Tęsiame dienoraštį iš žygio istoriniais galindų pėdsakais, pasirinkę kelrodžiu signataro Algirdo Patacko paskutinę knygą „Galindiana“ ir surinkę įvairius mokslinius duomenis bei idėjas trumpai galindų istorijai atskleisti.
Startas Kaune ir senieji prūsų ryšiai
Liepos 1 d. popietę visa keliautojų grupė (Virginijus Kašinskas, Jurgita Songailienė ir Gintaras Songaila, Algimantas Sabaliauskas, Daiva Vaiškūnienė ir Jonas Vaiškūnas) išvažiavome iš Kauno, kurio kraštas, beje, turi seną prekybinių ryšių su prūsais istoriją (kaip ir su Nemuno žemupiu bei Lietuvos pajūriu, iš kur vidurio Lietuvą pasiekdavo gintaras) ne tik I-II m.e. amžiais, bet ir žymiai anksčiau.
Anot akad. Eugenijaus Jovaišos, galindų ir sūduvių kultūros I-II amžiuje pradėjo plisti per vidurio rytų Lietuvą. Taip Lietuvos pietryčiuose II-III a. ir susiformavo Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Šiai kultūrai didelę įtaką padarė ne tik galindai ir sūduviai, bet per juos ir Romos imperijos provincijų kultūros (Lietuvą pasiekė įtakos iš Padunojės ir Pareinio).
Tačiau galindų plitimas į rytus nėra šio mūsų žygio tema. Mes susiteksime į galindų plitimą į pietus – link Dunojaus ir toliau į vakarus, t.y. keliausime ne rytų, bet vakarų galindų keliais ir pasakosime apie tai.
Jotvingių „Šveicarija“ – Suvalkai
Kirtę Lenkijos sieną, pasiekėme Suvalkus, kurie yra istorinėse Jotvingių (Sūduvos) žemėse. Suvalkų vaivadijoje yra „Šveicarijos“ kaimas ir garsus to paties pavadinimo pilkapynas, kurio du „kunigaikščių kapai“ anksčiau buvo datuojami V amžiumi, o dabar, patikslinus datavimą, šie palaidojimai siekia III m. e. amžių. Akad. E. Jovaiša su Lenkijos kolegomis išsiaiškino, kad ankstesnis istorinis „Šveicarijos“ kaimo pavadinimas buvo Krivulė (lenk. Krziwulka) [!!!], o tai reiškia, kad čia buvo senas regioninis, „administracinis“ jotvingių centras, kuriame vyko bendruomenių susirinkimai.
Pilkapiai, kurių išliko apie 70, siekia iki metro aukščio, o jų sampilai – iki 21 metro skersmens. Tarp žmonių palaidojimų po akmeninėmis krūsnimis, rasta ir žirgų kapų (tiek degintinių, tiek ir nedegintinių). Kunigaikščių įkapėse – dviašmeniai raštuoti plieniniai kalavijai, paauksuoti diržai, sidabruotos ietys, papuošalai, raitelių aprangos liekanos. Tarp įkapių kituose kapuose rastas seniausias baltų žemėse geležinis noragas. Radiniai saugomi Suvalkų krašto muziejuje.
Lukas – Galindų paribys
Toliau Varšuvos keliu palaipsniui sukome į pietvakarius, arčiau istorinės Galindos žemių, palikdami Augustavą, kuris priskiriamas istorinėms Palenkės žemėms, rytuose ir pasiekėme Luką (lenk. Elk). Miestelio pavadinimas pirmiausia paminėtas šaltiniuose kaip Luk ir yra susijęs su Luko ežeru. Ežero pavadinimo šaknis panaši į kitų baltų ežerų pavadinimus (Žemaitijos Lūkstas, Rytų Aukštaitijos Luokesai, ir kt.). Kaip ir Karaliaučiaus krašte, baltų etninėse žemėse reikėtų laikytis senųjų pavadinimų, o ne vėliau atneštų ar iškraipytų.
Lukas (Elk), būdamas „Rytų Mozūrijos” ežeryne, jau yra paribyje su galindų žemėmis, bet dar jotvingių pusėje. Nuo jo pavažiavus kiek į vakarus pateksime į Ario miestelį, tarp Saino Virsbinių, Ario ežerų (Arys, lenk. Orzysz, tik penktame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, po karo šio miestelio ir ežero pavadinimas buvo sulenkintas). Tikriausiai mes nepulsime šio miestelio vadiniti Ožyšu? Arys – jau galindų sena gyvenvietė, istoriniuose šaltiniuose minima nuo XV a. pirmosios pusės. Į pietryčius nuo Luko, jotvingų žemėse pažymėta gyvenvietė lenk. Grajevo, kuri iš tiesų buvo jotvingų Graivos.
Pysis ir prūsų akmeninės statulos
Nuo Luko kelio į Lomžą mes pasukome į įvakarus, į miestelį, kuris lenkiškai paminėtas kaip Pisz, nors iš tiesų jis yra prie Pietinės Pysos upės, todėl lietuviškai turėtų vadintis Pysis (prūsai galindai jį taip ir vadino). Šis miestelis, kuris minimas nuo XIV a., kai čia ant prūsų piliakalnio buvo pastatyta kryžiuočių pilis, jau yra Galindos pusėje. Šią pilį netrukus sudegino Kęstučio kariuomenė, o po penkių metų (1336) lietuviai dar kartą ją puolė ir sunaikino.
Dabar Pysis yra prie Rosės ežero (lenk. Ros, kuris gali atspindėti Rasų pavadinimą), tačiau vokiečių šaltiniuose yra minimas ir kitas jo pavadinimas – Warschau See, taigi – Varš(a)vos ežeras. Turint omenyje Kauno Veršvus ir baltišką pačios Varšuvos pavadinimo kilmę, nieko nuostabaus čia nepastebime.
Važiuodami link Pysio, mes pasisukinėjome po rytines Galindos lygumų žemes ir per Drigalius (Drigali), Biala Piska (Baltąją Pysią) atvykome į šį miestelį, kuriame ryški vokiška „rytprūsių“ architektūra. Kaip ir Lukas, šis miestelis iki II pasaulinio karo buvo Rytų Prūsijos žemėse. Kelionė buvo sunki dėl kelių remonto darbų.
Pysyje nusifotografavome prie Prūsų akmens statulos (vadinamos Prūsų akmeninės bobos, nors iš tiesų tai visai ne boba, o galimai vyras, senovinėje skulptūroje, kurios amžius gali siekti 1500-1000 m., žr. nuotraukas), galima įžiūrėti kardą, be to, kitos tokios „bobos“ Prūsijoje paprastai vaizduoja vyrišką veidą, kartais su barzda, bet visada su kardu ir su ragu. Ši statula 1872 metais buvo perkelta iš jos originalios vietos netoliese esančiame Veisūnų kaime.
Prūsų akmeninių statulų išliko nedaug, jos suvežtos į įvairius muziejus, todėl dažnai sunku atsekti, kur jos stovėjo (ar prie kapų, ar švientvietėse, ar žymėjo svarbius kelius ir ribas tarp žemių). Archeologiškai bent vienu atveju rasta, kad statula stovėjo prie (galindiško) kapo. Daugiausia akmeninių statulų rasta kaip tik Galindoje ir pavienės – aplinkinėse prūsų žemėse, išskyrus pietinę Pagudę, kur jų taip pat gausu.
Gintaro kelias per Galindą
Reikia paminėti Pysio ir kitų gyvenviečių Galindos (Rytų Mozūrijos) ežeryne reikšmę senajame Gintaro kelyje. Per ežeryną prekeiviai susisiekdavo su šiaurine Pysa, o šia upe galėjo pasiekti Priegliaus aukštupius, taigi, gintarinę Sembą (o taip pat ir Alnos, Priegliaus intako, aukštupį).
Taigi Gintaro kelias visai nebūtinai ėjo per žemutinę Vyslą, per „Rytų Mozūrijos” ežeryną jis galėjo iš Sembos pasiekti Narevo upę, o ja – Vyslos vidurupį. Iš čia ir strateginė prūsų Galindos, o taip pat ir Sūduvos „geopolitinė“ reikšmė. Iš čia paaiškinimas, kodėl šis kraštas Antikos laikais tapo tokiu reikšmingu ir turtingu.
Baltiškų vietovardžių atgaivinimas
Ta proga pažymėsime, kad reikėtų oficialiai atstatyti daugelio šio krašto vietovių baltiškus (galindų ir sūduvių) pavadinimus. Netoli nuo Pysio esantį Gižycką reikėtų atstatyti į Lecių (šis senas pavadinimas gali atspindėti toliausiai į vakarus nutolusią Leičių gyvenvietę, t.y. Lietuvos forpostą žygiuose į vakarus.
Prisiminkime, kad viduramžiais lietuviai į kryžiuočių užkariautas, bet dar galutinai nepavergtas prūsų žemes keliavo būtent per Sūduvą ir Galindą, tokiu būdu pasiekdami Kulmą ir Pamedę, o Lenkijoje – ne tik Mazoviją, bet ir Kujaviją, Lenčicą, kitas Lenkijos vidurio pilis ir miestus. Su sūduviais lietuviai buvo sudarę karinę sąjungą, o Galindą karalius Mindaugas „užrašė” kryžiuočiams.
Nors šis užrašymas yra aiškus falsifikatas, tačiau jis rodo, kad kryžiuočiai „matė” istorinę Galindos sąjungą su Lietuva ar netgi priklausomybę nuo Lietuvos valstybės. Šiek tiek tolėliau esantį Mronguvą (lenk. Mrąngow) reikėtų atstatyti į Seinytį, ir t.t. Būtina pažymėti šiuos pavadinimus mūsų išleistuose žemėlapiuose. Taip mes pagerbsime galindų ir kitų prūsų atminimą ne tiktai Karaliaučiaus krašte, taip mes sustabdysime baltiškų pavadinimų trynimą iš istorijos.
Jogailos kelias per Vyslą
Važiuodami toliau Varšuvos keliu link Lomžos (lenkų mokslininkai šį pavadinimą priskiria prūsams, taigi, galindams) mes pasiekėmė Vyškuvą prie Bugo upės (Wyszkow). Nuo šio miestelio nusprendėme tiesiogiai nekirsti Varšuvos, o pasukti į vakarus, link Narevo (jotvingiai šią upę vadino Naura) ir Vyslos santakos.
Pačios Varšuvos apylinkėse dar yra baltiškų vietovardžių (pvz. Rojsty, t.y. Raistai ir pan., tačiau čia mes į šias įdomybes dabar nesigilinsime, tik paminėsime, kad šie kraštai – jau galindų pietinių kraštų bei jotvingių (Palenkėje) ir slaviškų mazovių paribys. Ties Narevu (Naura) lenkų istorikai pažymi šiaurinę Mazovijos žemę („Nurska ziemia”), o tai rodo, kad šios žemės pavadinimas buvo perimtas iš vietinių gyventojų, t.y. galindų vartosenos.
Palei dešinį Vyslos krantą pravažiavome Červinsko kaimą, kur stovi paminklas 1410 metais pastatytam valčių tiltui per Vyslą.
Per šį tiltą Jogailos kariuomenė persikėlė į Žalgirio laukus, netikėtai užklupdami kryžiuočius, kurie nespėjo užblokuoti lenkų kariuomenės įžengimo per Vyslą. Istoriniai šaltiniai mini, kad Vytauto Didžiojo vadovaujami lietuvių ir jų sąjungininkų pulkai pastatė panašų „pontoninį“ tiltą per Narevą. Taigi, tai buvo bendri lietuvių ir lenkų gebėjimai
Šį kelią palei Vyslą ir pietinę Galindą galima pavadinti lietuvių, jotvingių ir prūsų karo keliu, nes per Galindą lietuviai galėjo patraukti ir į Kulmą, ir į Pamedę ar Bartą, kuriuose jau buvo įsitvirtinę kryžiuočiai, o taip pat pasukti į Mazoviją. Mes irgi galėjome per Plocką pasukti į Kulmą, tačiau mūsų tikslas – patraukti galindų keliais į pietus.
Sochačevo pilis ir mazoviečių paribys
Kirsdami Vyslą ir aplenkdami Varšuvą mes pasiekėme Sochačevo miestelį, prie kurio ir apsistojome nakčiai. Šis istorinis miestas ne kartą buvo sugriautas lietuvių-jotvingių, taigi, ir galindų žygių (paskutinį kartą pilį ir „miestą“ lietuviai sudegino 1286 metais (šiam karo žygiui galimai vadovavo Lietuvos valdovas Daumantas ar Domantas, vėliau žuvęs rytuose, kovodamas su Tvere).
Prie Sochačevo yra mazovių mūrinės viduramžių pilies griuvėsiai (pilis pastatyta XIV amžiuje, siekiant apsiginti tiek nuo lietuvių, tiek ir nuo kryžiuočių. Pilį XVII a. sugriovė švedai.
Galindų vardas šiandien
Kitos dienos rytiniame žygeivių pokalbyje gimė romantiška idėja Lietuvos išeivius vadinti galindais, ir kad šis žodis neišnyktų, ir kad įgautų naują, visus mus siejančią prasmę. Mūsų lietuviai kituose kraštuose yra ne jokie ne išeiviai ar emigrantai, o mūsų atstovai įvairiuose pakraščiuose, taigi, galuose, mūsų galingose galindose.
Puikus pasakojimas, įdomi kelionė.
Tik, manau, Gižycką reikėtų atstatyti ne į Lecių o į Leitį, ežero pavadinimą taip pat. Ir tai nurodo, kad Lietuva iš Leitava ir ji siekė vakaruose šias vietas. Beje, ši vieta tikrai strateginė, ne veltui ten vokiškos Prūsijos laikais pastatyti didžiuliai įtvirtinimai, kaip tik aplink tą vietą, kur galą gavo Brunonas.
Ir man mintis, kad minimas Rusios ir Lietuvos pasienis, kur jis gavo galą, gal yra Lietuvos ir Prusios pasienis?
Labai galimas daiktas, kad 1286 m. lietuvių-jotvingių žygiui sugriaunant Sochačevo miestelį vadovavo Daumantas, po Traidenio tapęs Lietuvos valdovu. Kaip žinoma, Traidenio laikais jo broliai talkinami Mozūrų kovojo prieš Volynę. Taigi Daumantas, jam tęsiant Mindaugo politiką prieš Mozūrus ir Lenkiją galėjo visų pirma surengti žygį į Mozūrus, o po to ir į Traidenio pusėje prieš Livoniją buvusią Tverę, kur žuvo. Be to, Daumantas gali būti laikomas žymaus karvedžio Dovydo/ Dauvydo gardiniečio, kurį 1326 m. grįžtant iš žygio prieš Ordiną nužudė mozūras, tėvu. Taigi labai pagrįstai pastebėta, kad 1286 m. lietuvių-jotvingių žygiui sugriaunant Sochačevą turėjo vadovauti Lietuvos vadovas Daumantas.
Bet vargu, ar Galisijai ir galisams pavadinimą davė mūsų galindai. Taip, jų iki ten kažkiek galėjo nukeliauti, kaip ir kitur, bet negausiai. Priešingu atveju ten būtų pastebimai didesnė R1a hapl. dalis nei aplinkui, o taip nėra.
Galisai – getai, kurie taip pat savo pakraščius vadino galais. Galatai dab. Rumunijos rytuose, galai dab. Prancūzijoje ir minėti galisai Ispanijoje.
Kodėl “Mronguvą (lenk. Mrąngow) reikėtų atstatyti į Seinytį”, o ne, pvz., į Langų/Rangų ar Drangų/Dranguvą, iš teksto nėra aišku. Juk ‘dranga’ yra vežimo šoninės dalies pavadinimas.
Gal derėjo galindiškai prakalbinti ir Sochačevo miestą, laikant jo pavadinimą prūsišku-lietuvišku nuo prūs. žodžio sosnis – “kiškis”, liet. zuiti – zuikis, taigi galimai lietuvių pavadinto – Zuikočiai pagal tai, kad jame gyveno zuikių gaudytojai ar/ir užsimantys zuikių kailių išdirbimu ir prekyba. Juolab, kad viena iš prūsų genčių vadinosi Sosna.
Gali būti, kad išdirbant kiškių kailius, jie buvo tam tikrą laikomi pelkių vandenyje. Kailį dzūkai vadina skūra. Šis žodis kalbiškai gali būti laikomas giminingu ten tekančios upės pavadinimo Bzūra žodžiui. Tokiu atveju lietuviškas upės pavadinimas atstatytinas kaip Skūra/Skara. Beje, vandenvardžų su šaknimi skar- Lietuvoje yra nemažai, ji laikoma labai archajiška. Sekdamas ekspedicijos pėdomis, tuo noriu prisidėti prie jos rezultatų.