Vieną rytą sėdėjau savo kiemo terasoje, apsuptas miško, ir meditavau apie tai, kaip galima keisti pasaulį. Uždaviau sau klausimą: Ar galima pakeisti sistemą iš vidaus? O gal tik iš išorės?
Sistemos nesikeičia iš vidaus, – išgirdau sakant mišką. – Sistemos stengiasi išlaikyti save.
Pagalvojau, kad miškas – pats būdamas sudėtinga sistema – greičiausiai tai žino. Tačiau ištarti miškas man pasakė jau reiškia įrėminti patirtį. Tai rėmas, kuris man, kaip žmogui, leidžia suvokti tai, kas kitaip galbūt praslystų nepastebėta. Tai patogus būdas girdėti, jausti. Bet kartu – tai supaprastinimas.
Už šio rėmo slypi kur kas platesnė visuma: aš, mano sąmonė, klausimas, miškas aplinkui, visas tas momentas, kuriame susikaupia ir ilgalaikis mano santykis su ta vieta. Tai nėra du atskiri protai, kalbantys tarpusavyje – tai vienas procesas, kuris drauge pagimdė įžvalgą.
Magija pati yra rėmas. Iš tiesų, žmonės negali tiesiog vaikščioti pasauliu ir veikti be tam tikrų suvokimo rėmų – be jų net batraiščių nesusirištume. Gal tik nušvitę budos iš tiesų sugeba nuplėšti visus rėmus ir tiesiog būti galutinėje tikrovėje.
Tai, ką čia toliau pateiksiu – tai mano rėmas, mano vertybių ir principų suvokimas, kylantis iš pasaulėvaizdžio, kuriame pasaulis suvokiamas kaip Deivės Žemynos kūnas. Žinoma, vienas iš esminių tokio požiūrio bruožų yra pagarba įvairovei ir kiekvieno žmogaus dvasinei galiai bei vidiniam autoritetui. Kiti šiuos vertybinius klausimus gali įreminti visiškai kitaip.
Magija mus moko suprasti, kad pasaulį matome per rėmus, ir įspėja nepainioti jų su galutine tikrove. Žemėlapis nėra teritorija. Be to, viena iš mūsų magiškos disciplinos dalių yra sąmoningai rinktis, kokį rėmą naudoti.
Vos tik pradedame rinktis, patenkame į vertybių sritį. Tai, pagal ką pasirenkame vieną rėmą, o ne kitą, atskleidžia tai, ką laikome šventa, tikrai svarbia. Kažką laikyti šventu reiškia pripažinti, kad tai – giliai prasminga, kad tai turi vidinę vertę, nepriklausančią nuo mūsų patogumo ar naudos, kad nenorime matyti, kaip tai menkinama, žeminama ar naikinama.
Žodis šventas kilęs iš to paties kaip auka – nes pasirinkti vieną vertybę reiškia atsisakyti kitos. Jei kažkas mums šventa, mes pasirengę dėl to aukoti, stoti ginti, rizikuoti. Tačiau mes neidealizuojame aukos. Tikras ryšys su šventumu reiškia, kad tarnaujame tam, kas mus ir pačius maitina, atgaivina, įkvepia – tai, kas teikia džiaugsmą, malonumą, pažadina giliausią meilę.
Būdamos raganos, mes turime didžiulę atsakomybę – todėl, kad esame politeistės. Mes matome daugybę galingų jėgų ir energijų sąveikų visatoje, kurias vadiname Deivėmis ir Dievais, ir pasirenkame, su kuriais norime dirbti, melstis, susitapatinti. Mes taip pat pripažįstame visatos vienybę ir visumą, bet politeizmas mums – tai būdas pripažinti, kad nė vienas vardas, nė vienas aprašymas ar dvasinis kelias negali aprėpti visumos. Dievai, Deivės, šventieji tekstai, religijos – tai rėmai, aprašymai, žemėlapiai, bet nė vienas jų nėra pati žemė, kurią jie bando vaizduoti.
Tačiau jei neturime švento teksto, neturime Dešimties įsakymų, neturime vienos galutinės autoriteto figūros, tai kaip žinome, kas yra vertinga? Jeigu pasaulio nematome kaip paprastos kovos tarp gėrio ir blogio, o kaip jėgų ir atsvarų žaismą, kuris ieško dinamiškos pusiausvyros, tuomet – į ką remiamės kurdamos savo etiką?
Jei matome pasaulį kaip gyvą, besikeičiančią visumą, tai pirmas klausimas, kurį galime užduoti prieš priimdamos sprendimą ar veiksmą, būtų:
Kaip šis veiksmas paveiks visumą?
Tai nėra paprastas klausimas, nes visuma – tai daugiau nei mes galime iki galo suvokti, o kiekvienas veiksmas gali turėti netikėtų pasekmių.
Ir kaip atpažinti, ar poveikis yra naudingas, ar žalingas? Kadangi žemės pagrindu grįstas dvasingumas naudoja gamtą kaip savo pagrindą, mes galime atsigręžti į gamtos sistemas kaip modelį. Norėdamos suprasti, kas yra naudinga, turime suprasti, kas sudaro sveiką gamtinę sistemą, ir kaip veikia ekosistemos.
Sveika ekosistema – tai tokia, kurioje vyksta bendradarbiavimu ir tarpusavio priklausomybe grįsti ryšiai, kuri yra pakankamai įvairi ir sudėtinga, kad galėtų išlikti esant pokyčiams. Joje energija ir ištekliai pasiskirstę tolygiai, kad įvairovė galėtų klestėti. Tokia sistema nereiškauja daugiau energijos nei gauna – ar iš saulės, ar iš pačių gyvybės procesų.
Ekologinės bendruomenės nariai turi laisvę unikaliu būdu išreikšti kūrybines Visatos galias, ir tai yra vienas svarbiausių sveikumo ženklų. Būtent iš šių principų mes, kaip raganos ir žemės dvasios praktikės, galime megzti savo etikos tinklą – gyvą, atsakingą, įsišaknijusį gamtos cikluose ir įvairovėje.
Nors dažnai į gamtą žvelgiame kaip į žiaurų, „dantimis ir nagais“ paremtą išgyvenimo lauką, kuriame viešpatauja negailestinga konkurencija, šiuolaikinis ekologijos mokslas rodo kur kas sudėtingesnį vaizdą – kupiną bendradarbiavimo ir tarpusavio priklausomybės.
Miške medžiai auga bendrystėje su mikoriziniais grybais, kurie įsiskverbia į jų šaknų plaukelius ir išplečia gebėjimą pasisavinti maistines medžiagas. Pelės ir skraidančios voverės minta šiais grybais, o išmatomis išnešioja jų sporas po visą mišką. Per grybinį tinklą medžiai gali maitinti savo jaunuolius, o tie, kurie auga saulėje, dalijasi maistinėmis medžiagomis su pavėsyje augančiais medžiais – net jei tai visai kitos rūšys.
Gamtoje įvairovė ir sudėtingumas stiprina sveikatą ir atsparumą. Pavyzdžiui, prerijose viename kvadratiniame metre gali augti šimtai rūšių žolių, ankštinių, žydinčių augalų. Tai – milžiniškai įvairesnė sistema nei vienalytis genetiškai modifikuotų kukurūzų laukas. Jei pasirodytų nauja liga, ji paveiktų tik vieną ar kelias rūšis prerijoje – likusios išliktų, žemė būtų vis dar padengta augmenija, dirvožemio bakterijos ir kirmėlės toliau gyvuotų.
Bet jei ta pati liga paveiktų modifikuotus kukurūzus, jie visi žūtų. Žemė liktų atvira, pradėtų eroduoti, o tai būtų pražūtinga visam po žeme slypinčiam gyvenimui.
Sveika įvairovė, vis dėlto, turi ribas. Jei prerijoje pradėtume sodinti bananus ar mangus, jie paprasčiausiai neišgyventų – jų gyvenimo sąlygos kitokios. Tad tikroji įvairovė – tai maksimali įvairovė, kuri gali prisitaikyti prie vietinių gyvenimo sąlygų. Būtent šie prisitaikymo skirtumai ir sudaro pasaulinį biologinės įvairovės mozaikos raštą.
Gausa, arba resursų ir energijos tiekimas taip, kad bendruomenės nariai galėtų klestėti, taip pat yra vertybė. Tačiau gausa turi būti tvari – sistema turi gebėti atnaujinti save, ne naudoti daugiau nei sugeba pati sukurti. Gausos riba – tai saulės dovana, vienintelė tikroji pertekliaus forma, nuolat pasiekianti Žemę. Kad ši gausa pasitarnautų visumai, ji turi būti pasidalinta, o ne sukaupta nedaugelio rankose, paliekant kitus be gyvybiškai svarbių išteklių.
Laisvė ir kūrybiškumas dažnai laikomi žmogaus vertybėmis, bet jie taip pat yra sveikos gamtos sistemos savybės. Sveika sistema nėra statiška – ji nuolat kinta, prisitaiko ir vystosi. Jei ekobendruomenės nariai yra varžomi ir negali išreikšti savo potencialo ar daryti pasirinkimų, jų gebėjimas prisitaikyti mažėja.
Gyvenimas vėl ir vėl parodė, kad jis – nepaprastai kūrybingas. Ir suderinamumas su šiuo kūrybiškumu yra vienas iš sveikumo požymių.
Yra ir daugiau žmogiškųjų vertybių, kurias galime įtraukti į „naudos“ apibrėžimą – meilė, atjauta, dėkingumas, džiaugsmas. Tai ne šiaip emocijos – jos kyla ten, kur gyvuoja sveika, gyvybinga visuma. Tačiau meilė ir atjauta yra dar daugiau: galime įsivaizduoti jas kaip Žemės visumos imuninį atsaką į ligą. Tai būsenos, kurios mus, žmones, įkvepia rūpintis, gydyti, globoti, taisyti neteisybę.
Kai sistema yra sveika ir vientisa, paremta tarpusavio priklausomybe, bendradarbiavimu, o tai palaiko atsparumą, įvairovę, gausą, tvarumą, kūrybiškumą ir laisvę, joje ima reikštis tai, ką mes vadiname teisingumu.
Turėdami vidinį modelį, kaip atrodo ir jaučiasi sveika sistema, galime kiekvieno pasirinkimo ar veiksmo akivaizdoje klausti:
„Ar tai sukurs naudingus santykius?“
Atsakyti į šį klausimą, kaip ir į anksčiau iškeltus, nėra lengva. Norint suprasti, ar santykis yra naudingas (ypač visumai), reikia bent iš dalies suprasti, kaip veikia sistemos. Čia mums padėti gali ne tik maginė pasaulėvoka, bet ir sistemų teorija, permakultūra bei ekologija.
Toliau pateikiamas šių skirtingų žinių sričių sintezės pagrindu sukurtas modelis, kuris padeda spręsti, kaip rinktis, kad veiksmas stiprintų gyvybę, o ne ją silpnintų.
Sąmonės, energijos ir formos sąveika
Visata yra visuma, sudaryta iš daugybės mažesnių visumų – ratų ratuose, apskritimų apskritimuose. Tai, kaip mes apibrėžiame šias visumas ir kur brėžiame jų ribas, daro didelę įtaką mūsų suvokimui bei tam, kaip energija jose juda.
Pasaulis – tai sąmonės, energijos ir materijos (formos) sąveika. Mes žinome, kad energija gali virsti materija, o materijos atomus galima skaidyti ir taip išgauti milžinišką energiją. Materija tikrai veikia sąmonę – pabandyk džiaugtis, kai esi alkanas, arba pajusti gerovę, kai kas nors tvoja tau per galvą. Bet ir sąmonė veikia materiją – tavo sprendimas, vaizdinys tavo galvoje gali paskatinti tave pakelti ranką ar įvykdyti pokytį.
Magija moko, kad sąmonė gali nukreipti energiją, tiek matomais, tiek subtiliais būdais. Energijos tėkmės kuria raštus, kurie virsta reiškiniais, formomis, kurias galime pamatyti ar patirti.
Kadangi viskas visur susiję, nėra jokių paprastų priežasties ir pasekmės ryšių. Kiekvienas veiksmas sukuria ne tik atsakomąją reakciją, bet ir visą rezonansų tinklą. Kiekvienas mūsų žingsnis veikia visumą.
Kiekviena visuma yra sąmonės, energijos ir formos sąveikos rezultatas. Visata yra persmelkta sąmonės – ji pati yra sąmonė, kuri nuolat kinta, teka, šoka.
Kiekviena sąmonė nuolat siunčia signalus, kalba. Kuo labiau atsiveriame šiam kalbėjimui, tuo geriau išmokstame atsakyti.
Ta kalba dažnai neturi žodžių – ji gali reikštis jausmais, energijomis, kvapais, vaizdiniais, įvykiais. Ir kai patys bandome atsakyti, turime peržengti žodžių ribas – kalbėti visais pojūčiais, visa savo esybe.
Kaip juda energija: ciklai, sūkuriai ir sistemos pusiausvyra
Energija juda ciklais, ratais, spiralėmis, sūkuriais, bangomis, pulsacijomis ir ritmais – beveik niekada tiesia, paprasta linija.
Sistemų gausa priklauso ne vien nuo to, kiek energijos ar išteklių į ją įteka, bet kiek kartų ta energija ar ištekliai gali būti pernaudojami prieš išeinant. Jei tą patį vandenį panaudoji indų plovimui, o paskui – daržui laistyti, tavo efektyvus vandens kiekis padvigubėja. Gausioje sistemoje atliekos tampa maistu, o tarša – tai neišnaudotas išteklius.
Kai kurie ciklai yra savaime ribojantys – savarankiškai reguliuojantys save. Sistemų teorijoje jie vadinami „neigiamojo grįžtamojo ryšio ciklais“, nors žmonėms šis terminas dažnai asocijuojasi su kritika. Pavyzdžiui, žmogaus kūno temperatūros reguliavimas: kai perkaisti – pradedi prakaituoti, o išgaravęs prakaitas tave atvėsina. Kai peršali – pradedi drebėti, kad sušiltum. Taip organizmas palaiko pusiausvyrą.
Gyvos sistemos pasižymi būtent tokiu savireguliavimu, o planeta kaip organizmas – taip pat sudaryta iš daugybės tokių ciklų.
Yra ir kitokio tipo ciklai – savaime stiprėjantys, arba save stiprinantys. Sistemų teorijoje jie vadinami „teigiamojo grįžtamojo ryšio ciklais“, nors jų poveikis nebūtinai teigiamas. Jie gali būti galingas teigiamų pokyčių variklis, bet lygiai taip pat – žlugdančios spiralės pradžia.
Pvz., komposto ciklas: kompostuoju daržo atliekas → didėja dirvožemio derlingumas → auga daugiau derliaus → vėl turiu daugiau kompostui → ir t. t.
Tačiau savaime stiprėjantis ciklas gali būti ir žalingas, kaip priklausomybė: geri per daug → praleidi darbą → tave atleidžia → jautiesi blogai → geri dar daugiau → ir pan.
Savaime ribojantys ciklai palaiko pusiausvyrą. Savaime stiprėjantys ciklai skatina pokyčius. Vieni gali vesti link naujos pusiausvyros (pvz., sode pasiekiama derlingumo riba), o kiti – iki sistemos žlugimo, kai ištekliai išsenka (pvz., prarandi draugus, pinigus, paramą – ir galiausiai „atsitrenki į dugną“ kaip priklausomas asmuo).
Kai sistemoje atsiranda energijos disbalansas, ji reaguoja spiralėmis, sūkuriais, sukiniais – taip energija paskirstoma tolygiau ir grįžtama į pusiausvyrą.
Forma ir materija: energijos raštai ir gausos dizainas
Forma atspindi po ja slypinčias energijos tėkmes. Gamta pilna pasikartojančių raštų – formų, kurios kartojasi todėl, kad atitinka būdus, kuriais juda energija. Tai sferos, ratai, šakos, spiralės, bangos, radialiniai išsidėstymai – visur aplink mus. Medžiai, upės ir kraujagyslių sistema mūsų kūne pasižymi šakotąja struktūra. Sraigės kiautas ir žirnio ūseliai – spiraliniai, vanduo, šviesa, net smėlio kopos – juda bangomis.
Stebėdami, suprasdami ir pritaikydami šiuos gamtos raštus, galime efektyviau nukreipti energiją, sukurti sveikesnes, darnesnes sistemas.
Forma yra labiau fiksuota, kieta, pasipriešinanti pokyčiui nei pati energija. Sistemos sveikata ir veikimas priklauso ne tik nuo to, kas joje yra, bet kur ir kada tai yra. Tai reiškia, kad laikas ir vieta gali lemti, ar tam tikras elementas bus naudingas, ar žalingas.
Tas pats dalykas netinkamoje vietoje ar netinkamu laiku gali pakenkti. Tačiau tinkamoje vietoje ir laiku – gali atlikti kelias funkcijas vienu metu.
Pavyzdžiui siauralapis gaurometis (Chamaenerion angustifolium). Jei pasodinsi jį savo derlingiausiame daržo plote, jis užgoš visas daržoves. Tačiau pasodintas sode pakraštyje, jis gali:
- būti barjeras žolei plisti,
- duoti vaistažolių arbatai ir gydomiesiems tvarsčiams,
- iškelti maistingąsias medžiagas iš gilių dirvožemio sluoksnių,
- jo lapai tinka mulčiavimui, kompostui ir vištoms lesinti,
- fermentuotas – tampa skystomis trąšomis ar purškiama lapų mityba augalams,
- jo žiedai maitina bites ir naudingus vabzdžius, o salotoms suteikia skonio bei grožio.
Gausioje sistemoje kiekvienas elementas turi kelias paskirtis. Taip galima padaryti daugiau su mažiau.
Stabilioje ir tvarioje sistemoje kiekviena būtina funkcija turi daugiau nei vieną šaltinį. Jei vienas elementas nustoja veikti – atsarginis gali perimti jo funkciją. Tai – atsparumo esmė.
Kaip rinktis naudingai: vertybės, sprendimai ir sveikos visumos suvokimas
Šie principai gali atrodyti abstraktūs, bet šioje knygoje dar ne kartą matysime, kaip jie pasireiškia realiame gyvenime ir kaip juos galime pritaikyti. Tačiau dabar grįžkime prie vertybių ir sprendimų temos. Jei jau žinome, ką vadiname „naudingu“, ir turime pagrindinį supratimą apie sąmonės, energijos ir materijos veikimą, tai kaip visa tai pritaikyti kasdieniams pasirinkimams?
Kiekvienas iš mūsų nuolat priimame sprendimus – tiek smulkius, tiek reikšmingus. Pavyzdžiui:
Ar verta sumokėti euru daugiau už ekologiškus pomidorus?
Jei atsižvelgiu į poveikį visumai, į savo sveikatą ir sistemos sveikatą, ir jei turiu tą dolerį – taip, verta.
Ar verta skirti laiko ir pastangų užsiauginti pomidorus pačiam?
Jei sumokėčiau sau už kiekvieną valandą, kurią praleidžiu darže, pridėčiau visas išlaidas, pastangas ir mintis, – kiekvienas pomidoras turbūt kainuotų man 30 dolerių. Pagal ekonominę logiką – siaubinga investicija.
Tačiau jei žiūriu ne tik į pomidorus, o į visą savo gyvenimo audinį – į derlingą, gyvą dirvą, kurią auginu, kad galėčiau sodinti pomidorus, į septynmetę, gyvenančią kartu, kuri su džiaugsmu skina juos nuo krūmo ir mokosi pažinti gamtą, į bitutes, mėgstančias su pomidorais augančią agurklę, į vaisius, kuriuos jos apdulkina, į mano draugę, kuri tiesiog dievina mano žaliųjų pomidorų salotas, ir galiausiai – į nesuskaičiuojamą džiaugsmo, ryšio ir šventumo vertę, kuri slypi tame, ką pats išaugini – tada tampa aišku: pomidorų auginimas yra tikrai naudingas visumai.
Yra daug nedidelių būdų, kaip kasdieniame gyvenime priartėti prie savo žemės vertybėmis grįsto pasaulėvaizdžio: nuo šiukšlių rūšiavimo iki savo pačių žolelių auginimo ritualams. Kiekvienas vartotojiškas pasirinkimas, kurį darome, yra proga prisidėti prie bendros pusiausvyros.
Tačiau čia galime įkristi į dvi klaidas:
- Tapti perdėm griežtais švaruoliais.
Gyvenant išbalansuotoje visuomenėje, neįmanoma būti visiškai „švariam“ ar „tyram“. Šiandien mano kompiuteris veikia naudodamas saulės energiją. Savo seną pikapą iškeitęs į dyzelinį modelį, dabar galiu jį varyti modifikuotu augaliniu aliejumi. Kompostuoju atliekas, auginu sliekus, vasarą taupau kiekvieną lašelį vandens. - Tačiau taip pat skraidau lėktuvais
Ir tai reiškia, kad sunaudoju daug daugiau nei man priklauso iš pasaulinių išteklių. Kodėl tai darau? Nes kitaip negaliu atlikti savo darbo, ir esu pakankamai arogantiškas, kad tikėčiau – tas darbas svarbus, ir degalai, kuriuos jis „suvalgo“, yra verti rezultato.
Ne kiekvienas turi papildomą eurą ekologiškiems pomidorams ar pakankamai laiko ir erdvės daržui. Todėl gyvenimo derinimas su žeme neturi tapti sunkiu, kaltės persmelktu projektu, kuriame nuolat jaučiamės tarsi nuodėmingi ekologiškai. Vietoj to, galime į šį procesą žvelgti kaip į laipsnišką ir džiugų augimą, kur siekiame pasirinkimų, kurie praturtina mūsų gyvenimą.
Jeigu einu į susitikimą pėsčiomis vietoje to, kad važiuočiau – galiu pasidžiaugti vaizdais pakeliui, o ir mano sveikata pagerėja dėl judėjimo. Jei vieną dieną esu pervargęs ar per daug skubu ir važiuoju – nekaltinu savęs už tai. Jei negaliu iš karto pakeisti visų lempučių į taupiąsias, galiu pakeisti bent vieną – o kitą, kai atsiras daugiau lėšų.
Maži sprendimai, atitinkantys mūsų vertybes, yra svarbūs. Jie suteikia vientisumo jausmą, o ilgainiui transformuoja visą mūsų gyvenimą į darnesnę pusiausvyrą.
Tačiau kita klaida, kurią galime padaryti, yra tikėti, kad vien individualių pasirinkimų užteks pasauliui pakeisti. Mes gyvename sistemoje, kuri šiuo metu yra labai destruktyvi, ir ją palaiko savaime stiprėjantys žalingi ciklai. Tik kolektyviniai veiksmai, nukreipti į sistemos keitimą, gali sustabdyti žalą ir atkurti sveikatą.
Paimkime, pavyzdžiui, žemės ūkį ir genetiškai modifikuotus maisto produktus. Jei vertiname naudos visumai kriterijais, Monsanto sukurtos Roundup Ready sėklos atrodo kaip tikras košmaras.
Šios sėklos genetiškai sukurtos taip, kad atlaikytų herbicidą glifosatą (prekės ženklas „Roundup“), todėl ūkininkas gali purkšti lauką, naikindamas viską, išskyrus pasėlius. Glifosatas reklamuojamas kaip „saugus“, bet tyrimai rodo, kad jis gali sukelti vėžį, o jo naudojimas naikina dirvožemio gyvąją bendruomenę, kuri palaiko augimo sąlygas.
Jeigu iš tiesų mums rūpėtų visumos sveikata, mes:
- atsisakytume tokių produktų,
- remtume ekologinį ūkininkavimą,
- stiprintume vietinius maisto tinklus,
- skatintume smulkius ūkius,
- siektume, kad daugiau žmonių turėtų prieigą prie žemės,
- ir kad maisto gamyba vyktų kuo arčiau vietos, kurioje jis vartojamas.
Reikėtų suprasti, kad milijardai pasaulio žmonių kenčia ne todėl, kad trūksta maisto, o todėl, kad neturi prieigos prie jo arba pinigų jį įsigyti.
Prieš remdami politiką, kuri koncentruoja turtą kelių rankose, turėtume pasirūpinti, kad visi žmonės turėtų tai, ko jiems reikia, kad galėtų klestėti.
Tokia politika galėtų paleisti naują teigiamą savistiprinantį ciklą:
- gerėtų sveikata,
- mažėtų taršos ir pesticidų kiekis maiste ir vandenyje,
- smuktų korporacijų pelnai,
- tikroji gerovė ir gyvenimo kokybė taptų prieinama platesniam žmonių ratui.
- pagerėtų miestų aplinka, o maži miesteliai ir kaimai atgimtų.
Taigi, gryžkime prie klausimo, kurį uždaviau šio straipsnio pradžioje – kaip keičiasi sistemos?
Sistemos keičiasi, kai jų pusiausvyrą sujaukia išorinės jėgos. Pokyčiai sąlygose, nauja energija, iššūkiai – visa tai sujaukia savireguliacijos ciklus. Todėl vienas būdas pakeisti sistemą yra sąmoningai ją sujudinti. Štai kodėl protestas, tiesioginis veiksmas ir drąsūs iššūkiai dažnai būtini pokyčiui – nes vien „saldus žodžiai“, „įtaigi šneka“ ir dialogas, kuris nekeičia pačios sistemos esmės, dažnai tiesiog tampa dar vienu jos savireguliacijos mechanizmu.
Pokyčiai dažnai ateina iš pakraščių. Ekologijoje tai vadinama ekotonu – vieta, kur susiduria dvi biologinės sistemos. Ten yra daugiausia įvairovės, daugiausia jautrumo ir daugiausia dinamikos. Uolėta pakrantė, kur vandenynas liečiasi su žeme, suteikia daugiau galimybių gyvybei nei smėlio kopos toliau sausumoje ar gili jūra.
Todėl kitas būdas keisti sistemą – konfrontuoti ją su kita sistema. Pavyzdžiui, feminizmo ir įvairūs dvasingumo judėjimai kūrė bendruomenes, ritualus ir mokymą už tradicinės religijos ribų, ir taip paveikė tiek krikščionybę, tiek judaizmą: įkvėpė reformas, iškėlė iššūkius senoms prielaidoms ir įnešė kūrybingų idėjų, kurios perkeičia net didžiąsias tradicijas iš vidaus.
Miškas man sakė, kad sistemos keičiasi tik iš išorės, nes jos pačios siekia išsaugoti save. Tačiau aš tikiu, kad jos gali keistis ir iš vidaus – bet ribotai. Nenoriu pasakyti, kad kiekvienas turėtų mesti darbą ir persikelti gyventi į mišką. Mes visi esame sistemos dalis, ir tai atidaro komunikacijos kanalus – mes galime daryti įtaką iš vidaus.
Pavyzdžiui, norėdamas pakeisti būgnų ritmą grupėje, pirmiausia turi įsilieti į bendrą ritmą.
Bet yra viena rizika: kai esi sistemos dalis, ji keičia ir tave. Sunku išlaikyti savo ritmą, o ne tiesiog ištirpti tame, ką bandai keisti.
Filosofė Mary Daly kadaise siūlė, kad feministės akademijoje ir institucijose turėtų būti pakraštyje – nei visiškai viduje, nei visiškai išorėje. Būtent tokiose derlingose kraštinėse zonose galime atrasti nišas, dinaminius taškus ir kurti pokytį ten.
Mokslininkė Donella Meadows savo garsiajame straipsnyje „Vietos, kur galima įsiterpti į sistemą“ aprašė devynis svertų taškus, kuriais galima daryti poveikį. Jie išdėstyti nuo mažiausiai iki labiausiai veiksmingų:
- Kiekybiniai pokyčiai – pakeisti, kiek ko yra (pvz., daugiau lėšų švietimui).
- Medžiagų srautai ir formos – pastatyti daugiau mokyklų. Šie žingsniai gali padėti, bet nekeičia pačios sistemos veikimo.
Toliau – energijos tėkmių pokyčiai – pertraukti nefunkcionalią pusiausvyrą arba sukurti naują, kuri sustabdytų žlugimą. Po to – pokyčiai sąmonės lygmenyje:
- informacijos srautai,
- taisyklės,
- saviorganizacija,
- tikslai.
Galingiausias pokytis įvyksta, kai pasikeičia paradigma, tai yra pagrindinės prielaidos, ant kurių laikosi visa sistema.
Šiandien, kai pasaulis išgyvena globalinę krizę, mums reikia būtent tokių paradigminių pokyčių. Kad pakeistume paradigmą, turime aiškiai įvardyti, kokia yra naujoji.
Pagal Starhovk (Starhawk) knygą „The Earth Path. Grounding Your Spirit in the Rhythms of Nature“. Parengė Donatas Greičiūnas
