K. K. Urba. Siūbuojantis Nacionalinio susivienijimo laivas

Kultūriniais reikalais užklydęs į Vilniaus mokytojų namus nepajutau kaip buvau įsiurbtas į opozicinės Nacionalinio susivienijimo (NS) dalies suvažiavimo užkulisius ir gavęs programą nutariau keletą valandų išlaukti Seimo nario Vytauto Sinicos inauguracinio prisistatymo į partijos pirmininko pozicijas.

Jis ir atidarė suvažiavimą pasakymu, kad reikia gelbėti partiją, o esama netoleruotina vidinė Nacionalinio susivienijimo („išsivienijimo“) situacija verčia imtis neordinarinių veiksmų, juolab visos insinuacijos dėl finansinės NS veiklos rinkimų kampanijoje praranda pagrindą – skolos dengimas prasidėjo ir viskas bus skaidru bei tvarkinga.  

Iš karto pasakau, kad nors kažkiek labiau pritariu ne „maištininkų“, o prof. V. Radžvilo šalininkų pusei, tačiau pasistengsiu būti nešališku, atskaitos orientyru pasirinkęs ne kažkurios NS grupuotės, o Lietuvos valstybės ir jos gyventojų interesus.

Suvažiavimo vyksmas

Suvažiavimo dalyvių tarpe Kovo  11-os akto signatarė pedagogė Irena Andriukaitienė, pasižmonėti iš Klaipėdos atvyko kita signatarė – teisininkė Zita Šličytė, gėlių puokštės susilaukė žinoma televizininkė Nijolė Baužytė, kuriai turėjau garbės padėkoti už įstabų LRT serijalą apie Lietuvos miestelius.

Kultūrinį reikalą aptariau su kalbininke Jūrate Laučiūte, būtent, kurios straipsnis viename pirmųjų „Baltistica“ numerių, raginęs atsisakyti siauro panbaltistinio požiūrio į mūsų kalbą ir kuo plačiau nagrinėti europinius kontekstus, mane patį pastūmėjo į tebetęsiamus mūsų kalbos ir kultūros tyrinėjimus.

Susirinkusi publika, sklidinai užpildžiusi salę, taikliausiai  apibūdintina kaip pusamžiai, šalia veržlios jaunimo bei garbios pensininkų dalies.

Ilgos ir storokos  suvažiavimo dalyvių eilės registracijos procedūra dėl dalyvių gausos užvilkino suvažiavimo pradžią geru pusvalandžiu, tačiau kai mandatų komisijos pirmininkas paskelbė, kad suvažiavime registruoti 320 Nacionalinio susivienijimo narių ir tai gerokai viršija pusės aktyviųjų – NS nario mokestį mokančiųjų skaičių, tapo aišku, kad demokratijos buldozeris krestelės buvusią partijos vadovybę.

Taip ir įvyko: nuobodžiame balsų skaičiavimo maratone suvažiavimas per keletą valandų priėmė visą eilę nutarimų, tarp kurių – dėl jo sušaukimo teisėtumo, dėl keleto NS valdybos sprendimų atšaukimo, kuriais V. Sinica ir keletas jo šalininkų pašalinti iš partijos.

Pagaliau ir pats V. Radžvilas balsais „į vienus vartus“ bei partijos atsakingasis sekretorius A. Stankūnas atšaukti iš užimtų pareigų bei visa valdyba ir taryba paliuosuoti iš užimamų pozicijų „in corpore“.

Nesiimu aiškintis, kuri pusė NS įstatų atžvilgiu yra teisi: abi ne juokais sukonfliktavę pusės turbūt ras sau reikalingų argumentų ir viešinamų priekaištų kitai.

Akivaizdu, kad tai kas vyksta yra ir Lietuvos tragedija: partija pretendavusi į intelektualios politikos formavimą susipliekė savo „smėlio dėžėje“ ir reitinginiai praradimai prieš savivaldos rinkimus yra neišvengiami: kur du pešasi, visada laimi trečias.

Pastebėsiu, kad ir šiam suvažiavimui koją kaišiojo šimtmečius skaičiuojanti balsavimo ir iškeltų mandatų suskaičiavimo procedūra atėmusi tvankioje salėje bent pusantros valandos. Laikas, kuris galėjo ir turėjo būti skirtas pusšimčio naujų valdybos ir tarybos narių prisistatymui bent vienu sakiniu: „mane neramina tokia ir tokia problema, ją spręsiu tokiu būdu“.

Nežinau Teisingumo ministerijos biurokratijos reikalavimų, tačiau, kad pribrendęs reikalavimas vadovautis balsavimuose, kuriuose trys šimtai „už“,  du susilaiko, vienas „prieš“  –  vizualia dauguma, dokumentuojama, beje filmuotos salės vaizdo įrašu yra akivaizdu: delegatų ir balsų skaičiuotojų „kankinimus“ tokiomis technikos laikams neadekvačiomis procedūromis visose partijose ar kitokiose konferencijose laikas baigti.

Dar daugiau, užsitęsus suvažiavimo darbotvarkei,  paties V. Sinicos laukta dvi su puse valandos prakalba dėl laiko taupymo tetruko … dvi minutes: „mano programa yra jos neturėjimas, partijos ideologija ir programa, kurią teks tobulinti – nesikeičia, o permainos bus partiniame veikime“.

Visa tai mane kažkiek nuvylė, nes vėl viskas vyko pagal bolševizmu modelį „vsio rešajut kadry“ – stigo programiškumo, nors salės energija ir rodė esamą neeilinį potencialą. Gi pati vyriausiųjų dalis neatlaikiusi karščių pamažu palikinėjo salę ir matėsi gal penketas atvejų, kai viena ranka kėlė du mandatus (Teisingumo ministerijoje registruoti įgaliojimai).

Tai būtų, žinoma,  visai nereikšminga nieko nelemianti smulkmena, jei ne tokios tradicijos persikėlimas į Seimo salę, kur būta skandalingų mygtukų spaudimų už to paprašiusį kolegą.

Šiaip ar taip, man aktualiausi „Lietuvos kultūros kanono“ ir „Lietuvos metų kultūros knygos“ sukūrimo reikalai dėl laiko stokos bei išvargimo ir čia liko nuošalyje, nors šiuo metu yra pats tas „karštasis momentas“ – formuojama nauja naujos vyriausybės programa.

Ką daryti?

Suvažiavimo pertraukoje aptarinėjome, kas nutiktų jei, siekiant „karo kirvių užkasimo“ nušalintasis iš pirmininko pareigų prof. V. Radžvilas būtų išrinktas jos garbės pirmininku su atitinkama partijos įstatų, kurie čia pat buvo keisti, papildymu.

Dauguma sakė, kad V. Radžvilas jokiu būdu nesutiktų. Vis tik, žinodamas Vytautą, kuris dar daugiau nė prieš tris dešimtmečius aiškino, kad krikščionybė yra vienintelė religija, kurioje išaukštintas pasiaukojimas dėl kitų, bent jau svarstytų tokios pozicijos užėmimą, jeigu ši pareigybė NS įstatų tvarka suteiktų garbės pirmininkui šaukti viešus debatus partijos viduje. Sakyčiau, kad ir toje pačioje Mokytojų namų salėje. Vienoje jos pusėje prof. V. Radžvilo komandos šimtinė – kitoje V. Sinicos.

Svarstoma paeiliui detaliai ir  nuodugniai: kuo ir kaip užpildysime išemigravusių iš Lietuvos paliktas buveines: pasienio kaimiškuose  rajonuose gyventojų tankis į kv.km yra mažesnis nei vienas žmogus. Tai yra nacionalinė katastrofa, nes kaimas visada buvo valstybės demografiniu resursu, o ir Igno Hofmano atšaukimas iš žemės ūkio pareigų nieko gera nežada.

Kita problema: kaip kovosime su kainų šėlsmu, sąlygotu konkurencijos rinkoje stoka, jos iškraipymu. Būtent, maisto gaminių kainos, kaip rodo apklausos, didžiumai Lietuvos gyventojų yra bėda nr.1. Ir nors NS programoje yra antioligopolinės politikos nuostatos, tačiau jų neatsirado nė vieno iš NS lyderių darbotvarkėje, nes jie yra humanitarai, neturintys nei reikiamo ekonominio išsilavinimo, nei daugelio disciplinų aprėpties reikalaujančio sisteminio mąstymo, kurio, beje, stinga visam Lietuvos politikos elitui.

Pagaliau būtų galima vardinti dar dešimtį aktualių Lietuvos bėdų, kurios laukia nesulaukia pačių karščiausių ir taip reikalingų debatų. Akivaizdu, kad tokiu elementariu būdu NS būtų įteisinta dviejų esamų grupuočių intelektualus varžymasis ir visa skilimo energija būtų nukreipta ne į tuščią ir žalingą neabejotinai metų metus truksiantį bylinėjimąsi, o į prasmingą dialogą, kuris turėtų vesti link labai konkrečių kreipimųsi į visuomenę ir valstybei reikalingiausių įstatyminių projektų.

Nenoriu sakyti, kad prof. V. Radžvilas šiandien patyrė pralaimėjimą, nors formalioji daugumos pusė ir ne jo naudai. Jis vis tiek nugalėjo ta prasme, kad jo suburtas, ugdytas NS susivienjimas – jaunesnė karta perėmė LAISVĖS žinią, apie kurią kalbėta ir rugpjūčio 23-ioje greta apleistų Vilniaus sporto rūmų. 

V.  Radžvilo asmenyje Lietuvos valstybė pralaimėjo prieš keletą metų, kai nebuvo susitarta dėl bendro veikimo su filosofo, rašytojo – publicisto, žinomo visuomenės veikėjo, Sąjūdžio lyderio pradiniame jo etape 88-ais, Lietuvos politikos „Bairono“,  olimpinio medalininko, plaukiko Arvydo Juozaičio grupuote dėl bendro veikimo.

Paskaičiuokime: šiuo metu iš registruotų daugiau nė dviejų tūkstančių NS narių partinį mokestį susimokėjo bemaž ketvirtadalis laikomų aktyviais. Išryškėjęs supriešintų narių santykis: maždaug trys šimtai prieš dvi šimtines nieko gero nežada  artėjančiuose Savivaldos rinkimuose dėl abiejų grupių potencialo ir jau įsibėgėjusios nesantaikos bei santykių aiškinimųsi prokuratūroje bei teismuose.

Sakyčiau, kad padėtį radikaliai gal pakeistų dar vienas veiksmas, beje, iš Lietuvos politinės fantastikos srities. Abiejų grupių sutarimu derėtų dar vienu NS garbės pirmininku už didžiulius nuopelnus jau įvertintus įvairiomis premijomis su tokia pačia vidaus debatų teise, pasikvietus išsirinkti minėtąjį A. Juozaitį.

Įsivaizduokite, neabejotinai pilnutėlę salę besiklausančią trijų NS grupuočių – „frakcijų“ lyderių V. Sinicos, V. Radžvilo, V. Juozaičio disputo, kaip veiksime Lietuvos kultūros politiką. Tai būtų įvykis, nors taip ir nebūna.

Vis tik daugiau nė 70 tūkstančių rinkėjų – A. Juozaičio šalininkų atidavusių balsus už jį prieš šešetą metų būtų nemenka paspirtis pačiai audringų konvulsijų blaškomai NS su jos nauju lyderiu V. Sinica. Alternatyva yra aiški, arba plūduriuojanti su menka bure NS – vienas narys Seime, lieka menko įtakingumo dviejų susiriejusių sektų dariniu, arba ji pastiprėtų vidinių frakcijų įteisinimu įstatuose ir akivaizdaus politinio intelekto telkimu viešiems debatams.

Gerai būna, kad ir politikoje lyderiai varžosi. Tačiau tai turi vykti džentelmeniškai, pagal aiškiai apibrėžtas taisykles, juolab, Lietuvoje dažnai lemia ne formalioji teisė, o politinė valia.

Šios dienos, kad ir ne pats efektyviausias NS narių suvažiavimas bei veikimas, kaip tik pademonstravo politinės valios formavimo aktą – iššūkį į kurį derėtų reaguoti kuo nuosaikiau, netgi teisės prasme.

Žinoma, V. Radžvilo grupuotė galėtų iki eilinio suvažiavimo kitais metais sutraukti dar du šimtus savo šalininkų, sušaukti savo neeilinį, kuriame dešimtimi nutarimų panaikintų šiandien V. Sinicos suvažiavimo priimtus, tačiau ar Lietuvai reikia tokio cirko, kai yra žymiai konstruktyvesnio veikimo kelias? Lietuvos valstybės ir jos gyventojų labui.