K. Urba. Mezolito baltai (I)

Iki šiol Baltų protėviais tebėra laikomi atėjūnai, kurie pasirodė pabaltijyje vėlesniame nė vidurinis akmens amžius (mezolitas) – neolito laikotarpyje su virvelinės keramikos archeologine kultūra ir yra tapatinami su indoeuropiečių (ide) atšaka.

Atėjo laikas peržiūrėti tokį itin įsišaknijusį aiškinimą, kadangi yra nemažai priežasčių Baltais laikyti pirmuosius medžiotojus ir žvejus keliavusius paskui tirpstančius ledkalnius bei įkandin jų traukusius elnius.

Dalis argumentų, susijusių su paleogenetine U grupe, kalbos reiškinių, ypač dalyvio chronologizacija ar ‚ąžuolo-dub‘ žodžių kilmė bei jų vedinių plėtotė, gerai įsirašantys į laiko bei geografijos rėmus, pateikta ankstesniame rašinyje [1]. Temą toliau plėtoti verčia noras ir pareiga suteikti kur kas tvirtesnius pamatus naujam požiūriui į Baltų kilmę, kurį akmens amžiaus tyrinėtojas Algirdas Girininkas, pabrėžęs, kad Baltų kultūra pradėjo formuotis jau penketų tūkstantmečių paleolito-mezolito laikotarpiu, o ne tik vėlyvuoju neolitu [2,3] kaip fundamentinį mokslo duomenų integravimo uždavinį iškėlė šių eilučių autoriui prieš tris dešimtmečius ant piliakalnio prie Kretuono ežero Švenčionių rajone po karštos akmens amžiaus sluoksnio kasinėjimų dienos.

Siekis parodyti, kad Baltai yra autochtonai – vietiniai gyventojai nuo pat poledynmečio, yra tapatus klasikinės indoeuropiečių teorijos paneigimui, itin stipriam jos modifikavimui, tačiau, visgi, pabandykime tai atlikti, juolab mokslo filosofas Karlas Poperis, būtent, kėlė uždavinį kuo griežčiau kritikuoti esamas teorijas, nes tik tai gali užtikrinti radikalesnę mokslo pažangą.

Problematika, atrodytų, neįveikiama – vien lingvistiniams ide aspektams yra skirta didžiulis 300 tūkstančių viršijantis publikacijų kiekis [4], o kur dar naujausios genetikos, archeologijos, mitologijos žinios ir aiškinimai. Vis tik, kad su šia tampančia klasikine ir trečią šimtmetį skaičiuojančia teorija ne viskas tvarkoje rodytų ir tas faktas, kad protėvynės paieškos ir prokalbės vienetų atkūrimai tęsiami iki šiol, o ide lokalizavimo ir chronologizavimo problema, pasak įžymiojo indoeuropeisto Dž. P. Malorios (J.P. Mallory), nuolat neduoda ramybės ir, nelyg Thoro ožys vėl ir vėl sugrįžta atgalios.

Todėl buvo ir bandymų klibinti ide kilties aiškinimų pamatus ir geografine, ir chronologinėmis, ir metodologine prasmėmis: pats radikaliausias Šmito-Lemano (Schmidt–Lehman) aiškinimas, kad adekvatus modelis yra Euraziją užpildžiusių susijusių dialektų visuma, vietoje dirbtinų protėvynės ir vienos prokalbės rekonstrukcijų [5].

Kiek tvirta klasikinė indoeuropiečių teorija?

Teoriniuose svarstymuose indoeuropiečių prokalbės skilimas yra datuotas remiantis hetitų rašytiniais šaltiniais, prasidedančiais XVIII a. pr.Kr. Su hetų-luvių grupe siejami asirų tekstai iš Mažosios Azijos priskiriami III tūkst.pr.Kr. Indoiranėnų rašytinės leksemos datuojamos II tūkstantmečio pirma puse, todėl ide prokalbės skilimas, kaip manyta ir teigta, priklauso IV-V tūkst. pr.Kr.

Archeologas, slavų ir baltų etnogenezės tyrinėtojas V. Sedovas priima už aksiomą vokiečių kalbininko G. Krahe nuomonę [6], kad armėnų, graikų ir trakų kalbos pasirodė šia prasme palyginus anksti, o centrinės Europos – keltų, italikų, slavų, baltų ir ilyrų kalbos susidarė vėlai [7]. Apie 1950 metus pasirodė Tregerio-Smito (Trager-Smit) prokalbės skilimo modelis [8], o tokių ide „medžio“ pavidalo modelių visumos apžvalga yra pateikta čekų matematiko ir kalbotyrininko Vaclavo Blažeko [9].

Pirmiausia pastebėkime, kad klasikiniu tampantis, šimtmečius skaičiuojantis Boppo-Šleicherio indoeuropiečių kalbų skilimo „medis“ (ar jo modifikacijos), nors ir yra pakankamai platus dėl struktūrinių elementų gausos bei galimų naujų kalbų radimosi momentų neapibrėžtumų, tačiau, vis tik, nėra tiek sudėtingas, kad aprėptų neaprėpiama – per tūkstantmečius nusidriekusias nuolatines leksines ir kitas kalbų sandaros naujoves, diktuojamas ir prekybinių ryšių, ir atrastų technologijų bei migracijų, kaip ir klimato kaitos ar kultūrinių-militarinių ekspansijų.

Kalbant paprastai ir aiškiai, kalbinės – proistorinės evoliucijos buvo kur kas gerokai sudėtingesnės ir gilesnės laike, nei tai galėtų tilpti į akimis aprėpiamą medžio pavidalo schemą. Pagaliau yra kalbų istorijoje ir pakankamai daug baltų dėmių: neatsakyta į klausimą, koks tada gi buvo ateiviais laikomų indoeuropiečių kalbos santykis su vietinių autochtonų, kažkiek „pažįstamų“ iš nostratinių žodynų (žr. [10]‚ lokio‘ chronologizavimui ir etimologizavimui *luka – lenkti, lo[“]ika – kirsti), tebetyrinėjama ide kalbų santykis su kitomis kalbinėmis grupėmis. Juo labiau banalios glotochronologijos formulės logaritmų pagrindu tikrai neatspindi sudėtingų difuzinių, interferencinių ar tiesioginių kultūrinių – istorinių įtakų bei permainų..

Iš karto pasakysiu, kad pats indoeropiečių problemos formulavimo būdas: prokalbės rekonstrukcija, protėvynės paieška yra pakankamai nekorektiškas. Ide problematika turėtų tereikšti aiškinimus, kokiu būdu ir maždaug kada bei kodėl atsirado tiek daug kalbinių bendrybių tarp apie pusantro šimto esamų ir išnykusių idoeuropiečių kalbinei grupei priskiriamų kalbų.

Prielaidų gali būti ne viena: pirmojo žmonijos išplitimo po platųjį pasaulį palikimas, skirtingų kalbinių grupių kontaktai, galingos klimato sąlygotos ar minėtos kultūrinės militarinės ekspansijos. Kitaip tariant, yra reikalingas ne plokščias „2D“ formato ide kalbų raidos iš prokalbės modelis, o gerokai erdvesnis, gal net bent jau „5D“ (kalba, laikas, vieta, genomas, sociumas) su savomis plėtojimosi ir įtakų dinamikomis.

Viena pagrindinių pastaruoju metu vis labiau įsitvirtinančių indoeuropiečių kilties teorijų yra dar 1886 metais O. Šrioderio (O. Schrader) pasiūlytas ir M. Gimbutienės nuo 1956 m. gerokai pagilintas bei išplėtotas archeologine argumentacija modelis, pasak kurio pietų Kurganų archeologinės kultūros atstovai – Prieuralės, Ponto stepių karingi ginkluoti raiteliai trimis bangomis veržėsi į Senąją Europą, kur vyravo matriarchatas, ir siaubė ją. Jie, atseit, ir bus tie ide prokalbės nešėjai iš savosios protėvynės (Gimbutas 1973, 1997, Mallory 1989, Ringe 2006, Parpola 2008, Fortson 2010, Beekes 2011, Ringe 2015) [11].

Kita ilgą laiką buvusi populiari K. Renfriu (C. Renfrew) teorija indoeuropiečių protėvyne laiko derlingąjį Viduržemio jūros rytinį pakraštį iš kur su žemdirbystės palaipsniu įsigalėjimu išplito ir į Europą, ir į Aziją ide kalbos (Renfrew (1987, 1999, 2000 a,b, 2001, 2003), Bellwood&Renfrew 2002, Diamond&Bellwood 2003, Bellwood 2004, van Andel&Runnels 1995, Perlès 2001, Bocquet-Appel et al. 2009) [12].

Yra nemažai ir kitų ide protėvynės lokalizacijų, neapeinant ir Centrinės Europos ar net Lietuvos. Kadangi nei vienos, nei kitos pagrindinės teorijos negalima atmesti dėl archeologinių, genetinių bei etnosocialinių, kalbinių faktų gausos (pvz. žr. Anatolijos hipotezės tyrimą [13] ar aistringą, tačiau nepilnai pagrįstą Kurganų raitelių migracijos į vakarus teorijos neigimą paleogenetikos pagrindu [14]), tai belieka padaryti itin drąsiai skambančias išvadas, kad jokios vienos indoeuropiečių protėvynės, kurios aiškinimų priskaičiuota bent aštuoniolika, bei prokalbės nebuvo, o kalbines bendrybes formavo ir ką tik suminėtos abi įtakos, kuomet maišėsi vyravę Centrinėje Europoje pietryčių Anatolijos žemdirbių kitokių genetinių pogrupių dalis su rytų – Ponto stepių gyvulių augintojų R1a (šio tipažo pogrupių įtaka Vakarų Baltams ryški Žalvario amžiuje nuo Tčineco kultūros – dėl prekybos Karpatų vario rūda), kaip ir kitos kilusios iš daugybės leksinių inovacijų centrų dar ir gerokai anksčiau. Juk palyginus nauji žymaus nostratisto A. Dolgopolskio atlikti lyginamieji tyrimai parodė, kad nostratiniame žodyne yra net 2085 ide šaknys [15].

Betgi tai reiškia nepaprastai plačias kalbines įtakas ir mainus tarp skirtingų kalbinių grupių, neatmetant netgi pirmojo žmonijos išplitimo paveldo, kuris bus sudaręs leksinį substratinį pagrindą M. Gimbutienės Senajai Europai. Iš jos teturime gyvuojančią izoliuotą Baskų kalbą, o kitų – Etruskų, Tarteziečių, Iberų, Retų, Lemnų (Tirsėnų šeima) bei kitų tik archeologinius pėdsakus ir kalbinius likučius [16].

Kalba prasidėjo nuo žmogaus – savęs identifikavimo, tad nenuostabu, kad nostratiniame kalbų žodyne V. Iljičiaus-Svytyčiaus (V. Illyč-Svityč) ar Dolgopolskio variantuose figūruoja šios ir kitokios ‚man-‘‚ ‚mun-‘, ‚mun(y)-‘ ar kitų žodžių su ‚mn‘ reikšmės: ‚vyras, būti tvirtam, progenitorius, būti pirmuoju, asmuo, veidas, ašara, tėvas, patinas, sėklidės, kiaušinis, geisti, aistringai trokšti, kopuliuoti, daugintis, mąstyti, manyti, skaičiuoti, net kalbėti, gyventi, namas, valda, tvora, apgauti, sargyba, frontas, bėgti, vaikščioti, pasilikti vietoje, tvirtai stovėti…‘. Gi ‚mn‘ samplaika lietuvių kalboje atspindėta priskirtinuose didžiausiems archajizmams žodžiuose: ‚mano, žmona, giminė, manymas, mintis, mėnuo, akmenys, mainai, minti (taką), kamanos…‘ o pati priesaga ,men‘ lietuvių daiktavardžių daryboje yra gan produktyvi [17].

Baisoka, kad *kh- priskyrus kirtimo, sužeidimo, smūgio veiksmų prasmes, žodis ‚akmenys‘ dekoduotinas kaip rieduliai mestini į žmogų, nors ‚akmenys‘ galėjo pirmapradiškai reikšt ir žmogaus metamus riedulius į žvėrį su visais chronologizavimo paleolitu atspalviais.

Gan ryškiais pamatiniais paleolito-mezolito sandūros nostratizmais lietuvių kaboje bei hidronimijoje derėtų laikyti ir neaptiktas Baltų kalbose vokiečių lingvisto Theo Vennemann tyrinėtas baskų-germanų sandūros izoglosas [18]: 1. ‘izoz’ – šaltis, ledas, betgi, tai lietuvių kalboje ‘ižas’, vedantis link ‘ežeras’ 2. baskų ‘alde’ atitinka lietuvių ‘nuolydis’ (žr. hidronimus ir helonimus Iženas, Yžnė, Izitas, Iežesta, Liedė, Liedelė [19]).

Kad Baltų ir Slavų kalbos mena poledynmečio mezolitą rodo ir šis tarpusavyje susijusių žodžių, kurie mena Senąją Europą, lizdas: , baskų ‚haritz‘ – ąžuolas, medis, ‚zur‘ – medis, slavų ‚goretj‘ – degti, lietuvių ‚garas‘, baskų dumbo – rūkas (žr. nr. 536 šaknį A. Dolgopolskio nostratiniame žodyne), gi sietinas su dūmu, sen.a.vok. ‚toum‘ – dūmas, prūsų ‚dumpbis‘ – ažuolas, o dumis – dūmas‘. Kitaip tariant, pirminė dūmo prasmė – nuo degančio ąžuolo. Ir dėl sakralumo, ir dėl malkų kaitrumo.

Dž. Šmitas (Joseph Schmidt) aptikęs daug neatitikimų germanų kalbose prokalbės skilimo medžio pavidale aiškinimui, jau pačią prokalbę traktavo kaip dialektų visumą, o šios gerokai sudėtingesnio ir adekvatesnio lingvistinių inovacijų sklidimo idėjos, nors ir susilaukę skepsio yra gvildenamos iki šiol [20,21,22] kitų kalbų ar baltogermanų ir baltoslavų dialektų analizėje.

Jo bendrapavardis žinomas kalbininkas W. Šmitas (Wolfgang Schmid) nustatęs, kad Baltų kalbų skirtingumai nuo visų kitų ide kalbų yra mažesni, nė bet kurių kitų kalbų grupių tarpusavyje, visai teisėtai patalpino Baltų kalbas „Indogermanijos“, t.y. ide kalbų centre ir tai jį verčia Baltų hidronimijos arealą tapatinti su ide protėvyne, nors toks „centrizmas“ visai gali būti ir baltų kalbų konservatyvumo dėl sąlyginio geografinio istorinio nuošalumo bei izoliuotumo pasekmė.

Tęsiant tam tikrą ide problematikos sustabarėjimo kritiką pastebėkime, kad vokiečių kalbininkai Bopas (Bopp) ir Šleicheris užkrovė mokslui, beje labai produktyvų bendrybių paieškose modelį, kuris, visgi, šių dienų požiūriu turėtų būti pripažintas itin gaja moksline fikcija, simuliakru šiuo metu tapusiais tikra „Prokrusto lova“ gausiai kalbininkų ir archeologų bei jiems talkinančių genetikų bendrijai, stabdančia mokslinę senovės tyrinėjimų pažangą.

Vaizdžiai kalbant, turime per šimtmečius daugybės indoeuropeistų suslėgtą didžiulį didžiulį bent jau leksikos bendrybių „sūrį“ ir dabar tenka aiškintis kur ir kada radosi ta ar kita jo dalis su visais gausiais prieskoniais, pradedant globaliomis etimologijomis, sietinomis su pirmais homo sapiens išplitimo po pasaulį tūkstantmečiais.

Nenuostabu, kad dėl vieno ide kalbinio centro nebuvimo, manant, kad toks egzistavo, niekada tarpusavyje nesutars skirtingos akcentologų, morfologų, leksikologų, sintaksių tyrinėtojų, etnologų – rekonstruotojų grupuotės, siūlančios skirtingas vieningos ide protėvynės ir prokalbės modelių bei schemų ypatybes ir lokalizacijas.

Kurganų kultūros įtakos pabaltijui

Nederėtų abejoti, kad M. Gimbutienė atliko neįkainuojamą mokslinį žygdarbį atradusi karingos patriarchalinės, prisijaukinusios laukinius arklius (takhi (Prževalskio arklys) ar tarpanus), Kurganų kultūros, žinomos ir avių, ir kitų galvijų bandų prižiūrimų raitų piemenų auginimu, invazijos į Senąją matriarchalinę Europą tris bangas.

Ankstyvoji 4400-4200 m.pr.Kr. skverbtis pasiekus Balkanus ir Dunojaus slėnį sukūrė pvz. Vinčos kultūrą. Suprantama, susilaukė ir vietinių žemdirbių pasipriešinimo, tad naujai karingai Kurganų kultūros bangai 3400-3200 m.pr.Kr. sukūrusiai Badeno, Rutulinių amforų ir ankstyvąją Virvelinės keramikos kultūras prireikė viso tūkstantmečio. Virvės sureikšminimas – atspaudas molyje kieno gi, jei ne gyvulio rišimo ženklas?

Galutinė ekspansija, kurioje susiliejo atneštas į Europą Anatolijos žemdirbių gyvenimo būdas su Volgos-Dono žemupių stepių gyvulių augintojų, vyko laikotarpiu 3000-2800 m.pr.Kr. Suprantama, kad archeologė M. Gimbutienė šias Kurganų kultūros slinktis sekdama O.Šraderiu lengva ranka sutaptino su indoeuropiečių atkeliavimu į Europą, betgi ant virvelininkų puodų nėra likę jokių tekstinių įrašų.

Tad nereikia stebėtis, kad viena paskutinių itin solidaus žurnalo „Nature“ publikacijų skirtų Kurganų kultūrų plitimo genetikai, totalią kalbinę ide ekspansiją, kurios šerdyje buvo Jamnos kultūra, iš Prieuralės laiko tik tikėtina [23]. Kad jos, vis tik, dalinės būta, nederėtų abejoti, juolab Kurganų kultūros, artimos tocahrų arealui genomas yra ženklokas ir pabaltijo vyrijoje [24].

Gi Jamnos kultūros plėtotė sustoja prie Pripetės pelkių, todėl Pabaltijis Kurganų kultūros įtakas patyrė aplinkiniu keliu ir ne itin tiesiogiai – maršrutu Bugo – Nemuno tarpupyje į pamarius, o kai kurie tik latvių gyvulininkystei būdingi tocharizmai gal rodytų ir padniprės-padauguvio kelią.

Tad šiek tiek suliteratūrintai vaizdingu siužetu panagrinėkime Kurganų kultūros įtakas Pabaltiijo gyventojų leksikai ir jų gyvenimo būdui. Tų karingų Kurganų raitelių bene pagrindiniu atributu buvo judėjimo priemonė – žirgas. Šis žodis, keistai asocijuojantis sąskambiu su ‚irigacija‘, yra būdingas tik Baltų kalboms (prūsų ‚sirgis‘, liet. ‚žirgas‘, la. ‚zirgs‘). Ką tai galėtų reikšti? Ogi, kad baltai iš savo krūmynų išvydę svetimšalius jų kaimus deginančius raitelius gal bus sugebėję juos kažkaip naktį nudobti, o pririštus prijaukintus žirgus pasisavinti ir savaip praminti.

Gal būt, atsižvelgiant į dažną g →ž kaitą, žirgui bus suteikę nuolat girdymo reikalaujančio gyvūno įžodinimą – ‚girgą‘, kuris vėliau davė pradžią ir ‚žergti‘, nors galėjo būti ir atbulai: aliuzija į girdymą galėjo tik stipriai įtvirtinti ‚žirgą‘ , atspindėtą tochariškame žodyje ‚kärk-‘‚ – rišimas‚ kalbininkų drąsiai sietą su ‚kergimas‘, žalvario amžiaus kalboje, keliavusiame greta Anatolijos krypties ‚eržilas‘ (dar. žr. dėl girdymo ide*e/ok^[h] – ‚vanduo‘ atitikimą ‚kumelei‘ ide*ekuo-s).

Baltams įvaldžius žirgininkystę ir pradėjus su jais skaitytis atėjūnams bei prekiauti, matyt, buvo perimtas atneštinis kumelės pavadinimas – ‚ašva‘. Gi iš čia gal bus kilęs ir žodis ‚uošvis‘ – tas žmonos tėvas, kuris kraičio jaunikaičiui duodavo ir ašvą ar ašvienį. Tam neprieštarauja ir žirgų kapų chronologizacija Lietuvoje: seniausi žirgų laidojimai yra Vakarų Lietuvoje – Kveciuose netoli Baltijos jūros yra datuojami vėlyvojo žalvario amžiaus pabaiga–ankstyvuoju geležies amžiumi ir siejami su išskirtinės žirgo padėties formavimusi Baltijos regione nuo II ir I tūkst. pr. Kr. [25] iki vieno apogėjų Marvelės kapinyne, kurį ištyrinėjo archeologai A.Astrauskas ir M. Bertašius.

Paralelizmas ‚ašva-aš‘ esantis ir kitose Europos kalbose (lot. ‚equa ir ego‘ (!), ide *ekuo-s- ir * eg(hom) ir t.t. ) bus davęs leksinę inovaciją – kitą savęs sampratą: žmogaus nuosavybėje turinčio jojimui skirtą gyvūną, o taip pabrėžiamas visai kitas socialinis statusas, kurio siekdami bemaž visi indoeuropiečiai įvykdė pirmojo asmeninio įvardžio perkaitą – išstūmė įvairiose kalbose tik pirmas asmenavimo įžodinimo formas su ‚mn‘, tačiau nepergalėjo visos asmenavimo sistemos, o tai rodo, kad ši susiformavo gerokai anksčiau (dar žr. samplaikas Hettitų ‚eːsmi‘, Sanskrito ‚ásmi‘ – aš esu) . Suprantama, pirmo asmenuotės sando perkaita nenutiko fino-ugrų kalbose, nes jų areale didelė judėjimo aktualija buvo sniegžengiai ir šunų kinkiniai su kitu atšiaurių gamtinių sąlygų diktuotu gyvenimo būdu.

Pastebėkime, kad žodis ‚arklys‘ yra giminingas graikų άροω – arklas, todėl šis žirgo pavadinimas bus iš Anatolijos įtakų, pasiekusių Baltus žalvario amžiuje. Seniausias žinomas medinis arklas turbūt išlikęs žemaičių ‚žambis‘ yra rastas Šventosios gyvenvietėje ir datuojamas antruoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą – tikėtina, kad šiame žodyje koduota žemės ir medžio – ,b…‘ sąlytis, o seniausia, vėliau trumpėjusi forma galėjo būti net ‚žemdubis‘ (?)).

Toks žemės ūkio padargas bus davęs pavadinimą prūsų genčiai – Sembai [26], ne viename istoriniame šaltinyje vadintai Samia, Samen, Sami, Samen, Semen. Iš čia ir ‚žambas‘ bus kilęs garsusis žemėlapinis Samogetų pavadinimas gilias žemdirbystės tradicijas turinčiai Žemaitijai, kurios tikrasis autentiškas vartas, galėjo būti Žambgeitija→Žambaitija, kadangi prūsiškai duona – ‚geits‘, kuri gretintina su slavų ‚žito‘ – javai. Šis žodis savo ruožtu sietinas su Getų genties, kurios kultūrą nušlavė vėlesnė Romos etnocidinė invazija į Dakų valstybę, vardu (dab. Rumunijos teritorija). Betgi, jei dabartinė vakarų Lietuva buvo galiausiai pavadinta Žemaitija, tai turėjo gi rastis ir Aukštaitijos vardas, žinomas bent nuo XIII a.

Dar viena tikėtina Kurganų kultūros leksine atnešena į pabaltijį greta ‚ašvos‘ laikytinas itin svarbus mėsos ir lašinių teikėjas – ‚paršas‘, kadangi Permės finuose yra ženklios virvelinės keramikos įtakos, o Udmurtai ir Komiai turi giminingą paršo pavadinimą, kuris galėjo būti dar labiau įtvirtintas naujais laikais dėl kontaktų su rusų kalba.

Visgi, kiaulininkystė yra buvusi tiek svarbi, kad gausybė ‚paršo‘ ide bendrybių bus ėję su vyravusiu javų auginimu ir iš Anatolijos, todėl, tikriausiai būta tam tikro abiejų kultūrinių krypčių susikalbėjimo kiaulininkystėje. Gi unikaloka Baltų ‚kiaulės‘ etimologija vestų hipotetiškai link ‚kaulės‘ ir šerno, būtinai mitologizuoto atitikmeniu – Kernius, kurį A.J. Greimas nagrinėjo ‚Kirniaus‘ pavidale kaip nedekoduotą mitologemą [27]. Vestų iki ‚ilties‘ tapatinimo su itin svarbiu ‚kaulu‘, kuris pabrėždavo gero šernų medžiotojo statusą gentyje.

Žirgų, ašvų, arklių aptarinėjimuose problema lieka su ‚kuinu‘. Kodėl kalbininkai jo negretina su slavų ‚konj‘ yra absoliučiai neaišku – matyt, to vėlgi neleidžia kažkurios ide garsų kaitos lentelės. Gali būti, kad tai pats seniausias laukinio arklio pavadinimas žinotas Rytų Baltų pirmiau vakarinių. Belieka pastebėti, kad slavų kumelė – ‚kobyla‘ sietina su helėnų mitologine dievybe Kibele, o pati ‚kumelė‘ kalbininkų ne be reikalo gretinta su kamanomis – sen.slavų ‚komonj‘.

Gal ir mūsų papročiuose pasiturėjęs kūmas, panašiai, kaip ir uošvis su ašva, sietinas su paprotiniu kumelės, ar bent jau kamanų dovanojimu vardynų proga? Juk dėdienė – ‚avyna‘ [28] paliudyta ir A.Juškos žodyne bei turinti gilias ide bendrybių šaknis yra sietina ar su prūsų ‚aswinan‘ – kumelės pienas bei leksine konkurente – avimi, o gal ir abiem, tad senuose papročiuose galėję egzistuoti ir atitinkami, būdingi svečiavimuisi apdovanojimo ritualai.

Tocharai turi žodį apibūdinantį namų (dvaro) valdytoją – ‚kañcuki’, tai ar ne iš čia bus kilęs, davus gal ne tik laisvę vaizduotei, Kurganų kultūros invazijos laikų kilmės lietuviškas žodis ‚kančia‘, beje, giminingas tik helėniškai formai? Juolab tocharų ašara yra ‚ākär‘ [29]. Dar ir turintis žemės dirbimo atspalvį toch ‚kapyāre*‘ – ,darbininkas’ greta ‚liga‘ – ‚kapille*‘ ir identifikavimo ženklas – ‚kapci’, gal suponuoja nuorodą nuo tradiciškai suriestų dėl žemės kietumo pietuose negyvų tochariečių ir virvelininkų kauleliių dar ir iki Baltų žemėse – ‘kape’, galimai išstūmusį ankstesnę ‘duobę’, reikalingą ką nors nudobus: toch.A ‚ko‘-, B ‚kau‘- ‚užmušti, nužudyti‘. Buvusius socialinius atėjūnų ir vietinių mezolitinių Baltų palikuonių neolite santykius kažkiek atspindi nešta toch. ‚neske *‘ – duoklė, (ñäsk-‘ – reikalauti, ‚näk‘- naikinti) ir toch. A ‚ ,näs‘ – tai atitinka slavų gi ‚naš‘ – mūsų. Gi pastarasis tocharizmas Baltų nepasiekė.

Apibendrinant nagrinėjamą itin plačią Kurganų kultūros įtakų Pabaltijui temą, derėtų pastebėti, kad būtent šios kultūros kalbiniai reliktai tebeslypi menkai išlikusioje artimokų Prieuralei, nuo Aralo jūros į Rytų Turkestaną išmigravusių, tocharų A,B,C kalbose, deja, dar neišsluoksniuotose į seniausią paleolitinį bei žalvario amžiaus kalbinius klodus (žr. jų leksikoje buvusius ‚auksas‘, pr.‘ ausis‘, ‚valda‘, ‚širšė‘, ‚kriaušė‘….ir kitus atitikmenis [30], ėjusius ir per Juodosios jūros – Pontus Euxeinos skitų protėvių auksą). Bene pats ryškiausias žalvario amžiaus kalbinis Kurganų kultūros krypties artefaktas yra tocharų ugnis – ‚puwar‘ [31] iš kur bus kilę ir slaviški-baltiški virimo įžodinimai ir mūsų ‚varis‘, (dar žr. toch.A ‚virti‘- ‚wratk-‘ ir ‚varis‘ – marių ,vorgene‘, pr. ‚vorgene‘), kurio rūdos gausu Prieuralės Mednogorsko apylinkėse, nors dėl šios iškasenos šaltinio tebėra diskutuojama nurodant ir Kaukazą ar net pietų Ukrainą. Slavų ‚varis‘- ‚medj‘ bus perimtas iš tocharų A ugnis – ‘mit‘ (turbūt, reiškė ugnį iš medžio) atitikmens tarp Kurganų (Jamnos periodas) kultūros nešėjų.

Iš ‚virti‘ bus gal kilęs ir kalbininkų nepastebėtas vedinys – ‚tvirtas‘. Baltų ir Slavų technologiniu – leksiniu žalvario išlydymo lopšiu dera laikyti Kurganų kultūros įtakas, o žalvarinių papuošalų stilių nemenka dalimi būdingu Juodosios jūros stepėms. Gi pati rūda Baltų krosnelėms ir dirbiniams buvo gabenama iš Vakarų Karpatų [32].

Tocharams negiminingų iranėnų krypties įtakos kelia daug kalbėsenos rekonstrukcijos problemų vien jau ir dėl žymiai vėlesnių persų – skitų karų ir prekiavimo palikimų jau erų sandūroje. Turbūt svarbiausi šios Kurganų įtakų krypties padariniai darbštiems Baltams yra susiję su gyvulininkystės, itin svarbios žirgininkystės ir žalvario technologijų atnešimu, tačiau, kaip parodyta A. Miliūtės-Chomičenkienės buvę pakankamai riboti gyvūniją charakterizavusios tocharų leksikos prasme [33], tad, matomai, neištrynė buvusios vietinės kalbos. Vilniaus universiteto archeologo, su kuriuo yra tekę kasinėti Kirsnos pievą prie Turlojiškės,

Algimanto Merkevičiaus kruopščiai surinkta enciklopedinė įspūdingiausia žalvario amžiaus dirbinių atvaizdų ir aprašų gausa [34,35,36] tik patvirtina M. Gimbutienės teiginį apie Baltų kultūros suklestėjimą Žalvario amžiuje, tačiau jau turėjusios giliausias vietines šaknis.

Tad, sakyčiau, kad daug kas teoriniuose ide apibendrinimuose atsistotų į savo vietas, jei pagrindiniais kalbinių ide bendrybių susidarymo veiksniais laikytume greta (ant) nostratinio sluoksnio ir žemdirbystės slinkties, ir Kurganų kultūros neabejotiną įtaką Senajai Europai, kurios gerokai praturtino buvusią autochtonų – mezolito Baltų kalbą, bet nepakeitė jos nauja.

Mezolito Baltų būsto – ,būdos‘‚ ,namo‘ aplinkos kalbiniai reliktai

Archeologai akmens ir žalvario amžių tyrinėjimuose turi labai aiškias ir gan produktyvias užduotis – kasinėti, klasifikuoti ir aiškintis kultūrų tęstinumą bei inovacijas. Bandymas „prakalbinti“ daiktinį palikimą yra kitos rūšies žymiai ir sunkesnis sava tikimybine logika, ir tuo pačiu paprastesnis uždavinys, nes „kasinėti“ užtenka daugybėje turimų žodynų bei vis tik sunkiai aprėpiamų, dažnai prieštaringų ar pernelyg kategoriškų mokslinių lingvistikos, pleogenetikos, mitologijos-etnologijos publikacijų gausoje.

Vis tik atsisakius iš knygų į knygas trečias šimtmetis perrašinėjamų ir paskaitose studentijai perteikinėjamų dirbtinų ide protėvynės ir prokalbės schemų, galima konstatuoti bei rekonstruoti daug apytikslių kalbinių senųjų pabaltijo gyventojų reliktų.

Žinoma, kyla klausimas, kokiu būdu galėjo per bent dešimtį tūkstančių išlikti savotiški Baltų ir jų kaimynų ankstesnėje publikacijoje argumentuoti dar ir slaviški, germaniški „logotipai“ – ‚LOKYS‘, ‚DUB‘, ‚BÄR‘, žymintys tris skirtingus etnosus dar bent mezolito pradžioje. Gi būtent kalba, suvokiama kaip dialektų visuma apibrėžia etnosą, o ne totalus žmogaus priklausomumo jam suvokimas, kuris sietinas su gerokai intensyvesnio komunikavimo laikais, nė šimtus kilometrų gabento Dzūkijos juodojo ar retesnio spalvotojo titnago ir gintaro mainų epochų.

Logotipų konservatizmo esmė yra tame, kad jie buvo neabejotinai sakralizuoti – sudvasinti, netgi išliko įvairių kalbų grupių tautosakose bei atkeliavo į heraldikas, o kas yra šventa – iškentėta, tas kalbine prasme neliečiama, nekeičiama.

Kyla esminis klausimas – kur ir kaip tų mezolitinio palikimo kalbinių Baltų unikumų reliktų ieškoti? Itin sunkus ir sudėtingas dalykas Senosios Europos kalbų atspindžių aptikimas Baltų kalbose, nors suradus studijas skirtas baskų kalbos sąsajoms su kaukaziečių ar įtakoms fino-ugrams, neabejotinai iš ledynmečio ar poledyninių laikų, belieka pasižymėti dar vieną uždavinį, kuris „kimba“ aptikus etruskų ‚tin‘ – ‚diena‘.

Kur kas paprastesniu atrodo bandymas suklasifikuoti chronologiniu požiūriu tik Baltams būdingas bent jau ankstyviausias gyvensenas charakterizuojančias leksines išraiškas. Klasikinis ide leksikos raidos aiškinimas gerai žinomas savo chronologiniu nuoseklumu [37,38]: pirma su ide prokalbe siejami dalykai, po kurių eina baltų-slavų leksinės bendrybės, kaip ir užsimintos baltų-germanų, baltų- suomių, ir tik po šių – tik baltams būdinga leksika. Panašiai yra ir A. Kaukienės panagrinėtoje veiksmažodžio raidoje [39].

Gi atsisakius šių metodologinių dogmos padiktuotų „spąstų“ klystkelio ir sugrįžus atgal prie ide tyrimų ištakų bei laikantis bent jau J. Šmito (Schmidt) dialektų bangų modelio, sukūrusio ide bendrybes, (o ne neaptinkamos vienos protėvynės ir prokalbės) jau iki šiol profesionalių kalbininkų konstatuotą turtingą tik Baltams būdingą leksiką tenka chronologizuojant sluoksniuoti į du skirtingus horizontus: medžiotojų, žvejų ir gamtos gėrybių rinkėjų mezolito epochos kalbinių unikumų buvojusių greta aukščiau paminėtų pačių archajiškiausių globalių kalbinių bendrybių ‚mn‘ pagrindu su visais giminės manymais apie asmenuotes – ‚mano, man, mums, mumyse…‘ bei antrąjį – vėlesnį iš gyvulininkystės-žemdirbystės atkeliavimo laikų.

Pirmesnieji, sietini su mezolitu bus medžioklių, žvejų ir rinkėjų žodžiai (‚žaltys, žaibas, lokys, briedis, šernas, kiškis, blužnis, skrandis, skilvis, vėdaras, lašiniai, apuokas, genys, vieversys, kėkštas, kikilis, kregždė, pelė, kurmis, skruzdė, uodas, varlė, lydys, avietė, bruknė, dilgėlė, lapas, rūgštynė, samanos, viksva, raistas, rūkas, žievė, pienė, žydėti, žiogas, dangus, didis, vėlus, vėlė, velėna, balsas, laikas, liūnas, pelkė, ragana, regėti, byloti, gluodenas, driežas, malka, pagalys, sielis, lankas, žūti, daryti…‘ savose senobinėse formose), o antri, gerokai vėlesni, žemdirbystės, gyvulininkystės ir metalų laikotarpio ne visada mainuose perimti, o ir atsargiai savaip įžodinti leksinėse inovacijose.

Tokių geriausiu pavyzdžiu bus jau aptartas ‘žirgas‘ bei netgi jodytas javams ‚jautis‘, greta lyg ir pakartotinai atnešto nuo Anatolijos ‚bareliai‘ bei ‚rugys‘, ar ir Kurganų krypties ‚avis‘, ‚ožys‘, veršis‘, ‚mėsa‘ ir germanų ‚bulius‘. Pagrindą Baltų mezolite kalbai bus sudariusi būdinga latviams, lietuviams ir prūsams bei jotvingiams leksika slypinti nostratiniame kalbos žodyne, kuris apjungia archajiškas bendrybes iš skirtingų kalbinių grupių ir gali byloti ledynmečio prieglobsčio ar dar ankstesnių laikų leksinius pamatus. Tų, deja, dar neišskaičiuotų ir nesistemintų baltiškų – nostratinių bendrybių dalis gali duoti supratimą apie žmonijos kalbų pirmaprades ištakas bei pamatinę Baltų mezolite kalbą.

Atskiro aptarimo reikalauja slav. ‚jagoda‘ ir ‚uoga‘, juolab pastaroji ne be pagrindo tapatinta ir su gile – sen.anglų ‚äcern’ (žr.sąsają su slavų šaknis – ‚korenj‘, gotų vaisiumi ‚akran’)ir bus turėjusi pirmykštę renkamų girios gėrybių, tame tarpe ir gilių, apibendrinančią prasmę. Slavai, matyt, bus ugdymo tikslais pabrėžę, kad ‚jagoda‘ randasi kasmet – kas ‚god‘, o Baltai buvoję šaltesniuose kraštuose burnos be reikalo gal neaušindavo, metus skaičiuodavo pagal medžio – gal ievos, o gal liepos žydėjimą.

Skvarbiai žvelgiant į mitologijos horizontus juk galima pamatyti paralelizmą ‚vėlė-velėna‘ bei turbūt neabejotiną Baltų-Slavų paribio dialektų‚ ‚debesys-biesas‘, jei jis žaibu nė iš šio, nė iš to padega šventą ąžuolyną. Belieka pakartoti, kad velnias kaip visada slypi detalėse, kurių būtina prirankioti, kad ir hipotetinėse, bet nuosekliose schemose kuo daugiau.

Turint matematinį – tikimybinį išsilavinimą ir sistemotyrines patirtis, kurios prieštarauja gajam fragmentuotam ir itin specializuotam, siauram metodologiniam daugelio mokslinių publikacijų požiūriui, juk būtina ir verta bandyti eiti amžių gilumon su sava „laiko mašina“, tiesa, labiau semantinių virsmų takais, nė didžiausių lingvistikos vingrybių akivarais, bet prisilaikant principo, kad priebalsės, kurios sudaro žodžio „stuburą“ bus mažiau ir lėčiau kitę nei balsės.

Vienu svarbiausių argumentų mezolitinių Baltų buvimui yra tas lingvistinis danų kalbininko L.Hjelmslevo paminėtas faktas [40], kad ide tėvą – ‚tėtį‘ (šis žodis turi itin gilias nostratines šaknis ir Uralo, ir Altajaus, ir Kaukazo kalbinėse grupėse – persmelkęs jas gal net nuo pirmo žmonijos plitimo laikų) įžodina visai skirtingai nei Baltai – pvz. lot. ‚pater‘. Tėtį derėtų rišti su dievybe ‚Perkūnu tete‘ sąsaja su viso Pabaltijo reikšmingumo titnago gavybos centru Dzūkijoje svarba ir ugnies skėlimui, ir įrankių gamybai mezolite.

Gal būt, ir su labiau patriarchaline mezolitine tvarka Baltų giminėse bei gentyse nė Centrinės Europos M. Gimbutienės konstatuota matriarchaline. Kadangi tocharų ‚tėtis‘ – ,pacar‘ -atitinka ide bendrinę formą, tai šis įžodinimas nebus Kurganų kultūros atnešinys, o itin archajiškas paveldėtas ir mitologiškai įtvirtintas bei užkonservuotas iš nostratinio sluoksnio bei išsaugotas baltiškas kalbinis konstruktas beje vis tik, turintis atitikmenų ir hetitų, graikų, albanų kalbose – matomai užsilikęs jose nuo Senosios Europos laikų.

Gi jau konstatuoti tocharizmai Slavuose, bet ne Baltuose, tokie kaip toch. A‚ ,näs‘ – naš (slavų supletyvizmas) – mūsų ar yäp- (žr. Ved. yábhati) – kopuliacija [41], lapas toch. B ‚lasto‘ – sl. ‚list‘ rodytų, kad Kurganų kultūra neužnešė į Europą totalios ide prokalbės. Pagaliau tikėtina nepaprastai archajiško žodžių lizdo ‚vyras→ virkštis→ virvė‘ evoliucija bei vietinės Virvelinės keramikos puošimas rumbeliais, kurie būdingi ankstesnei mezolitinei Nemuno kultūrai, rodytų, kad atėjūnai virvelininkai smelkėsi difuziniu kultūrinės integracijos būdu, o ne užplūdę staiga, nelyg skėriai ir sunaikinę kalbą. Jau į skaitlingesnes pamažu ir žemdirbystę įsisavinančių vietinių mezolitinių Baltų žemes.

Traukęsi nuo šalčių piečiau, dabartinėje Lietuvos teritorijoje integruoti, asimiliuoti Baltų ugrofinai su vietinėmis seniausių Y-DNR genetinių grupių atstovais bus sudarę pakankamą atsvarą Virvelinės kultūros – R1a genetinio pogrupio invazijai, juolab laiko tarpas tarp šių dviejų įtakų iš priešingų pusių yra apie 800 metų. Tai rodo ir genetiko akad. V. Kučinsko išvada:

Tyrimas atskleidė šiuolaikinių lietuvių išskirtinumą – nustatyti trys genetiniai komponentai, priklausantys protėviams iš trijų skirtingų priešistorės laikotarpių: PAGRINDINIS genetinis komponentas priklauso prieš neolitą gyvenusiems MEDŽIOTOJAMS - rinkėjams, o kiti du mažesnio santykio gentiniai komponentai – ankstyvojo ir vidurio bronzos amžiaus stepių pastoralistams ir vėlyvojo neolito bronzos amžiaus europiečiams. Be to, nustatytos trys medžiotojų-rinkėjų grupės, turėjusios įtakos formuojant Lietuvos populiacijos pagrindinį genetinį komponentą: Vakarų Europos medžiotojai-rinkėjai, medžiotojai-rinkėjai iš Skandinavijos ir kiek mažiau Rytų medžiotojai-rinkėjai. Tai parodo sudėtingą lietuvių populiacijos istoriją, kai maišėsi skirtingos protėvių grupės skirtingais istoriniais laikotarpiais.  [42]

Toliau panagrinėkime itin svarbaus šiauresniuose kraštuose šeimai ar giminei būsto, neatsiejamo nuo medžio karkaso įžodinimą greta ‚lūšnos, būdos, namo, pirkios, trobos ir gryčios bei stubos‘. Archeologas V. Juodagalvis yra aptikęs maždaug 6×4 m² ploto būstų mezolitinėse ir Dusios, ir Kubilėlių gyvenvietėse prie Šešupės, anaiptol, ne pavienių statinių pėdsakų.

M. Gimbutienė yra pateikusi daug neolito pastatų, kuriems reikėjo jau labai įgudusių statybininkų su patirtimis gautomis dar mezolite, pavyzdžių [43]. Gi ‚stuba‘ yra gerai žinomas germanizmas, ‚gryčia‘ (grinčia) bus nuo rūkyklos garo ar grįstos moliu ąslos, o gal dėl abiejų įtakų kilęs, gal labiau, rytų – pietų Baltams būdingas žodis. Gi troba, kaip panagrinėta žemiau, bus medžio apdorojimo mezolitinio ‚darbo‘ epochos darinys.

Pirkia sietina su helėnišku ugnies pavadinimu, turimu dabar ir ‚pirtyje‘, ir ,pirotechnikoje‘. Kalbininkų gvildentas ‚namas‘ ( plg. iranėnų *nam-. Av‚demana, nmana‘ – būstas, namas) [44] dėl ‚mn‘ gali reikšti ir patį didžiausią archaizmą, atspindėtą „ten mūsų namai, kur Nemunas teka“. Galimai turime ir gerokai vėliau ant šio užneštą naujesnį valdingą helėnišką atspindį turintį ‚namą‘ valdos pavidale: (οἰκονομία) – ‚ekonomika‘ iš oîkos (namas) + nómos (valdymas).

Lietuvių kalbos atlasas rodo, kad ‚namelis‘ reiškiantis priemenę tėra žinomas Zarasų krašte, o tai būtent gali reikšti helėnišką įtaką žalvario amžiuje Dnipro-Dauguvos vandens keliu, nes latviai turi ‚nams‘. Keista, kad kalbininkai namo pavadinimo ‚šlajus‘ nebandė sieti su tarmišku ‚šlynu‘ – molis.

‚Lūšna‘ bus pirmine prasme nusižiūrėjus į lokio susikrautą laužą žiemos miegui. Taigi, tikėtinas virsmas ‚lokio laužas →lukna→lūšna‘: k→š kaita nėra kalbotyroje retenybe. ‚Būda‘ yra Baltų-Slavų-Germanų leksinė bendrybė, todėl gerai tinka ledyno traukimosi periodo pabaigai – mezolito pradžiai, juolab turi ir tam tikrą ‚būti‘ pirmapradį, itin archajišką atspalvį.

Kad egzistavo gausi mezolitinių Baltų, Germanų, Slavų paribių dialektų bendruomenė, rodytų jau garsaus Norvegijos kalbininko Chr. Stango išskaičiuotos tik Baltų-Germanų-Slavų (68) ir Baltų-Germanų (66) bei Slavų-Germanų (54) leksinės bendrybės [45,46], kurias vėlgi derėtų gerokai pakedenus chronologizuoti į ankstyviausias ir vėlyvas, atsižvelgiant ir į N. Čemodanovo praeito amžiaus septinto dešimtmečio publikacijas [47].

Daug technologinių inovacijų pas Baltus pateko iš pietų ir pietryčių per slavus ir germanus, todėl pvz. ir radosi bendrybės tarp prūsų duona ‚geyts‘, ‚geitka‘ ir slavų ‚žito‘ – javai ar tapo aukščiau minėtas perimtas iš germanų žodis ‚bulius‘, tačiau tokie kalbos praturtinimai iš esmės nekeitė jos pačios.

Morfologiškai, būtent ‚dub‘ – ąžuolas yra gan artimas ‚būda‘, lenk. ‚buda‘, čekų ‚bouda‘ iš vid.v.vok ‚boude‘ – palapinė, n.v.vok.‘bude‘ [48], tačiau sąsaja su semitų ,*bayt‘ – namas yra pakankamai miglota, nors irgi galima ankstyviausiuose prie(semitų) ir (pre)slavų santykiuose. Leidus įsibėgėti vaizduotei, pirmykštėje būsto statyboje, „ąžuolas prie ąžuolo“ pavidale, ‚dubudub‘ galėjo virsti moteriškos giminės ‚buduba‘ ir galiausia trumpiniu ‚būda‘, nes ten derėjo būti vaikų augintojai – moteriai, kaip ir ‚bobai‘ prie laužo ugnies.

,Būda‘ bus davus ir Budinų genties, lokalizuojamos sąlytyje su rytinių Baltų teritorija, vardą. Beje, kaimų pavadinimai ‚Būda‘ yra plačiai išplitę ne tik Lenkijoje, Baltarusijoje, bet ir Ukrainoje, Rusijoje ir mena Sūduvoje gerokai vėlesnius balų geležies išgavimo laikus. Elbingo žodynėlis sako, kad prūsų ‚būstas‘ – ‚buttan‘, tad namo vadinimas ,butu‘ Lietuvių kalbos atlase rodomas dėsningai užsilikęs Klaipėdos krašte. Panašią formą turi ir latvių kalba.

Pastebėkime, kad pirminė slavų medžio (nostr. * dʷirV – žr. S.Starostino nostr. žodyną) ‚derevo‘ – semitų ‚tarip‘ įžodinimo forma, atsižvelgiant į ide bendrybę susijusią su nostratinių paralelių turinčiu ‚darau‘ ir ‚durti‘ samplaikoje su minėtu Š. Afrikos kilties nostratinių žodynų medžiu – ‚bo‘, turbūt atspindėtą ir mūsų ,baslyje‘, bet itin įsitvirtinusį sen. aukštųjų vokiečių kalboje – boumiš, sen. germanų kalbos – baumaz, galėjo būti ir tikėtina formos ‚derebo‘ pavidale, nes Baltai turi ir žodį ‘drebulė’ gal davusį pradžią ‘drebėti’ ir, svarbiausia – ‚darbas‘. Kitaip tariant, pirminė ‚darbo‘ prasmė buvo, būtent medžio apdorojimas, o kad pirmiausiai derėjo užsiimti ąžuolu dėl jo tvirtumo ir liudija slavų ‚dub‘ bei ‚u‘ ir ‚r‘ garsai sietini su pastanga, įsirėžimu.

Galiausiai viskas rituliojasi apie rus., дербить‘ – ‚pinti‘, o tai atspindi gal jau virvelinės keramikos kultūros palikimą gyvulių rišimui, germanų ‚Arbeit‘ ir išnaudotą darbui rus. ‚rab‘ – vergą, kuris atspindi ne pačius geriausius slaviškų-germaniškų bendrijų santykius nuo senų laikų. Rekonstruota seka, įvardijus pirmykštį smūgio, davimo reiškimą kaip ‘*dh’, pradedant nostratiniu ‘bo’, bus evoliucionavus apytiksliai taip: ,Bo→dhbo→dumb→dub→(pastanga) durebo→darbas→troba’, prie kurios ar kurioje ‚triūsta‘ kad ir valgio gaminime.

Žinoma, būtina aptarti, koks tada itin archajiško, nostratinio slaviško ‚derevo‘ vedinio ,drevės‘ santykis su medžiu ir lokių kopinėtu ‚medumi‘, nors ir dauguma kalbininkų jų neriša, ignoruodami sakų, sulos saldumo panašumus į medų. Šis žodis yra iš nostratinio semitų, ide ir uraliečių kalbinio sluoksnio, todėl bus pašėlusiai archajišku, o kadangi neatsiejamas nuo ‚medžio‘, bent jau psichologizmų prasme, tai ir šiam priduoda chronologinio gilumo, netgi seka ‚medis→mietas→ietis (?)→ eiti‘. Senasis miško pavadinimas, pr. ‘median‘ (einama juk medžioti, o ne „miškauti“) yra pasiekęs ir fino-ugrus (suom. ‚metsään‘ – miškas).

Medis bus gal turėjęs Baltų ir Slavų paribio dialektuose ir pirmykštę liepos, į kurią verta lipti medaus prasmę, o iš protogermanų liepos – *lindō bus radęsi ir mūsų lentos. Gi ‚derebo‘ bus reiškęs medį, kuriuo verta užsiimti darbiniais tikslais, trobos statybai. Nelabai įtikinamai atrodanti žodžio ‚miškas‘ pirmapradė etimologija verčia mąstyti kitaip: tai gal bus trumpinys nuo mažybinio helėnų nuo Ponto įtakose – ‚medisk-‘, reiškusio jaunuolyną, juolab Kelmės rajone tebeturime Mediškėlius.

Miškas kaip ‚riba‘ (s.kr. ‚meda‘ – riba, krūmynas, slov. ‚meja‘ – riba, krūmynas, žemas miškas) bus radęsis vėliau. Taigi, ‚giria‘ gal bus reiškus mišką kalnuotoje, kalvotoje vietovėje, ‚medė‘ – turbūt drevyną ar liepyną, kur verta ieškoti medaus, o pats miškas – jaunuolynas, kuris gal mena Baltus pušaičių, eglaičių ir žemaūgių beržų keružių areale poledynmečiu.

Dabar jau galima daryti išvadą, kad poledyninės, mezolito epochos Baltų, Slavų, Germanų pakraščių dialektų bendruomenės, galbūt, maždaug Tatrų – Karpatų – Vidurio Dunojaus nusakomoje teritorijoje su baltiškomis nuo kalnų einančiomis giriomis, kalbiniu logotipu yra mūsuose geriausiai išsaugota pirminė forma ‚DARBAS‘, sietina su medžio apdorojimu, tikėtina mezolitine ‚troba‘.Yra gi buvusi pradinė nostratinė BALTŲ-GERMANŲ-SLAVŲ bendruomenė ledynmečio prieglobstyje, kuri išsivaikščiojo kas sau: Baltai į šiaurės vakarus, Slavai į pietryčius, Germanai į vakarus.

Prieštaravimą tokiam mezolito epochos ‚darbo‘ chronologizavimui – norą nukelti į vėlesnį neolitinį žemdirbystės su ‚dirva‘ (gal nuo ‚darbo‘?) slinkties padarinį, sukeltų semitų grūdų įžodinimas ‚barr -‘, beje, turintis nostratinį atitikmenį ‚purvas‘, būtent, į kurį dėl drėgnumo reikėjo sėti pietų karščiuose, kad užaugtų derlius. Juk ne šiaip sau Virvelinės keramikos kultūros atstovų gyvenviečių plitimas Lietuvos teritorijoje archeologų nustatytas buvus paupiais, gyvenimai – paežeriais [49] (žr. toch‚āp*‘ – upė, toch. A ‚plaw-‘, B ‚plu-‘, ‚plyew‘ – plūduriuoti, sanskr. ‚plavate‘ – plaukti). Kadangi ‚upė‘ – ap-*\ā̆p-* – priklauso nostratiniam žodynui, tai būta supratimo upių reikalais galimybių tarp vietinių ir ateivių.

Paleobotaniniai tyrinėjimai teigia netgi miško žiedyno, kaip ir kelių kitų rūšių išlikimą ledynmetyje santykinai mažose teritorijose, besiribojančiose su vandenį dovanojančiomis aukštų kalnų sistemomis, tokiomis kaip Alpės ir Karpatai, taip pat Balkanų pusiasalio aukštų kalnų sistemų artume [50].

Pastebėkime, kad slavų įžodinimas ‚bor‘ – pušynas irgi galėjo atsirasti dėl dvejopų įtakų: šiauresnis (gr. ‚Βόρεια‘) lietingesnis klimatas duodavo daugiau purvo, o slavai į poledyninę padunojo tundrą šiltėjant ir iš pakalnių taigos plintant kedrinėms pušims (Pinus cembra), kurios ir dabar auga Karpatuose, galėjo, netgi, eksperimentuodami jas kurį laiką sodinti dėl riešutėlių ir sakų degumo – gero kuro bei baltymų stygiaus, juolab tą laikmetį mena ir ‚ranka‘, ir ‚ruka‘, turinti semito-chamitišką atitikmenį ‚rah‘ [51].

Gi geografines platumas atspindintys pers. ‚birinj‘ – ryžiai gali būti giminingi ‚bėrimui‘ bei netgi sėjantiems kankorėžius, vėliau giles ‚bernams‘ pilname drevių (slav. ‚bortj‘) burtų ‘ pušyne – ‚bor‘. Negalima gi paneigti ‚sosna‘ ir ‚sausas‘ bei prūsų ‚sasins‘ – kiškis atitikmenų. Todėl ‚baras‘ senovinė forma bus gal reiškus eilę sodinukų, o jau vėliau žemdirbystėje atsirado atitinkamas ‚rugių barelis‘.

Pietesnių slavų (lenkų, ukrainiečių) darbas ,praca‘ bus turėjęs darbo, būtent pušyne – ‚bor‘ prasmę ir radosi suduslėjus ,b‘. Alternatyvi, o gal įtvirtinanti čia pateiktą hipotezę – Slavų darbas ‚praca‘ sorų (‚proso‘) laukuose, nors galėjo būti ir antras išvestas iš pirmo, o ne atvirkščiai.

Kitas būsto pavadinimas yra susijęs su neaiškios kilties ‚priemene‘: latvių ‚galminieks‘ – rūmininkas, kurie sietini su helėnų ‚meno‘ – gyvenu. Daiktavardžių vediniai su *-men- [52,53] yra kildintini būtent iš tokio sudurtinumo su ‚meno‘ pagal pradinį modelį. Galimas toks pavyzdys ‚būmenia‘ – lūšna [54], bei darinys – ‚eimena‘, reiškiantis upę.

Neatmestina prielaida, kad ‚būda‘ yra reiškusi būstą iš medžio, o ‚menės‘ kalbinės analogijos – su būstu iš akmenų ar bent jau akmeninės aslos ir abu atspindėję pirmykštę architektūrą, atitinkamai, miškingoje ar stepių ir pusdykumių zonose, kur medienos beveik ir nėra.

Aukščiau pateiktas slavų ‚dub‘ kilties aiškinimas – nuo labai ankstyvų kontaktų su semitų pirmatakais Levanto šiaurėje, verčia klausti ir vertinti, ar tai visgi nėra atsitiktinis sutapimas? Norint paneigti tokią galimybę ir įvertinti tikėtinumą tenka vėl ieškoti pre-semitų ir (pre)slavų kalbinių bendrybių bei lokalizuoti atitinkamą itin archajišką kaimynystę pleistoceno pabaigoje Levanto šiaurėje – Mažojoje Azijoje. Itin svarbi semitų kalbų savybė – pirmapradis tvirtas konstruktyvistinis konsonantizmas žodžių daryboje, leidęs rekonstruoti protosemitines šaknis [55].

Kadangi tarp pre-semitų šaknų rekonstrukcijų [56] yra ir ,*bt‘ – ‚kirsti‘, kuri vedama iš hebrajų ‚btr‘ bei Akadų ‚btt‘ gretintina su slavų ‚bitj‘ –mušti, tai‚ būdos budavojimas‘, neapsiėjęs nuo medžių kirtimo dera, būtent, į ledynmečio – mezolito periodą. Matyt, neatsitiktinai protosemitų viršutiniu paleolitu datuota šaknis ʕ ar [57] – ‚skūra‘ turi atitikmenis ne tik Slavų-Baltų kalbose, bet ir lotynų – ‚corium‘, bei Germanų – vok. Gerber yra odadirbys.

Tikėtina, kad ir pats žodis ‚kalba‘ tereiškė ‚kalybą‘ – ženklus iškalinėtus užaštrintu kaulu ant medinių paminklų mirusiems, panašių į Mažosios Lietuvos krikštais vadinamus. Ženklus, kuriais Baltai kalbėdavosi su vėlėmis, pakilusiomis iš kapų šventomis naktimis. Gal todėl ir seniausios Baltų raštijos nėra bemaž išlikusios, nes dažniausiai buvo kalinėtas medis, o ne riedulys, gi rašinėta (rakinėta) nusmailintu ragu ant beržo tošies. Belieka teigti, kad šiuo metu etnologijos moksle yra iškilęs nepaprastai sunkus kuo plačiausio kalbos reiškinių išsluoksniavimo ir chronologizavimo uždavinys.

Tad prie aptiktos akad.V. Kučinsko genetinės dabartinės mezolitiniams baltams būdingos pagrindinės medžiotojiškos komponentės derančios archeologų išvados „Besiskverbiančios į miškų zoną Rutulinių amforų ir Virvelinės keramikos kultūros žmonių grupės paliko pavienių III tūkstantmečio pr. Kr. kapų (Žilinskaitė, 2004).

Bet čia jie nepaliko net dešimtadalio gyvenviečių ar jose randamos tūkstantosios dalies medžiagos lyginant su to paties laikotarpio miškų neolito gyventojų paliktu paveldu, kuriame (tik miškų neolito gyventojų!) tuo pačiu metu pastebima ryški neolitizacijos plėtotė (Girininkas, 2002, 2011).

R1a haplogrupės įsiveržimui lieka tik vėlesnis bronzos amžius ar net tautų kraustymosi laikotarpis” [58] pridūrus dar ir kalbinius baltiškus archajizmus su keletu savitų, o ne perimtų žemdirbystėje bei gyvulininkystėje – pačių susikurtais terminais (pvz. miežis, meitėlis…), belieka konstatuoti poledyninių mezolitinių Baltų gyvenimo būdą ir kultūrą su savita kalba nepertraukiamai nusidriekus į neolitą, žalvario ir geležies amžius bei viduramžius iki šių dienų [59], [60].

Juolab tam atitinka ir semantinė situatyvinė mezolito Baltų tikėjimo rekonstrukcija, kurioje išryškėjo nepaprastas pagrindinės šventvietės – Alko senumas.

Dar ne pabaigos žodis

Aukščiau pateikta pirmeiviška eskizinė glaustoka argumentacija rodytų jau mezolito laikotarpyje tikėtinai buvus turtingą genetinio U tipažo gyventojų – Baltų kalbą, o tai reiškia ir buvus etnosą, greta savitų, artimų Germanų bei Slavų, kuriuos irgi teko neišvengiamai loginiais argumentais gerokai pasendinti bendrybių ir skirtybių aptarime: kitaip nelabai išeitų Baltų kalbą ir kultūrą laikyti mezolitine.

Neabejotinai yra verta kuo kruopščiau išnagrinėti senovinę medžiotojišką, žvejišką, gamtos gėrybių rinkėjų leksiką ir parodyti ją buvus iki žemdirbystės bei gyvulininkystės perėmimo pabaltijyje kultūrinių ir galimų militarinių kontaktų keliu. Kadangi kalba su sava sandara ir prasmių atspalviais yra žymiai platesnis fenomenas nė leksikos rinkinys, tai verta naujai įvertinti netgi diskutuotą olando kalbininko A. Holvuto (A. Holvoet) pastebėjimą apie baltiško specifinio kilmininko susidarymą laike [61] – turbūt vis tik iki žemdirbystės, nes nuosavybės reikalai, sietini su archajizmais (‚mano‘) yra išryškėję itin ankstyvame žmonijos raidos etape.

Būtina kuo giliau išnagrinėti pamatinius archajiškiausius baltizmus nostratiniuose žodynuose, itin svarbu pratęsti ir fenomenalius kalbininkų dinastijos Vytauto ir Sauliaus Ambrazų darbus tiek istorinės gramatikos, sintaksės, tiek ir žodžių darybos ir chronologizacijos baruose bei A. Miliūtės-Chomičenkienės tocharistinius tyrinėjimus, kad taptų gerai identifikuota Kurganų kultūros kalbinė įtaka Baltams.

Lietuvos kalbininkai šiuo metu kruopščiai tyrinėja labai siaurus, specifinius Baltų ir kitų kalbų reiškinius [62], tačiau anksčiau šviesaus atminimo Z. Zinkevičiaus, V. Mažiulio, J. Kazlausko ir jų kolegų, išskirtinės kokybės lygį atitinkančių darbų, paremtų, kad ir kuklokais to laikmečio archeologiniais duomenimis, bet lyderiavus baltistikoje, šiuo metu lyg ir neturime.

Gi dabar Lietuvos mokslininkams jau tenka žvalgytis iš prarastų pozicijų į amerikiečių, vokiečių, slavistikos ar Izraelio bei ukrainiečių genijaus V. Illyčiaus-Svityčiaus, mokėjusio kelias dešimtis kalbų, pasekėjų galingas mokyklas. Turėtų pozicijų susigrąžinimui būtina plati, apjungianti ide ir nostratinių sričių lingvistų, tautosakininkų, mitologų, archeologų, antropologų, genetikų, etnologų, netgi matematikų bendruomenes apjungianti mokslinė Baltų etnogenezei skirta programa, kuri ryškėjančią hipotezę apie mezolito Baltus – autochtonus, bet ne perėjūnus-atėjūnus, paverstų stipriausiai pagrįsta mokslo tiesa.

Etnoso apibrėžtis didžiausia dalimi yra nusakoma kalba, todėl itin ir pernelyg nepamatuotai sureikšminti leksines ar net genomines bei technologines inovacijas, užneštas tiek Kurganų kultūros invazyvumu į Europą, kaip ir pasekmes kultūrinės-difuzinės žemdirbystės iš Balkanų slinkties į Pabaltijį, kur ištisoje mezolito epochoje, plačiausioje teritorijoje nuo Elbės iki Okos gyveno ir brandino savo kultūrą Baltai, negalima.

Archeologų sprendusių ir kalbines ide bendrybių problemas argumentai yra pakankamai paviršutiniški, o siaurų specializacijų ide tyrinėtojų lingvistų darbai ir teiktos interpretacijos akivaizdžiai prasilenkia su archeologiniais, genetiniais bei mitologiniais duomenimis.

Bus daugiau

Literatūra

[1] https://alkas.lt/2025/07/15/k-urba-baltu-raida-ir-virsmai/

[2] A. Girininkas. „Baltų kultūros ištakos“, V., 1994.

[3] A. Girininkas.„Baltų kultūros ištakos“ II t., Kl., 2011.

[4] https://guides.library.harvard.edu/c.php?g=310452&p=2072063

[5] F. Solleveld. Between Dogma and Data: Wilhelm Schmidt and the After lives of 19 th – Century Ethnolinguistics. Linguistique et anthropologieaudé but du 20e siècle, 44-2, 2023.

[6] Krahe Н. Sprache und Vorzeit. Heidelberg, 1954; Krahe H. Die Struktur der alteuropaischen Hydronymie // Akade-miederWissenschaft und derLiteratur. Abhandlungender Geistes- und Sozialwissenschaft lichen Klasse. Bd. 5. Wiesbaden, 1962; Krahe H. Unsere altesten Flussnamen. Wiesbaden, 1964.

[7] Валентин Васильевич Седов. Этногенез ранних славян // Вестник РАН. Т. 73, № 7. 2003. С. 594—605.

[8] Trager, G. L. and Smith, H. L. : An Outline of English Structure, Norman, Oklahoma, 1951.

[9] VáclavBlažek. On the internal classification of Indo-European languages: survey. 2005.

[10] Takács G. A. Dolgopolsky’s Nostratic Dictionary and Afro-Asiatic (Semito-Hamitic). Lingua posnaniensis, vol. Liii (1)/2011.

[11] WillChang, ChundraCathcart, David Hall and Andrew Garrett. Ancestry-constrained phylogenetic analysis supports the Indo-European steppe hypothesis March 2015, Language 91(1):194-244.

[12] Žr. ten pat.

[13] QuentinAtkinson. Language-tree divergence times support theAnatolian theory of Indo-European origin. Nature, 2003.

[14] Horvath C. B. (2019.) Reconsidering The Geographic Origins Based On The Synthesis Of Archaeological And Linguistic Evidence And The Newest Results In Genetics – A Finno-Scythian Hypothesis. Asia- Pacific Journal of Advanced Business and Social Studies. Year 2019. Volume: 4. Issue: 2 pp. 41-70.

[15] https://www.proto-nostratic.ru/pn-lexis.html

[16] Horvath, C. B. (2019). Redefining Pre-Indo-European Language Families of Bronze Age Western Europe: A Study Based on the Synthesis of Scientific Evidence From Archaeology, Historical Linguistics and Genetics. European Scientific Journal, ESJ, 15(26), 1. https://doi.org/10.19044/esj.2019.v15n26p1

[17] S. Ambrazas. Daiktavardžių darybos raida. II t., V., 2000.

[18] Theo Vennemann. Water all over the place: The Old European toponyms and their Vasconic origin: With notes on the names of Cannes and Le Suchet [2000].

[19] L. Bilkis. „Lietuvių helonimų daryba. Priesaginiai ir priesagėtieji helonimai“, V., 2008.

[20] François, Alexandre (2014), “Trees, Waves and Linkages: Models of Language Diversification”, in Bowern, Claire; Evans, Bethwyn, The Routledge Handbook of Historical Linguistics, London: Routledge, pp. 161–189.

[21] Paul Heggarty,Warren Maguire, Apri lMcMahon. Splits or waves? Trees or webs? How divergence measures and network analysis can unravel language histories EvolBioinform Online. 2015; 11(Suppl 2): 57–68.

[22] Letas Palmaitis. Baltų kalbų gramatinės sistemos raida. K., 1998, p. 35

[23] Saag L, Metspalu M. Genetic and geographical origins of Eurasia‘s influential Yamna culture, Nature, 2025.

[24] Mittnik, A., Wang, CC., Pfrengle, S. et al.The genetic prehistory of the Baltic Sea region. Nat Commun9, 442 (2018). https://doi.org/10.1038/s41467-018-02825-9

[25] A. Merkevičius, L. Muradian. Ankstyviausi žirgų palaikai laidojimo objektuose Lietuvoje. V., VU, 2015.

[26] S. Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, II t., V.2005, p. 145-15.9

[27] A.J. Greimas. Tautos atminties beieškant. V.-Ch., 1990, p. 94-96.

[28] R. Biuvydienė. Vedybų giminystės pavadinimai. V., 1997, p.162-164.

[29] A dictionary of Tocharian B by Douglas Q. Adams (Leiden Studies in Indo-European 10), xxxiv, 830 pp., Rodopi: Amsterdam – Atlanta, 1999.

[30] T. Gamkrelidzė, V.Ivanovas. Indoeuropiečių kalba ir indoeuropiečiai. Tb., 1984, II t., p. 935-939.

[31] Ronald I. Kim. Introduction to Tocharian, UniverzitaKarlova, 2012.

[32] A. Čivilytė. Žmogus ir metalas priešistorėje“ žvilgančios bronzos trauka.V., 2014, p. 213.

[33] A. Miliūtė-Chomičenkienė. Baltų – slavų –  tocharų leksikos gretybės. BALTISTICA, 1990, t.26, Nr.2

[34] A. Merkevičius. Ankstyvieji metaliniai dirbiniai Lietuvoje. V., 2011.

[35] A. Merkevičius.Ankstyvojo metalų laikotarpio laidojimo paminklai Lietuvoje., V.,2014.

[36] A.Merkevičius.Ankstyvojo metalų laikotarpio gyvenvietės Lietuvoje, V.,2018 (su bendraautoriais).

[37] A. Sabaliauskas. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990, p. 34, 59.

[38] A. Sabaliauskas savo naujas knygas, pradedant, populiarizuota  „Žodžiai keliauja“ siųsdavo mano vaikystėje mums į namus

[39] A. Kaukienė. Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija 2 t. 1994–2002.

[40] L. Hjelmslev. Kalba. V., 1995, p. 13.

[41] M. Malzahn. The second one to branch of? The Tocharian lexicon revisited, 2017.

[42] https://naujienos.vu.lt/nature-grupes-zurnalo-straipsnyje-vu-genetikai-pirma-karta-pristate-lietuviu-kilmes-tyrimus/

[43] M. Gimbutienė. Senoji Europa. V., 2022.

[44] Z. Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija, I., V. p.185.

[45] P.U. Dini. Baltų kalbų lyginamoji istorija. V, 2019.

[46] Stang Chr. S. „Lexikalische Sonder über ein stimmun genzwischen dem Slavischen, Baltischen und Germanischen“, O.-B.-T., 1972.

[47] P.U. Dini. Baltų kalbų lyginamoji istorija. V, 2019, p. 193.

[48] М. Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1986, т.1, с. 230.

[49] G. Piličiauskas. Virvelinės keramikos kultūra Lietuvoje 2800–2400 cal BC. V., 2018.

[50] Schmitt T. Molecular biogeography of Europe: Pleistocene cycles and postglacial trends. Front Zool. 2007 Apr 17;4:11. doi: 10.1186/1742-9994-4-11. PMID: 17439649; PMCID: PMC1868914.

[51] Ten pat, p. 444, žr. nr. 2091 rekonstrukciją.

[52] S. Ambrazas. Daiktavardžių darybos raida. I t., V., 1993, p. 55, 88, 186, 213.

[53] S. Ambrazas. Daiktavardžių darybos raida. II t., V., 2000, p. 34.

[54] S. Ambrazas. Daiktavardžių darybos raida. I t., V., 1993, p. 55.

[55] Noam Agmon. Materials and Language: Pre-Semitic Root Structure Change Concomitant with Transition to Agriculture. Brill’sAnnual of Afroasiatic Languages and Linguistics, 2 (2010), p. 23–79.

[56] Ten pat, p. 26.

[57] Noam Agmon. Materials and Language: Pre-Semitic Root Structure Change Concomitant with Transition to Agriculture. Brill’sAnnualofAfroasiaticLanguagesandLinguistics, 2 (2010), p. 28.

[58] A. Girininkas. Baltų kultūros ištakos, t.II,   p. 199, 2011.

[59] K.K. Urba. Indoeuropiečiai: Atėnų-Helsinkio kryptimi // Šiaurės Atėnai. – 1998, liep. 4, p. 11; liep. 11, p. 11.

[60] K.K. Urba /(slapyv. )V. Bartkus. Aisčių ir lietuvių keliais. Lietuvos aidas. 2013 10 02, nr. 211-222.

[61] P.U. Dini. Baltų kalbų lyginamoji istorija. V, 2019, p. 174.

[62] Žr. žurnalus BALTISTICA ir ACTA LINGUISTICA LITUANICA.