A. Vaicekauskienė. Punsko tautodailės muziejuje – veikia paroda „Puodų turgus“

Punsko tautodailės muziejuje „Senoji klebonija“ veikia tradicinės puodininkystės paroda „Puodų turgus“, kurią įgyvendina Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrija.

Valentino Jezersko žodžiais tariant, „šia paroda siekiama suaktyvinti visuomenės domėjimąsi tradicine liaudies daile, skatinti etninės kultūros skatinimą ir sklaidą (…), siekiama ne tik garsinti puodininkystės amatą, bet ir gilinti visuomenės pažinimą“.

Tai išskirtinė paroda, nes eksponatai surinkti iš įvairių Lietuvos vietovių, skirtingų autorių, su skirtingomis technologijų ir dekoravimo savybėmis.

Visi parodos autoriai turi meno kūrėjo statusą ir priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai. Visi aktyviai dalyvauja parodose, veda pamokas. Besilankantiems muziejuje labai smagu pristatyti Lietuvos keramikos išskirtinumą. Tokios nerasime Lenkijoje. Visus ypač sužavi keramika su duonos raugu.

Duonos raugo keramika – tai sena ir išskirtinė technika. Spėjama, kad senovės lietuviai tuose pačiuose pečiuose, kuriuose kepdavo duoną, degdavo ir keramiką.

Taigi molis būdavo natūraliai marginamas tešlos likučiais. Tai ikiglazūrinė keramikos rūšis, kurios istorija siekia daugiau nei tūkstantį metų.

Šis būdas, kur molis apdorojamas naudojant natūralų duonos raugą, suteikia gaminiams ne tik unikalią išvaizdą, bet ir praktinių savybių. Molio dirbiniai, siekiant užtikrinti jų atsparumą vandeniui, yra merkiami į natūralų duonos raugą. Šis procesas apima keletą technologijos žingsnių:

Molinio gaminio formavimą: iš molio suformuojamas norimas gaminys. Tai gali būti puodeliai, vazos, dubenys ar kiti dekoratyviniai bruožai.

Džiovinimą: suformuotas gaminys kruopščiai išdžiovinamas, kad būtų pašalintas drėgmės perteklius. Tai svarbu, norint išvengti trūkinėjimo degimo metu.

Pirmąjį degimą: išdžiovintas gaminys degamas aukštoje temperatūroje, dažniausiai apie 900–1000 laipsnių.

Merkimą į duonos raugą: po pirmojo degimo karštas gaminys greitai panardinamas į duonos raugą. Aukšta temperatūra ir raugo sudėtis sukelia cheminę reakciją, dėl kurios ant paviršiaus susidaro unikalūs raštai.

Antrąjį (galutinį) degimą: galiausiai gaminys degamas antrą kartą, kad raštas būtų užfiksuotas ir gaminys įgautų galutines savybes.

Duonos raugo kokybė ir sudėtis turi didelę įtaką galutiniam keramikos gaminiui. Raugo fermentacijos procesas sukuria įvairių organinių rūgščių ir kitų junginių, kurie reaguoja su molio paviršiumi degimo metu.

Raugo sudėtis, fermentacijos trukmė ir temperatūra gali būti keičiami, norint pasiekti skirtingus efektus. Pavyzdžiui, ilgesnė fermentacija gali suteikti intensyvesnius raštus, o skirtingos miltų rūšys – skirtingus atspalvius. Bandymai su raugu yra svarbi duonos raugo keramikos dalis, leidžianti menininkams atrasti naujas galimybes.

Duonos raugo keramika – tai nei tik amatas. Tai gyvas paprotys, kuri jungia praeitį su dabartimi. Tai išskirtinis būdas kurti gražius ir praktiškus gaminius, kurie džiugina akį ir širdį.

Ši technika leidžia prisiliesti prie senovės išminties ir atrasti savo kūrybinį potencialą. Raugo keramika, kaip teigia šaltiniai, buvo žinoma iki pat XX amžiaus pradžios. Vėliau ji buvo primiršta, tačiau nuo 8-ojo dešimtmečio ši tradicija vėl atgimė. Tokia technologija Lenkijoje nėra žinoma.

Parodoje šiai technikai atstovauja

– Julius Katauskas. Gimė jis 1963 m. Šilutėje. Tapytojas, keramikas. Kaune įgijo dailininko apipavidalintojo specialybę, turi meno kūrėjo statusą. Nuo 1981 m. dalyvauja tapybos ir keramikos darbų parodose Lietuvoje. Gyvena ir kuria Šilutėje.

– Romas Galiauskas. Lietuvos tautodailininkų narys. Puodininkystės amato nuo 2012 m. mokėsi pas Romą Aleliūną, Eugenijų Čibinską, Beną Bibenbou (Belgija).

Įsirengė dirbtuvėles Paberžio kaime. Nuo 2015 m. dirba edukatoriumi tradicinių amatų centre Upytės kaime, veda puodininkystės amato mokymus, vykdo neformalaus švietimo programą, rengia raugo keramikos mokymus ir degimą malkinėje krosnyje.

Kitas išskirtinis keramikos būdas – tai molinių indų sutvirtinimas beržo tošimi. Ši technika Lietuvoje atsirado XIX a. viduryje. Beržo tošis buvo naudojami buityje, ir neretai šeimininkės tik pagamintus plonasienius ąsočius ar butelius „apvilkdavo“ beržo tošimi, kad jie būtų tvirtesni, ne taip greitai dužtų.

Kitus apipindavo tošimi tik jiems įskilus. Beržo tošimi sutvirtintos įskilusios puodynės, puodai, ąsočiai toliau tarnavo šeimininkams. Juose būdavo laikomi ne tik birūs maisto gaminiai – kruopos, sėmenys, miltai, kanapių sėklos, bet ir namų ūkyje naudota alyva ar derva.

Manoma, kad beržo tošies savybės bei nesudėtingas žaliavos paruošimas buvo žinomas jau paleolito laikotarpiu. Lietuvoje rasti seniausi tošiniai dirbiniai yra iš neolito laikotarpio. Archeologinių tyrinėjimų metu aptikta tošinių dėžučių, krepšių ir indų. Didelis ir turtingas tošies dirbinių ir fragmentų rinkinys rasta Pajautos slėnio amatininkų miesto kauladirbio sodyboje.

Iš etnografinės medžiagos tyrimų žinoma, kad iš tošies buvo daromi namų apyvokos reikmenys, kurie naudoti maisto gaminims laikyti ar perdirbti, be to, lazdos ar darbo įrankių kotai, kerdžiaus trimitai; tošis plačiai naudota moliniams indams ir rykams apipinti, kaip statybinė medžiaga, iš jos tekintas degutas.

Šiai sričiai parodoje atstovauja Inga Samoškienė. Gimė ji 1962 m. Panevėžyje. Keliolika metų dirbo „Jiesios“ gamykloje, vėliau Lietuvos liaudies buities muziejuje lankytojams rodė puodininkystės amatą.

Nuolat dalyvauja parodose, varžytuvėse. Jos kūrinių yra įsigijęs Lietuvos Nacionalinis muziejus ir Čenstakavos muziejus. Jai suteiktas tautinio paveldo sertifikatas, meno kūrėjo statusas.

2016 m. „AgroBalt“ parodos nugalėtoja. Dalyvavo pleneruose, kiekvienais metais dalyvauja Žaslių tradicinių amatų centro pamokose ir parodose, veda mokymus Kauno taikomosios dailės mokykloje.

Parodoje taip pat dalyvauja Jūratė ir Česlovas Gudžiai. Jie dažni Žolinių mugės dalyviai Punske. Jų keramika irgi labai dekoratyvi, bet raštai labiau primena senovinį dekoravimo būdą.

Abu yra įgiję keramikos specialybę. Gyvena Kaune. Dalyvauja kasmetinėse Kauno krašto, respublikinėse ir kitose parodose. Jų kūriniai buvo rodyti Austrijoje, Australijoje ir Tarptautinėje Europos liaudies meno parodoje.

2012–2013 m. dalyvavo tarptautiniuose puodininkystės pleneruose Lenkijoje. Jūratė yra Kauno J. Grušo meno gimnazijos dailės ir technologijų mokytoja.

Ypač dekoratyvi keramika yra Romualdos Galistienės. Ji gimė 1958 m. Tauragėje, baigė Klaipėdos dailės mokyklą. Priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai. Dalyvavo daugelyje seminarų ir konferencijų.

Jos kūriniai rodomi pleneruose, varžytuvėse, parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Suomijoje. Jos keramikos gaminiai su smulkučiais gyvybės medžio simboliais, augalų šakelėmis, žiedeliais ir paukšteliais.

Kiti autoriai, dalyvaujantys parodoje

– Artūras Survila. Gimė 1965 m. Kaune. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, 2014 m. gavo tautinio paveldo sertifikatą, priklauso Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijai, 2019 m. apdovanotas Žemės ūkio ministerijos padėkos raštu už tradicinio amato puoselėjimą ir tautinio paveldo gaminių garsinimą.

Yra dirbęs žiedėju, dalyvavęs pleneruose. Jo kūriniai rodyti įvairiose parodose.

– Saulius Bobinas. Gimė 1964 m. Kaune. Besimokydamas amatų mokykloje dalyvavo žinomo puodininkystės Lietuvoje tyrinėtojo J. Kudirkos rengtame plenere Vilniuje.

Nuo 2005 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Dalyvauja įvairiose parodose ir konkursuose, jo kūriniai rodyti Tarptautinėje Europos liaudies parodoje, 2008 m. Punske buvo apdovanotas už tradiciškiausią tautodailės dirbinį.

– Saulius Plentauskas. Gimė 1965 m. 1985 m. baigė Taikomosios dailės mokyklą, įkūrė savo individualią įmonę, kurioje iki šiol gimsta išskirtiniai keramikos dirbiniai. Saulius yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, aktyviai dalyvauja parodose, pleneruose Lietuvoje ir Lenkijoje. Jo dekoravimo būdas iškilus.

Ant viršaus išlipdyti įvairūs raštai, o ant dangtelio viršaus dažnai užtupdytas paukštelis. Šis elementas visiems sukeldavo šypseną ir norą įsigyti.

– Simonas Bulotas. Būdamas trisdešimties pradėjo mokslą Kauno taikomosios dailės mokykloje ir 2019 m. įgijo profesinį išsilavinimą. Atlieka bandymus, tyrinėja molį, formą, spalvas, kuria stalo indus, domisi tiek senosiomis, tiek šių laikų tendencijomis bei technologijomis. Pagrindinis jo konstravimo būdas – lipdymas.

– Skaidrė Račkaitytė. Gimė 1964 m. Parodose dalyvauja nuo 1984 m., yra surengusi dvi personalines parodas. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. 2010 m. jai suteiktas tautinio paveldo sertifikatas, 2018 m. išduotas tradicinių amatų meistro pažymėjimas.

Yra A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejų dailininkė restauratorė, Arklio muziejaus amatų centro keramikė. Jos darbai – ne tik indai, bet ir švilpynės, kurios tikrai švilpia.

– Alina Milašienė. Gimė 1976 m. Telšiuose. Įgijo kūno kultūros edukologijos ir švietimo vadybos magistro diplomus. Jos pirmasis keramikos mokytojas buvo Lietuvos Puodžių karalius Algimantas Tamašauskas.

Nuo 2015 m. dirba Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centre etninės kultūros žinove. Dalyvauja parodose, projektuose, rodo keramikos amatą, lipdymą, žiedimą, duonos raugo ir redukcinį degimą. Alinos keramika išskirtinė tuo, kad išorinė glazūra uždėta tik ant dalies indo ir sukelia netikėtą įspūdį.

– Algimantas Tamašauskas. Septintasis Lietuvos Puodžių karalius, patyręs tradicinio puodininkystės amato meistras, kuriantis sertifikuotus tautinio paveldo gaminius. Dirbo Kauno keramikos įmonėje „Jiesia“, Kuršėnų eksperimentinės keramikos ceche, mokėsi žiedėjo profesijos.

Rengia parodas, dalyvauja parodose, mugėse, šventėse, veda edukacines pamokas. Jo keramika pati tradiciškiausia. Ornamentas primena saulutes, šakeles. Dekoras artimas margučių raštams.

– Asta Pigulevičienė. Gimė 1972 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Dalyvauja parodose ir pleneruose „Puodų turgus“. Dirba individualų kūrybinį darbą.

– Rolandas Grunskis. Gimė 1971 m. Baigė Gruzdžių žemės ūkio mokyklą, dirba individualų kūrybinį darbą. Nuo 2008 m. yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, o nuo 2007 m. dalyvauja krašto ir respublikinėse parodose.

Parodoje dalyvauja ir puodžių karalius Vytautas Valiušis. Gimė 1950 m. Jis yra jau trečios kartos puodžius, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, meno kūrėjas. Vytautas keliasdešimt metų dirbo žiedėju, nuo 1980 m. dalyvauja įvairiausiose keramikos parodose ir simpoziumuose.

Yra padovanojęs Utenos krašto muziejui asmeninę kelių tūkstančių eksponatų puodininkystės rinkinį, o Leliūnų miestelyje įkūrė keramikos muziejų. 2005 m. Vytautui Valiušiui suteiktas Lietuvos Puodžių karaliaus vardas.

Visus labai nuoširdžiai kviečiu lankyti šią parodą. Sužinosite apie puodininkystę, turbūt seniausią lietuvių tradicinį amatą, apie puodininkystės formų įvairovę, raštų skirtingumą ir gamybos technologijų ypatybes.