos nedviprasmių atlikto audito išvadų, kurių esmė nusakoma paprastai: nacionaliniu save vadinantis transliuotojas, turintis maždaug keturis kartus daugiau darbuotojų nė gerokai populiaresnės ir žiūrimesnės komercinės televizijos, dirba neefektyviai ir neskaidriai.

Pagarsinti „Auksinio proto“ pusantro milijono eurų tai tik trupinys – keletas procentų nuo viso LRT dotavimo, atseikėto iš mokesčių mokėtojų į valstybės biudžetą suneštų pinigų. 

Į vieną vietą dar ir susiplakė LRT tarybos konfliktas su direktore bei Seimo mažumos niautynės su valdančiaisiais, nes transliuotojo preferencijos vienų ar kitų nuolatinių keleto politinio sparno „kalbančių  galvų“ atžvilgiu turi įtakos reitingams bei artėjantiems rinkimams.

Gražiai ausiai ir širdžiai  skamba tie raktažodžiai „Už laisvą žodį“, tapę meistriškos manipuliacijos masėmis pavyzdžiu,  tačiau labiau gilintis, kas už jų ar panašių slypi, dabartinės kartos statistinis vidutiniokas ir laiko neturi, ir elementariai nepratęs, todėl pakaitintas ir pasiūbuotas „naujųjų gelbėtojų“ iš vadinamos kultūros asamblėjos akcijomis, suveikus užkrečiantiems minios instinktams, lyg  hipnotizuotas trisekundžio „rylso“, nuoširdžiausiai ėjo į gatvę manifestuoti prieš valdančiuosius, naiviai tikėdamas, kad prisideda prie švento demokratijos gelbėjimo reikalo.

Vietoje to, kad reikalautų – atiduokite peštukai politikieriai nacionalinio transliuotojo kontrolę mums, mūsų pačių deleguojamų visuomeninių organizacijų atstovams, o ne tų, kurie save vaizduoja tautos ir liaudies tarnais.

Vėlgi, ne šiaip sau kažkieno deleguojamų, o renkamų dėl svarbos, sakyčiau, gal net kartu su Seimo ar savivaldos rinkimais. Neįprasta, netikėta, niekur kitur netaikoma? Taip. Bet nereikia bijoti rodyti tikros demokratijos pavyzdžių pasauliui.

Kitas, ne kartą įvairių sudėčių seimuose skambėjęs burtų trižodis – „Lietuvos ikanomika auga“, todėl lietuviški romiečiai ar bagdadiečiai miegokite ramiai, yra iš tos pačios, seklaus mąstymo kartos pavyzdžių.

Kandokai pastebėjus, kad į demografinės nykros maratono finišą jau skubančios tautos neišgelbės nei naktį prie vartų sugagenę Junonos žąsys, nei Ali-Baba ar naujasis į svieto lygintoją atsigimęs Tadas Blinda, tenka liūdnai peržvelgti pačias blogiausias Lietuvos perspektyvas.

Švietimo sistemoje dirba apie 30 tūkst. mokytojų, o pastaruoju metu nuolat signalizuojama apie tūkstantinės matematikos, fizikos, chemijos ir biologijos bei lietuvių kalbos (!) specialistų stoką bei kritinį amžių pasiekusią dirbančių mokyklose liūto dalį.

Lietuvos ūkių skaičiui per du pastaruosius dešimtmečius, dėl tebevykdomos žmonių nuvarymo nuo žemės politikos, sumažėjus nuo maždaug 250 tūkstančių daugiau nė perpus su vien 20 tūkstančių stambesnių ir stambiausių ūkių, apie kokius tegalėjo svajoti komunistų valdžios, perspektyva, rodo, kad jau prarasta esminė demografinio valstybės resurso dalis bei nelieka didžiosios fizinių lietuviškos kultūros nešėjų, išsiugdžiusių darbštumą ir atkaklumą, dalies. Ar kas nors prognozuoja itin grėsmingai atrodančią  išlaikomų/dirbančiųjų valstybėje trajektoriją?

Ne paslaptis, kad Lietuvoje  trūksta ir beveik tūkstančio prokurorų bei bent du kartus daugiau statutinių pareigūnų, tarp kurių policininkų, irgi, tūkstantinės.

Sveikatos apsaugos ministrė, kuriai prieš mėnesį patarinėjau, nurodydamas ketvertą potencialių papildomų finansavimo šaltinių, mane bandė paguosti – pagal paskutines prognozes po penkerių metų ligoninėse truks ne septyneto, o tik penkių tūkstančių slaugos personalo. Chirurgai ne be pagrindo kalba, kad, jei sistema žlugs, tai, būtent, dėl šio stygiaus.

Jei padėtį mokyklose, pasak buvusios Užupio mokyklos direktorės, dar kažkiek Kinijos pavyzdžiu gelbės nuotolinės pamokos, tai padėtis gaisrų gesinimo, nusikalstamumo ir, ypač, narkotikų tinklų užkardyme bei sveikatos sistemoje jau yra tiesioginė grėsmė fiziniam piliečių saugumui ir išgyvenamumui.

Nesinori šaipytis, kad, užtat, mes netrukus jau turėsime ne tik tankų bataljoną, bet ir visą pilnai suformuotą 20 tūkstančių karių diviziją, nes 2026 – 2030 metais krašto apsauga bus finansuojama net 5-6 nacionalinio biudžeto procentų. Ir žinoma, labiausiai kenčia, tebeskriaudžiama kultūros sistema.

Ką gi daryti, kai ir ten plyšta, o kitur – trūksta? Kalbant paprasčiau, Lietuvai ne tiek gresia atviras ginkluotas užpuolimas iš svetur, kiek nesuvokimas, kad Lietuva ilgesniame periode  jau „padaryta“ dėl ne vienos priežasties.

Tarp jų bene svarbiausi – šviesuomenės ir akademinės bendruomenės nu(si)šalinimas nuo valstybės reikalų bei strateginio mąstymo stoka valdžios viršūnėse apie kurią savo laiku šaukė ekspresyvusis, širdies smūgį gavęs seimūnas Julius Veselka.

Todėl Seime kilęs disputas dėl papildomų biudžetinių  krašto apsaugai, kuriais viršyta net 5% proc. riba išauginus ją šimtais milijonų eurų iki 5.38% laikytinas centriniu – dagtimi diskusijose dėl valstybės ateities.

Panašiai, kaip nutiko prieš dešimtmetį kremliuje susikirtus diktatoriaus Putino ir finansų ministro Kudrino, kuris siūlė socialinę gerovės auginimo, o ne militarizacinę valstybės raidą, pozicijoms.

Vargais negalais Seime suomių pavyzdžiu įkurtas Ateites komitetas, tebedemonstruoja ministerijų ir žinybų vadovų bei pareigūnų nekompetenciją, negebėjimą mąstyti plačiai, strategiškai su atsakomybe už valstybės ateitį, o viršūne šioje makabriškoje silpnaprotystės puotoje  tebėra strateginėje vizijoje „Lietuva 2050“ tiražuotas, blausiai iškalbingas, patiklių masių kvailinimui trižodis „Lietuvos – Šiaurinės žvaigždės“ siekis, už kurio išradimą skirtu sočiu finansavimu, žinoma, nebuvo skaidriai atsiskaityta.

Pinigai investuoti, įsisavinti gal ir per projektus prie turėtų pareigų – rezultatas apgailėtinas: gal pavyks stabilizuoti gyventojų kiekį ties 2.4 mln. riba? Su toku gimstamumu be Azijso gyventojų antplūdžio tikrai nepavyks.  Ką apie visa tai tai mano Valstybės kontrolė?

Tokioje situacijose, kol valdžiažmogiai atsikvošės ir skelbs ne ekstremaliąją pasienyje, bet nacionalinę nepaprastąją padėtį valstybėje, bei gal sutelks ir įpareigos šviesiausius Lietuvos protus sprendimo paieškai,  tenka patiems ieškoti nestandartinių sprendimų.

Pirmas jų būtų – nebe pilnos sudėties divizija trisdešimtiems metams, o penkios šaulių ir krašto apsaugos savanorių divizijos jau kitų metų pabaigoje. Taip, tai taip – forsavus Šaulių sąjungos, kuri šiuo metu turi jau apie 17 tūkst. narių  plėtrą iki 100 tūkst., netgi, privaloma mobilizacine tvarka, numatančia stojimą į krašto gynybos gretas kiekvieną šeštadienį pratyboms, kad kiekvienas šios legendinės organizacijos narys, atėjus grėsmės valandai, žinotų savo apkasėlio vietą savivaldybės žemėlapyje, būtų pirmasis žingsnis skirstomus gelžgaliams biudžeto milijonus, pakeičiant adekvačiu pilietiniu indėliu į krašto gynybą.

Šaulys turi tapti Lietuvos piliečio etalonu, o ir numatomas antrapakopinis priedas prie pensijos, tegul ir simbolinis pradžioje, stojusiems į krašto apsaugą, nepamaišytų.

Kurių velnių mums tie puolamieji, lengvai elementariais dronais pažeidžiami sunkiasvoriai „leopardai“? Kai  šimtas tūkstančių modernių amerikietiškų XM7 šautuvų, greta besikuriančios Vokietijos brigados, ir granatos, galinčios lėkti iš už kievieno medžio, bei kylantys dronų spiečiai taptų žymiai didesniu galvos skausmu rytų maitvanagiams.

Žinoma, riedančios tarškančios paraduose geležinės „dėžutės“ yra gražu, bet ar ne bus „dar gražiau, kai varguoliams kantrybės pritruks“? Atleiskite, bet man kažkurios valstybės gynimo tarybos susirinkimas prezidentūroje priminė elementarią sovietinę „pokazuchą“.

Realių grėsmių valstybei visumos nesuvokimas, ženklus ir „spyčraiterių“ sukurptose  metinėse prezidento kalbose ar premjierinėse ataskaitose seimams, kai dar nesenokai rizikų surinkimas Lietuvoje buvo pavestas… priešgaisrinės apsaugos departamentui, netelpa į jokius aplaidumų tarnybose arba politinės trumparegystės rėmus.

Atrodo, kad vienintelis racionalesnis politikos žingsnis pastaruoju metu tėra tie 15 mln. eur melioracijai, bet juk to taip maža valstybės visumai.

 Dabar prisiskolinus dar šešetą milijardų užsienio bankuose, valdžios giriamasi papildomais šimtais milijonų mokytojų algų kėlimams, naujais pensijų didinimais.

Nežinau, kas turėtų nutikti, kad valdžioje atsirastų žinojimas, jog didieji prekybos maistu tinklai, jau iš anksto akiplėšiškai pakėlė kainas ir kiek į vieną kišenę bus pensininkui valdžios įdėta, tiek pat iš kitos bus išimta parduotuvėse: konkurencijos už pirkėją stoka arba Lietuvos gyventojų piniginius resursus ir nacionalinį biudžetą sekinanti politika yra nedviprasmiškai vadintina milijardine Lietuvos amžiaus afera.

Ekonomikos ir inovacijų ministru buvęs ministras Lukas Savickas mane ramino – už smulkų ir vidutinį verslą yra atsakinga viceministrė, tik ar turi ši dabartinė save kairiu centru vardijanti valdžia bent kiek  ekonominės finansinės nuovokos, kad ją būtų ramia širdimi perkvalifikuoti iš stambiausiam kapitalui tarnaujančios ekonominės social-liberalios dešinės į derančią nuosaikią kairę?