Žymantas Morkvėnas: motinai gamtai mes, žmonija, esame tik kaip blogas sapnas

„Baltijos aplinkos forumo“ vadovas Žymantas Morkvėnas yra geriau žinomas kaip gamtininkas, įgyvendinęs daugybę reikšmingų aplinkosaugos projektų, tačiau laisvalaikiu jis yra ir ūkininkas.

Jo 20-ties hektarų „856 orchidėjų ūkyje“, Musteikos slėnio užliejamose pievose, laisvai ganosi archajiškos škotų hailendų veislės galvijai, kuriuos jis augina ne dėl mėsos, o dėl bioįvairovės.

Pasak Ž. Morkvėno, gyvulių ganymas yra vienas iš greičiausių ir veiksmingiausių būdų siekiant atkurti natūralią pievų ekosistemą ir rūšinę įvairovę.

„Sengirės kinas“

Belaukiant rugsėjo 10 d. „Sengirės kine“ visoje Lietuvoje rodomo dokumentinio filmo „Sugrįžimas“, apie sėkmingą gamtosaugos projektą Didžiojoje Britanijoje, Ž. Morkvėnas pasakoja apie natūralios gamtos atkūrimo (ang. rewilding) konceptą, strategijas, ir tai, kodėl tokie projektai yra reikšmingi klimato kaitos akivaizdoje.

– Kuo ypatingas „856 orchidėjų ūkis“?

– Pavadinimas iliustruoja šios veiklos misiją – pradėjau ūkininkauti dėl biologinės įvairovės. Tik atsikėlę, čia suskaičiavome 856 orchidėjas, tačiau dabar dar labiau didžiuojuosi paukščių įvairove.

Kaip ir kiekvienas save gerbiantis ornitologas, turintis savo „sodo sąrašą“, aš taip pat skaičiuoju čia besilankančius paukščius. Jų rūšių – daugiau nei septyniasdešimt.

Čia didelė koncentracija tilvikinių būrio paukščių. Jie dramatiškai nyksta visoje Europoje, o mano pelkėje randa prieglobstį tiek perėjimo, tiek migracijos metu.

Po galvijų ganymo labai praturtėja rūšinė augalijos įvairovė ir pievos struktūra. Atsiranda aikštelės, balos, salos, kupsteliai kur įvairūs paukščiai ir vabzdžiai randa prieglobstį. Mano galvijai ganosi visai kaip laukiniai.

Mikro buveinės

Savo elgesiu jie formuoja mikro buveines: rodydami savo vyriškumą jaučiai pasidaro smėlio gulyklas, norėdami atsivėsinti formuoja pastovias purvo maudyklas, itin svarbias tilvikiniams paukščiams, visur kur žengia jų kanopos – vyksta atsinaujinimo procesai.

Ūkyje yra ir dalis miškelio, o ten – visai kitas pasaulis, labai išskirtinė ekosistema. Visiškai laukinė, kaip laikais, kai mūsų čia nebuvo ir lakstė dabar jau išnykę taurai.

– Kokią vietą ūkininkavimas užima jūsų gyvenime ir kaip tai padeda jūsų kitose veiklose?

– Ši vieta yra mano mokykla. Daug dirbu su žemės ūkiu ir biologinės įvairovės apsauga, tad kai susitinku su ūkininkais, aš jiems jau nebesu tik gamtininkas, nuo asfalto aiškinantis, kaip reikia ūkininkauti. Esu savo pirštais pajautęs, ką reiškia ūkininko duona.

Kita dalis mokyklos yra tai, kad ši pelkė mane moko sugyvenimo su gamta. Čia mokausi empatijos kitoms, nežmogiškoms būtybėms, net jei kartais ir atsiranda dilemų.

Pavyzdžiui, čia gyvena bebrų šeimyna, kuri užtvenkė per ūkio vidurį tekantį upelį. Patvinęs vanduo neleidžia mano galvijams ganytis, skęsta ir orchidėjos. Kai turiu apšienauti elektrinį piemenį, kartais, iki pusės sulindęs į pelkę, keikiuosi visais įmanomais keiksmais.

Bet esu paprašęs medžiotojų jų nemedžioti. Kai sudėtingomis akimirkomis susvyruoju, vis primenu sau, kad šie bebrai čia įsikūrė anksčiau nei aš, ir svečiuose – ne jie pas mane, o aš pas juos.

Stengiuosi rasti balansą ir sugyventi su jais. Norėdamas nuleisti vandenį, kartais praardau bebrų užtvanką, bet jų neišveju. Ir jie atsidėkoja – per sausras mano gyvuliai visada turi ką ėsti – žolės ir vandens čia visada užtenka. Tai tik vienas iš pavyzdžių.

Laukinės gamtos atkūrimo koncepcija

– Kas yra tai, kam lietuvių kalboje dar neturime tinkamo vertimo, bet anglų kalba vadiname „rewilding“? Kokios būna „rewilding“ strategijos?

– Lietuviškai tai verstųsi kaip laukinės gamtos atkūrimo koncepcija. Prieš tai reikėtų pakalbėti apie laukinės gamtos išsaugojimo būdus ir principus. Galima išskirti tris kryptis.

Pirma – saugoti vieną rūšį šalyje arba jos areale, kaip, pavyzdžiui, „Baltijos aplinkos forumas“ saugantis meldines nendrinukes. Fokusuojantis į rūšį, skirtingose vietose yra taikomos įvairios gamtosaugos priemonės. Antra kryptis – teritorijos apsauga. Tai saugomų teritorijų koncepcija, kuri Lietuvoje yra labai paplitusi.

Pusiau juokaudamas sakau, kad tai gamta uždaryta į getus. Nes juk laukinė gamta turėtų būti visoje mūsų šalyje, bet mes esame stipriai ją urbanizavę, todėl gamta yra fragmentuota įvairaus dydžio salose, vadinamose saugomom teritorijom.

Trečioji kryptis – natūralių gamtinių procesų saugojimas. Pasirūpinimas, kad tam tikri gamtiniai procesai, kurie užtikrina ekosistemų kaitą, išliktų gyvybingi, būtų sudarytos sąlygos jiems vykti. Laukinės gamtos atkūrimo koncepcijoje yra labai svarbus šis gamtinių procesų užtikrinimas.

Kalbant konkrečiau – gamtoje būtini tam tikri trikdžiai. Įsivaizduokime, kad gamta yra gyvybės ratas, kuriame ji sukasi ratu – kažkas užauga, subręsta, žūsta, ir vėl užsisuka iš naujo. Trikdžiai yra to rato atsukimas. Tam tikras sukrėtimas ekosistemoje, kuris gražina ją į pradinę būklę.

Pavyzdžiui, miškų gaisrai, kurie sunaikina mūsų mylimą mišką, bet yra labai svarbūs, nes sukuria sąlygas įsikurdinti kitoms rūšims.

Yra tiesiogiai nuo gaisrų priklausančios rūšys, kurios dauginasi tiktai gaisravietėse. Atsiveria aikštelės naujiems medžiams augti, paklotė gauna šviesos ir tada užsisuka visas ekosisteminis ratas. Tokiu pačiu principu veikia vėjovartos.

Pievų ekosistemos

Gyvuliai lygiai taip pat yra panašus trikdis pievų ekosistemoje. Anksčiau stambieji žolėdžiai darydavo didelį poveikį pievoms, migruodami jas sutrypdavo, nuėsdavo.

Būtent tai yra būtina pievai, kad ji atsinaujintų. Lietuvoje taip buvo su stumbrais ir kitais stambiais kanopiniais, bet kai žmogus užėmė jų vietą, juos pakeitė mūsų gyvuliai.

Tauras yra karvių protėvis. Laisvai besiganydami gyvuliai ekosistemose atlieka gyvybės rato atsukimo funkciją. Šių procesų užtikrinimas yra labai svarbus.

– Kaip galima apsaugoti šiuos procesus?

– Laukinės gamtos atkūrimo koncepcijoje yra kelios kryptys. Filmo „Sugrįžimas“ centre esančiame Kneppo ūkyje buvo įgyvendintas apleistos, žemės ūkio ar karjerų suniokotų ekosistemų grąžinimas atgal į laukinę gamtą, aktyviai dalyvaujant žmogui. Tai vyksta kišantis į ekosistemą, įtraukiant galvijus arba žvėris, kad sistema užsikurtų iš naujo.

Kita kryptis laukinės gamtos apsaugojimo koncepcijoje yra apsaugomi plotai, kuriuose niekas negali būti daroma. Ten žmogus nesikiša, gamta paliekama pati tvarkytis.

Kad laukinės gamtos plotas iš tikrųjų galėtų sveikai vystytis, plotai turi būti labai dideli. Tik nuo 10 000 hektarų mes galime tikėtis, kad palikus ramybėje, gamta savaime susitvarkys.

Čepkelių rezervatas

Lietuvoje turim tik vieną tokią teritoriją – Čepkelių rezervatą. Jis yra įtrauktas į Europos Laukinės gamtos tinklą (angl. European Wilderness Network) ir yra pažymėtas kaip svarbi laukinės gamtos sala.

– Ar net ir labiausiai nualinta, negyva žemė gali vėl tapti laukine? Ko reikia, kad rūšys į ją sugrįžtų?

– Tikrai taip, ir žymiai greičiau, nei mums gali atrodyti. Gamta tikrai gali atsikurti. Kaip gamtosaugininkas, galiu leisti sau pasakyti, kad gamtos saugoti iš viso nereikia.

Motinai gamtai mes, žmonija, esame tik kaip blogas sapnas, kuris kažkada gali pasibaigti ir tada gamta tikrai atsikurs. Pavyzdys – Černobylis. Čia stebima, kaip ekosistemos labai sparčiai ir sėkmingai atsikūrinėja.

– Ar tikrai gamtos saugoti nereikia?

– Čia kyla du klausimai. Kodėl mes saugome gamtą ir kada žmogaus įsikišimas yra reikalingas. Atsakant į pirmą, jei žvelgtume labai plačiai, milijonų metų perspektyvoje, galėtume laisvai sakyti, kad gamtos saugojimas yra nereikalingas. Šiuo metu vyksta šeštasis masinis rūšių nykimas.

Yra įrodyta, kad gyvename Antropocene ir jis vyksta dėl žmogaus veiklos. Prieš tai buvo penktasis masinis rūšių išnykimas, kuomet išnyko visi dinozaurai. Bet gamta niekur nedingo – atsirado naujos rūšys, susiformavo biologinė įvairovė, kurioje mes gyvename dabar.

Gamtos išsaugojimas yra reikalingas mums patiems, žmonėms. Nykstantant tam tikroms rūšims, nyksta ir ekosistemos, kurių dalimi esame patys. Įsivaizduokite, kad skrendame lėktuvu: matome, iškrito vienas varžtelis – atrodo viskas tvarkoj, vis dar skrendame.

Iškrito antras, trečias – mes vis dar skrendam, bet kažkuris varžtas bus lemiamas, lėktuvas subyrės ir mes nukrisime. Toks palyginimas iliustruoja biologinės įvairovės nykimo poveikį ir kodėl svarbu ją saugoti. Juk didžioji dalis vaistų atkeliauja iš laukinės gamtos, ji mums visada daug duodavo, tad tausoti ją reikia dėl mūsų pačių.

– Kada žmogui būtina įsikišti, kada gamtosauga tampa reikalinga? Kokia ji turėtų būti?

– Čia ir vėl atsisukame į laukinės gamtos koncepciją – kad gamta atsikurtų savaime, reikalingi labai dideli plotai. Bet dabar esame taip urbanizavę Lietuvą, Europą, ir visą pasaulį, kad tos laukinės gamtos plotelių, pakankamai didelių, jog ekosistema galėtų savarankiškai atsikurti ir gyvuoti – likę pernelyg mažai.

Esame užrakinę ekosistemas į salas, kurias vadiname saugomom teritorijom. Jose vis dar veikia gyvybės ratas, gamta keičiasi, vienos rūšys keičia kitas. Norint, kad išgyventų saugomos rūšys, turėtume pasirūpinti tos kaitos sugrąžinimu, kitų tinkamų sąlygų užtikrinimu.

„Baltijos aplinkos forume“ dirbame su meldine nendrinuke, perinčia vos keturiose pasaulio šalyse, iš kurių viena yra Lietuva. Tai yra rečiausias Europos žvirblinis paukštis, turintis labai realią grėsmę išnykti, ir jei taip nutiks – mes jau niekaip jos nesugrąžinsime.

Bus prarasta svarbi bioįvairovės sudedama dalis, kuris galbūt ateityje bus tas lemiamas varžtas. Dabar dar nežinome, kokį mūsų pačių išgyvenimui svarbų gamtos perlą rizikuojame negrįžtamai prarasti.

Šeštasis masinis rūšių nykimas

– Kodėl laukinės gamtos atkūrimo koncepcija tampa svarbi klimato kaitos akivaizdoje? Ar tai gali padėti kovoje su klimato kaitos padariniais?

– Mes labai daug kalbame apie klimato kaitą, bet vyksta ir kitas procesas – šeštasis masinis rūšių nykimas. Ir ši krizė yra ne ką mažiau reikšminga bei baisi nei klimato kaita.

Tiek klimato kaita, tiek masinis rūšių nykimas eina koja kojon. Atkūrinėjant laukinę gamtą arba paliekant dideles laukinės gamtos salas, ten susidarančios ekosistemos padeda susitvarkyti ir su klimato krize. Uždaro anglies ciklus ir sulaiko drėgmę, o sulaikytą drėgmę sausros metu po truputį išleidžia ir tokiu būdu stabilizuoja visą ekosistemą.

Laukinės gamtos salos yra tikrai svarbios ir reikšmingos kovojant su klimato kaita.

– Be saugomų teritorijų, ar yra sėkmingai įgyvendintų laukinės gamtos atkūrimo projektų Lietuvoje? 

– Kalbant apie laukinės gamtos atkūrimo koncepcijos įgyvendinimą Lietuvoje, svarbiausi yra mūsų rezervatai: Čepkelių, Kalnų, Viešvilės, ir kitų mažesnių teritorijų, kuriose yra likusios laukinės gamtos.

Panašių į Knepp ūkio pavyzdį, kur žmogaus sudarkytos ekosistemos atkuriamos grąžinant laukinius gamtinius procesus, Lietuvoje neturime daug. Galima būtų išskirti Baltosios Vokės šlapžemių kompleksą. 700 hektarų teritorija šalia Vilniaus, kurioje po Stalino pasirašyto įsako buvo pradėtos kasti durpės, naudojamos šildyti Vilniaus miestą.

Kai visos durpės buvo iškastos, ta teritorija buvo apleista ir liko žiaurios žemės žaizdos. Šiuo metu kartu su ten veikiančiu ūkininku, teritorijoje atkūrinėjame laukinę gamtą.

Veiksme dalyvauja ir škotų hailendų veislės galvijai bei keli arkliai, kurie ateityje, tikiuosi, dauginsis. Ten taip pat atkūrinėjame ir vandens lygio dinamiką, tinkamą šlapžemėms. Dar labai anksti kalbėti ir džiaugtis rezultatais, nes tik keli metai tai darome, bet jau dabar matome tikrai gerų gamtos atsikūrimo tendencijų.

Verta paminėti ir daugiau teritorijų. Gal ne taip tiesiogiai, bet susijusi yra ir Nemuno Delta, kur ūkininkų sugyvenimas su gamta yra labai svarbus. Mūsų veikla saugant meldinę nendrinukę vyksta derinant ūkininkavimo interesus – po truputį į žmogaus ūkinę veiklą įpiname laukinės gamtos dėsnius.

Lietuvoje yra ir „Unesco“ saugomas Žuvinto biosferos rezervatas, priklausantis programai „Žmogus ir biosfera“, kurios paskirtis yra ieškoti sugyvenimo tarp žmogaus ir laukinės gamtos procesų.

Nereikėtų pamiršti ir privačių sumanymų, tokių kaip „Sengirės fondas“ su išperkamais miškais, kurie yra paliekami savireguliacijai ir laukinės gamtos sugrįžimui, arba mažesnių, tokių kaip mano ir ne vienas kitas smulkus ūkis.

– Kas yra škotų hailendų veislės galvijai? Kodėl būtent jie taip dažnai pasirenkami kaip gamtos bioįvairovės atkūrimo įrankiai?

– Škotų hailendai – greta kitų veislių, kaip galovėjų, tai viena archajiškiausių karvių veislių. Tai yra labai „ekstensyvūs“ galvijai, kurie neužaugina didelių kilogramų mėsos kaip mėsiniai galvijai, bet yra labai atsparūs ir nereiklūs.

Genetiškai jie labai artimi taurui. Gamtosaugoje jie naudojami dėl savo nereiklumo. Kai ganosi, jie su pasimėgavimu graužia net ir nendres bei šakelinį maistą: medžius, lapus, krūmus; jų mitybinis spektras yra žymiai įvairesnis.

– Kaip ūkininkavimas gali prisidėti prie gamtos išsaugojimo?

– Tam tikrų ekosistemų, ypač pievų arba šlapynių, ekosistemoms ūkininkavimas yra ko ne esminis bruožas joms palaikyti. Ganant gyvulius tos pievos kiekvienais metais yra nuėdamos ir pieva gali išlikti pieva.

Kitu atveju, mūsų geografinėse platumose gamtos gyvybės ratas taip suktųsi, kad pieva sukcesijoje ilgainiui taptų krūmynais arba mišku. Tad ūkininkas padeda ją išlaikyti ganydamas gyvulius arba šienaudamas. Tai pavyzdžiai, kurie parodo, kad tam tikros ūkininkavimo formos yra būtinos gamtai.

Jei žiūrėtume plačiau, ir ta pati augalininkytė gali sugyventi su gamta. Galima taikyti tam tikrus gamtos dėsnius atkartojančias ir prie ekosistemų prisitaikančias technologijas. Regeneracinis žemės ūkis dabar yra labai ant bangos. Jame galvojama ne tik apie biologinę įvairovę virš žemės, pirmiausia yra galvojama apie dirvožemio biologinę įvairovę ir visus mikroorganizmus.

Vykdant ūkininkavimo praktiką taip, kad būtų nesujudintas dirvožemis ir praturtintas mineralais bei maistinėmis medžiagomis sėjant įvairius augalus, susidaro terpė po žeme klestėti mikroorganizmams, kurie palaiko dirvožemį–humusą.

Tada sistema yra žymiai sveikesnė. Toks dirvožemis labai gerai sugeria lietų ir ilgai išlaiko drėgmę, o tai leidžia užauginti pakankamai gerą derlių.

– Kas suformavo tokią bendrą nuostatą, kad didžioji dalis ūkininkavimo yra nedraugiška gamtai bei prisideda prie rūšių nykimo?

– Neseniai atlikome Lietuvos visuomenės apklausą apie tai, kaip lietuviai įsivaizduoja ir kokių jie norėtų ūkininkų bei žemės ūkio. Lietuviai mano, jog ūkininkas turėtų saugoti gamtą.

Jie nori sveiko, gamtai nekenkiančio maisto. Bet taip pat jie nori ir pigaus maisto. Čia yra didysis paradoksas. Mūsų visuomenė, valgytojai, yra atitrūkę nuo suvokimo, kas yra pigus maistas?

Pigus maistas yra didelės monokultūros, optimizuoti procesai, masto ekonomija, kurioje yra vertinama ne dirvožemio sveikata, lėtesnis, bet sveikesnis augimas, o atvirkščiai: reikia greitai ir daug. Tada gaunasi pigiai.

Masto ekonomijos konceptas, įgyvendinamas tūkstančiuose hektarų monokultūriniuose laukuose, kuriuose imituojama sėjomaina, paverčia teritorijas gamtos dykumomis. Ten biologinės įvairovės yra labai nedaug.

– Ar Lietuvos regionai skiriasi pagal tai kaip intensyviai yra vykdoma žemdirbystė? Ar yra žemių nuo žemdirbystės tapusių dykvietėmis?

– Derlingiausia Lietuvos dalis yra vidurio Lietuva, ten vyksta intensyviausia žemdirbystė. Vaikščiojant aplink tas teritorijas, iš tikrųjų matosi labai daug nualinto dirvožemio, dykviečių. Be kita ko, reikia kalbėti ne vien tik apie dirvožemio kokybę, bet ir apie visą kraštovaizdį.

Kai kiekvienas lopinėlis yra labai derlingas, labai brangus ir ten gali užauginti daug kilogramų kokių nors grūdų – pievelėms ir miškeliams nebelieka vietos. O tai yra labai svarbios gamtos salos kraštovaizdyje.

Vidurio Lietuvoje jų yra labai nedaug. Jei keliautume į rytus, Aukštaitijos aukštumas, nuo Zarasų, žemyn, iki pat Varėnos krašto, teritorijos į kurias patenka ir Vilnius – tai nėra labai derlingos žemės. Dėl to tose teritorijose yra nedaug grūdininkystės ir pasėlių.

Šiaurės Rytų Lietuvos dalis, kuri yra taip pat ir kalvota, yra idealios teritorijos ganykloms. Bet gyvulininkystė yra sunkus darbas. Jei valgote sūrį iš prekybos centro, tai ten galbūt yra kiti procesai: mechanizuoti, greiti, automatizuoti.

Bet jeigu valgome tikrą, gyvą sūrį, kaip mano kaimynystėje, Kabeliuose, sūrininkas „Varinis puodas“ – jis kiekvieną rytą ketvirtą valandą ryto keliasi melžti gyvulius, dirba sekmadieniais, ir per visas šventes,  neturi laisvadienių.

Darbo dieną pradėjęs ketvirtą ryto, maždaug aštuntą vakaro eina miegoti ir laukti kito ryto. Ir taip kiekvieną dieną. Tai labai sunkus darbas be atostogų. Tai turbūt viena esminių priežasčių, kodėl gyvulininkystė Lietuvoje nyksta. Mes norime patogesnio gyvenimo būdo.

Kalbant apie Vakarų Lietuvą – ten likę daugiau pievų ir gyvulininkystė yra labiau išsilaikiusi. Šilutės krašte ir Nemuno deltos regione galima matyti didžiausius pievų plotus. Pievų buvimą ten sąlygoja kiti procesai, kadangi Nemuno Delta kiekvienais metais yra užliejama potvynio.

Jeigu polderių sistemose padarysi arimą, Nemunas per žiemą nuplaus visą tavo dirvožemį. Joks protingas ūkininkas taip nesielgs. O čia, Šiliniuose dzūkuose, aplinkui tik smėlis. Kaip kiti ūkininkai sako: tiktai kvailiai gali bandyti auginti kokią nors daržovę.

Bet grikiai čia puikiai auga. Sakyčiau, kad čia daugiau miškų nei pievų. Pievos čia labai varganos. Varėnos rajone yra daug miškingo ploto, nes ankstyvaisiais Tarybų sąjungos laikais, buvo stengiamasi iš kiekvieno kvadratinio metro išspausti kokią nors naudą.

O kokią naudą tu gali gauti iš piesko [smėlingos žemės]? Nebent kokią nors pušelę gali pasodinti ir gauti kažkiek medienos.

Žydintys laukiniai augalai

– Ką kiekvienas mūsų, turinčių tiek mažą lopinėlį žemės, tiek didesnius laukus, galime padaryti, kad mūsų užimama vieta gamtoje išliktų jai draugiška?

– Galima tą padaryti net ir viename kvadratiniame metre. Pirmiausia, nesistenkite anksti nupjauti savo pievos. Ypač pavasarį, kai išlenda pirmosios kamanės ir ieško žiedų nektaro, žiūrėk, mes jau išbėgame su savo žoliapjovėmis… Svarbu sulaukti, iki kol nužydi pirmieji augalai. Pasisėkite žydinčių laukinių augalų savo pievose.

Turėkite plotelį, kuris yra šienaujamas tiktai kartą metuose. Patikėkite, kaip įdomu bus stebėti, kai atskris drugeliai ir kiti vabzdžiai. Jei bus gėlių, kurios turi nektaro, jie netruks apsilankyti, tai labai praturtins jūsų sodybą. Reikėtų neskubėti, stengtis stebėti gamtą, jos įsiklausyti, ieškoti sugyvenimo su gamta.

Ne užkariavimo ir jos nugalėjimo, bet sugyvenimo. Juk nebūtinai turime naikinti. Jei apsigyveno širšės – nebūtinai turi bėgti ir purkšti nuodais. Galbūt gali tiesiog jas apeiti bei netrukdyti ir viskas bus tvarkoje. Aš jau esu tai praėjęs ir galiu pasakyti, kad tai tikrai yra įmanoma.