Sugrįžti nereikia – mes niekada iki galo nebuvome išėję

Šiandien, kai taip dažnai kalbame apie klimato krizę, biologinės įvairovės nykimą ir „atskirtį nuo gamtos“, vis aiškiau imu jausti, kad vienas iš dalykų, kuriuos esame praradę, nėra kažkokia abstrakti „gamta“, o labai konkreti – ta, kuri kasdien egzistuoja šalia mūsų. Net ir gyvenant Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, mes gyvename ne vakuume – mus visada supa gyvybė. Klausimas tik vienas: ar mes ją pastebime.

Dažnai elgiamės taip, kad gamtą tarsi įsivaizduojame kaip „kur nors ten“: Dzūkijos pušynai, Žemaitijos kalvos, Nemuno kilpos, Aukšųtaitijos ežerai. Sakome: „reikia nuvažiuoti į gamtą“ – ir tuo pačiu tarsi pripažystame, kad čia, kur esame dabar, jos nėra.

Daugiabučių kiemai, aplūžusios tvoros, šaligatvio plyšiai, apleisti sklypai, geležinkelio pylimai, sąvartynais tampantys želdynai – visa tai mūsų galvose dažniausiai ne „gamtinė erdvė“, o tiesiog „betvarkė“. Neturime įpročio į šias vietas žiūrėti kaip į gyvenamas, kaip į buveines, kaip į savotiškas, nors ir mažas, ekosistemas.

Bet jei prisimintume savo protėvius – ar jie gyveno tik „gamtoje“? Ne. Jų pasaulis buvo glaudžiai susijęs su tuo, ką šiandien vadintume „kasdieniu kraštovaizdžiu“. Jie pažinojo taką nuo gryčios iki šulinio, žinojo, kuria tvarto siena labiausiai mėgsta ropoti skruzdėlės, kurioje pievos vietoje anksčiausiai pražysta raktažolės, kur miško pakraštyje auga geriausi joninių vainikui tinkantys paparčiai ir žolės. Jų pasaulis buvo didelis ne todėl, kad jie keliavo toli, o todėl, kad kiekviena maža vieta buvo giliai, savitai pažįstama.

Šiandien dažnas miestietis gyvena lyg storo stiklo akvariume: matome dangų pro langą, bet retai žinome, kas auga po tuo pačiu langu. Matome medį kieme, bet nežinome, ar tai klevas, uosis, skroblas ar liepa. „Medis ir tiek.“

Tačiau užtenka vos šiek tiek pakeisti žvilgsnį, ir „medis“ virsta konkrečia būtybe su savo istorija. Pavyzdžiui, beveik kiekviename Lietuvos mieste rasite liepų. Jos – ne tik gražūs gatvės medžiai. Tai medus ir arbata, gaivus pavėsis, bičių dūzgimas virš galvos, šimtai vabzdžių, kurie ant jų žiedų stato savo mažas imperijas. Mūsų protėviams liepa buvo ir sakralus, ir buitinis medis – nuo maldų iki vaistinės arbatos.

Prie sienų pastatų, plytų tarpuose – beveik visur galime pamatyti samanas ir kerpes. Tai pirmtakai, kolonizatoriai, sugebantys gyventi ten, kur kiti augalai dar negali. Miesto betonas ir plytos jų dėka pamažu virsta dirvožemiu. Lėtas, bet nuolatinis grįžimas gyvybės ratu.

Šaligatvių ppakraščiuose dažnai įsikuria gysločiai ir kiaulpienės. Kiaulpienė – ne tik „piktžolė“, kurią skubame išrauti. Tai pirmasis ankstyvo pavasario žydėjimas bitėms, vaikystės vainikų atmintis, o kartu – maistas ir vaistas. Gyslotis – tas pats lapas, kuriuo vaikystėje šaldėme įgėlimus ir gydėme nubrozdinimus.

Geležinkelio pylimuose, apleistuose sklypuose dažnai dygsta kiečiai, balandos, dilgėlės, usnys. Daugeliui tai tik vaizdas: „čia niekas nesitvarko“. Tačiau botanikui tai – užuomina apie dirvožemio tipą, drėgmę, maistinių medžiagų perteklių ar trūkumą. Paukščiams ir vabzdžiams tai – virtuvė ir namai.

Viskas priklauso nuo to, ar mokame matyti.

Kai pradedi pažinti būtybių vardus, pasaulis tampa tartimesnis. Plytinė siena nebe vien „apšiurusi siena“ – tai kerpių ir samanų kolonijos ir vabzdžių slėptuvės. Takelis, kuriuo bėgdavai trumpiausiu keliu iki stotelės, virsta maršrutu, kuriame pastebi, kaip kasmet toje pačioje vietoje pasirodo tos pačios žydinčios žolės, kaip jas lanko tų pačių rūšių vabzdžiai, o tuos vabzdžius medžioja rečiau pastebimi paukščiai.

Mūsų protėviai gyveno tokiame tankiame pasaulyje: kiekvienas augalo, paukščio ar gyvūno pavadinimas reiškė ne terminą, o konkretų santykį. „Gandras“ nebuvo tik paukštis, o vasaros grįžimo pranašas, ant savo sparnų atnešantis Saulę ir šilumą. „Ąžuolas“ reiškė ne tik ąžuolinius baldus ar parketą, o šventą vietą, susitikimus, pasakojimus. Šiandien mes dažnai turime tik bendrinius, nudilintus žodžius: „medis“, „paukštis“, „žolė“.

Tačiau niekas netrukdo šitą keisti – ir tam net nereikia išvažiuoti iš miesto. Užtenka išeiti į savo kiemą, prisėsti ant suoliuko ir pabandyti įvardyti bent penkias gyvybės formas, kurias matai: medį, žolę, krūmą, samaną, paukštį. Tada – pamėginti sužinoti jų vardus. Šiandien tai padaryti lengviau nei bet kada: knygos, programėlės, grupės socialiniuose tinkluose, pažintiniai takai, ekskursijos su gamtininkais.

Galima sakyti: „Na ir kas? Kuo man padės žinojimas, kad čia auga smulkioji žliūgė ar baltoji balanda?“ Iš pirmo žvilgsnio – lyg ir niekuo. Tačiau gilesniame lygmenyje tai keičia pačią pasaulėžiūrą.

Kai pradedi matyti gyvybę net ten, kur anksčiau regėjai tik „šiukšlyną“ ar „betoną“, tavo pasaulis išsiplečia. Tu nebe gyveni tik tarp pilkų betono sienų – tu gyveni vietoje, kuri kvėpuoja, juda, keičiasi, sensta ir atsinaujina kartu su tavimi. Pradedi jausti, kad esi ne tik „miestietis“, bet gyvos ekosistemos dalis.

Tai, beje, labai artima tam pasauliui, kuriame gyveno mūsų seneliai. Jų žemdirbiški metai buvo surišti su paukščių parskridimu, augalų ciklais, žiedų kalendoriumi. Pempės klyksmas, vieversio giesmė, pirmosios žibutės, sulos bėgimas, rugiapjūtė, migruojantys gervių būriai – visa tai buvo ne fonas, o laiko ir gyvenimo ritmo matas.

Mes dažnai idealizuojame tą „senąjį kaimo pasaulį“, bet vietoj to galėtume paimti labai paprastą jo dalį – kasdienį gamtos pažinimą. Ne kaip romantizuotą atviruką, o kaip tikro, nuolatinio santykio praktiką.

Kuo daugiau žinome, tuo sunkiau likti abejingiems. Žymiai sunkiau numesti šiukšlę ten, kur pažįsti, kas ten gyvena. Sunkiau nupjauti visą „peraugusią žolę“, kai žinai, kad ten auga vaistažolės, kad tarp jų slepiasi vabzdžiai, kad tos „piktžolės“ – pirmasis pavasarinis bičių maistas.

Dažnai kalbame apie „sugrįžimą į gamtą“ tarsi apie didelę kelionę. Tačiau įdomiausia tai, kad keliauti toli nebūtina. Reikia labiau „sugrįžti“ į savo kiemą, savo kvartalą, savo kasdienį maršrutą.

Jei kiekvienas iš mūsų bent truputį atgaivintume šį kasdienį gamtos pažinimą – miestų, miestelių, kaimų peizažas pradėtų atrodyti kitoks. Pradėtume gyventi ne tik ant žemės, bet ir su žeme. Ir galbūt, po truputį, atgautume tą platų, gyvą pasaulį, kuriame kadaise gyveno mūsų protėviai – pasaulį, kuriame kiekvienas takelis, kiekvienas medis ir kiekviena žolė turėjo savo vardą, istoriją ir vietą bendrame gyvenimo audinyje.

Gamta yra ne „ten, kur nuvažiuosim vasarą“, o čia – po mūsų langais, ant mūsų sienų, mūsų kiemuose. Ir kiekvieną kartą, kai ją iš tikrųjų pastebime, mūsų pasaulis tampa truputį didesnis.