1915 m. spalio 9 d. darbą pradėjo pirmoji lietuvių lietuviška gimnazija Vilniuje – Vytauto Didžiojo gimnazija. Ji tapo tautinio švietimo ir būsimos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos pagrindu.
Šiemet sukanka ir 20 metų, kai šiai mokyklai sugrąžintas istorinis vardas, bei 455 metai nuo jos ištakų – 1570 m. Vilniuje įkurtos jėzuitų kolegijos, kuri laikoma gimnazijos pirmtaku.
1915 m. rugsėjo 24–29 d. „Nukentėjusių dėl karo šelpti draugijos“ centro komitetas, kuriame dirbo žymiausi tautinio atgimimo veikėjai, įsteigė pirmąją gimnaziją vokiečių okupuotoje Lietuvos teritorijoje.
Steigėjais paskirti dr. Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška (tapęs pirmuoju vedėju-direktoriumi) ir Povilas Gaidelionis. Pamokos pradėtos spalio 9 d. privačiuose namuose, trūkstant lietuviškų vadovėlių ir mokytojų.
Tarp pedagogų buvo – studentai, kurie vėliau tapo profesoriais, rašytojais ir politikais, žinomais visuomenės veikėjais. Gimnazija I ir II pasaulinių karo metais tapo vilties, šviesos ir tikėjimo švyturiu, lietuvių kultūros tvirtove Vilniuje.
Didelį indėlį į gimnazijos kūrimą įnešė dr. J. Basanavičius (dirbęs gimnazijos gydytoju be atlygio) ir teisininkas, pedagogas M. Biržiška, pedagogas lituanistas, visuomeininkas, aktorius Povilas Gaiddelionis.
M. Biržiška gimnazijai patalpas 1921 metais gavo dabartiniuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rūmuose Gedimino pr. 36, kuriuos pagal paveldosaugos reikalavimus restauravo, tačiau 1921 m. okupacinė Vilniaus valdžia mokyklą iš ten išvijo.
Pagalbą Mykolui Biržiškai suteikė žydų bendruomenė – ji laikinai apgyvendino gimnaziją buvusioje Mergaičių realinėje gimnazijoje Arklių g. (dabar viešbutis Astoria).
Tada pedagogų taryba sprendė suteikti gimnazijai Vytauto Didžiojo arba Adomo Mickevičiaus vardą, dauguma nutarė bus Vytauto Didžiojo vardas. Šis sprendimas M. Biržiškai kainavo tremtį į Kauną.
1940 m. komisarinė valdžia atėmė istorinį vardą. Tik 2005 m. dėka direktorės Danutės Bronės Puchovičienės pastangų gimnazija jį atgavo.
Jos iniciatyva, remiant valstybei, Augustijonų g. buvusio vienuolyno teritorijoje pastatytas naujas, šiuolaikiškas gimnazijos pastatas, suprojektuotas buvusio mokinio garsaus architekto Jaunučio Makariūno. Kieme išsaugoti senieji Žabų rūmų pamatai, pastatytas paminklas steigėjams, o vienas Vilniaus angelų saugo šią vietą.
Gimnazijoje yra dirbę ar mokęsi daugybė iškilių asmenybių: prezidentai Aleksandras Stulginskis ir Antanas Smetona, kompozitorius Juozas Naujalis, dailininkai Antanas Žmuidzinavičius ir Adomas Varnas, Vilniaus Arkivyskupas politinis kalinys tremtinys – Dievo Tarnas gimnazijos kapelionas Mečislovas Reinys, kunigas Krištapas Čibiras, buvusi mokinė pedagogė Meilė Matjošaitytė Lukšienė – dirbo Kunigaikštienės Birutės mergaičių gimnazijoje, kuriai vadovavo Vanda Sruogienė ir daugelis kitų.
Per 110 metų iš šios gimnazijos išaugo keturios Vilniaus mokyklos:
Vytauto Didžiojo gimnazija, buvusi Kunigaikštienės Birutės mergaičių – buv. Salomėjos Nėries gimnazija (dabartinė – Vilniaus Vyčio gimnazija), Antano Vienuolio progimnazija ir Vilniaus Vytės Nemunėlio pradinė mokykla.
„Džiugu, kad gimnazija gyvuoja, atgavo savo istorinį vardą ir tebėra lietuvybės bei šviesos židinys mūsų sostinėje“, – sako mokytojas Rimvydas Ginkus, atradęs gimnazijos steigimo protokolus.
Vienas iš originalių 1915 m. steigimo dokumentų saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. M. Biržiška 1944 metais pasitraukdamas į vakarus Mykolas Biržiška publikavo straipsnį „Naujoji Lietuva“, kuriame aiškiai atsako kuri gimnazija Lietuvoje yra pirmoji. Vienas šių laikraščio egzempliorių saugoma Vrublevskių bibliotekoje – LMAVB_RS F165-638 10v, 9r .
Gražu, kad grąžino vardą, bet, man atrodo, galėjo grąžinti ir pastatą.
Ir Augustijonų, mano nuomone, yra lenkizmas (nuo Augustianski). Lietuviškai,manau, būtų Augustinų.