G. Šeikis. Alantos dvaras ir didikai Astikai

Pirmasis Alantos vardo paminėjimas

XV a. valstybiniame gyvenime svarbų vaidmenį ėmė vaidinti stambiais žemvaldžiais ir įtakingais pareigūnais tapę Lietuvos didikai, o jų sudaryta ponų taryba buvo faktinė LDK vyriausybė.

Valdžioje įsitvirtino kelios giminės

Goštautai, Astikai, Radvilos ir Kęsgailos, kurios įvairiose vietose formavo stambius dvarus – valdas.

Su pirmuoju Alantos dvaru siejami didikai Astikai. Tai lietuvių kilmės įtakinga giminė, kuri du šimtmečius aktyviai dalyvavo valstybės politiniame gyvenime. Lietuvos didieji kunigaikščiai Astikus labai vertino, todėl juos skyrė valsčių valdytojais, maršalkomis, vaivadomis ir gausiai dovanojo žemių.

Vardą Astikų giminei davė didikas Kristinas Astikas, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas kaip 1398 m. Salyno sutarties su Vokiečių ordinu liudytojas. Tikėtina, kad jo tėvo ir senelio vardai buvo Sirputis ir Viršulis. Šiuos vardus Astikai XVI a. dažnai vartojo kaip prievardžius.

1413 m. Horodlėje Kristinas Astikas savo giminei gavo Trimitų (Ragų) herbą, o giminės antspaudo įrašas „Iš Kernavės“ nurodo jų kilimo vietą. Svarbiausios Astikų valdos buvo Užpaliai, Deuklebiškiai, Upninkai, Musninkai, Šešuoliai, Širvintos ir Alanta^[1].

Kristinas Astikas turėjo keturis sūnus

Radvilą, Stanislovą (Stankų), Mykolą (Mickų) ir Baltramiejų (Bartkų). Radvila tapo Radvilų, o Stankus – Astikų giminės pradininku.

Alanta – viena pagrindinių Astikų valdų, istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1436 m. birželio 28 d. Šiame dokumente Žygimantas Kęstutaitis patvirtino Vilniaus kašteliono Kristino Astiko dovio^[2] užrašymą žmonai Onai: dovanojo ir iš tikrųjų teisėtai užrašė kaip dovį Onai, savo sutuoktinei <…>, o būtent Alantą (Owantha) prie Virintos upės^[3].

Iš dokumento, saugomo Lenkijos mokslų akademijos Kurniko bibliotekoje, matyti, kad Alanta anksčiau buvo LDK kunigaikščio valda, kurią Vytautas pagal suteiktą privilegiją padovanojo Astikams. Dokumente vartojamas terminas curia patvirtina Alantoje buvus dvarą.

Kristino Astiko žmonos dovį sudarė du dvarai

Deuklebiškis, kurį Astikas turėjo nuo seno (ab antiquo), ir Alanta, kurią suteikė Vytautas, tačiau šį faktą patvirtinančio istorinio šaltinio likimas ir konkreti Alantos paminėjimo jame data iki šiol nėra žinomi^[4].

Lietuvos ir Lenkijos istorikų nuomone, šis Kurniko bibliotekoje saugomas dokumentas yra seniausias didiko dovio taikymo Lietuvoje liudijimas. Išlikęs dokumentas reikšmingas ir tuo, kad jis laikomas vienu pirmųjų ir (ar) vieninteliu didžiųjų kunigaikščių Kristinui Astikui sudarytu patvirtinimo aktu, dokumentuojančiu Astikų ir Radvilų turtų pradžią^[5].

Astikai išplečia Alantos dvaro valdą

Pirmasis Alantos paminėjimas dar nereiškė klasikinio bajoriško dvaro infrastruktūros susiformavimo. Astikų dvaras kaip pagrindinis administracinis-ūkinis centras susikuria tik XVI a. pr., kai Astikai iš įvairių bajorų supirkę žemes aplink Alantą, sudarė nemažą valdą.

Tiksli ankstyvosios Alantos dvarvietės vieta nėra žinoma

Tikriausiai ji buvo vėlesnio Astikų ir Radvilų dvaro vietoje, Virintos upės vingyje. Kai kurie autoriai mini, kad pirmasis Astikų dvaras galėjo stovėti kitoje vietoje – dab. Meilelės ar Pakryžės vietoje^[6], bet tai nepatvirtinta istoriniais šaltiniais ar archeologiniais tyrimais.

Žymėtina, kad XVI a. Astikai Alantos krašte turėjo ir kitų dvarų. Anykščių vietininkui Mickai (Mikalojui) Astikaičiui priklausė Vastapų valda, kurią vėliau jis išmainė Kybartui Minimantaičiui^[7].

Šiam mirus, Vastapų valda perėjo jo sūnui Trakų arklininkui Šimkui Kybartaičiui ir šiai giminei priklausė iki XVI a. pr. Vastapai vėl sugrįžo Astikams XVI a. 3 deš., tačiau vėliau atiteko Kiškoms.

XV a. pab. kai kurias valdas netoli Alantos valdė Astikų giminaičiai Radvilos. Žinoma, kad Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio žentas Petka Jogailaitis Skudutiškio valdą pirko iš Utenos bajorų ir vėliau, 1492 m., užrašė savo žmonai Onai Radvilaitei kaip palikimą^[8].

XVI a. pr. Alantos valdą išplėtė Kristino Astiko vaikaitis, Trakų vaivada Grigalius Stanislovaitis Astikas (mirė 1519). 1510 m. gegužės 4 d. jis iš Vilniaus miestiečio Vojeko nusipirko Armoniškių (Germaniškių) valdą, o 1516 m. gegužės 23 d. iš Onos Mikalojienės Vilunavičienės ir jos dukters Jadvygos Talejienės – dvaro dalį su Alantos, Duobio, Saločio ir Gilužio ežerais^[9].

Tais pačiais metais didikas iš Marinos Butkevičienės, jos sūnaus Mikalojaus bei dukterų Elžbietos ir Jadvygos nupirko dalį dvaro prie Alantos ežero (taip tada buvo vadinamas Gruodžių ežeras, iš kurio išteka Alantėlės upelis)[10], o iš Michalinos Kazbėjienės su dukterimis – valdą prie Alantos ežero su priėjimais prie kitų ežerų[11].

Grigalius Stanislovaitis Astikas buvo valstybės pareigūnas

Anykščių seniūnas, vėliau Utenos vietininkas, Užpalių ir Pienionių laikytojas, kuris padarė didelę politinę karjerą nuo valdovo maršalkos iki LDK ir Trakų vaivados. Jis dalyvavo karo žygiuose. 1500 m. mūšyje ties Vedroša kartu su LDK didžiuoju etmonu Konstantinu Ostrogiškiu ir kitais karo vadais pateko į maskvėnų nelaisvę.

Be Alantos, G. S. Astikui priklausė Utena, Gegužinė, Čiobiškis, Maišiagala, Darsūniškis, o už dabartinės Lietuvos ribų – Černovo žemės ir kt.

Didikas buvo dukart vedęs

Pirma jo žmona – kunigaikščio Svyriškio duktė Aleksandra, antra – Stanislovo Hlebavičiaus duktė Elžbieta. Iš pirmos santuokos turėjo tris sūnus: Stanislovą, Jurgį ir Grigalių, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su Alantos valda.

Plečiant valdas kartais kildavo konfliktų su gretimų žemių savininkais. Žinomas atvejis, kai kaimyninių Balninkų savininkai didikai Goštautai 1511 m. užpuolė Astikų Alantos valdą.

Grigaliaus Stanislovaičio Astiko sūnus Jurgis, tęsdamas tėvo darbus, ir toliau plėtė Alantos valdą. Jurgis Grigalaitis Astikas taip pat buvo Anykščių ir Darsūniškio laikytojas ir valdovo maršalka.

Įdomu, kad jį išgarsino ne tik dideli turtai, bet ir meilės istorija. 1516 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis sprendė aršų vaidą tarp didikų Astikų ir Chrebtavičių. Valdovo maršalo ir dvaro iždininko Jono Liutauro Chrebtavičiaus duktė Ona vienoje Brastos bažnyčioje slapta susituokė su Trakų vaivados Grigaliaus Astiko sūnumi Jurgiu.

Onos motina, kunigaikščių Alšėnų palikuonė Jadvyga, sužinojusi apie tokį dukros poelgį, supyko ir uždarė ją moterų vienuolyne. Motina rengėsi ištekinti dukrą už pagyvenusio Lietuvos pakamario Andriaus Davainos.

Nevilties apimtas Jurgis kreipėsi pagalbos į tėvą, o pastarasis – į valdovą Žygimantą Senąjį, ir prašė neleisti Chrebtavičienei ištekinti dukters už Davainos. Nesulaukęs atsakymo, Jurgis Grigalaitis Astikas ryžosi išlaisvinti savo mylimąją jėga. Su tarnais jis išlaužė vienuolyno duris ir įsiveržė į vidų, kur jiems kelią pastojo Andrius Davaina su broliu.

Per susirėmimą Jurgiui buvo nukirstas pirštas. Vis dėlto jam pavyko išvaduoti mylimąją ir drauge pabėgti. Po šio įvykio valdovas Žygimantas Senasis įsakė Oną Chrebtavičiūtę tris dienas saugoti pas žemės maršalką Joną Mikalojaitį Radvilą.

Įniršusi motina pasiskundė valdovui, kad Astikas pagrobė jos dukrą iš teisėto vyro ir išsivežė. Žygimantas Senasis liepė sušaukti teismo posėdį, kuriame būtų sprendžiamas įsimylėjėlių likimas. Išklausęs jaunuolius, teismas nusprendė, kad kaltinimai, jog Jurgis merginą pagrobė, yra neteisingi^[12].

Jurgis Grigalaitis Astikas su Ona Chrebtavičiūte susilaukė keturių vaikų: dukrų Onos ir Sofijos ir sūnų anksti mirusio Jono ir Mikalojaus. Su antrąja žmona kunigaikštyte Marina Zaslavskyte jis turėjo dar du sūnus: Jurgį ir Grigalių.

Astikų Alantos valdos toliau plėtėsi

Jurgis Grigalaitis Astikas 1544 m. iš Gabrielavičiaus už dvylika kapų grašių pirko žemės tarnybą su valstiečio Mikalojaus Jurevičiaus šeima^[13].

Astikų ekonominę galią rodo LDK kariuomenei parengti raiteliai. Iš 1528 m. kariuomenės surašymo matyti, kad didikams Astikams priskirta išrikiuoti net 337 raitelių vėliavą. Daugiau už Astikus turėjo paruošti tik Kęsgailos (768), Radvilos (621) ir Goštautai (466).^[14]

Alantos svarbą Astikams iliustruoja 1547 m. vasario 18 d. Vilniuje valdovo patvirtintas maršalkos Jurgio Grigalaičio Astiko 1546 m. balandžio 22 d. surašytas testamentas, kurį pateikė jo žmona Marina Zaslavskytė su sūnumis Jurgiu ir Grigaliumi ir kuriame prašoma po mirties jį ir vaikus palaidoti Alantos Šv. Jokūbo bažnyčios rūsyje^[15].

Tikėtina, kad didikai Astikai Alantos bažnyčioje buvo įrengę ar ruošėsi įrengti giminės panteoną.

Neaišku, ar priešmirtinis Jurgio Grigaičio Astiko noras jį palaidoti Alantos bažnyčios rūsyje buvo išpildytas. Didikų priešmirtiniai norai ne visada buvo vykdomi. Pavyzdžiui, Mikalojaus Grigalaičio Astiko žmona Ona, mirus vyrui, neįvykdė išankstinio raštiško susitarimo su vyro broliais Jurgiu ir Grigaliumi palaidoti Mikalojų Alantos bažnyčios rūsyje. Ji be brolių žinios nuvežė kūną į Vilnių ir palaidojo Šv. Stanislovo katedros rūsyje.

Alantos valdos administracinė priklausomybė

Ankstyviausiuoju raidos laikotarpiu ji nėra tiksliai žinoma. Alanta pirmą kartą buvo pažymėta G. Mercatoriaus atlase „Lietuvos žemėlapis“, kuris sudarytas apie 1570 m. Be Alantos, Rytų Lietuvos dalyje pažymėtos Nemenčinės, Daugeliškio, Balninkų, Anykščių, Švenčionių, Volčanų (greičiausiai Utena) gyvenvietės.^[16]

Kiek vėliau, Stepono Batoro kartografo M. Strubičiaus apie 1589 m. sudarytame LDK, Livonijos ir Maskvos kunigaikštysčių žemėlapyje pažymėtos 25 gyvenvietės, tarp jų ir Alanta.

Iki XVI a. vid. LDK administracinis teritorinis suskirstymas buvo gana neaiškus. Astikų valdymo laikais Alantos dvaro valdos buvo išsimėčiusios atskirais gabalais.

Žymėtina, kad iki Valakų reformos administracinis teritorinis vienetas pirmiausia buvo suprantamas kaip teisinis, kariuomenės rinkimo ir ekonominis vienetas, o ne vientisa teritorija. To meto valsčius buvo vienam asmeniui priklausančių kaimų ir dvarų aibė, nebūtinai sudaranti vientisą topografinę teritoriją.

1564–1566 m. LDK reformos vaivadijas suskirstė į apskritis (pavietus). Kai kurios iš jų prilygo senajam valsčiui, kitos apėmė kelis valsčius. Pavietai tapo bendros bajorų ir didikų šauktinės kariuomenės mobilizacijos vieta.

Alanta nuo XVI a. vid. įėjo į Ukmergės pavieto sudėtį ir buvo išskirta kaip atskiras valsčius. Ukmergės pavietui taip pat priklausė Ukmergė – pavieto centras, Dusetos, Užpaliai, Svėdasai, Vyžuonos, Anykščiai, Kavarskas, Siesikai, Volčanai, (Utena?), Deltuva, Pabaiskas, Balninkai, Vepriai, Šešuoliai, Upninkai, Širvintos, Musninkai, Gegužinė, Kernavė, Maišiagala.

1597 metų Ukmergės pilies aktų knygoje išvardyti keturi Alantos dvaro teritoriniai vienetai: Alanta, Girsteitiškis, Armoniškės, Elmininkai (Elmiškės) su dvidešimt aštuoniais kaimais ir Alantos bei Armoniškių miesteliais^[17].

Ankstyviausias išlikęs inventorius

1570 m. Alantos valdai priklausiusio Girsteitiškio dvaro (palivarko) surašymas su trumpu dvaro aprašymu. Šiame dokumente minimas pagrindinis šiaudais dengtas medinis Girsteitiškio dvaro pastatas, kiti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai su vidaus įrengimais, Girsteitiškio ir Karklinių kaimai.

Tai itin vertinga medžiaga Alantos krašto istorijai, kur pirmą kartą paminėti Alantos krašto gyventojų vardai ir pavardės: Grigas Načanis, Jakštas Skirmantas, Smikutis Narkūnas, Gruodis, Gudelis, Mykolas Rimkūnas, Laurynas Kvyklys, Stasys Tijūnas, Jonas Karklinis, Juselis, Jono Strelčius, Petrikas, Jakubėlis, Stašys.^[18]

XVI a. LDK įvyko milžiniški pokyčiai žemės ūkio santykiuose ir struktūroje. 1557 m. Žygimantas Augustas išleido vadinamuosius Valakų reformos nuostatus, kurių pagrindu reforma buvo pradėta valdovų, o vėliau ir didikų dvaruose.

Svarbiausias jos tikslas buvo padidinti didžiojo kunigaikščio ir didikų iždo pajamas, tolygiai paskirstyti valstiečiams feodalines prievoles. Žemė paskelbta visiška didiko nuosavybe ir buvo jungiama į vieną plotą, išmatuotą valakais (apie 21,38 ha). Valstiečiai neteko žemės, kurią pagal paprotį laikė savo nuosavybe.

Konkrečių faktų apie reformos vykdymą Alantos dvare nėra, tik aišku, kad ji pradėta įgyvendinti XVI a. 7 deš. Astikams priklausiusiame Girsteitiškio dvare. Girsteitiškio kaime buvo atmatuoti 12 valakų, o Karklinių kaime – 5 valakai dirbamos žemės, paprastai po vieną valaką (apie 25 arus) šeimai.^[19]

Astikų ekonominė ir politinė galia

Ji ėmė silpnėti XVI a. 7–8 deš., didikai klimpo į skolas, teko užstatinėti valdas ir papildomai skolintis.

1570 m. kovo 8 d. Mstislavlio vaivada ir Breslaujos seniūnas Jurgis Jurgaitis Astikas pasirašė sutartį, pagal kurią dėl didelio pinigų trūkumo, atsiradusio dėl dažnai atlikinėtos karo tarnybos, pasiskolino 500 sidabrinių lietuviškų grašių iš karaliaus dvarionio Balcerio Rajeckio.

Už tą sumą įkeitė jam savo tėvoninį Alantos valdos Girsteitiškio dvarelį, kurį jis gavo po lygiai pasidalinęs tėvo palikimą su broliais.

Kaip rašoma dokumente, įkeitė jam dvarelį ir valdą su visais priklausiniais ir namų turtu, su viskuo, kas yra dvarelyje, su visa nelaisva dvaro šeimyna, žmonėmis (valstiečiais) – prievolininkais ir duoklininkais, kurie visi yra inventoriuje surašyti, ir su bajorais, ir su karčema, kuri tam pačiam dvarui priklauso, o yra kelyje, kuris iš Alantos į Vilnių veda.

J. Astikas sutartyje įsipareigojo, jei šią sutartį sulaužytų, karaliui sumokėti 1000 kapų, o Rajeckiui – kitą 1000 kapų. Astikas pasižadėjo stoti prieš bet kurį teismą, į kurį būtų Rajeckio pakviestas.

Pasirašant sutartį dalyvavo ir liudijo Astiko draugai kunigaikštis Jurgis Masalskis ir Petras Kniceris^[20]. 1576 m. didikas už 500 kapų grašių Jonui Nienevičiui ir Jonui Kazlevičiui užstatė Kristupiškių dvarelį, o 1579 m. už 200 kapų grašių broliams Rudošanskiams – Alantos valdai priklausiusį Petkiškių dvarelį prie Šeškių ežero^[21].

Astikai dar bandė gerinti padėtį. Pavyzdžiui, Jurgis Jurgaitis Astikas 1579 m. iš Ukmergės pavieto žemionio Jokūbo Kielbovskio už 150 kapų grašių nupirko Nosėnų kaimo žemes su žmonėmis^[22].

O iš žemionio Povilo Orchovskio iki Šv. Liucijos dienos (gruodžio 13) pasiskolino 700 kapų grašių. Skolos dokumente pažymėta, kad, jei skolininkas pinigų laiku negrąžins, skolintojas turės teisę užimti Astiko Alantos valdos šešių valstiečių tarnybas ir laikyti tol, kol skola bus grąžinta[23].

1580 m. Jurgio Jurgaičio Astiko našlė įkeitė Zigmantui Giedraičiui tris Nosėnų kaimo tarnybas su valstiečiais Andriumi Kicevičiumi su sūnumis ir Motiejumi Mosevičiumi su sūnumis, broliu ir žentu^[24].

Astikų skolinimosi politika nebuvo išimtis to meto didikų ir bajorų gyvenime, nes dėl XVI a. 6 deš. prasidėjusio karo su Livonija atsirado didelių papildomų išlaidų.

Karo reikmėms teko mokėti nemažus mokesčius, iš kurių svarbiausias buvo sidabrinė^[25]. Žemvaldžiai dažnai delsdavo ir laiku nemokėdavo sidabrinės, todėl valdovas turėjo juos raginti.

Neatsiskaičius su iždu, valdovas galėjo paimti savo žinion žemes ir atimti pareigybes. Didikai savo lėšomis dengė nemažą dalį karo išlaidų, už tai valstybės iždas įkeisdavo jiems dvarus. Lietuvos Metrikos knygose mirga įrašai, kurie liudija apie valstybei paskolintas dideles pinigų sumas. Kreditoriai buvo Astikai, Radvilos, Kuncevičiai ir kiti didikai^[26].

Vykstant karui, 1557 m. Žygimantas Augustas nurodė Astikų valdos Pienionių, Ukmergės, Užpalių, Anykščių seniūnams ir valdytojams rinkti dėklą avižomis, rugiais, maisto gaminiais ir siųsti kariuomenei į Livoniją^[27].

Livonijos karui pasibaigus, Lietuvos didikų indėlis jame buvo pašlovintas garsaus to meto poeto Jono Radvano eilėmis:

Anava du Chodkevičiai kraujo bebaimiai broliai, be galo garbe ir šlovingais ginklais įžymūs,

vienas ir kitas – tikra Lietuvos garsenybė <…>

Ginklais prilygsta senos lietuvių šeimos palikuonis Jurgis Astikas <…>.^[28]

Astikai – konfliktiškos asmenybės. Tėvynės išdavikas Grigalius Jurgaitis Astikas

Didikų savivalė ir nevaldomas santykių aiškinimasis buvo kasdienis reiškinys, tačiau kai kurių Astikų elgesys stebino net amžininkus.

Jie išsiskyrė itin konfliktiškais charakteriais, kurie dažnai sutrukdydavo kilti karjeros laiptais. Grigalius Grigalaitis Astikas ir jo sūnus Jurgis buvo nuolatiniai teismo procesų dalyviai, dažnai savaip suprato teisingumą ir mėgindavo jį vykdyti patys.

Naugarduko vaivada ir Vilniaus kaštelionas Grigalius Grigalaitis Astikas įsitraukdavo į įvairių grupuočių tarpusavio vaidus, dažnai konfliktuodavo ir bylinėdavosi.

1551 m. Grigalius Astikas net penkis kartus į teismą kvietė Radvilas dėl Jūžintų užpuolimo. Viename procese nurodoma Radvilos pasiųsto būrio padaryta žala, kitame – ir paties Radvilos dalyvavimas.

Tik dėl karaliaus įsikišimo Astikas atsiėmė šiuos kaltinimus.^[29] 1558 m. prisidengdami valakų matavimu, Astikai neteisėtai pasisavina Giedraičiams priklausiusias Garšvėnų kaimo ribas ir gretimai (prie Molėtų) įkuria naują Gojaus dvarelį^[30].

Vietiniai bajorai (vad. žemionys) parašė skundą, kuriame teigiama, kad Astikas pats asmeniškai su daugeliu žmonių Garšvėnų valsčiaus žemes, miškus, pievas, naujai ribas išvesdamas, užgrobė^[31].

Nuolatiniai konfliktai veikiausiai sutrukdė, kad Žygimantas Augustas Grigaliui neskyrė taip trokštamos Trakų vaivados pareigybės.

Išskirtinis buvo brolių Jurgio Jurgaičio ir Grigaliaus Jurgaičio Astikų ginčas dėl tėvo dokumentų susigrąžinimo iš motinos. Skrynią su privilegijomis ir raštais dėl tėvoninių valdų 1561 m. Jurgio Grigalaičio Astiko našlė kunigaikštienė Marina Michailaitė Mstislavskytė perdavė saugoti Šv. Dvasios bažnyčios priorui Jeronimui.

Sūnūs tėvo dokumentų pagrobimu apkaltino patėvį pataurininkį Mikalojų Kišką Techanovietį, už kurio antrą kartą ištekėjo jų motina.

Nesutarimai kartais peraugdavo į valdų užpuldinėjimus. 1564 m. gruodžio 5 d. Žygimanto Augusto nurodymu į Lietuvos Metriką įrašytas LDK taurininko Mikalojaus Kiškos skundas dėl ponų Jurgio ir Grigo Astikų Vyžuonų užpuolimo ir užėmimo smurtu bei padarytų nuostolių.

Astikai, surinkę tarnus ir bajorus, apsiginklavę patrankomis, šautuvais ir kitokiais ginklais atvyko prie Vyžuonų dvaro ir jėga dvaro vartus išlaužę ten primušė ir sužeidė dvaro tarnybininkus ir juos iš dvaro išvarė, o tenykštį urėdininką Valentą Chotkovskį nežinia kur padėjo, o tą Vyžuonų valdą užgrobė, …o ten buvusį turtą – auksą, sidabrą, žirgus, ginklus ir visus kariškus reikmenis, kurie reikalingi einant valdovo ir karo tarnybą, taip pat ir tarnus, viską paėmė smurtu į savo rankas ir jo nuosavybės nenori grąžinti^[32].

Tų pačių metų gruodžio 9 d. Lietuvos Metrikoje įrašytas sprendimas Mikalojaus Kiškos byloje su Jurgiu Astiku dėl kumelių bandos ir eržilų, pagrobtų iš Vyžuonų dvaro, sugrąžinimo.

Žygimantas Augustas nusprendė, kad iki galutinio bylos dėl Vyžuonų užpuolimo išsprendimo Jurgis Astikas pagrobtus arklius privalo grąžinti į Alantą per penkias savaites dalyvaujant valdovo dvariškiui Lukui Zubrickiui.^[33]

Jurgis ir Grigalius jaunesnysis po bevaikio tėvo brolio Stanislovo mirties per teismus tarpusavyje įnirtingai ginčijosi dėl dėdės palikimo ir jam priklausiusių žmonių bei žemių, taip pat Alantos.

Mirus netikram broliui Mikalojui, jo našlė Ona Astikienė-Liubeckienė iškėlė Grigaliui Jurgaičiui bylą dėl jos išvarymo iš Alantos, Kavarsko ir Šetekšnų dvarų^[34].

Didžiulis konfliktas kilo, kai broliai Jurgis ir Grigalius Astikai apkaltino našlę neįvykdžius jų brolio Mikalojaus raštiško pageidavimo jį palaidoti Alantos bažnyčios rūsyje, nes ji be brolių žinios nuvežė kūną į Vilnių ir palaidojo Šv. Stanislovo katedros rūsyje.

Broliai taip pat apkaltino našlę, kad ji buvo brolio Mikalojaus mirties priežastimi ir pasiglemžė jo turtus^[35]. Dėl šių faktų Žygimantas Augustas 1566 m. nurodė abiem pusėms stoti prieš teismą Brastoje.

Jurgis Jurgaitis Astikas užėmė įvairias svarbias pareigas, o 1578 m. Steponas Batoras jį paskyrė egziliniu Smolensko vaivada, bet Smolensko valdyti jam neteko, nes maskvėnai miestą atėmė.

Dėl to jis susilaukdavo pašaipų iš kitų didikų, ypač iš Mikalojaus Radvilos Rudojo, kuris laiške Radvilai Našlaitėliui ironizavo: Smolenskas keletą dešimtmečių priklauso Maskvai, o jis tos pilies vaivada Lietuvoje. Bet nekeista, nes turėdamas sunkų liežuvį, matyt nori tą pilį iš maskvėnų paimti^[36].

Jurgis Jurgaitis Astikas buvo pirmasis giminėje, perėjęs iš katalikybės į protestantizmą. Jis buvo dukart vedęs, bet vaikų nesusilaukė^[37].

Ypač sunkiu charakteriu, polinkiu į smurtą pasižymėjo paskutinis iš Astikų Alantos valdytojų Grigalius Jurgaitis Astikas. Netekęs tarnybos valdovo dvare, jokios naujos pareigybės negavo. Todėl susidūręs su rimtomis finansinėmis problemomis ir toliau pardavinėjo ir už skolas užstatinėjo savo valdas.

Broliui Jurgiui mirus Alantoje, 1579 m. rugsėjo 30 d. Grigalius Astikas ir Ukmergės teismo vaznys^[38] Stanislovas Petravičius atvyko į Alantos dvarą ir užėjo į mūrinę klėtį, kur gulėjo mirusio brolio kūnas.

Girdint daugybei žmonių, jis viešai apkaltino našlę Magdaleną Bromovskytę-Astikienę skundus jį karaliui dėl brolio turtų ir valdų užgrobimo. Taip pat kaltino Astikienę su tarnybininkių pagalba prisidėjus prie brolio mirties ir reikalavo pasakyti, kur yra Vyžuonų valdų dokumentai.

Grigaliaus nurodymu vaznys uždėjo našlei areštą, įpareigojantį ją ir tarnybininkes, gavus šaukimą, prisistatyti į teismą. Vaznys prisakė iki teismo neliesti velionio kūno, nes girdėjo, kad našlė neva juo nori atsikratyti.

G. Astikas, nusileidęs nuo Alantos dvaro kalnelio apžiūrėti velionio ir jį pamatęs, pareiškė, kad kūnas keistai ištinęs ir kad tai įrodo jo brolio nenatūralią mirtį. Tada įsakė velionį rūsyje užantspauduoti ir išvyko.[39]

Grigalius Jurgaitis Astikas užtraukė didžiulę gėdą savo garbingai giminei tapęs tėvynės išdaviku. Livonijos karo metu LDK ir Maskva, besiruošdamos kariniams veiksmams, vykdė aktyvią žvalgybinę veiklą^[40]. Grigalius Jurgaitis Astikas buvo užverbuotas maskvėnų žvalgybos ir už suteiktas žinias iš Maskvos tikėjosi gauti Kovelį, Bielską ir dvaro etmono pareigas.

1580 m. pavasarį jis, ruošdamasis Lietuvos kariuomenės žygiui į Didžiuosius Lukus, prisidengęs prekyba su Maskvos pirkliais, bendradarbiavo su Ivano IV pasiuntiniu Grigorijumi Naščiokinu.

Be to, paaiškėjo, kad, turėdamas skolų, savo dvare Kavarske ėmėsi padirbinėti pinigus. Atlikus kratą, rasta nemažai tuščių skolaraščių su padirbtais senatorių antspaudais ir parašais, kuriuos Grigalius Astikas siekė panaudoti teismo procesuose dėl valdų. Po brolio Jurgio mirties jo našlei G. Astikas pateikė sufalsifikuotą 20 tūkstančių kapų grašių skolos raštą.

Valdovo sušauktame LDK senatorių pasitarime buvo nutarta išdaviką suimti ir ištirti jo bylą. Grigalius Astikas buvo sučiuptas Kaune ir atvežtas į Vilnių. Jis buvo apkaltintas net trijų II Lietuvos Statuto straipsnių pažeidimu: majestoto^[41] įžeidimu ir išdavyste, pinigų padirbinėjimu ir dokumentų klastojimu.

Iš pradžių Grigalius Jurgaitis Astikas gynėsi remdamasis Lietuvos Statutų įtvirtinta teise nebūti suimtam be teismo sprendimo, o santykius su maskvėnais apibūdino tik kaip komercinius. Bet kankinamas netrukus pripažino kaltę ir buvo pasmerktas mirčiai, infamijai^[42] ir valdų konfiskavimui.

Iki šiol neaišku, kokias konkrečias žinias didikas perdavė maskvėnams. 1580 m. birželio 15 d. Steponas Batoras pasirašė Grigaliaus Astiko mirties nuosprendį.

Po trijų dienų Vilniuje, turgaus aikštėje (dab. Rotušės aikštė), prieš pat Astikų rūmų langus budelis didiką nukirsdino. Išdavystės ir nusikaltimo prieš valdovą bylos buvo išskirtinės. Paskutinis panašus procesas vyko lygiai prieš šimtą metų, kai 1481 m. mirtimi buvo nubausti vadinamojo kunigaikščių sąmokslo prieš Kazimierą Jogailaitį dalyviai.

Tokio lygio bylas paprastai nagrinėdavo Didysis Seimas, todėl, kai kurių istorikų nuomone, Astikas buvo nuteistas ne visai teisėtai net ir turint omeny nusikaltimo sunkumą ir karo sąlygas^[43]. Po kurio laiko Vilniaus vaivada Kristupas Radvila, prisiminęs Astiko bylą, pasakė: kažkaip greitai sutikome, kad būtų nubaustas^[44].

Mirties nuosprendis sukrėtė visuomenę. To meto rašytojai ir poetai aprašė Astiko tragediją. Po egzekucijos pasirodė poeto Stanislovo Laurinavičiaus (Laurentius) elegija „Rauda nelaimingo Grigaliaus Astiko, už savo nusikaltimą kilnumo netekusio ir mirties bausme nuteisto 1580 m. birželio mėnesio 15 dieną Vilniuje“.

Poetas aprašė tėvynę išdavusio Lietuvos didiko išgyvenimus kalėjime ir per egzekuciją Rotušės aikštėje. Elegijos veikėjo kančia dėl sąžinės graužaties, atgailos prieš garbingus protėvius, apmaudo dėl pražudyto gyvenimo artėjant bausmei perauga į panišką mirties baimę^[45].

Po Grigaliaus Jurgaičio Astiko išdavystės 1580 m. Alantos dvaras su jam priklausiusiais miesteliais ir kaimais perėjo Stepono Batoro dispozicijai.

O 1581 m. vasario 13 d. Varšuvoje Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria vengrų karo vadui Gabrieliui Bekešui Skornatui padovanojo Ukmergės paviete esantį Alantos dvarą su jam priklausančiais Kristupiškių ir Kirdeikiškių dvareliais, Armoniškio ir Gelminiškio dvarus ir kaimus.

Tai Jėgžlius, Žibėčius, Spulius, Ruškonis, Pevernytę (Pavirinčius), Antaliežius, Trumponius, Laičius, Klabinius, Kalvius, Avilčius, Girsteitiškio žemes prie Salotės ežero, Gojų, Kibildžius, Vargulius, Dragužius su juose gyvenančiais valstiečiais, bažnyčias bei mokyklas mokslams skleisti, o Alantos gyvenvietei suteikė turgaus ir prekymečių privilegiją^[46].

Literatūra

[1] Petrauskas R., Galia ir tradicija: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės giminių istorijos. Vilnius: Baltos lankos, 2016, p. 216.

[2] Dovis (dotalicium, вено) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės privilegijuoto luomo ištekėjusios moters turtas, materiali vyro kompensacija (atsilyginimas) už atsineštą kraitį.

[3] Kornik, Biblioteka Polskiej Akademii Nauk, Zbior dyplomow, syg. 25. Dokument pergaminowy.

[4] Kai kurie autoriai nurodo Alantą apgyvendintų vietų sklaidos schemose iki 1422 m., tačiau nenurodo, kokiais istoriniais šaltiniais remiasi: Lowmianski H., Studja nad początkami społeczeństwa i państwa Litewskiego. T. 2. Wilno, 1932; Šešelgis K., Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai: (nuo seniausių laikų iki 1918 m.). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 71.

[5] Plačiau apie šį dokumentą – Šeikis G., Autentiškas dokumentas, liudijantis Alantos istorijos pradžią. Voruta, 2015, birželio 27 (nr. 6 ).

[6] Girnius K., Alunta. Panevėžys: Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memor. muz., 1995, p. 7.

[7] Lietuvos Metrika. [Kn. Nr. 251], (1555–1558); 37-oji Teismų bylų knyga: (XVI a. pabaigos kopija). Parengė I. Valikonytė ir L. Steponavičienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2010, p. 174.

[8]  Lietuvos Metrika. Kn. 3, (1440–1498); Užrašymų knyga 3. Parengė L. Anužytė ir A. Baliulis. Vilnius: Žara, 1998, p. 70.

[9] Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau MAB RS), f. 4-2.

[10] MAB RS, f. 12-3843.

[11] AR, dz. XXVII, Nr. 5.

[12] Ragauskienė R., Astikai. Iš: Lietuvos didikai. Vilnius: Šviesa, 2011, p. 32.

[13] MAB RS, f. 12-3827.

[14] Jučas M., Lukšaitė I., Merkys V., Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki 1917 metų. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 34.

[15] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 29, (1546–1547); Užrašymų knyga 29. Parengė I. Ilarienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2017, p. 94–95.

[16] Lietuva žemėlapiuose. Sud. A. Bieliūnienė, B. Kulnytė, R. Subatnikienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2002, p. 101.

[17] Ukmergės pilies aktų 1598 m. knyga. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau VUB RS), f. 7-13880/3.

[18] MAB RS, f. 20-141.

[19] Kiaupienė J., Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XVI–XVIII a. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 77.

[20] MAB RS, f. 20-141, l. 1v-3r.

[21] Laužikas R., Radvilų dvaras Alantoje XVI–XIX amžiais. Sietuva, 2014, nr. 8, p. 10.

[22] LVIA, f. 525, ap. 8, b. 595, l. 9–10.

[23] MAB RS, f. 12-2838, l. 2.

[24] LVIA, f. 525, ap. 8, b. 595, l. 2.

[25] Sidabrinė – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstiečių mokestis sidabriniais pinigais valstybei. Pagrindinės lėšos karo reikalams.

[26] Kiaupienė J., „Mes Lietuva“: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a.; (viešasis ir privatus gyvenimas). Vilnius: Kronta, 2003, p. 176.

[27] Ten pat, p. 181.

[28] Radvanas J., Radviliada. Vilnius: Vaga, 1997, p. 135.

[29] LM, Nr.239, l. 48 v.-49.

[30] LVIA, f. 525, ap. 8, b. 595, l. 34.

[31] Ten pat, l. 32.

[32] Baliulis A., Iš Vyžuonų praeities. Vyžuonos. Vyžuonų bažnyčia. Iš: Vyžuonos: kraštas ir žmonės. Utena: Utenos Indraja, 2006, p. 100.

[33] Ten pat, p. 100.

[34] MAB RS, f. 12-3828.

[35] Lietuvos Metrika, kn. 266, l. 73.

[36] Ragauskienė R., Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515–1584 m. Vilnius: Valstybės žinios, 2002, p. 135.

[37] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis. Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 590.

[38] Vaznys arba šaukūnas – XVI a. antrosios pusės–XVIII a. LDK teismo pareigūnas, kurį rinko pavieto seimelio bajorai iš nepriekaištingos reputacijos pavieto sėslių bajorų ir tvirtino vaivada.

[39] MAB RS, f. 12-3828, l. 3–5.

[40] Lowmianska M., Hregory Oscik i ego zdrada w roku 1580. Iš: Alma Mater Vilnensis Bibljoteka. Zeszyt 3. 1923 księga kola historikow. Wilno, 1933, p. 46–47.

[41] Majestotas – didenybė (monarcho titulas).

[42] Infamija (lot. infamia – gėda, blogas vardas) – ist. senojoje LDK teisėje bausmė: piliečio teisių ir garbės atėmimas per teismą.

[43] Petrauskas R., Galia ir tradicija: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės giminių istorijos. Vilnius: Baltos lankos, 2016, p. 222.

[44] Dyaryusze sejmowe r. 1585: w dodatkach Ułamki dyaryusza sejmowego roku 1582 akta sejmikowe i inne akta odnoszące się do sejmu 1585 roku. Kraków: nakładem Akademii Umiejętności, 1901, p. 1833.

[45] Nowak-Dłużewski J., Okolicznosciowa poezja polityczna w Polsce: pierwsi królowie elekcyjni. Warszawa: Instytut Wydawniczy „Pax“, 1969, p. 129–130.

[46] MAB RS, f. 101-38., Plačiau- Šeikis G., Alanta tarp Astikų ir Radvilų. Vengrų pėdsakai Alantos krašte XVI a. pabaigoje, Voruta, 2016 m. Nr. 11 (829)

Autorius yra istorikas, kariškis, kraštotyrininkas