A. Gelžinis. Apie laisvės kovų dalyvę Eleną Keraitytę-Terleckienę, minint jos gimimo 100-etį

1925 m. rugpjūčio 1 d. Panevėžio aps. Raguvos vls. Laukagalių k. (dabar Anykščių r.) ūkininkų Uršulės ir Justino Keraičių šeimoje gimė Elena Keraitytė. Šeimoje augo penkeriais metais vyresnė sesuo Bronislava ir dvejais metais vyresnis brolis Stasys.

Elena mokėsi Traupio pradinėje mokykloje, po to Panevėžio ekonomikos mokykloje, nuo 1946 m. Vilniaus prekybos technikume. Vėliau dirbo buhaltere, ekonomiste, Vilniaus prekybos technikumo dėstytoja.

Į rezistencinę veiklą Elena įsitraukė 1944 m.

Ji įsitraukė, kai jos brolis Stasys Keraitis-Varnas 1944 m. pradėjo partizanauti Tado Kosciuškos būryje – tai vienintelis būrys tokiu pavadinimu visoje Lietuvoje. 1945–1947 m. šis būrys priklausė Vyčio apygardai, 1947–1948 m. – Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopai.

Šiam būriui vadovavo Antanas Aliukas-Kuprys. E. Keraitytė tapo partizanų ryšininke, vykdydama partizanų užduotis, parveždavo jiems iš Panevėžio ir Vilniaus vaistų, 1947 m. perdavė partizanams didelę sumą pinigų.

1948 m. sausio 17 d. žuvus broliui Stasiui, norėjo slapta paimti ir palaidoti Traupio (Anykščių r.) miestelio turgaus aikštėje stribų numestus brolio palaikus, bet buvo areštuota, tardyta, paleista po 3 parų. Iš viso Traupio apylinkėse žuvo 73 partizanai. 1951 m. Elena ištekėjo už rezistento Antano Terlecko.

1957 m. gruodžio 24 d. KGB jos vyrą suėmė, apkaltino nelegalios organizacijos kūrimu ir nuteisė 4 metams griežto režimo lagerio bausme.

Elena liko viena su vaikais

Elena liko su ketverių metų dukra Vilija ir naujagimiu sūnumi Gintautu. 1969 m. gimė sūnus Ramūnas. 1971 m. Elena rašomąja mašinėle atspausdino reportažą apie Simo Kudirkos teismą, kuris buvo perduotas į Vakarus. Ši moteris buvo viena iš pogrindžio leidinio „Laisvės šauklys“ leidėja.

Ji atspausdino daugelį 1976–1977 m. leisto pogrindžio žurnalo „Laisvės šauklys“ bei 1979 m. leisto pogrindžio žurnalo „Vytis“ straipsnių, platino šiuos pogrindžio leidinius. 1978 m. susikūrus pogrindžio organizacijai Lietuvos laisvės lyga (LLL), E. Terleckienė tapo šios organizacijos nare.

Taip pat 1979–1988 m. padėjo išleisti pogrindinį leidinį „Vytis“. Antano ir Elenos Terleckų butas Nemenčinės plente ilgus metus buvo neformalus Laisvės lygos narių štabas. Rezistencijos dalyvius visuomet žavėjo Elenos svetingumas, kantrybė, dėmesingumas, rūpestis, kilnumas ir širdies šiluma.

Vyras Antanas tris kartus buvo kalinamas už pasipriešinimą sovietinei okupacijai. 1979 m. spalį už antisovietinę veiklą A. Terleckas buvo suimtas ir nuteistas 3 metams griežto režimo lagerio (kalintas Permės srityje 36-ajame Kučino lageryje) ir 5 metams tremties bausme (ištremtas į Omsukčaną, Magadano sr.).

Po šių įvykių E. Terleckienė nusiuntė „Laisvės“ radijo darbuotojui Kęstučiui Jokubynui keletą laiškų, kuriuose aprašė šio teismo procesą, dėl ko vėliau buvo KGB persekiota. E. Terleckienė lankė vyrą įkalinimo ir tremties vietose Urale bei Magadano srityje.

1979 m. iš Kučino lagerio, kuriame kalėjo jos vyras, nuvežė į Maskvą ir perdavė užsienio korespondentams šio lagerio politinių kalinių sveikinimą naujai išrinktam JAV prezidentui Ronaldui Reiganui. Šis laiškas netrukus buvo skaitomas per užsienio radiją. 1982 m. perdavė kitą politinių kalinių laišką adresuotą lenkų Solidarumui.

1983 m. iš lagerio į Maskvą nuvežė politinio kalinio Viktoro Nikepelovo antisovietinius eilėraščius. 1988 m. atgaivinus „Laisvės šauklio“ leidimą ruošė šį leidinį spausdinimui.

E. Terleckienė buvo daugelio pasipriešinimo akcijų dalyvė

1981 m. vasario 14 d. su bendraminčiais pasirašė protesto pareiškimą LSSR Sveikatos apsaugos ministrui ir LSSR generaliniam prokurorui dėl Petro Cidziko priverstinio gydymo psichiatrinėje ligoninėje. Taip pat 1983 m. pasirašė protesto pareiškimą dėl kun. Alfonso Svarinsko arešto.

1977 m., 1980 m., 1984 m. buvo KGB tardoma ir kaltinama, kad pasirašė viešus protestus dėl rezistentų suėmimų, politinių kalinių kalinimo.

1984 m. gegužės 4 d. E. Terleckienės bute aštuoni saugumiečiai padarė kratą, jos metu paimta „LKB Kronikos“ Nr. 60 (šis numeris buvo išleistas 1983 m.), 37 A. Terlecko laiškai rašyti iš kalinimo vietų, knyga „Romas Kalanta“.

Po kratos Elena buvo nuvežta į saugumą ir 2 valandas tardyta. 1984 m. birželio 19 d. Vilniaus KGB rūmuose vėl buvo ilgiau kaip 6 valandas tardoma dėl pasirašymų po protestais, dėl ryšių su užsienio ir Lietuvos „antitarybininkais“ palaikymu, jai grasino iškelti baudžiamąją bylą pagal BK 68 str. I dalį.

E. Terleckienė 1987 m. aktyviai prisidėjo ruošiant mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo ir 1987 m. rugpjūčio 23 d. jame dalyvavo. Šiame LLA rengtame pirmame viešo protesto mitinge buvo reikalaujama nepriklausomybės Lietuvai ir SSSR okupacinės armijos pasitraukimo. Po to buvo profilaktuota, KGB pareigūnų gąsdinama už „šmeižikiškos“ medžiagos platinimą.

1997 m. Elenai Terleckienei LGGRT centro generalinio direktoriaus Vytauto Skuodžio įsakymu Nr. 9 suteiktas Rezistencijos (pasipriešinimo) dalyvio vardas, o 2006 m. – Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.

Už rezistencinę veiklą E. Terleckienė 2000-06-30 buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2002-06-13 – LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2004-02-06 – Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Taip pat buvo apdovanota Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ karininko kryžiumi.

Elena Terleckienė mirė 2010 m. birželio 10 d., palaidota Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Laisvės premijos apdovanojimo metu 2013 m. sausio 13 d. rezistentas Antanas Terleckas kalbėjo: Žmona Elena Terleckienė – mano pats artimiausias, ištikimiausias bendražygis, geriausias patarėjas, kasdieninis ramstis visuose varguose, užsikrovusi milžinišką gyvenimo naštą moteris.

Autorius yra LGGRTC istorikas