K. K. Urba. Politinės oreivystės baliono raganos ir vilkai bei piratai

Nors apie politiką laido liežuvius daugelis, bet mažai yra suprantančių kas ji tokia yra. Pats žodis yra kilęs nuo graikų miesto – polio, kadangi miestelėnai sava politika nuolat primesdavo kaimo žemvaldžiams, sugužantiems į agorą – turgų savąjį kainų diktatą.

Mažai kas bepasikeitė ir dabar, kuomet minimaliausių pieno, mėsos ir kitų žemiškų gėrybių supirkimo minimaliausiomis kainomis diktatūra kaimą ir visas demografines prognozes baigia suvaryti į ožio ragą.

Šiaip jau politika dabar suvokiama kaip viešųjų reikalų tvarkymas, kuris nuolat išvirsta į gražų asmeninių čekiukų ir kitų gausų išsikovotų ar atsikovotų  postų teikiamų gėrybių pasitvarkymą.

Bet kadangi esu šiek tiek ir idealistas, o ne tik skeptikas, bet vis tiek optimistas, tai politiką laikau ir kova už didžiulių sluoksnių ar net visos tautos interesus. Šiais laikais už juos be reikiamų galių ir įrenginių bei aukštybių, leidžiančių eiti viešumon ir matyti tolimus horizontus už tautiečius bei liaudį nepakovosi.

Todėl nenuostabu, kad politinė priedermė tiesiog privalo žvelgti į gyventojų minią iš oro baliono skrydžio, kuris labai reguliariai kas keturi metai yra linkęs nutūpti prie pat rinkėjų, o po jų išsilengvinęs pažadais vėl šauna į viršų.

Tame balione ko tik nebūna. Gausiausia yra raganų ir raganių, nuolat sugebančių atsiversti į reikiamus pavidalus, priedermė, kuri užliūliavusi rinkiminiais pažadais: „Viskas žmogui, viskas žmogui!“ naivius, dar vis tebevaikštančius į rinkimus piliečius, savo tikrą veidą parodo tik šovusi aukštybėn.

O žmonės iki šiol palikti nežinioje. Vieni sako, kad tai žmogus Daukanto aikštėje, kiti, kad tai žmoga Seime, ar, gal būt, net pačiame Konstituciniame teisme, dar treti rodo į Lukašenką ir kremlių bei Briuselį.

Tuo metu stambiausi prekybininkai, kartais krokodilo ašaroms paverkiantys iš tv ekranų dėl patiriamų sunkumų plėtoti šimtamilinjoninius verslus, trina rankomis, nes jaučiasi gerokai žmogiškesniais už kitus. Todėl mėgsta vaikščioti į labdaringus koncertus ir po jų džiaugtis, kad nepaaukojo milijono kito, nors ir galėjo.

Žymiai vertesnė investicija yra tūkstantinė šventoms mišioms, kad mokesčiai nekiltų. Tie,  kas arčiau dangaus ir debesis skrodžiantys, bažnyčių varpus tikrai girdi.

Visur turi būti tam reikalinga  tvarka, tad ją nuolat sergi mūsiškė politinė oreivystė tebegaudanti visus vakarų vėjus, nors tebepučia nuo Uralo ir rytų. Ypač gudrus joje yra raganius Svirnelis. Tik apšilęs kojas valdžioje, suprato, kad iš tų dūmų naujos balioną laikančios virvės nenuvysi, todėl pats laikas atsiversti Lietuvos labui  į opozicinį vilką ir savo nuolatiniu urzgimu patraukti nepatenkintus gyvenimu rinkikus.

Bet žemai apačioje baliono šūkaliojanti minia nėra naivi arba politikai neranda laiko. Nes dar kadaise, tolimame sovietmetyje, kuomet tarybinė liaudis statė komunizmą, o po to ir išvystytą socializmą, Kazys Saja nustatė, kad viskas vyksta anaiptol ne pagal vienintelės partijos direktyvas: minia penkiamyliais „piatilietkų“ žingsniais tebeskuba į fiestą, kur bus galima užsiganėdinti paties  mamuto kulšies kepsniais ir kitomis žemiškomis malonėmis.          

Dar gudresnis tame politikos balione yra Žemaitukas. Dieną Seime jis raganius, o štai vakarop tv ekranuose ir pas Arną Klivečką jis jau tikras Rietavo girios vilkas, rodantis dantis valdantiesiems balioną .

Tik ar pavyks jam savivaldos  rinkimuose perspjauti Svirnelį yra labai neaišku. Politikos kazino barometrai rodo, kad žmonės gali statyti ant paties futbolo rungtynių Kaščėjaus: jei jis tribūnoje, tai dažniausiai mūsiškių vartai – kaip užrakinti, nors būna, kad ir varžovų.

Vienok visas mokančių išversti kailius kortas gali sumaišyti piratai, šiuo metu apsimetę kultūrininkais.

Gražiai pasitriukšmavę adventui, užsitraukė širmą ir iš už jos  paragino politikos rekolekcijose studijuoti Šventą raštą, dar Platoną ir tūlą Adhorną Šliogerio vertimuose, kuriuose galutinai susipaniojo du vilniečiai filosofai: Gryčius ir Bielskus, palikę minią be žado.

Kur čia jai spėti paskui tokią minties įmantrybę: štai kas jau pagriebė mamutą už uodegos. Bet būkime apdairūs. Už širmos yra taisomas harpūnas, kuriuo naujieji piratai ruošiasi šauti į balioną, jį partįsti ant Gedimino kalno ir patys į jį įsiropštę vėl kilti į viršų.

O ten jau pagal žinomą įprastą atsivertinėjimų žaidimų scenarijų – raganiai ir vilkai.

Pusė tautos, kaip minėta aukščiau, tokį žaidimą yra perpratusi ir rinkimų dieną yra labiau linkę nuo savo sofos dėlioti feisbukinius patiktukus seniems anekdotams ir naujiems šlageriams.

Kaip pagelbėti likusiems? Atsakymas randasi savaime, matematinės inversijos būdu. Jei pagal visus reitingus jų viršuje yra bažnyčios ir gaisrininkai, o apačioje Seimas, tai į jį tereikia susodinti aštuoniasdešimt kunigų vikarų, keturiasdešimt baltų tikėjimo opzicionierių ir dar dvidešimt kultūrininkų ir viską pavesti saugoti ugniagesiams.

Nebalsuojantiems suteikti amnestiją, jei savo balsą pusšimčiui metų į priekį užtvirtins tokio naujoviškai kitoniško Seimo sudėčiai ir prisidės prie liberalų suvarymo į Dimitravo koncentracijos stovyklą bausmės atlikimui už konkurencijos rinkose nesaugojimą ir kainų šėlsmo adoraciją.

Tik taip tauta dar keturiasdešimt metų pasmerkta klajoti ir sunykusi iki pusantro milijono, pagaliau pasieks savo Madagaskarą.

Dėl viso pikto dešimt metų yra pridėta atsargai – ar maža kokie vėjai bei audros su kitais kontrabandiniais balionais gali dar nutikti.