Lapkričio 18 d. 17 val. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Didžiojoje salėje (Trakų g. 10) vyks išskirtinis Vilniaus mylėtojų klubo renginys – naujos Antano Gudelio knygos „Vėlino kalnas, Vėlinas ir Vilniaus kosmogonija“ pristatymas.
Knygos autorius, Tautos namų santaros pirmininkas Antanas Gudelis, tyrinėjantis Vilniaus mitologinius, kultūrinius ir istorinius klodus, kartu su žymiais Lietuvos mokslininkais ir kultūros tyrėjais nagrinės Tauro kalno, ant kurio tuoj stovės Tautos namai, paslaptis. Bus aptarta šio kalno reikšmė Vilniaus istorijai, pristatyti su juo susiję romantiniai pasakojimai, mitai ir legendos bei dokumentiniai liudijimai.
Renginyje dalyvaus: autorius Antanas Gudelis, habil. dr. Nijolė Laurinkienė, baltų religijos ir mitologijos tyrinėtoja, prof. Libertas Klimka, etnologas, mokslo istorikas.
Knygoje nagrinėjama Lietuvos mitologijoje svarbi Vėlino figūra, jos sąsajos su protėvių pasauliu ir Vilniaus sakralinės erdvės samprata. Autorius aptaria Vėlino kalno vaizdinį, miesto kosmogonijos interpretacijas ir jų ryšį su senąja pasaulėžiūra.
Renginys skirtas tiems, kurie domisi Lietuvos mitologija, senosiomis legendomis, sostinės istorija ir kultūriniu paveldu. Renginyje laukiami Vilniaus mylėtojai, kultūros tyrinėtojai bei visi skaitytojai.
Rengiant spaudai šią knygą Alkas.lt jau yra skelbęs ištraukų iš šio būsimo veikalo. Čia pateikiame knygos „Vėlino kalnas, Vėlinas ir Vilniaus kosmogonija“ įžanginį žodį ir nuorodas į Alkas.lt skelbtas ištraukas:
Įžangos vietoje
Czartowa Góra – taip XV a. doumente vadinamas Tauro kalnas, ant kurio dabar statomi šiuolaikiniai trijų salių tautos namai. Kai 1911– 1913 m. Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijos toje vietoje įsigijo sklypą Tautos namų statybai, kalnas vadinosi Boufalo kalnu.
Dabartinis pavadinimas yra skolinys iš Vilniaus įkūrimo legendose minimo Tauro. Kaip galima spręsti iš neseniai rastų dokumentų, senasis Tauro kalnas turėjo būti kalvų grandinėje, besitęsiančioje nuo dabartinio Pilies arba Gedimino kalno link Antakalnio ir Užupio.
Naujasis Tauro kalnas neturi topografinių kalno kontūrų – tai aukštuma, kairysis krantas ledynmečio suformuotos upės, kurios palikuonė yra Neris. XIV ar XV šimtmečio laikotarpiu tą aukštumą turėtume įsi vaizduoti kaip miškais apaugusį masyvą: jo rytinės ribos galėjo prasidėti ties dabartine Pylimo gatve, rytinės įkalnės neturėjo būti perdalinusi dabartinė Tauro gatvė, o vakariniame šlaite, iki pat Neries, neturėjo būti nei kelio, nei prieigų.
Tai buvo nuošali, už miesto ribų buvu si vietovė, priklausiusi privačioms didikų valdoms iki XVI amžiaus. Dotacinis XV a. dokumentas – tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio 1441 m. sausio 7 d. privilegija, kurioje dabartinis Tauro kalnas nurodytas kaip vienas iš Vilniaus miestui dovanojamų žemių riboženklių ir vadinamas Czartowa Góra.
Į lotynišką privilegijos tekstą įterptas lenkiškas ir lenkiška transliteracija įrašytas kalno pavadinimas slėpė į lenkų kalbos žodį czart (,,diabel“) pakeistą baltų, lietuvių religijos chtoniškąjį dievą Vėliną. Tai buvo vienas iš svarbiausių senovės baltų, lietuvių dievų, kartu su Dangaus dievu kūręs Pasaulį. Pirmykštis Velino-Vėlino vardažodis krikščionybės laikotarpiu ilgainiui keitėsi į Velnią. Dėl vėlyvo lietuviškos raštijos atsiradimo autentiškas kalno pavadinimas vargu ar galėjo būti užrašytas. Velino-Vėlino vardažodis, užrašytas lotyniškais rašmenimis, pasirodė XVI a. Jono Bretkūno ir Mikalojaus Daukšos religiniuose raštuose, šnekamojoje kalboje ir jos užrašymuose, lietuviškuose leidiniuose Velinas ir Vėlinas sutinkami iki pat XX a.
Po to, kai Kazimiero Jogailaičio privilegijoje kalnas buvo paminėtas Czartowa Góra pavadinimu, XVII a. pradžios Vilniaus planuose randamas lietuviškas pavadinimas Pamėnkalnis; tuo laikotarpiu sutinkami ir lenkiški Góra Czartowa, Góra Gliniana (Moliakanis) pavadinimai. XIX a. pirmoje pusėje atsirado lenkiškas Góra Turowa, dar vėliau – Góra Bouffalowa pavadinimas.
Nuo XX a. įsitvirtino Tauro kalno pavadinimas. Nuo seniausių laikų, taip pat ir Kazimiero Jogailaičio valdymo laikotarpiu lietuviai šį kalną vadino Velino arba Vėlino kalnu. Šios knygos autorius renkasi Vėlino vardažodį, nors ir Velinas būtų tinkamas pasirinkimas.
Šio senovės lietuvių dievo vardažodis neatsiejamas nuo žodžio vėlė: jis rodo Vėliną buvus protėvių vėlių valdovu ir globėju, turėjusiu globoti ir protėvių tradicijas, iš kurių iki mūsų dienų išliko Vėlinės.
Nepaisant penkis šimtus metų trukusio vardų keitimosi, pirmykštis Vėlino kalno pavadinimas išlieka kaip kosmogoninis inkaras, įsitvirtinęs mitinėse pavadinimo šaknyse ir išduodantis mito logika paaiškinamą būtinybę šiai Vilniaus aukštumai būti kalnu.
Taigi, kaip seniai žinojom, Krikščionybė, nors ir skelbiasi monoteizmu, iš tiesų yra dualistinė ir be Dievo (Jahvės) priešininko gyvuoti negali.
Sveikas Antanai! Kviečiu lapkričio 19 d. 18 valandą ateiti į Šlapelių muziejų, bus knygos “Lietuviai tarpukariu Lenkijos kalėjimuose pristatymas. Tavo senas pažįstamas Gintautas Š.
Iš to, kad “Jogailaičio 1441 m. sausio 7 d. privilegijoje yra “dabartinis Tauro kalnas nurodytas kaip vienas iš Vilniaus miestui dovanojamų žemių riboženklių Czartowa Góra”, bei kad šis pavadinimas yra įterptas kaip lenkiškas žodis ir lenkiškomis raidėmis užrašytas tekste, akivaizdu, kad pats kalnas yra nurodomas kaip dovanojamų žemių riboženklis (slav.. czerta – riba, linija). Tokiu atveju nėra faktinio pagrindo tvirtinti kalną turėjus pirmykštį Velino-Vėlino pavadinimą, o Czartowa, tai -jo vertinys. Veikiau žodį Góra derėtų giminiuoti su Vilniaus vietovėje esančiais pavadinimais Guriai, gurinys – dzūk. trupinys, Gariūnai arba net su Tauro/Toro/Turo pavadinimu ir laikyti juos galimais pirminiais tos vietos pavadinimais. Juk Vilnius neginčijamai buvo visų baltų, o galbūt net ir pačių ide poledyninio laikotarpio sakralinė vieta.
Vargu, ar velnias galėjęs būti pirmykščiu lietuvių dievu, veikiau tai jau krikščionybės laikų išmislai.
Žinoma, tai, ką pasakiau, nesumenkina autoriaus atlikto tyrnėjimo vertingumo.
Vakar buvo Jono Vaiškūno rašinys apie latvius: Dainių tauta išgyvena dainuodama. Labai giluminis ir esminis. Pareiškiau savo nuomonę. Rašinys iš karto dingo. Kas vyksta ? Nuomonė gali pašalinti rašinį? Jonas gavo per kepurę ?
Kad jis gauna per kepurę, kai komentaras “kažkam” nepatinka, tai seniai pastebima, bet tuokart, kai komentaras, matyt, portalo “savininkui” nepatinka, paprastai jis būna nukišamas giliai į archyvą. Tai gal ir šiuo atveju taip yra?