Liepos 5 d., Druskininkuose buvo atidengta skulptūra poeto Justino Marcinkevičiaus atminimui, prie kurios visą savaitgalį būriavosi žmonės. Skulptoriaus Vidmanto Gylikio ir architekto Lino Krūgelio sukurtas „Giedantis paukštis“ nuo pirmų akimirkų tapo nauju traukos centru didžiausiame Lietuvos kurorte.
Skulptūra buvo atidengta Valstybės dienos išvakarėse. Atidarymo iškilmėse, kuriose J. Marcinkevičiaus eiles skaitė, pagal jas sukurtas dainas dainavo žinomi aktoriai bei atlikėjai, dalyvavo LR Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis, Seimo nariai Kęstutis Vilkauskas, Rima Baškienė, Linas Urmanavičius, Juozas, Olekas.
Taip pat europarlamentas Vytenis Povilas Andriukaitis, Kauno miesto savivaldybės meras Visvaldas Matijošaitis, Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, LR ministro pirmininko patarėja. Druskininkų kultūros sostinės ambasadorė Edita Utarienė, Justino Marcinkevičiaus artimieji, kiti garbūs svečiai ir didžiulė minia poeto kūrybos gerbėjų.
T. Kosciuškos gatvėje esančiame skvere, kuris Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimu pavadintas J. Marcinkevičiaus vardu, pastatytą skulptūrą atidengė Druskininkų meras Ričardas Malinauskas ir poeto anūkė Salomėja Bandoriūtė-Leikienė, skaičiusi savo senelio eiles.
„Ačiū visiems, palaikiusiems mūsų idėją, įamžinti poeto Justino Marcinkevičiaus atminimą Druskininkuose ir prisidėjusiems prie jos gyvendinimo“, – sakė meras R. Malinauskas.
Šventės dalyvius sveikinęs Seimo pirmininkas S. Skvernelis pripažino, jog tenka apgailestauti, kad pastariausiais metais mūsų valstybės sostinėje neatsiranda vietos tikriems paminklams
„Pirmiausiai į Kauną išvažiavo Vytis, po to į Palangą buvo ištremtas Antanas Smetona. Ir štai čia šiandien, Valstybės dienos išvakarėse, jūsų mero ir visos bendruomenės dėka atidengiamas paminklas žmogui, kuriam turbūt, daug kas pasakytų, ir nereikia jokio paminklo, nes jo kūryba ir visas gyvenimas jau yra paminklas.
Tačiau tai yra simbolinis dalykas. Tai nėra nei biustas, nei statula, tai yra simboliai, žymintys iškilaus poeto visą gyvenimo kelią.
Šito paminklo atidengimas buvo būtinas parodyti, kad nepaisant nieko, nepaisant teisėjų kabutėse, kurie nori iškraipyti istoriją, žmonių širdyse tai yra neiškraipoma“, – kalbėjo S. Skvernelis.
Jis priminė, kad Justinas Marcinkevičius buvo ne tiktai tautos dainius, poetas, žmogus iš didžiosios raidės – jis buvo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pradininkas.
„Man didelė garbė būti čia ir padėkoti jūsų bendruomenei už tai, ką jūs padarėte dėl mūsų tautos dainiaus, iškiliausio žmogaus – Justino Marcinkevičiaus. Ačiū jums“, – sakė Seimo pirmininkas.
Sumanymas įamžinti J. Marcinkevičiaus atminimą Druskininkuose gimė 2023 m. Jai pritarė Druskininkų bendruomenės, poeto artimieji ir daugybė Lietuvos žmonių, palaikiusių ne tik morališkai, bet ir skyrusių finansinę paramą – skulptūrai pastatyti buvo surinkta daugiau kaip 100 tūkst. eurų. O prie skulptūros yra įbetonuota 16 plytelių su didžiausią paramą skyrusių rėmėjų pavardėmis, įmonių pavadinimais.
Parengta pagal Druskininkų savivaldybės pranešimą
Daugiau žinių čia.
Tad yra būtina rasti lėšų atkurti buvusią geležinkelio liniją į Druskininkus, kad moksleivija – klasėmis sėsdama į traukinį galėtų atvykti ir prie jo paminklo sudainuoti: “Kiek rovė – neišrovė. / Kiek skynė – neišskynė”…, atitinkamai padeklamuoti kitos jo meilę Lietuvai reiškiamos poezijos.
klaipeda.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/ant-ciurlioniu-kapo-ne-vieno-geles-ziedo-1709782
Tai rodytų, kad Nacionalinio Čiurlionio muziejaus Kaune komunikacija visuomenėje, kas Lietuvai yra Čiurlionis – nepakankama. Žmonių supratimas, kas yra Čiurlionis, nuo užslopintų sovietmečio laikų likęs menkas. Antai ir žurnalistė net neužsimena, o kaipgi reikalai yra su jo paties kapu.
Kyla įspūdis, kad tamsta net neperskaitei teksto ( o gal nesuvokei) ?:
“…Šios sukakties paminėjimui skirti milžiniški pinigai. Bet genialų kūrėją išugdžiusių tėvų ir jį garsinusios sesers kapo nepuošia nė vienas gėlės žiedas…..Senosios Druskininkų kapinės yra vienas objektų, kuris dažniausiai minimas pasakojant apie M. K. Čiurlionio ryšius su šiuo miestu….Panašu, kad ir miesto administracija didžiuojasi M. K. Čiurlionio tėvų bei sesers kapu, nes prie įėjimo į kapines informaciniame stende skelbia kapavietės nuotrauką…..
klaipeda.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/ant-ciurlioniu-kapo-ne-vieno-geles-ziedo-1709782
Mano mintis yra tokia, kad jeigu Čiurlionio kūryba, jo gyvenimas, jo meilė Lietuvai, pagarba jam būtų deramai posovietiniu laikotarpiu nušviesta, tai visuomenėje būtų radęsi kam deramai kapų priežiūra rūpintis.
Paminklas J. Marcinkevičiui Druskininkuose visai tinkamas. Nors jis gimęs Prienų raj.,gyvenęs Vilniuje. Jis buvo tautos dainius ir žadintojas. Nors, atrodo, buvo komunistas. Neris yra dar žymesnė tautos poetė, tačiau jos paminklus norima nuversti. Nors Neries nuodėmės žymiai didesnės, bet ją niekinti pasišovę griovėjai. Maloniai nustebino S. Skvernelio pasisakymas dėl paminklų statymo Vilniuje. Tiesos žodžiai. Šį kart jis objektyvus, išdrįsęs tai pareikšti. Jau seniai matosi, kad valstybės kūrimo reikalai Vilniuje stringa. Ir ne tik su paminklų statymu.
Sakote, kad Svernelis, pasisakęs dėl paminklų Vilniuje, patį nustebino. Tai, gal ir vėl, kaip būdamas premjeru, “prakišinėjo” vasališkojo Lenkijai Smetonos paminklo statymą Vilniuje? Tai būtų lietuvių, kėlimosi į Vilnių žygiu sovietiniu laikotarpiu atlietuvinusių Vilnių, įžeidimas, kurio Smetona, kaip galima spręsti iš jo politikos, savo supratimu nelaikė Lietuva. Tokiu atveju paminklas Vilniuje iš esmės taptų pilsudskinio lenkizmo pagarbos išreiškimu Smetonai už jo politiką nevaduoti Vilniaus.
Kas gali paneigti,kad siekis, kad Lietuvos sostinėje Vilniuje nebūtų paminklo Lietuvos prezidentui, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui, Didžiojo Vilniaus Seimo prezidiumo nariui Antanui Smetonai galimai naudingas nelietuviškoms jėgoms Lietuvoje- gal ir “licvinistams” ir jų šeimininkams, o ir “strateginės partnerės” galimai finansuojamiems sluoksniams? . Juk jau dabar Vilniuje berods vis dar stovi paminklas okupacinės Lenkijos kariuomenės įgulai lyg ir be savivaldybės leidimo, Vilniaus rajone stovi keli paminklai armijai krajovai,kuriai berods atleistas žiaurus elgesys su lietuviais II pasaulinio karo metu,nukloti Lenkijos valstybinėmis vėliavomis.Kas gali paneigti, kad Vilniuje gali atsirasti paminklas Pilsudskiui, o štai Smetonai nebus? Apie tai tamsta gal net nežinote, gal ir nebesusigaudote pavojuose Lietuvai? Gal mąstykite giliau, prieš rašinėdamas tokius komentarus?
Kas gali paneigti,kad siekis, kad Lietuvos sostinėje Vilniuje nebūtų paminklo Lietuvos prezidentui, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui, Didžiojo Vilniaus Seimo prezidiumo nariui Antanui Smetonai galimai naudingas nelietuviškoms jėgoms Lietuvoje- gal ir “licvinistams” ir jų šeimininkams, o ir “strateginės partnerės” galimai finansuojamiems sluoksniams? . Juk jau dabar Vilniuje berods vis dar stovi paminklas okupacinės Lenkijos kariuomenės įgulai lyg ir be savivaldybės leidimo, Vilniaus rajone stovi keli paminklai armijai krajovai,kuriai berods atleistas žiaurus elgesys su lietuviais II pasaulinio karo metu,nukloti Lenkijos valstybinėmis vėliavomis.Kas gali paneigti, kad Vilniuje gali atsirasti paminklas Pilsudskiui, o štai Smetonai nebus? Apie tai tamsta gal net nežinote, gal ir nebesusigaudote pavojuose Lietuvai? Gal mąstykite giliau, prieš rašinėdamas tokius komentarus?
Matosi, kad nesuvokiate ar kaip…, jog užgrobto Vilniaus nevadavimas bei autokrato Smetonos kapituliacija prieš 1938 metais Lenkijos ultimatumą be jokio šūvio, esant su ja de jure karo būsenoje, regis, yra akivaizdus ėjimas ranka rankon su Pilsudskio politinių užmačių linija prieš Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje, apskritai prieš Nepriklausomą Lietuvos valstybę, prieš jos kaip ne Lenkijos dalies gyvavimą. Tokiu atveju paminklas Smetonai Vilniuje būtų savas tiek “licvinistams”, tiek galimai “strateginės partnerės” finansuojamiems politiniams sluoksniams demokratine tvarka valdomoje šalyje. Tai va, kaip yra, “mąstant giliau”. Dėl išvardintų ir daug kitų prieštaringų Smetonos kaip politiko veiksmų, manau kaip asmenybė jis nedėtinas į Lietuvos valstybės pamatus, – jis juos tik ardytų.
Kaip pačiam viskas paprasta, supaprastinta. Vilniaus nevadavimas.. ką, reikėjo ginklu imti prieš 10 kartų didesnę Lenkiją, kurią dargi palaikė kitos šalys? O 1938 m. Lietuva turėjo šakotis, kai Lenkija su Vokietija broliavosi ir dar turėjo Londono užnugarį? Kaip galima taip tiesmukai vertinti įvykius, kurie rutuliojosi labai sudėtingomis ir prieštaringomis aplinkybėmis?
Kita vertus – šiandien Vilnius mūsų sostinė, labai lietuviškas. Tai gal tai vis tik Smetonos (ir) politikos dėka? Išvengti sovietinės okupacijos nebūtų pavykę išvengti, tad tas posakis “Vilnius mūsų o mes rusų” yra tiesiog faktologija, bet ne priežasties pasekmės ryšys.
Reikia nepamiršti, kad Smetona buvo tas, kuris pasakė, kad “Didžiausias Lietuvos priešas yra Lenkija”. Ir dera priminti, kad Palangoje auga aptverts tvorele ąžuolas, kurį sodino Jo ekscelencija prezidentas Antanas Smetona, o viename iš Palangos miesto skverų Antano Smetonos garbei yra pastatytas paminklas. Nepolitinės knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023) 92 p. tarpe kitų 11 Lietuvos istorinių prezidentų, įskaitant kovojančius Prezidentus Joną Žemaitį, Adolfą Ramanauską, šalia Kazio Griniaus yra įdėta ir Prezidento Antano Smetonos nuotrauka. O pirmojo Atkurtos Lietuvos valstybės vadovo prof. dr. Vytauto Landsbergio nuotrauka yra įdėta tos pačios knygos 91-me puslapyje. Garbė jiems.
Vėl su “turgaus bobelių” lygio argumentais – iššokta. Iš kur tokie interesai((?!). Be to, iki karo Lenkija iš tikrųjų buvo gerokai mažesnė, taipogi labai tikėtina, kad Lenkijos okupuotos dalies gyventojų baltarusių dalis būtų ėjusi su Lietuva. Taip pat Lenkijos broliavimasis su Vokietija jau buvo besibaigęs arba net baigęsis. Jos kariuomenės ginkluotė buvo menka ir pasenusi. Tai pasimatė ją užpuolus Vokietijai. Per Gdansko koridorių modernesnės ginkluotės įsivežti negalėjo (uosto statusas neleido). Kaimynų, per kuriuos galėtų įsivežti ginklų, neturėjo. Kai Lietuvos kariuomenė tuo laiku jau buvo ginkluota moderniais čekoslovakų ginklais. Taigi vertinta ne teismukai, o imant karinio pajėgumo padėtį plačiau, – ne buitinės sąmonės lygiu.
Kas dėl Vilniaus atlietuvėjimo, tai šitai yra ne iš Smetonos malonės, o tautos žmonių nuopelnai, kai jie sovietmečiu nepaisydami sąmoningai priešiškų elementų skleistų nuotaikų, kad gyventi į Vilnių nesikelti, – ten rusai, lenkai, gudai. Tų, kurie keliasi į Vilnių nekentė, laikė ne lietuviais, o jau kaip, gyvenant Vilniuje, tapusiais rusais ar lenkais (sovietiniais žmonėmis). Štai tokioje aplinkoje tauta atliko Vilniaus atlietuvinimą, kurio Smetona savo politika, regis, net jau nebelaikė Lietuva.
Dėl sovietinės okupacijos tai kiek kitas klausimas. Bet va, Suomija ir Lenkija jos išvengė.
Na, jei jau taip, tai paties argumentai ir turgaus bobelių lygio netraukia. Ir tos plačiau mąsto🙂
Be abejonės, – tai matosi per “Maskvos” akinius į Ukrainą žiūrint…
Tai čia kam paminklas, Marcinkevičiui, ar jis ne žmogus buvo, paukštis, tai čia toks pasityčiojimas?… Nepakanka kad Vilniuje vietoj Gedimino kažkoks japonų samurajus stovi, dar vištą vietoj Marcinkevičiaus pastatė
Ivanauskaitei pastatė katiną, o Marcinkevičiui – fazaną. Bet gerai, kad ned vamzdį.
Pastatyti žmogaus skulptūrą labai tiesmuka. O šiuo atveju tai simbolis, kas kur kas labiau tinka kūrėjui. Ir labai lietuviška. Juk kuo senesnės lietuviškos giesmės, mitologija, tuo daugiau simbolikos. Tuo jos gilesnės.
Paminklas? Justinui Marcinkevičiui? Jis, gi, pirmininkavo Pirmajam persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimui Vilniuje. Pats dalyvavau. Ir Giedantį Paukštį paminkle jame įmontavo? Nuostabu, nes tai primena Poezijos skaitymo konkursus LIetuvoje pavadinimu “Baltoji paukštė” ir pan. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai nepolitinės knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” 92 – me puslapyje yra įdėta susimąsčiusio poeto ir dramaturgo Justino Marcinkevičiaus nuotrauka. Garbė jam.
„Šventės dalyvius sveikinęs Seimo pirmininkas S. Skvernelis pripažino, jog tenka apgailestauti, kad pastariausiais metais mūsų valstybės sostinėje neatsiranda vietos tikriems paminklams.”
O kažkas kitas ėmėsi iškelti iš sostinės svarbias įstaigas, tartum sostinė jau būtų praradusi savo statusą…
O kiti, pasiraitoję rankoves, ėmėsi grūsti valstybinę lietuvių kalbą kuo toliau nuo viešojo vartojimo, kuo aršiau versti ją hibridiniu dariniu…