Europos kultūros dienų renginyje Daugyvenės muziejus pakvietė pažinti dvarus

Rugsėjo 18–26 dienomis, Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis (Radviliškio r.) rengė Europos paveldo dienų renginį – išvažiuojamąjį seminarą „Medis ir mūras dvarų architektūroje: tarp naujovių ir papročių tęstinumo“.

Šių metų Europos paveldo dienų tema „Architektūrinis paveldas: langas į praeitį, durys į ateitį“ ragino pažinti architektūrines paveldo vertybes per praeities ir ateities prizmę.

Kelionėje apie dvarų istorinę ir architektūrinę raidą kalbėjo medinės ir mūrinės dvarų architektūros žinovės dr. Dalė Puodžiukienė ir Indrė Kačinskaitė.

Visos dienos maršrutas apėmė tris rajonus

Radviliškio, Panevėžio ir Kėdainių, seminaro metu aplankyti mediniai užmiršti Liberiškio, Vadaktėlių, Linkavičių dvareliai, savininkų prižiūrimi ir tvarkomi Paberžės dvaro rūmai, Šlapaberžės, Kalnaberžės, Terespolio, Vincgalio dvarai, statinių kompleksas Dotnuvoje (Akademijoje) bei išpuoselėtos Burbiškio ir Baisogalos dvarų sodybos.

Ekskursija prasidėjo Burbiškio dvare, priklausančiame Daugyvenės kultūros istorijos muziejui-draustiniui. Dvarą pristatė muziejaus direktorė dr. Laura Prascevičiūtė.

Šis dvaras yra išskirtinės kultūros vertybės statusą turinti paveldo vertybė.

Lankytojams čia atviras visas kompleksas

Centriniai dvaro rūmai, ledainė, vaikų namelis, guvernantės namas, arklidės, svirnas, balandinė, oranžerija, altana ir kiti pastatai.

Restauruotuose pastatuose įrengtos muziejaus parodos, veikia parodos, muziejaus erdvėse visus metus vyksta įvairios veiklos, tęsiančios ir populiarinančios dvarų kultūrą.

Lankydami dvarus, išvažiuojamojo seminaro dalyviai sužinojo, kad medžio ir mūro santykis yra vienas ryškiausių ženklų, liudijančių apie Lietuvos dvarų transformaciją. Nuo tradicinio, glaudaus ryšio su vietos medžiagomis iki naujoviškesnio, vakarietišką dvasią atspindinčio architektūrinio požiūrio.

Medis ilgą laiką buvo neatskiriama Lietuvos dvarų architektūros dalis. XVIII a. pab.–XIX a. pr. Lietuvos dvarų architektūroje ima ryškėti mūriniai statiniai, žymintys ne tik technologinį progresą, bet ir didėjantį dvarininkijos norą sekti vakarietiškomis architektūrinėmis tendencijomis.

Mūras tapo pagrindine medžiaga pristatomiesiems pastatams, tačiau mediena ir toliau buvo naudojama gyvenamuosiuose namuose ir ūkiniuose pastatuose, interjeruose ar smulkiojoje architektūroje. Ši dvilypė medžiagiškumo padėtis rodo ne tik architektūrinį perėjimą, bet ir platesnį kultūrinį kontekstą, kuris ir buvo aptartas išvažiuojamojo seminaro metu.

Projektą iš dalies finansuoja Kultūros paveldo departamentas.

Parengta pagal Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio pranešimą