Ar Lietuvos švietimo istorija yra svarbi šiandien, kai, regis, svarbiau spręsti visai kitus – šiuolaikinius – iššūkius? Į šį klausimą iškalbingai atsako nauja Mykolo Romerio universiteto (MRU) prof. habil. dr. Alfonso Vaišvilos monografija, skirta XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės lietuvių studentų studijoms užsienyje.
Tai reikšmingas, dokumentais ir istoriniu kontekstu grįstas tyrimas, atskleidžiantis, kaip akademinės kelionės formavo Lietuvą, kuri per trumpą nepriklausomybės laikotarpį spėjo iškilti į pažangiausių pasaulio valstybių gretas švietimo srityje.
Monografijoje – daugiau nei 800 puslapių kruopščiai surinktos medžiagos, kurioje MRU prof. habil. dr. A. Vaišvila apjungia savo ir kitų autorių tyrimus, atliktus per tris dešimtmečius.
Pasitelkęs platų edukologijos, filosofijos, istorijos ir teisės lauką, autorius ne tik aprašo, bet ir konceptualiai analizuoja, kaip lietuvių akademinės patirtys Vakaruose darė įtaką visos tautos modernizacijai.
Studijos – ne tik žinių, bet ir vertybių kelionė
Šios mokslinės studijos svarbą šiandienos Lietuvai pabrėžia ir ją recenzavęs prof. habil. dr. Algirdas Povilas Ažubalis. Anot jo, dabartinę švietimo krizę iš dalies lemia per menkas istorinės patirties pažinimas. Perfrazuojant prof. habil. dr. A. P. Ažubalio cituojamus Cicerono žodžius, istorija padeda suprasti, iš kur atėjome ir kokiomis aplinkybėmis formavosi šiandieninė Lietuva.
Monografijoje atskleidžiama, kad lietuvių studentų išvykos į Vakarų Europos universitetus XX a. pradžioje buvo ne vien asmeninio tobulėjimo, bet ir sąmoningo valstybės kūrimo dalis.
Tuo metu Lietuvos jaunimas rinkosi humanitarinius ir socialinius mokslus – filosofiją, švietimą, teisę, sociologiją. Jie ne tik studijavo, bet ir ieškojo sumanymų, kaip atnaujinti šalį, kaip iš baudžiavinės praeities pereiti į vakarietišką ateitį.
Šie sumanymai, kaip parodo tyrimas, sugrįždavo drauge su jais – į paskaitų auditorijas, spaudos puslapius, valstybės institucijas. Vakaruose studijuojantys lietuviai burdavosi į draugijas – Ciuriche, Fribūre, Levene ar Paryžiuje.
Tai nebuvo vien socialiniai klubai. Jose kūrėsi lietuviškas pilietiškumas, brendo politiniai sumanymai.
Būtent tokiose aplinkose iškilo asmenybės, kaip Mykolas Romeris ar Juozas Petrulis. Lietuviai ne tik palaikė ryšį su tėvyne, bet ir kūrė aktyvų pilietiškumą: rengė parodas, rašė straipsnius užsienio spaudoje, primindami Europai apie lietuvių tautą, jos kalbą, kultūrą ir laisvės siekius.
Ką IX–XX a. Lietuvos studentai parvežė iš Vakarų į savo šalį?
Didelė tyrimo dalis skiriama ne studijų faktams, o jų turiniui ir dvasiai – analizuojami paskaitų konspektai, prisiminimai, ryšiai su profesoriais. Studijos Grenoblyje, kosmologijos paskaitos Romoje ar estetikos kursai Levene ne tik gilino žinias, bet ir formavo kultūrinį pasaulėvaizdį.
Grįžę į Lietuvą studentai steigė žurnalus, kūrė naujas disciplinas, formavo akademinę aplinką. Tai buvo žmonės, kurie per asmenines patirtis kūrė valstybės pamatus, remdamiesi pažangių šalių pavyzdžiais. Pasak recenzento prof. habil. dr. A. P. Ažubalio, būtent tai Lietuvoje lėmė „stebėtinus laimėjimus visose srityse per vos dvidešimt laisvo gyvenimo metų“.
Visgi šie pasiekimai buvo nutraukti – sovietmečiu daugybė dokumentų apie užsienyje studijavusius lietuvius buvo sunaikinti, o patys išsilavinę žmonės – represuoti. Tad šis darbas svarbus ne tik kaip mokslinis tyrimas, bet ir kaip tylus kultūrinės atminties atkūrimo aktas.
Studijos Vakaruose – paprotys, kilęs iš vertybinio virsmo
Prof. habil. dr. A. Vaišvila dalinasi: „Tokio pobūdžio tyrimai šiandien pagrįstai priskiriami prie strateginių lituanistikos krypčių, kaip numatyta LR Mokslo ir studijų įstatymo 3 straipsnyje – jie atskleidžia, kaip dvasiniai, pasaulėžiūriniai virsmai formavo ne tik atskirus asmenis, bet ir pačią tautą“.
Mokslininkas pabrėžia, kad Lietuvių akademinės kelionės į Vakarus nėra vien XX amžiaus reiškinys – jų šaknys siekia XIV a. pabaigą, kai Lietuvoje buvo įvesta krikščionybė.
1378 metais prasidėjęs naujas religinis ir pasaulėžiūrinis virsmas paskatino Lietuvos jaunimą vykti į Vakarų universitetus susipažinti su naująja dvasine tvarka. XVI a. lietuvių kelionių į Vakarus motyvas vėlgi buvo susijęs su krikščionybe – šįsyk su reformacijos sumanymais, kurios atvėrė kelią naujoviškam mąstymui.
Panašios tendencijos tęsėsi ir XX a. pradžioje, kai lietuviai rinkosi katalikiškus universitetus tam, kad sustiprintų tautinį sąmoningumą ir reformuotų Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenimą, jam suteikdami lietuvybės skatinimo kryptį.
Monografijos pristatymas: dialogas apie istorijos reikšmę šiandien
Monografijos pristatymo renginyje MRU skambėjo įžvalgos, kurios patvirtino knygos reikšmę šiandienos kontekste. MRU Teisės mokyklos dekanė prof. dr. Lyra Jakulevičienė džiaugėsi, kad šis darbas atskleidžia pozityvią tarptautinės erdvės įtaką Lietuvai: „Profesorius – išskirtinė asmenybė, kuri džiugina akademinę visuomenę savo darbingumu.
Ši knyga nustebino daugelį profesoriaus, kuris garsėja kaip tautiškumo ir lietuvybės puoselėtojas, kolegų. Joje atsiveria netikėta, giliai analitinė profesoriaus perspektyva į tarptautinį kontekstą.“
Kitas monografijos recenzentas, MRU doc. dr. Juozas Valčiukas, išreiškė susižavėjimą, kaip knyga per individualias biografijas atskleidžia visos visuomenės virsmą: „Šiame darbe tarsi iš paukščio skrydžio stebimas vientisas kultūrinis reiškinys – akademinio jaunimo studijos per keturis dešimtmečius.“
Pats prof. habil. dr. A. Vaišvila pristatymo metu pabrėžė būdo svarbą: „Kai įsisavini būdą, išnyksta skirtumai tarp mokslų – teisė ar filosofija – vis kalbame apie tuos pačius dalykus. Svarbiausia – matyti faktų sąveiką, jų galimą raidą.“
Jis taip pat priminė, kad studijos užsienyje tarpukariu buvo ne atsitiktinis, o strategiškai valstybinis sprendimas: nuo 1919 m. Lietuva aktyviai skatino akademinį jaunimą studijuoti Vakaruose – skirdama stipendijas, teikdama finansinę paramą.
Prof. habil. dr. A. Vaišvila pasidalijo keliomis įsimintinomis istorinėmis detalėmis: tarpukariu Berno universitete (Šveicarija) iš 300 Lietuvos studentų tik 28 buvo lietuviai, o dauguma – žydų ar lenkų tautybės bajorų palikuonys.
Tai primena apie socialinę nelygybę, tačiau kartu išryškina ir tai, ko, pasak profesoriaus, lietuviai tuomet pasiekė: „Valstybę sukūrė tie, kurie norėjo būti savo žemės šeimininkai. Ir ji skatino jų išsilavinimą, siųsdama į Vakarus mokytis…“
Kalbėdamas apie kūrybinį procesą, autorius atskleidė, kad sumanymas tyrinėti šią temą gimė dar sovietmečiu, kai jis rinko medžiagą disertacijai apie logikos mokslą Lietuvoje.
Bolševikinė ideologija, vaizduojanti Lietuvą kaip atsilikusią, tapo asmeniniu iššūkiu: ryžtinga ambicija parodyti priešingą paveikslą. „Sumanymas tampa gyvas, kai susijungia su jausmu. Kai įsižiebė mano širdyje, manęs ir neapleido.“
Pabaigai
Prof. habil. dr. Alfonso Vaišvilos monografija – tai ne tik akademinis darbas, bet ir vertingas priminimas, kad švietimo pamatai visada remiasi į istorinę patirtį. Ir ši patirtis rodo: tik per atvirumą sumanymams, kultūriniam dialogui ir gilų protinį pasirengimą galima kurti pažangią, demokratišką visuomenę.
