A. Navys, M. Sėjūnas. Rusijos ataka Lenkijoje: techninis dronų ar aljanso gedimas?

Prieš 24-is metus, kai teroristų tinklas Al Qaeda užgrobė keleivių pilnus civilinius lainerius ir jais atakavo Amerikos vakarietiškos laisvės, supergalios ir demokratijos simbolius – dangoraižius Brolius Dvynius, nei vienam NATO politiniam ir kariniam pareigūnui nekilo jokių abejonių, kad Osama bin Ladeno parankiniai įvykdė ginkluotą Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos narės užpuolimą.

Ironiška, kad liūdnų sukaktuvių išvakarėse, Rusijai darkart peržengus raudonas linijas ir atakuojant to paties Aljanso valstybę Lenkiją dronais, net nelaukiant preliminarių Varšuvos tyrimų rezultatų, Briuselio ir Vašingtono užkulisiuose suskubta formuoti pranešimą, kad tai tebuvo „unintentional technical failure“ (anglų k. – netyčinis, neplanuotas techninis gedimas).

Galingiausias pasaulio karinis blokas nusprendė kuo greičiau „deeskaluoti situaciją“, parodant karo nusikaltėliams ir teroristams Maskvoje, kad jie gali būti ramūs: atpildo nebus, Vakarai nesirengia duoti atkirčio.

Galima suprasti pasaulio galingųjų politikus: niekas iš jų nenori būti atsakingas už Rusijos ir Vakarų Europos ginkluotą konfliktą, ypač turint galvoje pirmosios branduolinį arsenalą.

Deja, būtent tai ir yra didžiulė strateginė klaida, kuri kaip tik, greičiausiai, ir bus to didelio „konflikto“, kurio norima išvengti – paradoksalu – su Rusija priežastimi.

Lenkija savarankiškai ir įtraukiant NATO elementus numušė tik 4 iš mažiausiai 19 paleistų dronų, kurių daugelis buvo imitaciniai „šachedai“ – „gerberos“, lengvai ir niekieno nekliudomos pasiekę Lenkijos vidurį gerokai už Varšuvos.

Tai yra akivaizdus Lenkijos oro erdvės pažeidimas, o turint galvoje, kad keletas skraidyklių nešė sprogmenis, kurie detonavo – ir Lenkijos užpuolimas.

Priminsime, kad per pastaruosius metus buvo tiek prišnekėta apie įsipareigojimus ginti kiekvieną NATO teritorijos centimetrą, kad dabar jau ne nuostabą, o nerimą keliantis karinio bloko bejėgiškumas dega gėda bet kurio kario veide.

Net iškalbinga, spengianti, grasinanti tyla būtų buvusi ne tokia žeminanti, kaip skysta tyrelė į kruopščiai išlygintas, kantu sudėtas kostiumo kelnes.

Dar graudžiau atrodo, kai vos kelių agresoriaus dronų numušimą kai kas bando parodyti kaip Aljanso ir Lenkijos drąsą. Iš tiesų – ir tai faktas ant delno – čia joks didvyriškumas, o visiška katastrofa.

Jei ukrainiečiai tokiu santykiu numušinėtų ordos dronus, ginkluota Kremliaus driskių gauja maskatuotųsi ne šalia Limano, o prie Berlyno. Tai, kad Ukraina sugeba keturis ar penkis kartus pralenkti galingiausią ir viskuo aprūpintą Aljansą rodo, kad jo ir mūsų kaimynės oro gynyba yra beveik kiaura. Ir tai yra mūsų visų, Vakarų šalių, apsileidimas.

Plataus masto karas tęsiasi jau ketvirtus metus, Rusijos karo mašina rieda bėgiais ir neketina sustoti, o mes vis raminame save, kad Maskva mus puls už penkių ir/arba septynių metų. Gal jau tada kažkaip būsime pasiruošę, gal jau ukrainiečiai bus mus apgynę ir nieko nebereikės daryti.

Po tokios atakos turėtų sekti ne skysti veblenimai, o smūgiai į dronų paleidimo vietas, sunaikinant nebe potencialią, o realią grėsmę.

Nes kitą kartą, po tokios atakos, labai gali būti, kad matysime aukas. Ne tik Lenkijoje. Bandymai padėti Maskvos ir Minsko propagandos ruporams, teisinant oro ataką nuklydimu nuo kurso dėl Ukrainos elektroninės kovos priemonių dirba Kremliui „tamsoje“.

Juo labiau, kad Ukrainos žvalgyba dar liepos mėnesį yra įspėjusi, kad perėmė keletą dronų, kurie patvirtino jau anksčiau turėtą informaciją apie tai, kad Rusija į „šachedus“ ir „gerberas“ montuoja Lenkijos ir Lietuvos telekomunikacijų SIM korteles.

Todėl dar kartą pasikartosime: Rusija ruošiasi ne taikos deryboms, bet brutaliam karui, jo pradinės, informacinių operacijų stadijos jau seniai praeityje, hibridinio karo etapas įpusėjo – sabotažai, diversijos ir provokacijos aktyvės. Po to, pagal Rusijos doktriną ir senąją KGB mokyklą, visada pradedami kieti veiksmai. Jų pradžios liudininkais kaip tik ir esame.

Kremlius įžūlėja. Nėra jokių abejonių, kad jį paskatino raudonas kilimas Aliaskoje ir šilti apkabinimai Pekine. Apetitas ir teroro aktų apimtis auga. Artimiausiu metu teroristai gali paleisti į Lenkijos ir / ar Lietuvos teritorijas keliasdešimt dronų (nereikia 800), susprogdinti kokį nors didelį pastatą sostinėje ar strateginės reikšmės objektą. Kad žala būtų nedidelė, tačiau akivaizdi, matoma ir sukeltų paniką.

Tuo pat metu dėl „techninės kaltės“ gali sprogti ne tik cisternos, bet vykti „pramoninės avarijos“, riaušės, mėginimas imituoti įsiveržimą ar įsiveržimas pro sieną. Visa tai būtų daroma tam, kad būtų išskaidyti mūsų jėgos struktūrų veiksmai, pažeista koordinacija, destabilizuota padėtis ir sukelta masinė panika.

Kai valstybės piliečiai jaučiasi nesaugūs ir ima visiškai neracionaliai elgtis, tai yra pati tikriausia Kremliaus specialiųjų tarnybų pergalė.

Ką turime, tiksliau, turėjome labai seniai padaryti?

Ne galvoti, kaip čia kuo gražiau pasirodyti prieš kameras, laikant savo piliečius visiškais mulkiais, o mąstyti priešo smegenimis, aplenkiant juos keliais žingsniais į priekį. Apie dronų atakas nebesikartosime.

Tam, kad užkirstume kelią teroro aktams šalies viduje, privalome mesti visas turimus resursus žvalgybai ir kontr-žvalgybai, aktyvuoti šalies jėgos struktūras, vykdyti nuolatinę strateginių objektų bei viešų vietų fizinę, ginkluotą apsaugą, tam pasitelkiant ir skaitlingą Šaulių Sąjungą. Patriotinė organizacija, manome, su entuziazmu imtųsi šios misijos. Patruliavimas miestų gatvėse – taip pat prevencija.

Ukrainos žiniasklaida komentuoja, kad į jungtinę, prieš Ukrainą ir Lenkiją nukreiptą Rusijos ataką raketomis ir dronais Vakarai kaip visada atsako liežuviais. Čekijos užsienio reikalų ministras Janas Lipavskis, po brutalios ir kruvinos atakos prieš Kijevą, Rusijos diktatorių Vladimirą Putiną pavadino „bailiu, puolančiu moteris ir vaikus“.

Galbūt, Donaldas Trampas pasakys, kad yra labai nesužavėtas naujomis žudynėmis ir miestų griovimu. Galbūt, jis net pasmerks Putiną, kai po barbarų atakų lėks į orą pastatai NATO valstybėse.

Putinas laukia atsako. Jo nėra. Kremlius švenčia pergales ir juokiasi iš bailių, klūpančių ant kelių ir bijančių smogti atgal. Mes visais įmanomais būdais stengiamės pateisinti žmogžudį, kuris ne tik jau ketvirtus metus pjausto gerkles kaimynams jų namuose, bet ir veržiasi pas mus, mėgindamas padegti stogą. Pradžiai.

Tokį žudiko veiksmą mes vadiname provokacija. Ir toliau auginame jo apetitą. O Rusijai sustabdyti reikėtų visai nedaug. Įvesti taikdarių pajėgas į Ukrainą. Rusijai atakavus, smogti į ordos karines bazes Kryme ir kitose Ukrainos teritorijose.

Maskvai tęsiant „provokacijas“, ne „deeskaluoti“, o visiškai suvaržyti bet kokį rusų pajėgų judėjimą iš Rusijos į Ukrainą.

Deja, kai kam atrodo, kad Rusijos ir Ukrainos karas yra dviejų susipykusių vyrų – Putino ir Zelenskio – „konfliktas“. Ukraina ir jos prezidentas remiami, tačiau Vakarų valstybių vadovų paplekšnojimai Volodymyrui Zelenskiui per petį, jų kūno kalba sako, kad į Ukrainos vadovą žiūrima, kaip į brangiai apmokamą gladiatorių, kuris turi užduotį plikomis rankomis susidoroti su meška, jos neįleidžiant į „tikrą“ Europą, tuo tarpu pačios Europos apsaugos sistemoms signalizuojant „techninį gedimą“.

Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, Aludarių gildijai, poniai Salvijai M. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.