Balandžio 29 d., Seimo plenariniame posėdyje pirmą kartą šalies istorijoje Valstybinė kultūros paveldo komisija pristatė oficialų kultūros paveldo apsaugos būklės vertinimą.
Pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė pabrėžė, kad šiandien kultūros paveldas Lietuvoje nyksta greičiau, nei valstybė sugeba jį pažinti, įvertinti ar apsaugoti. „Paveldas – tai mūsų identiteto ir nacionalinio saugumo klausimas. Jei jo neliks, neteksime ne tik istorijos, bet ir dalies strateginio atsparumo išorės grėsmėms“, – sakė ji.
Anot pirmininkės, šiandien turime susimąstyti ir apie istorinę atsakomybę: dar prieš 35 metus daugelio kultūros paveldo vertybių būklė buvo pakankamai gera, tačiau per šiuos nepriklausomybės dešimtmečius daugelis jų buvo prarasti ar smarkiai sunyko. „Kaip galėjome nepriklausomoje valstybėje leisti tiek daug prarasti?, – retoriškai klausė ji.
Kultūros vertybių registras: saugome tai, ko jau nebėra?
Kultūros vertybių registre šiuo metu įrašyta daugiau kaip 37 tūkst. vertybių. „Susidaro įspūdis, kad tai – ne tiek dinamiškas saugotinų vertybių sąrašas, kiek ilgainiui susikaupęs inventorizacijos rezultatas“, – sakoma pranešime Seimui.
Tai kelia klausimą – kiek iš šių vertybių šiandien vis dar egzistuoja ir išlaikė vertę? Atsakyti sunku, nes valstybė neturi patikimų duomenų apie didelės dalies jų būklę. Reguliarus stebėjimas nevykdomas, būklės vertinimai – atsitiktiniai. Kai kurios vertybės, nors jau sunykusios, vis dar figūruoja kaip saugotinos.
„Be tikros faktinės bazės neįmanoma tinkamai rengti paveldosaugos sprendimų. Paveldo apsaugos sistema tampa priklausoma nuo pavienių sumanymų ir reaktyvių sprendimų, o ne kryptingos, duomenimis pagrįstos politikos“, – konstatuoja Paveldo komisija.
Dvarų paveldas: išskaidyti sklypai, prarastas vientisumas
Ši padėtis ypač ryški dvarų paveldo srityje. Nors Kultūros vertybių registre šiandien įrašytos 484 dvarų sodybos ir apie 70 dvarviečių, tikrovė išlieka sudėtinga. Daugybė pastatų ne tik sunykę, tačiau dažnai atskirti nuo savo aplinkos, išskaidyti ir netekę vientisumo.
„Viena iš dažnų praktinių problemų – tai, kad žemės sklypas formuojamas tik apie pastatą, o likusi dvaro sodybos teritorijos dalis lieka neprivatizuojama.
Tokiu būdu panaikinamas dvaro sodybos vientisumas, o dėl neprivatizuotų teritorijų, kuriose nėra pastatų, kyla pagrįstų abejonių dėl jų išliekamosios paveldosauginės vertės. Tokiai padėčiai spręsti būtini teisės aktų pakeitimai – Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų bei Žemės reformos įstatymų korekcijos“.
Paveldo komisijos požiūris išlieka aiškus: svarbiausia – dvarų sodybų kompleksiškumo ir vientisumo išsaugojimas, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos. Šiai pozicijai buvo pritarta ir XVIII Vyriausybės metu. „Tikimės, kad ir šiuo metu dirbanti Vyriausybė išlaikys šio klausimo tęstinumą“, –– pabrėžė V. Ščiglienė.
Finansavimo krizė arba kai restauracija virsta „amžinais darbais“
Finansavimas kultūros paveldui pastaruosius du dešimtmečius iš esmės neaugo. 2025 m. visai šalies paveldotvarkai skirta apie 6 mln. eurų – panaši suma kaip ir prieš 20 metų, nors darbų sąnaudos augo kartais. Tuo tarpu viena Vilniaus miesto savivaldybė paveldui planuoja skirti daugiau nei 8 mln. eurų per metus – daugiau nei visas nacionalinis paveldotvarkos biudžetas.
„Tragišką finansavimo realybę iliustruoja Palėvenės dominikonų vienuolynas: esant dabartiniams asignavimams, jo restauravimas truktų mažiausiai 25 metus.
Tai reiškia, kad kai darbus baigtume, tektų pradėti iš naujo. Tokia padėtis prilygsta „amžiniems darbams“, kai restauracija virsta nesibaigiančiu procesu, o tikros išsaugojimo naudos nesimato, – cituojamas Paveldo komisijos pranešimas Seimui.
Ir tai – ne pavienis atvejis. Į 2025–2027 m. Paveldotvarkos programą įrašytos 152 vertybės, iš kurių net 123 yra tęstinės. Toks skaičius rodo, kad finansavimas skiriamas vos tik palaikyti pradėtiems darbams, o naujų projektų galimybės – itin ribotos. Kita vertus, neprižiūrimų kultūros paveldo vertybių skaičius kasmet auga: 2021 m. jų buvo 520, o 2024 m. – jau 607.
Gera žinia – paveldas gali būti valstybės konkurencingumo ir augimo šaltinis
Nepaisant bendrų iššūkių, kai kurios savivaldybės rodo, kad paveldas gali būti augimo variklis, o ne našta. „Pastarųjų metų duomenys rodo mažųjų savivaldybių proveržį finansavimo srityje. Be to, beveik dviem trečdaliams savivaldybių pavyko pritraukti papildomų lėšų, kai kuriose jų sumos net kelis kartus viršijo pačių savivaldybių įnašą.
Kaunas įrodė, kad paveldas gali tapti miesto strategijos ašimi. Tarpukario modernizmo architektūra, tapusi miesto identiteto dalimi, pelnė tarptautinį UNESCO pripažinimą, o nuoseklios investicijos į paveldo tvarkybą kuria ilgalaikę vertę.
O Alytaus pavyzdys rodo, kad net vieno piliakalnio atnaujinimas gali paskatinti platesnę infrastruktūros ir turizmo plėtrą“, – pabrėžia pirmininkė.
Vilniaus istorinis centras – UNESCO saugoma Pasaulio paveldo vietovė – taip pat nusipelno išskirtinio dėmesio: „Džiugu, kad miesto paveldotvarkos programoje numatytas ženkliai didesnis finansavimas.
Tikimasi, kad tai sudarys palankesnes sąlygas nuosekliam paveldo puoselėjimui ir padės užtikrinti, jog senamiesčio išskirtinė visuotinė vertė nebus prarasta greta intensyvių miesto plėtros procesų“, – sako Valstybinė kultūros paveldo komisija.
Sėkmės istorijos vietos savivaldoje rodo, kad tinkamai saugomas ir aktualizuojamas paveldas tampa vertingu ištekliumi tiek bendruomenėms, tiek valstybei. Tai patvirtina ir tarptautinis lygmuo: Lietuva turi net penkias vietoves, įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą – daugiausiai tarp Baltijos šalių.
Šis pasiekimas ne tik stiprina Lietuvos kultūrinį identitetą, bet ir suteikia šalies paveldui konkurencines galimybes tarptautinėje erdvėje.
„Kad tokių proveržių daugėtų, būtina, kad valstybės institucijos būtų ne kliūtimi, o tikrais pagalbininkais tiems, kurie ryžtasi saugoti ir puoselėti paveldą“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. V. Ščiglienė.
Paveldas – tylus nacionalinio saugumo ramstis
Pranešime taip pat pabrėžta, kad paveldas yra ne tik kultūrinė vertybė, bet ir nacionalinio saugumo dalis. Šiandien Lietuva, kaip ir daugelis kitų valstybių, susiduria su išorinėmis grėsmėmis, kai istoriją bandoma perrašyti, kultūrinius simbolius – pasisavinti, o tapatybę – sumenkinti.
Geopolitinėse grėsmėse kultūros paveldas tampa taikiniu – per jo interpretaciją ar naikinimą siekiama keisti identitetą.
Autentiškas paveldas užtikrina visuomenės istorinį sąmoningumą, jungia piliečius ir stiprina valstybės atsparumą išorės grėsmėms. „Paveldas yra tylus valstybės saugumo ramstis. Jo apsauga – tai strateginė užduotis“, – pabrėžė Paveldo komisijos pirmininkė.
Ką siūlo Paveldo komisija – sprendimai būtini jau dabar
✅Naujo Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo priėmimas
Šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas yra pasenęs, fragmentuotas ir prieštaringas. Dėl to paveldo apsaugos sprendimai dažnai tampa interpretacijų šaltiniu.
Nauja įstatymo redakcija užtikrintų skaidresnį, aiškesnį ir veiksmingesnį apsaugos mechanizmą. Patikslinta autentiškumo samprata padėtų išvengti atvejų, kai restauracijos darbai virsta nauja statyba ar vietoje tvarkybos darbų atliekamas paprasčiausias remontas.
✅Kultūros paveldo fondo steigimas
Šiuo metu finansavimo procesai yra lėti, nelankstūs, o sprendžiant kritines padėtis dažnai prarandamas brangus laikas. Kultūros paveldo fondas leistų greitai reaguoti į kritines grėsmes paveldo vertybėms, jis leistų lankstesnį reagavimą į skirtingų vertybių poreikius, lėšų iš įvairių šaltinių kaupimą ir ilgalaikį planavimą.
✅Kultūros vertybių registro revizija
Registras šiuo metu neatspindi esamos padėties – dalis vertybių jau sunykusios, dalis vertybių duomenų yra netikslūs ar pasenę. Būtina atlikti Kultūros vertybių registro reviziją, kad būtų aiškiai žinoma, ką saugome, kokios būklės vertybės yra, ir kokios priemonės reikalingos jų apsaugai.
✅Kultūros paveldo įtraukimas į švietimo sistemą
Paveldas turi tapti pažįstamas kiekvienam piliečiui jau nuo mokyklos suolo. Šiandien kultūros paveldo tema švietimo programose dažnai lieka paraštėse, o be supratimo, kas yra paveldas ir kodėl jis svarbus, būsimi sprendimų priėmėjai negalės jo apsaugoti.
✅ Paveldosaugos žinovų rengimo stiprinimas
Kvalifikuotų restauratorių, architektų ir tyrėjų trūkumas kelia grėsmę paveldo apsaugos kokybei. Reikia ilgalaikių investicijų į mokymus, praktikos programas ir profesijos garbės stiprinimą.
✅ Strategijos dėl Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo užsienyje sukūrimas
Šiuo metu trūksta aiškios valstybinės politikos, kaip identifikuoti, apsaugoti ir apibrėžti Lietuvai reikšmingą kultūros paveldą kitose šalyse. Būtina sukurti ilgalaikę strategiją, apimančią vertybių paiešką, apsaugą, sklaidą ir bendradarbiavimą su lietuvių bendruomenėmis užsienyje.
Su pilnu pranešimo tekstu galite susipažinti čia
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės žinovė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Tai – dvylika nepriklausomų deleguotų ir skiriamų įvairių sričių žinovų, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatyme numatyta pareiga kas dveji metai teikti pranešimą Seimui apie kultūros paveldo apsaugos raidą, būklę ir pažangą. Tai buvo pirmas kartas kai toks pranešimas teikiamas Seimo plenarinio posėdžio metu.
