Kalantinių penkiasdešimtmetis. Trapi (non)konformizmo dvasia

Gegužės 3 d., Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras atidarė parodą – „Opozicijos komunistinei valdžiai kaleidoskopas“, skirtą Romo Kalantos tragiško protesto prieš sovietų valdžią penkiasdešimtmečio metinėms ir kitiems pasipriešinimo komunizmui būdams atminti. Paroda veiks iki gegužės 29 d. 

Apskritai, šiemetinė Kauno Pavasariui skirtų renginių programa Kaune primena tikrą puotą nonkonformizmo apologetams.

Kalantinių šventimas nūdienos įvykių kontekste neišvengiamai skatina apmąstyti laisvės klausimą, taip sakant, revizuoti tai, kas dar visai neseniai atrodė kaip savaime suprantama, tarsi neišvengiama garantija.

Regis, šiandien, tokia pastanga visuotinė. Posakis „reikia mokytis iš praeities“ entuziastingai atgimsta ir čia pat – erzinančiai ignoruojamas.

Tarytum kolektyvinė atmintis specialiai krečia šposus dabartinei kartai.

Deklaruoti kovą už kažką šiandien yra madinga, tačiau kada tai perauga į nuoširdų įsipareigojimą (kaip sakoma anglakalbiame pasaulyje „live what you preach“), o kada tik į vaizdingas afišas?

It sutapimas iš Kauno likimo knygos – neseniai, panašiu metu, po atnaujinimo atvertas istorinis kino teatras „Romuva“ ir lyg futuristinis nuotykis pristatytas strateginis miesto planas.

O galbūt tai joks atsitiktinumas? Juk „Romuvos“ virsmas po Nepriklausomybės yra puikus miesto savivaldos dialektikos pavyzdys: nuo post-sovietinio sutrikimo iki aptrupėjusio miesto simbolio, nuo rinkos ekonomikos „laukiniškumo“ iki privataus kapitalo grobuoniškumo, galiausiai – nuo pilietinės visuomenės blykstelėjimo iki modernaus klerikalizmo ir smulkiosios biurokratijos simuliakriškumo.

Prisimintina šiandien privalomai užmirštama aplinkybė, jog „Romuvos“ pilietinė byla kitados pasitarnavo kaip kaunietiškumo įprasminimas, kuomet po nuoširdžios ir kūrybiškos kelių aktyvistų pastangos, dalį visuomenės ištiko prabudimas.

Ir po ilgo gyvenimo valdiškos atsakomybės iliuzijoje buvo nuspręsta nebeperkėlinėti atsakomybės institucijoms, bet imtis jos patiems piliečiams.

Patikėjus pilietine galia „Romuva“ tapo visuomeniniu judėjimu įtraukusiu paskirus individus į tarpusavio priklausomybės tinklus, subrandinusius kažką simboliško ir įspūdingo nors ir fragmentiško.

Bent jau trumpam, atrodė, kad kauniečiai susigražino atsakomybę, kad laisva visuomenė yra moralinis pasiekimas, dėl ko kūrėsi jungiamasis – visuomeniškumo – audinys, kuriame kiekvienas galvoja ne tik apie savo asmeninį, bet ir apie bendrąjį gėrį.

Deja, po trumpalaikės pergalės, kasdienė rutina paėmė viršų ir vėl įsigalėjo pilkoji kasdienybė.

Kauno žvėris, it aitvaras plevenantis ambicingas svajones, vėjavaikiškai paleistas amorfiškos minios žaidimams, užuot mėginus užčiuopti kažką gilesnio apie mūsų visuomenę.

Kai reikia liudyti miesto pasiekimus, neišvengiamai gręžiamės į praeitį. Deja ir čia, žvilgsnis hipertrofuotas. Selektyviai parenkame epizodus, tiesiogiai (bet ne organiškai) koreliuojančius su nūdienos vaizdiniais.

Pavyzdžiui, tarpukario Kauno blykstelėjimas sukūręs UNESCO paveldo vertą stebuklą ir veik diametraliai priešinga nūdienos tikrovė – paveldas niokojamas, o laisvai liejamas betonas (veik ne metaforiškai) sukausto bet kokį nonkonformizmo judesį.

Praeities didvyriškumo ir pilietinės visuomenės sėkmingo blykstelėjimo laikotarpiai, nelygu kozirna korta, ištraukiami nebent posovietinių kompleksų medelyną primenančiose didmiesčių „konkurencijos“ ir „tapatybės“ diskusijose ar „sumanios ir pilietiškos visuomenės ugdymo“ burbuluose.

Laimei Kauno stiprybė, bent jau moderniais laikais, niekada neglūdėjo paviršiuje.

Tiesa, anokia tai laimė, kuomet užsienio studentui reikia pristatyti miesto savitumo bruožus – valandų valandas tenka aiškinti kodėl pastarieji glūdi pogrindyje taip ir neprasikaldami į labiau matomą bei atpažįstamą plotmę…

Kad ir kaip būtų, kauniečio stiprybė, regis, neateina su motinos pienu. Ji yra vystoma nonkonformistinės laikysenos užkaboriuose.

Kitaip tariant, tose mažojo pasaulio centruose, kurie žvelgiant iš centrinių galios bokštų neišprovokuoja jokių ryškesnių vaizdinių, nebent išdidina to pasaulio mažumą.

Dalykas tas, kad kaunietiško nonkonformizmo apraiška privalomai susieta su pogrindžiu, su rezistencija ir opozicija.

Vos tik šis ryšys nutrūksta – kaunietiškumo manifestavimas tampa nenatūralus, nemandagus, neskoningas, netgi nepatrauklus.

Kaunietis privalo būti socialus, įsišaknijęs tame kaunietiškame metafiziškume, kuris paradoksalu, viena vertus yra žavingai artimas, o kita vertus, vos tik bandai jį užčiuopti – nepasiekiamas it horizontas.

Kas nors galėtų klausti, ar verta lyginti praeitį ir dabartį, juk nebeliko sovietinio žiaurumo ir tiesmuko persekiojimo, net žodžio laisvė yra užtikrinta.

Bet kodėl tada koks nors mėlynakraujis kaunietis nusprendęs stabdyti bręstantį blogį (prasiveržiantį visų taip mylimos praeities fiziniu darkymu) neišvengiamai patiria biurokratinės mašinerijos svorį ir visuomenei pristatomas kaip vienasmenio cirko artistas, o ne gilesnės substancijos nešėjas?

Kodėl miesto gerovė siejama su fizine miesto išvaizda, o gilesnis kultūrinis miesto klodas ir toliau stumiamas į neapčiuopiamų vaizdinių plotmę?

Kur ir kaip prapuola žmogus, kaunietis? Kaip ir kodėl „kaunietiška kultūra“ tampa pastatai, architektūriniai ansambliai ir net specialūs svečiai, bet ne vietinės asmenybės?

Kas atsitinka, kad net ir Kaune, ilgą laiką buvus biurokratinio siautėjimo užuovėja, šiandien ir universitetai imasi dangoraižių bei modernių salių puoselėjimo paliekant istorinį paveldą nuošalyje?

Kas atsitiko, jog taip greitai ir taip kategoriškai nusisukome nuo autentiškumo kultivavimo?

Paradoksas – kaunietiškumas, ne tik sukūręs prielaidas Kauno modernizmui, bet ir tarnaujantis visų pirma miesto gerbūvio – esmine sąlyga, iš esmės yra paliekama natūralaus vyksmo erozijai.

Visuomeninės aikštės, tos nostalgiškosios agoros, it šaltu prakaitu perliejamos betoniniu grindiniu, spindinčiu susirinkusiųjų selfiams, bet ne bendruomeninių tinklų mezgimui.

Nesunku miestą puošti vėliavėlėmis ar rengti pastatų atnaujinimą, atverti kultūrines erdves kai gilesnio dėmesio vertos pasaulėžiūrinės alternatyvos pasmerktos tūnoti po betono padu.

Visai gali būti, kad kai kurie Kalantinių 50-mečio dalyviai, žygiuodami lygiomis gatvėmis ir sutvarkytais šaligatviais, bus priversti dar kartą išgyventi prieštaringus jausmus – tarp Kaune rengiamo didingo spektaklio ir gilesniame klode tarpstančio kaunietiškumo.

Šiandien, laisvės ir suvaržymų santykis yra gerokai pakitęs, bet kaip yra su mūsų vidine savijauta?

Perfrazuojant filosofo L. Donskio ištartį, išsakytą kiek kitame kontekste, pastarojo laikmečio nonkonformizmo virsmą, būtų galima interpretuoti platesniame dėsningumų spektre: „Nūdienos determinizmas ir fatalizmas, persmelkęs visą mūsų kultūrą, kada šventai tikima, jog dabartiniais gyvenimo būdais nėra jokios alternatyvos ir jog mes gyvename vieninteliame iš tikrųjų racionaliame pasaulyje, nepalieka jokių šansų paklausti, kodėl mes nebetikime moralinėmis alternatyvomis ir dorybių etika, kurios sklido iš klasikinės literatūros ir didžiųjų istorinių pasakojimų.

Nebetikime, ir tiek. Didžiausia kvailystė teisinama tuo, jog nieko kito esamomis sąlygomis negalima padaryti. Ką daryti, kad dingtų nebereikalingi bruožai ir alternatyvos?

Atsakymas paprastas – valingai užmiršti.“ (Donskis 2013. „Politika, humoras ir pramogos užmaršties amžiuje“)

Ar įmanoma visuomeninio gyvenimo refleksiją užbaigti nemoralizuojant? Ką daryti idant išlaikytume trapią nonkonformizmo dvasią?

Manding prasčiausio skonio bruožas Kalantinių kontekste būtų laukti kokio nors valdžios parėdymo kaip švęsti ar juo labiau interpretuoti Kauno Pavasarį arba rimtai traktuoti iš tikrojo šalies centro, it ant provincionalumo sparnų, atplevenančią pastangą paaiškinti Kauno būseną. Ir viena, ir kitą nusipelno ryškesnio šypsnio.

Tuo tarpu aktyvesnis lankymasis kultūriniuose renginiuose, kurių, kaip jau minėjau, šiemet mieste apstu, pasinėrimas į aukštesnes būties būdus leis išsivaduoti iš kasdienės rutinos, o gal net ir kilstels bendrabūvio kokybės kartelę.

Nuoširdus domėjimasis sava istorija ir bendruomeniškumo kultivavimas, geriau nei bet koks formalus pareiškimas, liudija apie charakterio brandą.

Juk kolektyvinis tauresnių moralinės kultūros būdų afišavimas kaip niekas kitas į absoliučią desperaciją varo įnoringąją biurokratiją ir visus tuos – norinčius valdyti. Sakote – pernelyg skambu? Bet juk ar galima kitaip?

Šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje, drebintoje tiek staigių pakilimų, tiek ir skausmingų katastrofų, Kauno pavasario nonkonformizmo ratilai (net ir be jokių ateities garantijų) yra šis tas įspūdingo. Su tuo visus ir sveikinu!

Parengta pagal Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro pranešimą