Pastaruoju metu visi labai ieško antisemitizmo ir švaistosi kaltinimais. O kada Lietuvos ir lietuvių atsiprašys Izraelis?
Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957) – viena ryškiausių Lietuvos partizaninio pasipriešinimo figūrų – tapo sovietinio režimo, pasislėpusio Izraelyje, žiaurumo simboliu.
Jo gyvenimas ir mirtis atskleidžia ne tik herojišką kovą už Lietuvos laisvę, bet ir tamsiąją okupacijos pusę. Remiantis deklasifikuotais KGB dokumentais, medicininiais aktais ir istorikų tyrimais, Ramanausko istorija primena, kokią kainą teko mokėti už laisvės troškimą pokario Lietuvoje.
Herojus iš Pietų Lietuvos: kelias į kovą už Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę
Adolfas Ramanauskas gimė 1918 m. kovo 6 d. Niu Briteno mieste, JAV, lietuvių emigrantų šeimoje, tačiau vaikystėje grįžo į Lietuvą ir užaugo Alytaus apskrityje. Baigęs mokytojų seminariją, jis dirbo pedagogu, skleisdamas švietimą ir tautinį sąmoningumą.
Po 1940 m. sovietų okupacijos Ramanauskas įsitraukė į antisovietinį judėjimą, o 1944 m., prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, tapo vienu iš ginkluoto pasipriešinimo organizatorių.
Kaip Dzūkijos (Dainavos) apygardos vadas, pravarde „Vanagas“, jis vadovavo partizanų kovoms prieš okupantus. Partizaninis judėjimas, kuriame dalyvavo tūkstančiai lietuvių, siekė apsaugoti tautos laisvę ir priešintis sovietų represijoms.
Pagal Lietuvos partizanų ir karių priesaiką, Ramanauskas ir jo bendražygiai šventai įsipareigojo „nesigailint jėgų ir gyvybės kovoti UŽ LIETUVOS VALSTYBĘ, JOS LAISVĘ IR JOS NEPRIKLAUSOMYBĘ“, tai buvo esminis jų kovos tikslas, dažnai nutylimas ar iškraipomas paverčiant abstrakčia „laisvės“ sąvoka.
1949 m. Ramanauskas buvo išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) gynybos pajėgų vadu – aukščiausiu partizanų kariniu autoritetu. Be karinių operacijų, jis rūpinosi tautos dvasios išlaikymu, rašydamas atsiminimus „Daugel krito sūnų“, kurie tapo svarbiu liudijimu apie rezistenciją.
Slapstydamasis miškuose su žmona Birute Mažeikaite, jis išvengė daugelio KGB pasalų, kol 1956 m. spalio 12 d. Kaune buvo išduotas.
Išdavystę įvykdė buvęs bendražygis Antanas Urbonas, kuris, užverbuotas KGB, savanoriškai pasirinko bendradarbiauti su okupantais, atskleisdamas Ramanausko buvimo vietą. Šis suėmimas tapo simboliniu pasipriešinimo lūžio tašku.
Kraupūs kankinimai KGB kalėjime
Po suėmimo Ramanauskas buvo nuvežtas į KGB kalėjimą Vilniuje, kur prasidėjo žiaurūs tardymai. Deklasifikuoti dokumentai ir 2018 m. atlikta teismo medicinos ekspertizė atskleidžia siaubingus faktus: jis patyrė daugybinius sužalojimus – išmuštas akis, nupjauti lytiniai organai, pjautinės ir deginimo žymės ant kūno.
Kankinimai vyko etapais: po smurtinių seansų Vanagas buvo siuvamas, gydomas ir vėl tardomas, siekiant palaužti jo dvasią. Nepaisant nepakeliamų kančių, jis neišdavė nė vieno bendražygio.
Šie veiksmai, vadinami „poveikio priemonėmis“, vyko net po Stalino mirties, kai oficialiai tokie metodai buvo draudžiami. 1957 m. rugsėjo 24–25 d.
Sovietų Aukščiausiajame Teisme jam buvo paskirta mirties bausmė už „antisovietinę veiklą“. Nuosprendis įvykdytas 1957 m. lapkričio 29 d. Vilniuje šūviu į pakaušį.
Jo palaikai buvo slapta palaidoti Našlaičių kapinėse, kol 2018 m. identifikuoti ir perlaidoti su valstybės pagerbimu Antakalnio kapinėse.
Kankintojo portretas: Nachmanas Dušanskis
Nachmanas Dušanskis (1919–2008) gimė Šiauliuose žydų šeimoje. Jaunystėje jis savanoriškai pasirinko prisijungti prie komunistinio judėjimo ir nuo 1940 m. tarnavo NKVD struktūrose, siekdamas karjeros sovietinėje sistemoje.
1944 m. su Raudonąja armija grįžęs į Lietuvą, jis tapo vienu aktyviausių MGB (vėliau KGB) pareigūnų, žinomų dėl ypač žiaurių tardymo metodų.
Kaip 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas, Dušanskis vadovavo Ramanausko-Vanago tardymams ir asmeniškai dalyvavo kankinimuose. Jis taip pat prisidėjo prie kitų partizanų – Jono Žemaičio-Vytauto, Juozo Lukšos-Daumanto, Broniaus Sakalausko-Sakalo – persekiojimo ir likvidavimo operacijų.
Dušanskio savanoriškas atsidavimas sovietų režimui lėmė tūkstančius suėmimų, trėmimų ir egzekucijų. Už „nuopelnus“ jis buvo apdovanotas sovietiniais ordinais. 1971 m. išėjęs į atsargą, jis ramiai, neskubėdamas pardavė savo nekilnojamąjį turtą Lietuvoje ir 1989 m. emigravo į Izraelį, kur gyveno Haifoje iki mirties.
Tuo metu, artėjant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, nemažai žydų, įskaitant tokius asmenis kaip Fainos Kukliansky šeima, pasitraukė iš Lietuvos, galimai baimindamiesi lietuvių keršto už sovietmečiu padarytas skriaudas. Vėliau, matydami, kad lietuviai nekerštingi, kai kurie jų grįžo.
Lietuvos prokuratūra 1996 m. iškėlė Dušanskiui bylą dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, tačiau Izraelis atsisakė jį išduoti, motyvuodamas amžiumi ir sveikatos būkle.
Petras Raslanas – Rainių žudynių ir represijų architektas
Petras Raslanas (1914–2002), KGB pulkininkas, žinomas kaip „Rainių budelis“, savanoriškai pasirinko tarnauti sovietų režimui, siekdamas galios ir pripažinimo.
Gimęs Rygoje lietuvių emigrantų šeimoje, jis užaugo Rokiškyje ir jau 1931 m. įstojo į Lietuvos komjaunimą, o vėliau – į Komunistų partiją, sąmoningai pasirinkdamas lojalumą sovietų sistemai.
Nepaisant lietuviškos kilmės, Raslanas laikė save rusu, o jo rusifikuotas vardas (Пётр Петрович Раслан) ir darbas sovietinėse struktūrose lėmė, kad kai kuriuose šaltiniuose jis laikomas rusų kilmės. 1941 m. jis vadovavo Telšių NKVD skyriui ir organizavo Rainių žudynes, kuriose buvo nužudyti 76 politiniai kaliniai.
Vėliau Raslanas ėjo aukštas pareigas KGB, asmeniškai vadovaudamas partizanų štabų likvidavimo operacijoms ir kankinimams.
Po 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jis pabėgo į Rusiją, kur gyveno Balašichos mieste netoli Maskvos ir mirė 2002 m., išvengęs teismo už karo nusikaltimus, nepaisant 2001 m. Lietuvos iškeltos bylos. Rusija atsisakė jį išduoti, laikydama jį savo piliečiu.
Sąžinės ir atsakomybės klausimas
Lietuva drąsiai pripažino ir atsiprašė už Holokausto tragediją, kurioje dalyvavo kai kurie jos piliečiai, bendradarbiavę su nacistine okupacine valdžia.
Nors Lietuva tuo metu buvo okupuota ir neprivalėjo atsiprašinėti už okupantų organizuotus nusikaltimus, tai buvo brandos ir sąžinės aktas – pripažinimas, kad net okupacijos sąlygomis nusikaltimus darė konkretūs žmonės, o ne tauta.
Tačiau iki šiol valstybės, kurios piliečiai, tokie kaip Dušanskis ar Raslanas, savanoriškai pasirinko tarnauti sovietų režimui ir vykdyti jo nusikaltimus, nėra viešai atsiprašiusi Lietuvos.
Lietuvos partizanai kovojo ne tik už savo žemę, bet ir už visos Europos laisvę nuo totalitarizmo, todėl jų kančia ir mirtis nusipelno tokio pat moralinio teisingumo.
Ši tyla – išbandymas tarptautinei sąžinei. Tikras susitaikymas įmanomas tik per tiesą. Lietuva savo žodį jau pasakė.
Dabar eilė tiems, kurių piliečiai sąmoningai pasirinko kelti kančias Lietuvos didvyriams.
” Herojus iš Pietų Lietuvos: kelias į kovą už Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę ” Ar nors vienas veikėjas dabar pasisako už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ? Už Litą, nepriklausomą Lietuvos vidaus ir užsienio politiką ? – Nei vienas . Kodėl ? – bijo žydų ? ….
,,Lietuva drąsiai pripažino ir atsiprašė už Holokausto tragediją”. Čia svarbu ne drąsa – demokratiškos šalys remiasi tarptautine teise ir teisingumu.
,,Lietuvos prokuratūra 1996 m. iškėlė Dušanskiui bylą dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, tačiau Izraelis atsisakė jį išduoti, motyvuodamas amžiumi ir sveikatos būkle.” Izraeilis savo piliečių neišduoda. Motyvai nesvarbu. Tiesiog tokia šalis. Nei viena tokio tipo šalis savų niekam neišduoda.
Rabbi Shmuley Gets UNHINGED When PRESSED By Piers Morgan & Cenk Uygur!
youtube.com/watch?v=n4bNJOdpSuY
Teko skaityti daug medžiagos apie pokario partizaninį judėjimą Lietuvoje. Tuo domėjausi gal ir todėl, kad mano tėvai, tetos ir dėdės buvo su tuo susiję. Tokiuose skaitiniuose apie rusų KGB ir represines struktūras būdavo pabrėžiamas gausus žydų tautybės asmenų skaičius. Buvo teigiama, kad tose tarnybose tardytojai žydai sudarė apie pusę, jie pasižymėjo žiaurumu. Tarybinių laikų žiniasklaidoje bei nuostatose visada vyravo idėja, kad 1940m. birželio mėn.15 d. rusų armijos įsiveržimas į Lietuvą, Lietuvos piliečių buvo sutiktas masiškai ir džiaugsmingai.Tačiau tai nėra tiesa. Mano vyresnieji giminaičiai pasakodavo, yra likę ir jų rašytinės žinios, kad lietuviai į tokias džiaugsmingas rusų sutikimo demonstracijas nėjo. Jie buvo verčiami į jas eiti. Savanoriškai ėjo tik žydai. Kodėl žydai gausiai ir savanoriškai ėjo į 1940 m.demonstracijas Lietuvoje, kuriose buvo reiškiamas džiaugsmas ir padėka okupantams?Yra keletas priežasčių. Viena, kad žydai, skirtingai nei lietuviai, yra veiklesni ir apsukresni. Žydai pamatė ir nujautė, kad su nauja atėjusia valdžia bendradarbiaudami, jie patirs ir gaus daugiau dvasinių bei materialinių gerovių. Taip ir buvo. Jų daug atsidūrė valdžioje. Nors žydų patirtis su rusais nėra maloni. Carinėje Rusijoje vyko žydų pogromai. Nuo jų žydai bėgo ir į Lietuvą. Todėl žydai, būdami rusiškuose įvairių valdžių dalyse stipriai pasidarbavo, pilni tremtinių ešelonai vyko į Sibirą. Po to atėjo greita ir netikėta vokiečių okupacija su vokiečių žydų politika.Galvoju, kad prieškarinės kartos žydai, o atrodo ir dabartiniai, lietuvių nemėgo, lietuvius skaitė žemesnio intelekto, kuriuos galima apgaudinėti. Tokią jų nuomonę ir vertinimą galėjo suformuoti žydų religija, kuri žydams leidžia, skatina apgauti kitatautį, gojų. Musulmonus jų religija skatina krikščionį nužudyti. Tuo paaiškinamas didelis savižudžių skaičius.
Parašei keletą neteisigų dalykų. Carinėje Rusijoje žydų pogromai vyko buvusios ATR teritorijoje, t.y. ten, kur gyveno pirmiausia dabartiniai ukrainiečiai ir tai dešiniakrantėje, taip pat lenkai. Buvusioje LDK, t.y. dabartinėse Baltarusijoje, Lietuvoje tai retas reiškinys. O kitose Ruaijos vietovėse pogromų nebuvo, nes ten žydai ir negyvo. Gal teko girdėti apie sėslumo ribą?
Antra – netiesa, kad nebuvo lietuvių, kurie džiaugėsi sovietų atėjimu. Labai pravartu būtų paskaityti Krėvės “Miglose”.
netiesa, kad nebuvo lietuvių – aišku kad buvo -sniečkų, paleckių, cvirkų, venclovų, nėrių, korsakų ir tų pačių krėvių
Ne tik buvo dsug paprastų žmonių, kurie buvo nepatenkinti Smetonos režimu. Nereikia jo piešti rožinėmis spalvomis. Nebuvo gera padėtis, praminė vystėsi silpnai, jaunimui, kuriam kaime žemės nebuvo, miestuose darbo irgi nebuvo. Juk masinė emigracija ne iš gero gyvenimo. Tuo metu socialistinės idėjos buvo labai populiarios (ir ne be pagrindo), Sovietų sąjunga buvo pateikiama iš gerosios pusės, apie vidines blogybes nebuvo žinoma. Juk tais laikais informacija taip nesklisdavo. Taigi, labai daug darbo žmonių tikrai norėjo permainų ir tikėjo, kad bus geriau. Kad didele dalimi klydo – tai kas kita. Bet nereikia dabar iškreipinėti to, kaip tuo metu buvo.
Čia pridurtina, kad didžiulis lietuvių nepasitenkinimas Smetona kilo dėl 1939 m. spalio 10 d. sutarties su sovietais. Pupų Dėdė važinėjo po Lietuvą ir Smetonai priekaištavo dėl jos, dainuodamas: “Vilnius mūsų, o mes rusų”. Taigi lietuvių džiaugsmo Smetonos pabaiga, ypač inteligentijoje, buvo.
Kas yra sovietai, 1940 m. valstietiška Lietuva dar nežinojo, taigi džiaugtis jų atėjimu negalėjo. Tie lietuviai, kurie džiaugėsi 1940 m. įvykiu, veikiau džiaugėsi tokio ilgo Smetonos diktatoriško sėdėjimo valdžioje – Vilniaus nevadavimo pabaiga. Kas yra sovietai, kas tas jų- “atėjimas” – lietuvių buvo patirta tik vėliau. Taigi gal nepriskirtume dalies lietuvių 1940 m. džiaugsmų dėl Smetonos valdymo pabaigos, kaip reikštų “sovietų atėjimui”.
Tai kad ne Lietuva sutiko. O …
Taip, ne Lietuva sutiko. Faktais kalbant, Smetona jau 1939 m. spalio 10 d. sutartimi įsileido į Lietuvos valstybę 20 tūkst. sovietų kariuomenės, valdyti Lietuvos valstybės iš sostinės Vilniaus nesiėmė, o ir toliau sėdėjo Kaune. Visa tai regis buvo tarsi 1940 m. birželio “džiaugsmingų” įvykių preliudija.
Tai ne kaimuose jik sutikinėjo sovietus, o miestuose. O juose darbininkija socialistinėmis nuotaikomis buvo apimta.
Nepasitenkinimas Smetonos režimu kilo ir dėl 1938 m. sutarties su Lenkija, kai buvo nusileista jos ultimatumui ir taip atsisakyta Vilniaus. O ir visa vidaus atmosfera buvo persunkta kitaminčių persekiojimu, skundimu.
Dalyvavau Pasaulio lietuvių universiteto simpoziume Kaune (Vytauto Didžiojo universitetas/Švietimo, mokslo ir sporto ministerija/Globali Lietuva/Lietuvos Užsienio reikalų ministerija), kur moderatorius pasakė: “Bijau, gal būsiu nepopuliarus, tačiau turiu pasakyti, kad Vilnių Lietuvai grąžino Rusija”. Pastaba: karas tuo metu Ukrainoje buvo jau prasidėjęs.
Tai kad ne grąžino, o pasiėmė sau, okupuojant Lietuvą.
Matot Marija, istorija ne fotografija, ji nuolat kinta. Jei tada nebūtų grąžinę, tai ir LTSR, ir Lietuvos Respublika po 1990 m. būtų be Vilniaus. O tuo metu buvo tokia padėtis, kad okupavę Lietuvą būtų vis viena.
Tenka apgailestauti, kad Vilnių grąžino ne su 1920 m. sutarties sienomis. Kita vertus, mes nesusitvarkome ir su dviem sulenkėjusiais rajonais, tad ką darytume su kokiais 8?
Okupantams lenkams 1939 m.rugsėjo 17 d. po Lenkijos kapituliacijos per demarkacinę liniją subėgus Lietuvon, Lenkijos Vilniuje neliko. Lietuvos kariuomenė buvo čia pat apie 20 km., o sovietų – apie 150 km nuo jo. Smetonai buvo žinoma, kad Sovietai ir Vokietija Vilnių laiko priklausantį Lietuvai. Taigi, be jokios karo rizikos Lietuvos kariuomenė turėjo gauti komandą užimti okupantų lenkų paliktą Vilnių. Smetona to nedarė. Lietuvos kariuomenė kaip buvo taip ir stovėjo prie demarkacinės linijos, prie kurios po 4 – 5 dienų pasirodė nuo Minsko atžygiavus sovietų armija. Taigi ne Rusija Lietuvai grąžino Vilnių, o Smetona jį paliko užsiimti Rusijai, tarsi laikydamas jį ne Lietuva, o Lenkija. Tai, matyt, Rusijai buvo nelaukta dovana. Tada ji 1939 m. spalio 10 d. sutartimi panoro įsiforminti dovanojimą į visą Lietuvą. Tas iš esmės ja ir buvo atlikta. Tai va koks faktinis, tas Rusijos “grąžinimas” Vilniaus Lietuvai.
Bet juk sovietai, užėmę Vilnių, galėjo jį Lietuvai ir negrąžinti o Lietuvą vis viena okupuoti. Negi jiems tam būtinai reikėjo grąžinti? Aišku, kad ne. Bet grąžino. Kas rodo, kad Vilniaus priklausymas Lietuvai neabejotinas. Beje, Klaipėdą irgi Lietuvai atidavė, o ne paliko Kaliningrado sričiai. O juk galėjo, nes Klaipėda buvo neatsiejama Prūsijos dalis.
O Smetona nėjo atsiimti Vilniaus, nes nenorėjo tapti tokiu pat grobuonimi, kaip nacistinė Vokietija ir sovietai. Ir kaip ta oati Lenkija, kuri kartu su nacistine Vokietija sudraskė Čekoslovakiją. Juk 1938 m. Lietuva sudarė taikos sutartį su Lenkija ir atsisakė Vilniaus. Tad juridiškai ji būtų, atsiimdama Vilnių, okupantė. Jei nebūtų 1938 m. sutarties, tada kas kita.
Jokios taikos sutarties su Lenkija dėl Vilniaus 1920 m. užgrobimo Lietuva 1938 m. nebuvo sudariusi, ji nėra sudaryta ir iki šiol.
Samprotavimai labai vaikiški, faktai nesuvokti platesniame nei istoriniame, nei teisiniame kontekste. Žodžiu, dalykai nėra tiek žinomi, išmanomi, kad būtų prasmė kalbėti.
Diplomatinių santykių užmezgimas tolygu taikos sutarčiai ir Vilniaus atsisakymui. Negalima politikos tarptautinių santykių susiaurinti iki teisės. Ir taip supaprastinti to meto padėties.
Tolygu faktiškai, bet ne teisiškai.
Ir žydai pas mus bėgo ne iš Rusijos, o iš Vakarų Europos, kur buvo prasidėję jų pogromai, persekiojimas.
Bėgo ir iš Rusijos. Ten buvo dideli ju pogromai.
Pogromai buvo Kijeve, Lvove, Odesoje. Taip, tuo metu tai buvo carinės Rusijos teritorija. Bet ir Lietuva tuo metu buvo carinės Rusijos teritorija. Taip, kad pasakymas “bėgo iš Rusijos” yra apie nieką.
Sutapatinti Rusijos ir Lietuvos negalima. Tai visiškai skirtingos kultūros, kaip ir istorija.
Tad pabėgę žydai nuo pogromų slavuose, Lietuvoje jautėsi puikiai.
Tai įvardinkime konkrečiai, kokiuose slavuose žydai kentėjo nuo pogromų – ogi tuose, kurie dabar vadinasi ukrainiečiais ir lenkais. O tai kur norisi, užmozojate, kur norite, išryškinate.
Beje, žydai į LDK, kaip ir į ATR, bėgo ne iš slavų, o iš Vakarų Europos nuo persekiojimų.
Ir sakote, žydai puikiai jautėsi Lietuvoje? O kaip jautėsi lietuviai? Jų genocidas II PK metais lietuvių rankomis iš niekur nieko? Jei paskatytumėte Kudirkos, mūsų himno autoriaus raštus, tai ” antisemito” Žemaitaičio retorika pasirodytų tik žiedeliai. Vis laukiu, kada liberastai, su Sabaliauskaite priešakyje, pradės pulti mūsų himną ir jo autorių… Ir ką, Kudirkos nuostata žydų atžvilgiu irgi tuščioje vietoje, be jokio pagrindo?…
Kažkaip taip gaunasi, kad visos tautos, tarp kurių gyveno žydai, nusiteikia prieš juos. Tai kaltos tik tos tautos o žydai tik aukos? Sakyčiau, chrestomatinis yra Fainos pasakymas. Ir nieko už tai… kas būtų lietuviui už tokį pasakymą žydų atūvilgiu?
>Rimvydas
Senais laikais, atsimenu, vaikščiojo toks anekdotas: “Jeigu žydai nenurims dar, tai mes bombarduosime jų telkimosi centrus Odesoje, Kijeve, Lvove ir Vilniuje”. Iš dainos žodžių neišmesi, kaip sakoma.
>Kažin
Smetona padarė taip, kaip tuo metu atrodė jam būsiant geriausia Lietuvai. Dėl to užmiršt jo posakio, kad “Didžiausias Lietuvos priešas yra Lenkija” irgi negalima. Dėkoju.
Akivaizdu, kad didžiausiu Lietuvos priešu dėl užgrobto Vilniaus tauta laikė Lenkiją. Tai veikau, kad Smetona tokiu savo pasakymu vaizdavo, kad ir jis yra su tauta. Tai paprasčiausia politika. Manau, kad tikrasis Smetona yra tas, kuris Vilniaus nevadavo, kuris, net pabėgus lenkų okupantui – 1939 m. palikto, jo nepasiėmė, nepriglaudė. Taigi tie jo “padarymai Lietuvai” regisi arba kaip labai riboto žmogaus, arba kaip vasalavusio Lenkijai.
Nemanau, kad reikia laukti žydų atsipršymo, paprasčiausiai jo nebus Niekada, nes draugė Faina, iš tikrųjų ne tokia ji ir faina….pasakė nuogą tiesą, kad žydai lietuvių nekenčia daug labiau nei lietuviai žydų….Ir Brazausko atsiprašymas Izraelyje valstyvės vardu buvo perteklinis ir nieko nedavė, žydai nepradėjo mažiau nekęsti lietuvių…Kelias vienas, dviračio išradinėti nereikia, yra paprastas ir efektyvus lenkų pavyzdys, nesu jų gerbėjas tačiau jie užsikniso jausti kaltę, beto jie skirtingai nuo mūsų jaučia pasididžiavimą savo valstybe…Ir ką gi jie tokio padarė? Ogi nieko…į Baudiamąjį kodedsą įtraukė straipsnį, pagal kurį pareiškimas, kad lenkai prisidėjo prie Holokausto “traukia” iki 5 metų kalėjimo…..be alternatyvų , jokių blab bla bla, arba suėmima arba bauda, arba darbai ir panašūs kliedesiai…tiesiog galimybė pasimėgauti kalėjimo ramybe….Ir dabar Lenkijoje ramu…Norinčių pasėdėti kažkaip nebeatsiranda…Iš mūsų tyčiosis ir kels vis naujus reikalavimus ir aiškins kokia mūsų istorija tol kol negaus atkirčio…Kaip matome atsiprašymas ne tik, kad nepadėjo, bet priešingai suteikė įsitikinimą , kad galima viskas…reiški reikia keisti požiūrį ir veiksmus…Ir noriu nuoširdžiai padėkoti straipsnio autoriui už paprastai ir aiškiai išdėstytas mintis, nagrinėjant tema, kuri pas mus tabu…Gal jau laikas nustoti nuplat barstyti galvas pelenais ir galų gale pakelti galvas ir pažvelgti žydams tiesisi į akis ir pasakyti gan yra gana….
Labai teisingai. Bet, kaip matome, ant to linkstančio karklo ne tik žydai, bet ir lenkai koją kilnoja…
Taip, “pasakyti gana” – tiesiai į akis yra būtina ir lenkams. Konkrečiai reikalinga netęsti 1994 m. dvišalės sutarties su Lenkija dar 2009 m. pasibaigusio termino (tokią teisę besąlygiškai Lietuva turi) ir tas lenkiškas “kojos kilnojimas” taptų kišimuisi į Lietuvos vidaus reikalus, t.y. tarptautinės teisės pažeidimu, kurį daryti nebūtų galima. Taip “kojos kilnojimas” ant to „karklo“ liautųsi.
>Kažin
Pritarius 1:1.
Professor EXPOSES Secret Origins Of The Israel Project | Prof. Yakov Rabkin:
youtube.com/watch?v=AKzAzbjKNF0
Vaizduotės pratimas: įsivaizduokit – antro pasaulinio nebuvo. Lietuvos ( ir ne tik) demografija: aštuoni iš dešimties , miestuose ir mėsteliuose žydai. Lietuviai aria ir iš paskutiniųjų stengiasi nors vieną sūnų išleisti į kunigus. Kitos vietos jiems nėra. Klausimas: kaip dabar atrodytų Lietuva ?
Vokiečiai pirmieji tai suprato…
Rimvydui ir pan.
Reikėtų žinoti, kad 1891 metaus specialiu caro įsakymu žydai, gyvenantieji Sankt Peterburge ir Maskvoje, privalėjo išsikeldinti į specialiai tam skirtą vietovę Rusijoje. Dauguma jų tuomet ir vėl atsidūrė Lietuvoje.
Tai jie buvo iškeldinti, o ne bėgo nuo pogromų Maskvoje ir Sankt Peterburge. Tai ne vienas ir tas pats. O buvo iškeldinti, nes pažeidė sėslumo įstatymą. Koks jis bebuvo, bet pažeidimas yra pažeidimas. Turint omeny, kokios visur kildavo problemos dėl jų atsiradimo, tai buvo išmintingas įstatymas, siekiant, kad jų neatsirastų ir jie neįleistų šaknų minėtuose didmiesčiuose.
Kokioje šalyje atsirado šūkis; ”bei židov spasai rasiju”?
Gerai, kad žinai tokį šūkį rusų kalba. Bet tokių, tik kitomis kalbomis, irgi būta. Ir ne tik šūkių, bet ir veiksmų – persekiojimų, pogromų, žudymo, genocido.
Ar viską, kas bloga buvo padaryta žydams, nori sukarti tiems, kas jiems bloga padarė mažiausiai?
Jei pažiūrėti, kokia politika buvo žydų atžvilgiu vedama pradedant Maskvos DK, baigiant Rusijos imperija, tai ji nuo griežto neįsileidimo, iki įvairių bandymų, po ATR padalinimo, integruoti žydus į visuomenę, kad jie nebūtų uždaros bendruomenės, valstybė valstybėje, nes buvo aiškiai suvokiama, kad tai blogai. Kaip bežiūrėti, bet tai rodo, kad problemos mastas buvo gerai suvokiamas, nepasiduodant pinigų spindesiui. Ko nepasakysi apie kitas šalis, kurioms žydų pinigai užtemdydavo protą, o po kiek laiko tai virsdavo pogromais. Tai labai panašu į tą trumparegiškumą su dabartiniais imigrantais.
Atvėrei akis. Rusiškas imperializmas, nacizmas, fašizmas yra pūkuotukas. Dar reikėjo pridėti. Rašos nieks niekada nėra nugalėjęs.
Bet jie yra pralaimėję moraliai. Jau daug kartų. Tik deja, kad greitai pamirštamas tas jų imperializmo siekia ir agresija.
Tikrai ne, rusiškas imperializmas nėra baltas ir pūkuotas, bet nėra ir visiškas blogis, kaip bandoma dabar pateikti. Kaip nėra balti ir pūkuoti vakarai, kaip bandoma pateikti. Nors kas dėl nacizmo ir fašizmo, tai taikytina vakarams.
Gal ir patogu bei paprasta gyventi vienpusiškame juodai baltame pasaulio suvokime, bet tai mažai ką turi bendro su tikrove.
Tai, kad jie žudė ir žudo nekaltus žmones jų namuose,- didesnio blogio būti negali.
Sutinku – kai Irake, Sirijoje, Libijoje, Jugoslavijoje, dabar Gazoje žūdavo ir žūsta daugybė nekaltų civilių gyventojų – didesnio blogio būti negali…
Žydų ir Rasijos santykiai yra be galo sudėtingi. Bolševikų Rasija vakaruose buvo vadinama žydų Rasija. Vos ne pusė Izraelio gyventojų tarybiniai žydai. Rasija išgelbėjo žydus nugalėdama Vokietiją. JAV vos ne visi įtakingi žydai iš Rytų Europos. Ir tai yra paaiškinimas, kodėl tarp JAV ir Rasijos karinis konfliktas neįmanomas…ir Rasija niekada nekenks Izraeliui. Čia ir yra Putino ir Trampo draugystės kodas.
Nesu tikras, ar būtent žydai yra tas kažkoks kodas. Jie irgi nėra vieningas kumštis. Juk JAV ir Londono žydai nė piršto nepajudino, kai naciai naikino Europos žydus. Man regis, jie netgi matė tame naudą, kad naikinamas konkurentas. Gal dėl to ir tapo galima globali dolerinė finansų sistema?
Ne. Anglija gelbėjo žydus, ten atvykusius.
Kam čia mums jais rūpintis. Tegul žydai patys rūpinasi kas juos gelbėjo ar negelbėjo. Mums turėtų rūpėti kaip lenkizmas šimtmečiais lietuvybę, jos valstybingumą graužė ir tą graužtuką seimiškai perdavė Rusijai pabaigti graužti… Jaunimas apie tai visai nieko nežino, apie vykusį istorinį procesą neišmano. LRT šlėktiškai dziazuoja, tą šlėktišką gyvenimą juokeliais pavartalioja už partijų suteiktus valstybės pinigus ir ko ne tas šlėktinis gyvenimas vyksta. Va čia dalykai, reikalingi atskleisti, kodėl taip yra, ir imtis išgyvendinti tai.
O ar ne Britai bombardavo Vokiečių laivus, vežančius žydų kolonistus į Britų valdomą Palestiną ?
Kodėl žmonės nemėgsta parazitų? Ir kodėl neišnyksta antisemitizmas? Keista
Candace Owens WARNED You About Jared Kushner:
youtube.com/watch?v=2PWqHSz8Bwk
Former UN Chief DEMOLISHES October 7 Lies:
youtube.com/watch?v=9pVbqwnmSuM
“I Didn’t Think Anybody Could Be That Evil”:
youtube.com/watch?v=DkOSWShgI_c
“You Just Interviewed a TERRORIST!” Israel’s Occupation of West Bank | With Daniella Weiss:
youtube.com/watch?v=8CwuyoiVNAQ
Israel’s Gaza Plan Exposed — The World Sees Through The Lies | Max Blumenthal:
youtube.com/watch?v=CAMqa_FzIZc
Gideon Levy: an Israeli journalist standing up for Gaza | VPRO Frontlinie:
youtube.com/watch?v=hha6eL5-pbU
Izraelis savų niekam neatidavė ir neatiduos. Nesvarbu kuo bus kaltinamas. Įsibrėžkit, visi, sau ant nosies.
Israeli Soldier’s Explosive Tell-All: “Palestinians are Right to Resist”:
youtube.com/watch?v=FkxJd88xkBU
8 American lies about Israel, debunked.
youtube.com/watch?v=cwi47vZH0To
The Real Israeli Plan — What Happens Next Is Terrifying.. | Prof. John Mearsheimer:
youtube.com/watch?v=_PlBFRIq_Ao
• Neikite šiuo keliu!
(Autorius – Č. Okinčicas)
– delfi.lt/news/ringas/lit/neikite-siuo-keliu-120163472
„Daugelį metų Lietuvoje buvo gera tradicija į Konstitucinį Teismą skirti iškilius teisininkus, nepriklausančius jokiai politinei partijai.
Praėjusią kadenciją konservatoriai sulaužė šią nerašytą taisyklę, teisėju paskirdami savo parlamentarą Stasį Šedbarą. Šią kadenciją socialdemokratai tęsia šią naują, mano manymu, neigiamą praktiką.” Ir t.t.
Jeigu žmogus vertybiškai sąžiningas,- nekenkia niekas.
Taip, teoriškai – sąžiningam žmogui “nekenkia niekas”. Bet tos vertybės valdant valstybę tampa partiškomis. Tai, ar jos žmogui tapus nepartiniu gali tapti bendražmogiškomis sunku pasakyti. Matyt, neatsitiktinai valstybės valdyme yra nustatomas tam tikras “atšalimo laikotarpis”. Tačiau, kad galėtum tapti teisėju, yra būtinas gyvenimo nepriekaištingumas apskritai. Todėl pritarčiau Č. Okinčisui, kad KT šedbariniu keliu neturėtų būti formuojamas.
Perskaitykite tą straipsnį atidžiau: “Pažįstu Julių Sabatauską. Aš asmeniškai tikiu Juliaus Sabatausko objektyvumu. Jis yra teisininkas, turintis ilgametę darbo Seime patirtį ir labai progresyvias pažiūras daugeliu klausimų, įskaitant tautinių mažumų teises. Neabejoju, kad Konstituciniam Teismui toks teisėjas galėtų būti naudingas……”delfi.lt/news/ringas/lit/neikite-siuo-keliu-120163472
Kandidatūrai nepritaria tik dėl partiškumo. Jei neklystu, Sabatauskas buvo tarp kelių socialdemokratų, kurie dar 2018 m. parengė Tautinių mažumų įstatymo pakeitimo projektą, kurio nuostatos beveik sutampa su Tomaševskio partijos 2024 teiktu projektu ( Seimo atmestu tik Vytauto Sinicos argumentų dėka) – faktinės dvikalbystės įteisinimas Lietuvoje (vietovių ir gatvių užrašai ir nevalstybine kalba, ir nevalstybinių kalbų vartojimas valstybinėse įstaigose ir pan.)- Galima tik įsivaizduoti,kaip šių Tautinių mažumų įstatymo pakeitimų atitikimą Lietuvos Konstitucijai vertintų Sabatauskas, jei taptų Konstitucinio teismo teisėju.
Visų pirma Sabatauskas tiek metų būdamas politikoje, Seime kaip teisininkas privalėjo pasakyti, kad tautinių mažumų teisės subjektų pagal Konstituciją Lietuvoje nėra. Taigi ir “tautinių mažumų” pavadinimu įstatymo projektų negali būti. Nesigirdėjo, kad jis tai sakytų viešai. Tai rodytų, kad jis gali būti teisininkas daugiau ant popieriaus, bet ne pagal kvalifikaciją. Juk per “tautinės mažumos” pavadinimo neteisinį – beletristinį viešą naudojimą ir yra graužiama, ardoma Lietuva, sutimiama iš savo vietos jos kalba kaip valstybinė.
Taigi būdamas Seimo nariu, Sabatauskas turėjo pakankamai laiko ir galių veikti taip, kad “tautinių mažumų” pavadinimo įstatymų projektai Seimui nebūtų teikiami apskritai.
“J. Sabatauskas: susidaro įspūdis, kad Vyriausybė nori supriešinti tautines mažumas .Komentaras.2024-05-08
…Pasak socialdemokrato, Tautinių mažumų apsaugos konvencijoje „numatytos paprastos teisės“: pvz., didesnės tautinių mažumų koncentracijos vietovėse žmonės turėtų turėti teisę kreiptis savo kalba į administracines valdžios įstaigas, o gatvių ir vietovių pavadinimai galėtų būti rašomi dviem kalbomis.lsdp.lt/straipsniai/partijos-naujienos/j-sabatauskas-susidaro-ispudis-kad-vyriausybe-nori-supriesinti-tautines-mazumas/
Man susidaro įspūdis, kad siūlomam kandidatui į Lietuvos Konstitucinio teismo teisėjus Sabatauskui Tautinių mažumų apsaugos konvencijos nuostatos galimai svarbesnės, negu Lietuvos Konstitucijos nuostatos.
Iš pacituotų Sabatausko žodžių matosi, kad jis “tautines mažumas” kaip šios teisės subjektus laiko Lietuvoje esančiomis, kai iš Konstitucijos akivaizdu, kad jų Lietuvos valstybės teritorijose nėra.
Net neperskaitote, ką jis siūlo.
>Kažin
O štai mūsų Premjerė po susitikimo su Tusku pasakė tvarkingai: “Mes aptarėme lenkų tautinių bendrijų Lietuvoje klausimus”. Ji – tikra mūsų tautos duktė. Pagarba.
Šaunuolė, jeigu taip. Bet turi įvesti tvarką ir viduje – ministerijose, kad iš ministrų ar ministerijų darbuotojų viešai nesigirdėtų “tautinių mažumų” pavadinimo vartojimo bei jų teikiamuose dokumentuose jo neliktų. Žodžiu, turi išleisti atitinkamą vidaus tvarkos įsakymą, jame pabrėžiant, kad tautinės bendrijos Lietuvoje veikia pagal Asociacijų įstatymą. Taip atsirastų valstybėje tvarka su sąvokų vartojimu.
Taip. To labai reikia.