Aplinkos apsaugos departamentas atliko tyrimą dėl Nemuno upės vagoje 2023–2024 m. vykdytų darbų. Įvertinęs surinktas žinias, departamentas nustatė, kad buvo atlikti upės gilinimo darbai ir apskaičiavo, kad aplinkai padaryta žala siekia beveik 8 milijonus eurų.
Visa tyrimo medžiaga perduodama Lietuvos Respublikos prokuratūrai įvertinti, ar nustatyti pažeidimai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
Tyrimas pradėtas po to, kai 2025 m. sausio mėnesio pabaigoje socialiniuose tinkluose ir telefonu buvo gauta pranešimų apie galimus pažeidimus, vykdant darbus Nemuno upės vagoje.
Upės hidromorfologinių pokyčių vertinimas
Departamentas kreipėsi į Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininkus, kurie atliko upės hidromorfologinių pokyčių vertinimą ir išanalizavo AB „Vidaus vandens kelių direkcijos“ batimetrinių matavimų duomenis. Šie tyrimai skirti nustatyti upės dugno reljefo, gylio pokyčius ir atliktų darbų poveikį upei.
Vilniaus universiteto atlikti matavimai parodė, kad 5 163 m ilgio upės ruože, kuriame vyko darbai, pažeidimai užfiksuoti 3 320,46 m ruože. Darbai buvo atliekami sekliose ir srauniose upės vietose, kur vanduo natūraliai teka greičiau ir vagos gylis – nedidelis.
Tyrimo metu nustatyta, kad vietomis upės vaga buvo dirbtinai pagilinta, nors tokiais atvejais privalomas poveikio aplinkai vertinimas nebuvo atliktas. Taip pat nustatyta, kad tam tikruose upės ruožuose darbai vykdyti už numatytų ribų.
Ledyno nuogulos
Žinovų vertinimu, iš upės dugno iškasti ir į vagą supilti rieduliai nėra natūralūs nešmenys, o ledyno nuogulos. Jų panaudojimas pakeitė vagos reljefą ir natūralią srovės dinamiką, sukeldamas neigiamus pokyčius upės ekosistemai.
Departamento užsakymu vertinimą atlikusių Valstybinio mokslinio tyrimo instituto Gamtos tyrimo centras mokslininkai nustatė, kad tirtose darbų vykdymo vietose reikšmingai sumažėjo žuvų tankis, rūšinė įvairovė. Taip pat ženkliai sumažėjo dugno bestuburių, moliuskų gausa.
Įvertinęs surinktą medžiagą, departamentas nustatė, kad AB „Vidaus vandens kelių direkcija“, vykdydama darbus Nemuno upės valstybinio vidaus vandens kelio ruožuose, atliko ne vandens kelio valymo, o upės vagos gilinimo darbus.
Šie darbai buvo vykdomi neatlikus poveikio aplinkai vertinimo procedūrų ir pažeidžiant tokius darbus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.
Pažeidimai fiksuoti Alytaus mieste ir rajone
Tiksliau tarp Rumbonių ir Radžiūnų, taip pat Druskininkų savivaldybėje, ruože nuo Druskininkų iki Švendubrės.
„Mokslininkų atlikti tyrimai patvirtino, kad vykdyti darbai ženkliai pakeitė Nemuno aukštutinės dalies natūralią būklę. Upės vaga buvo pagilinta ir pakeista, o tai turi tiesioginį ir ilgalaikį neigiamą poveikį ekosistemai.
Mums svarbu, kad tokie pažeidimai nepasikartotų, o šis atvejis parodė būtinybę įvertinti teisinį reglamentavimą šioje srityje, kad užkirstumėm kelią panašiems pažeidimams ateityje“, – sako laikinoji Aplinkos apsaugos departamento direktorė Eglė Paužuolienė.
Parengta pagal Aplinkos apsaugos departamento pranešimą
Manau, kad buvo padaryta žala ne tik aplinkai, bet ir istorijai, nes ten yra ne tik Radžiūnų kaimas, bet ir didžiulis piliakalnis. Matyt, toje vietoje prie kaimo ir piliakalnio buvo perėjimo per Nemuną brasta, kuri be abejonės buvo reikšminga Lietuvos istorijoje. Gali būti, kad kronikose minima kryžiuočių pastatyta Georgenburgo pilis buvo būtent Radžiūnų piliakalnio vietoje. Su tuo faktu susišauktų ir netoliese likęs Jurgiškių kaimo (dvaro) pavadinimas. Taigi gali būti, kad tais darbais buvo sudorotas ir Lietuvos istorijos paminklas. Derėtų, kad dėl to prabiltų ir Alytaus kraštotyros muziejus, archeologai, istorikai.
Akivaizdu, kad šiuokart buvo sunaikinta ir tokia pati naturali brasta, buvusi prie Druskininkų, kuriuose esančios Ratnyčios vietoje, kaip byloja kronikos, tikriausiai yra buvusi svarbi Lietuvą, nuo kryžiučių saugojusi Kolainių (‘kelan’ prūsiškai ratas) pilis, kurią 1290 metais pasak Dusburgo nuo kryžiuočių užpuolimo gynė 120 elitinių Lietuvos kariūnų, vadovajamų žinomo Vytenio karvedžio Surmino. Konkrečiai Dusburgas kronikoje apie tą įvykį rašo: “nuo pilies sienų kraujas tekėjo tarsi patvinęs vanduo”. Pažymi, kad iš jos gynėjų tik 12 karo vyrų liko nesužeisti, bet pilis liko nepaimta, nors ji su daugeliu riterių ir didele kariuomene buvo užpulta vadovaujant pačiam kryžiuočių Ordino magistrui. Beje, regis, pavardžių su šaknimi Sur- (tarkim, Suraučius, T.Narbuto minimas Surutis) Druskininkuose yra išlikę iki šių dienų.
Taigi tais darbais didžiulė žala padaryta ne tik gamtai, bet yra sunaikinti ir istorinių įvykių paminklai. Tokiu atveju Mokslų tarybos (Istorijos instituto) pareiga prisidėti prie Aplinkos ministerijos kreipimosi į prokuratūrą, kreipiantis dėl didžiulės žalos, padarytos ir sunaikinant istorines brastas per Nemuną prie Radžiūnų piliakalnio Alytuje ir Ratnyčios (Kolainių pilies) Druskininkuose. Tai atvejai, kai yra būtina taikyti griežčiausę atsakomybę tarp jų ir baudžiamąją.
Moksliniai šaltiniai rašo, kad Georgenburgo pilis galėjo stovėti Karšuvoje ant Šv. Jurgio kalno arba ant Vilkų Lauko piliakalnio Šilalės rajone. Anksčiau manyta, kad Georgenburgo ( Jurgenburgo) pilis galėjo stovėti dabartinio Jurbarko (vokiškai vadinto Jurgenburg, Jurburg, rusiškai – Юрбург) vietoje.vle.lt/straipsnis/georgenburg/, Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004.
Visų pirma, tai kas yra seniau istoriografijoje parašyta apie Georgenburgo pilį,konkrečiai kur ji galėjo stovėti, – nereiškia, jog iš tikrųjų negalėjo būti kitaip negu parašyta yra. Juolab, kad tai – parašyta pagal tyrimų duomenis, gautus vadovaujantis sovietinio istorijos mokslo direktyvomis.
Tai ką pasakiau komentare, grindžiu pakankamomis istorinių ir kalbinių dalykų žiniomis. Netoli nuo piliakalnio esantį Jurgiškių kaimo (dvaro) pavadinimą, kuris gali būti kaip Georgenburg pavadinimo pirmojo sando George – Jurgis palikimas, jau nurodžiau. Čia dar priduriu, kad net paties Radžiūnų kaimo pavadinimas pagal savo semantiką (reikšmę) gali būti tapatinamas su Georgenburgo pavadinimo antrojo sandu ‘burgas’ – miestas, pilis reikšmėmis, laikant, kad Radžiūnų pavadinimas yra giminiuotinas su žodžiu ‘ragas’, turinčiu ir reikšmę ‘kaimas’ (miestelis), laikant tai prūsizmu, latvizmu Radziūnai < Ragiūnai. Plg., – pavadinimus Ragainė, Ryga, Rykantai, Tau-ragė, Ventės Ragas. Beje, čia giminiuotina ir slavų gorod, grad – miestas, pilis, ogorod – daržas. Tokiu atveju manytina, kad iki kryžiuočių pilies statybos piliakalnyje buvusi pilis vadinosi Ragia (Radzia/Gradzia).
Be to, kronikos mini, kad kryžiuočiams statant Georgenburgo pilį lietuviai netoli pastatė savo pilį. Logiška, kad ta pilimi gali būti laikoma būtent Alytaus I-ojo pilis, esanti kitoje Nemuno pusėje. Tai, kad lietuviai kryžiuočiams netrukdė statyti pilies čia pat prie Nemuno, šis faktas sakytų, kad Georgenburgas buvo statomas Mindaugo dovanotoje žemėje, o, kaip žinoma, ji buvo dovanota būtent Dainavoje, kurioje yra Alytus. Mindaugo dovanojimai neteko galios, kai jis apie 1260 metus atsimetė nuo krikščionybės. Taip Ordinui dovanota Užnemunės dalis vėl tapo lietuvių valdoma. Kryžiuočiai mini, kad 1295 m. (Vytenio laikais) sunaikino prie Nemuno stiprią pilį "Kymel". Šis pavadinimas laikytinas lietuvišku, reiškiančiu Kiemelis – Kaimelis, o tai atitinka Radzios (Rago) – kaimo (miestelio) semantiką. Tokiu atveju ir šis faktas bylotų apie tai, kad stipri "Kymel" pilis buvo Radžiūnų piliakalnyje, taigi jis ir jo buvusi aplinka – svarbūs Lietuvos istorijoje.
Kad galima būtų manyti kitaip negu čia pasakyta, yra būtina deramais argumentais ir faktais, grindžiant istorijos ir kalbotyros mokslo žiniomis, paneigti tai.
Gal pirmiausia perskaityk Petro Dusburgiečio kroniką, o tada komentuok:
“83 (80). Apie pilies pastatymą Karšuvoje ant švento Jurgio kalno.
Tuo metu Livonijos žemės magistru buvo brolis Burchardas iš Hornhauzeno, nusiųstas
ten Livonijos broliams iš Prūsijos žemės kaip magistras. Turėdamas kuo tiksliausių žinių
apie vieną ir kitą žemę, be to, dėl lipšnaus būdo vienodai vieniems ir kitiems malonus,
jis patvarkė, kad, lygiomis dalimis panaudojant Livonijos ir Prūsijos brolių lėšas ir darbą,
Karšuvos žemėje343, ant švento Jurgio kalno344, 1259 viešpaties metais būtų pastatyta
pilis, kuri tada buvo itin reikalinga krikščionių tikėjimui plėsti. Pastačius šią pilį, jai
saugoti ten buvo palikta Prūsijos ir Livonijos brolių bei ginklanešių įgula, sudaryta iš
vyrų, tinkamai parinktų ir įgudusių kovoti.”343 Karšuvos (D.— terra Carsovie) žemė pietvakarių Žemaitijoje pietuose apie
Nemuno—Mituvos santaką siekė Nemuną, pietvakariuose ribojosi su Skalva (apie
Sešuvies—Jūros santaką), vakaruose siekė Minijos žemupį, šiaurėje apėmė Jūros ir
Akmenos vidupius su dab. Šilale, rytuose ėjo iki Šaltuonos aukštupio (SZM, p. 199—
202).
344 Ordino pilis ant švento Jurgio kalno (D — in monte sancti Georgii) buvo pastatyta,
atrodo, deš. Nemuno krante apie dab. Jurbarką, žemiau Mituvos žiočių, kur yra Bišpiliukais
vadinama piliavietė (dvi kalvelės Kalnėnų kaimo teritorijoje) (Toeppen M., Historisch..,
p. 39; Zajączkowski S., Studya.., p. 35—36; SZM, p. 213—214; LAA, 2, p. 77)” ( Petro Dusburgiečio kronika, Vilnius 1985 )
Maksas Toeppenas ( 1822-1893-) Rytrprūsiuose gimęs vokiečių istorikas, S.Zajončkovskis ( Zajączkowski ( 1890-1977)) buvo lenkų istorikas , tad tavo išvedžiojimai apie neva rėmimąsi sovietinio istorijos mokslo direktyvomis yra niekuo nepagrįsti.