Tauta, kaip ir žmogus, turi ne tik regimąjį pavidalą, bet ir slėpiningą giliąją esmę – sielą. Tautoje glūdinti siela atspindi jos imanentinį turinį, vidines galias, jų intensyvumą bei pobūdį. Šios vidinės tautos pajėgos mums, ypač dabar, yra nepaprastai reikšmingos. Kaip tik jos kreipia žmogų ir tautą vienokiai ar kitokiai veiklai, saviraiškai, formuoja siekius, tam tikrą būties prasmės suvokimą.
Savo tautos siela, kaip ir asmenine, mes privalome rūpintis nuolat, be atvangos. Juk daugelį kartų patyrėme, kad kiekvienas nuosmukis būdavęs mūsų tautai pražūtingas. Lietuvos istorijoje būta etapų, kai tauta politiškai susiburdavo, sukurdavo savarankišką valstybę, tačiau dvasiniu požiūriu nebūdama pakankamai stipri, netrukus vėl patekdavo į svetimųjų priklausomybę.
Vienas tokių reikšmingų, atmintinų laikotarpių buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suklestėjimo tarpsnis. Deja, kaip žinome, jis neilgai truko. Filosofo J. Girniaus manymu, tauta anuomet atsidūrė ties pražūtimi kaip tik dėl vidinio, kultūrinio jos silpnumo.
Lietuvos didžioji Kunigaikštystė nebuvo iš vidaus atspari svetimai įtakai. Pasak J. Girniaus, „jos šviesuomenė iš pradžių pasidavė gudų bei rusų, o vėliau lenkų kultūrinei įtakai, jau anksti atskildama nuo liaudies, kuri, neturėdama atramos ryškesnėj kultūroj, visuose savo pakraščiuose tirpo kaimynų naudai. Nesukūrimas pajėgios tautinės kultūros yra pagrindinė priežastis, kodėl, iš pradžių valdę milžiniškus plotus, ilgainiui ne tik praradome nepriklausomybę, bet atsidūrėme ir prieš pačios tautinės gyvybės išblėsimo grėsmę“.
Vadinasi, tautos konsolidavimasis gali būti sėkmingas tik tuo atveju, kai jį skatina ne vien politiniai tikslai, bet ir vidinės – dvasinės pastangos. Naujam gyvenimui turi būti iš anksto pasirengta. Tauta pasirengia laisvei savo viduje. Juk toji laisvė ir tampa dirva prasmingai veiklai, vertingam tautos egzistavimui.
***
Žavėdamasis lietuvių dainų savitu jausmų reiškimo būdu, garsusis vokiečių poetas J. Gėtė (Johann Wolfgang Goethe) jas pavadino „būsenų eilėraščiais“ (Zustandsgedichte). Jo teigimu, liaudies dainininko kūrybinė prigimtis yra tartum iš kito pasaulio. Būsena yra vienas esminių tautos charakterizavimo kriterijų.
Iš pirmo žvilgsnio lietuvių dainų turinys atrodo gana paprastas. Dauguma situacijų, vaizdų – iš valstiečio kasdienybės. Vis dėlto nepasakytum, kad visoje mūsų senojoje poezijoje apdainuojamas realusis pasaulis. Veikėjai, jų tarpusavio santykiai, namai, net ir gamta čia yra gerokai suidealinti.
Kai kurie poetiniai tekstai rodo, kad paprastas kaimo žmogus tam tikromis progomis gebėjo pakilti ir tyliai džiaugtis, gėrėtis tiesiog pačiu savo buvimu. Neretai tai sutapdavo su švente – sielos polėkiui palankia situacija, o kartais tiesiog su glaudaus, subtilaus susilietimo su gamta, jos jutimo visa savo esybe akimirkomis, ypač kai toji gamta atsinaujindavo, pražysdavo.
Dainose atsispindinti lietuvio prigimtis rodo, kad jis negalėjo gyventi vien žemiškais rūpesčiais. Jo siela veržte veržėsi į viltingesnį, aukštesnį lygmenį. Šitoks „polinkis aukštyn“, į idealą, laikomas, pasak P. Gaidamavičiaus, esmine žmogaus prigimties linkme.
Mums būdinga ilgėtis nežinomų tolių, plačių horizontų, prarasto rojaus – kažko didelio, begalinio. Dažnai šis polinkis tampa nenugalima nostalgija, kuri tarpais žmogų nikte apninka ir verčia ieškoti idealinio pasaulio. Toks polėkis aukštyn yra dvasinio pobūdžio ir veržiasi virš gyvenamos tikrovės. Tai – transcendentinis polėkis.
Beje, poetiniame kūrinyje visada kuriama aukštesnė tikrovė, parodomas sielos regimas pasaulis. Tai yra susiję su pačia poezijos esme, paskirtimi. Lietuvių dainose tasai poetinis polėkis, įkvėpimas išsilieja taip laisvai ir lengvai, kad, regis, tai yra kūrėjo natūrali, prigimtinė būsena.
*************************
Ištraukos iš straipsnio „Tautosakos vaidmuo ugdant tautos dvasingumą“, Tautosakos darbai, I(VIII), 1992, p. 17–23.
Parengė Dainius Razauskas.
