Rugpjūčio 8 d. dainininkė Rūta Žibaitytė Lūp (Loop) pristatė savo naują dainą „Lepata“. Ji tikisi, kad klausytojus ši daina nuteiks itin gerai, ypač dėl kartojamo refreno „lepata, lepata“.
Rūtos teigimu, tai žodis, kuris „geriausiai nusako būseną, kai negali ir net nenori sustabdyti kartais per didelį nuovargį, o kartais tiesiog per gerą nuotaiką atsiradusio jausmo, kai nori kvailioti ar juokauti gal net ne visada vietoje ir laiku“.
Tačiau man, priešingai nei kūrėjai, šis žodis kelia visai kitokias asociacijas. „Lepata“ o tiksliau lepota (лепота)– tai senstelėjęs rusų kalbos žodis, kaip rodo Vladimirio Dalio ir Makso Fasmerio žodynai. Jis reiškia „grožį, didybę, puošnumą“. Dabartinėje rusų kalboje jis beveik nevartojamas, todėl jaunam žmogui gali atrodyti egzotiškas ar net sukeliantis paslaptingumo įspūdį.
Lietuvoje „lepota“ plačiau suskambo prieš maždaug pusšimtį metų – 1973 m., kai sovietmečiu itin populiarus režisierius Leonidas Gaidajus pristatė komediją „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“, pastatytą pagal Michailo Bulgakovo pjesę „Ivanas Vasiljevičius“. Šiame filme carą Ivaną Rūstųjį vaidinantis Jurijus Jakovlevas keletą kartų savo palaimingą susižavėjimo būseną nusako žodžiu „lepota“.
Filmas anuomet buvo rodomas kone visose kino salėse, dažnai kartojamas per televiziją, todėl daugelis frazes iš jo buvo įsiminę kaip sparnuotus posakius.
O ypač tą žodį „lepota“, kuriuo palaimingą savo būseną įvardindavo šiame filme vaizduojamos kelionės laiku herojus caras Ivanas Rūstusis, iš 16 a. „įkritęs“ į 20 a.: jį stebino technika, pasikeitę žmonių santykiai, bet tai, kas jam patikdavo, jis palaimingai įvertindavo žodžiu „lepota“, pvz., lygindamas jo neragautą baklažanų ir pomidorų mišrainę su jam nusibodusiais žuvų ikrais arba stebėdamas, kaip užsidega ir šviečia elektros lemputė.
Jeigu jaunimui tiesiog patinka kažkur nugirsto, bet nesuprantamo žodžio skambesys, tai vyresniems žmonėms žodis „lepota“ yra tiesiogiai susijęs su visa sovietų kultūrine aplinka – su jos populiariais filmais, nuostatomis ir ideologiniu kontekstu.
Dabartinėje Lietuvoje tos sąsajos dvigubai nemalonios: ir kad primena sovietmetį, ir kad rusija neteisėtai tebepuola Ukrainą.
Tad Rūtos Loop pasirinkimas pavadinti dainą „Lepata“ vieniems, ypač jaunesniems ir todėl paprastai nemokantiems rusiškai, gali atrodyti nekaltas žaidimas garsais, kitiems, ypač vyresniems, – keistas ir dviprasmiškas sprendimas atgaivinti praėjusią sovietinę epochą, bent jau jos kultūrinį šešėlį tai tikrai.
Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ ir Nacionalinio susivienijimo tarybos narė
Jau ir dainos priedainis tapo kažkokiu refrenu. Patys naikiname savo kalbą.
Mano suvokimu tas žodis ‘lepota’ giminiuotinas su lietuvišku žodžiu leipti, lepus, at-lapa-širdis arba lapatai, lapatai… Tai prieš šimtmečius rusų kalboje užsilikęs lietuviškas, o gal lietuviškas – suomiškas, žodis.
Tavo suvokimas klaidingas. Maksimiljonas F. įtikinamiau aiškina, kad slaviškas ‘lepo’, ‘lepota’ kilęs iš ‘lepitj’, o šis giminiuojasi su lietuviškais žodžiais lipti, lipdyti, lipnus, lipšnus, nes pagal prasmę, esą limpa tai kas patinka, miela, gražu.
Bet, aišku, R. Lūpa apie tai nėra girdėjusi, ji tiesiog bukai pasigavusi žodį iš rusiškos kultūrinės erdvės.
Užmiršau tikslų slaviško žodžio skambesį, jis turėjo ir menkinamąją prasmę – maždaug nevykėlis, lepšis, nebus iš jo vyro, vis mamytę apsikabinęs laiko, nepaleidžia. Maždaug taip.
Nežinau tokios menkinamosios prasmės. Žinau, kad slaviškas žodis ‘lepšyj’ lenkų, čekų k., gal dar kur nors reiškia geriausias.
Lepšij? “Žinau rusų kalboj išsireiškimą “moj levšij drug”, kas reiškia “mano geriausias draugas”.
dobry = geras,
lepszy = geresnis,
najlepszy = geriausias.
Bet šiandien šio egzamino dar nelaikome, tai galima kartais ir suklysti?..
Manykis su savo Maksimilijonu F. sau kaip išeina. Kalbiškai akivaizdu, kad leipti ir lipti lietuviški veiksmažodžiai yra skirtingų reikšmių. Kaip matyti iš Rūtos aiškinimo, ji žodį ‘lepata’ vartoja lietuviško pasakymo dėl ko nors (pergalės, medalio sporte) “leipti iš džiaugsmo” ar kitu atveju “leipti iš juoko” prasme, be to, pagal darybą jis – tapatus žodžiui sveikata.
Taigi tiek semantine, tiek leksine prasme jis yra senos darybos lietuviškas žodis, reiškiantis “geros nuotaikos jausmą”, t.y. leipimą (lepatą) tokiu atveju. Ar žodis dainoje nėra per senas, ką jis joje pasakys – kitas klausimas.
“lepinti” ir “lepus” kaip tik pagal prasmę ir atitinka rus. “lepota”, tačiau artimiausio rusiško veiksmažodžio “lepitj” prasmė visiškai kitokia – “lipdyti”, ir net bandymas pritempinėti prie “lipšnumo” (per prilipajuščij”) nelabai įtikinamas, nes prasmė, visgi, tik labai sąlyginai artima, o būdvardyje (mat priesaga “-ota” naudojama žodžių darybai iš būdvardžio) šaknies balsis pakinta iš “e” į “i”, t.y. turėtų būtų “lipota”.
Dar rusai bando išvedžioti per “prilegajuščij”, bet tai jau kita šaknis, ir žodis tada būtų “legota” – lengvumas (ar palaima) – toks ir turėtų būti pagal prasmę.
Pagal “lepota” žodžio darybą, būdvardis turėjo būtų “lepyj” (“vykęs?”, nes rusai turi ir jo neiginį, žodį “nelepyj” – nevykęs), bet pagal prasmę man, visgi, panašiau, kad galėtų būti pačių rusų skolinys iš lietuvių kalbos (ar bent perdirbinys iš kokio “lepuma”), bet ne atvirkščiai.
Jei ne vien rusų kalboje žiūrėtum, bet ir kitas slavų kalbas nagrinėtum, tai daugiau suprastum. Pvz., Kroatijos himnas prasideda žodžiais „Lijepa naša domovino“, o slovėnai turi dainą „Lepa naša domovina“…
Gaila, nežinojau. Jei dar ir rusai ar kiti Rytų slavai tokį žodį turėtų, nieko ir nebūčiau sakęs. Galėjai ir tiesiai parašyti, kad slovėniškai (o gal ir kitose Pietų slavų kalbose) “lepota” – grožis. Tuomet gali būti, kad tai skolinys iš tų kalbų, ir rusai be reikalo vargsta su jo etimologija, kurdami mažai įtikinamas savo versijas.
Betgi tokiu atveju – neatmestina, kad ‘lijepa’ ir ‘lepa’ lygintina su lietuvių ‘laba’ – laba diena, perduok labų dienų, o ‘lepota’ – su ‘labas’, ‘labutis’. Šiuo atveju slavuose ‘le’ iš ‘la’ galėjo rastis dėl to, kad slaviškąja tapusi lietuvių tarmė neturėjo minkštojo ‘l’. Tai matosi ir pavardėse Lebedžius/Labanauskas bei kt.
Tai niekaip nepateisinama. Ypač dabar.
Nueikite į Peticijos.lt . Ten rasite peticiją –
Panaikinti rusų kalba dėstomas mokyklas
PASIRAŠYKIME
Pagal demokratinės šalies Konstituciją valstybiškai jokių teisių Lietuvoje nei rusų, nei lenkų kalbos neturi. Valstybinės mokyklos Lietuvoje šiomis kalbomis yra stalininis, sovietinis palikimas. Tokiu atveju reikalauti uždrausti mokymus tik rusų kalba būtų dalies žmonių diskriminacija. Dėl šio teisinio pažeidimo, reikalaujant, peticija eigos gauti negalės, reikalinga reikalauti panaikinti mokymus švietimo srityje abiem tomis kalbomis. Tad peticija, prašant panaikinti mokymus tik viena iš tų kalbų, yra tuščias populizmas politikoje. Iš kur visas tas nuolatinis nemokšiškas veikimas.
Negalėjau patikėti,maniau neišgirdau Ivano Žiauriojo frazės ,,lepota,, (grožis). Pasrodo jaunimas nesigilina į sovietinę kultūrą, bet galėtų pasidomėt.
Įdomumo dėlei,Ivanas Žiaurusis buvo 5 kartos Vytauto ainis,bet nuo to jo meilės LDK neatsirado,o 25 m kariavo su lietuviai Livonijos kare
Groznij lietuviškai ne ,,žiaurusis”, o ,,rūstusis”.