Kovo 22 d. Vilniaus Katedros aikštėje šimtai žmonių susibūrė įkvėpti vieni kitus rūpintis gamta. Pavasario lygiadienio šventė ir meninė akcija „Žemė Gyva“, tapusi ne tik Žemės dienos, bet ir tarptautinės Miškų, Vandens ir Meteorologijos dienų minėjimo proga, pakvietė susimąstyti apie žmogaus ryšį su gamta.
Pasaulyje vis dažniau atsigręžiama į teisinę praktiką, kuri pripažįsta gamtos teisę egzistuoti, klestėti ir būti išsaugotai. Šie teisiniai sumanymai, atsirandantys įvairiuose pasaulio regionuose, žymi paradigminį lūžį – ekosistemos ir biologinė įvairovė nebėra laikoma tik materialinių išteklių rinkinys, bet yra pradedama suvokti kaip savarankiškas teises ir savo vidinę vertę turintis subjektas.
Kodėl Lietuva negalėtų prisijungti prie šios pasaulinės krypties? Ar mūsų upės, miškai, sengirės, ąžuolai, vandens šaltiniai – tokie kaip Neris, Šimonių ir Labanoro girios, Anykščių šilelis ar kitos gamtinės vertybės – nėra verti būti pripažinti, ne tik objektais, bet ir gamtos dariniais turinčiais esmines teises?
„Žemė Gyva“ – gamtos teisių sumanymai vis garsiau skamba ir Lietuvoje
Visuomeniniame renginyje, išskirtinai surengtame sutelktinės paramos finansavimo būdu pačių žmonių lėšomis, savo pasirodymus dovanojo įvairūs atlikėjai – Jausmė, Baltasis Kiras, Gamka, Ignas iš Ignalinos, Dorotė Girėja & Matai, Migloko, Iltys, 4Strings, Giedros Liepos.
Dalyviai taip pat galėjo prisijungti prie sutartinių ir būgnų rato, dalyvauti miško terapijos užsiėmime, kurį vedė „Miško Sonata“, gėrėtis Dalios Kiaupaitės pasirodymu „Einantis vanduo“ ir Gedimino Jurgelio ugnies pasirodymu. Šventaragio slėnyje specialiai lygiadienio proga sukurtas architekto Manto Maziliausko kūrinys „Saulės Šventykla“ kvietė atbusti, žydėti kartu su gamta.
Meninė akcija, išreiškusi pagarbą Žemei ir jos gyvybei, buvo ne tik jauki, bet ir turėjo svarbią žinutę. Susirinkusieji kalbėjosi apie gamtos būklę Lietuvoje – išplyninančiai pjaunamus miškus ir dėl to nykstančią biologinę įvairovę, teršiamas upes ir vandens šaltinius, nuošalyje paliekamas bendruomenes ir mokslininkų argumentus – aptardami problemas, kurios reikalauja visų mūsų dėmesio ir veiksmų.
Šimonių girios atstovai, pasipuošę žvėrių kaukėmis, simboliškai perteikė miškų ir laukinių gyvūnų balsą, primindami, kad gamta pati negali savęs apginti – ši atsakomybė tenka žmonėms.

Lietuviškoji pasaulėjauta: senoji pagarba gyvajai gamtai
Renginys „Žemė Gyva“ siekė atkreipti visuomenės dėmesį ir į tai, kad 2024 m. tradicinis žmogaus ryšys su mišku tapo oficialiai pripažintas nematerialaus kultūros paveldo vertybe. Tai dar kartą patvirtina, kad miškai Lietuvoje nėra vien tik išteklių šaltinis, bet ir dvasinės bei kultūrinės vertės dalis. Senojoje lietuvių pasaulėžiūroje upės, šaltiniai, giraitės ir netgi akmenys buvo laikomi šventais – gyvenamais dvasių, deivių ir dievų, o miškai – gerbiami kaip šventos erdvės.
Šis suvokimas artimas ir kitoms senosioms pasaulio kultūroms, kurios gamtoje įžvelgia gyvybę, dvasią, vidinį vertingumą. Juk pavyzdžiui miškas nėra tik vieta ištekliams gauti, bet ir dvasinis prieglobstis – žmogus bendrauja su mišku, randa jame ramybę ir įkvėpimą kūrybai, čia semiasi sveikatingumo, energijos ir stiprybės.
Tą patvirtina ir 2024 m. rugsėjį Lietuvoje vykęs 6-asis pasaulinis ISFT (International Society of Forest Therapy) kongresas „Miškai ir jų poveikis sveikatai“, pabrėžęs Lietuvos galimybes tapti gydančių miškų šalimi.
Šiandien, kai pasaulis ieško naujo santykio su aplinka, Lietuva turi išskirtinį paveldą, galintį įkvėpti šiuolaikinius aplinkosaugos ir teisinės sistemos pokyčius. Gamtos teisių sumanymas gali tapti tiltu tarp mūsų pasaulėjautos ir ateities, kurioje gamta būtų ne tik deramai prižiūrima, bet ir gerbiama.
Teisinės sistemos kaip visuomenės kultūros atspindys
Gamtos teisių esmė yra pripažinti, kad ne tik žmogus, bet ir upės, kalnai, miškai, gyvūnai, natūralūs turtai turi teisę egzistuoti, klestėti, atsinaujinti ir būti apsaugoti nuo žalojimo tiek moraliniu, tiek teisiniu pagrindu.
Gamtos teisės pabrėžia neatsiejamą žmogaus ir pasaulio tarpusavio ryšį, grįstą etine ir kultūrine nuostata, kad visa gamta – tiek gyvoji, tiek negyvoji – turi vidinę vertę, interesus ir poreikius, kurie turi būti gerbiami. Šis judėjimas remiasi suvokimu, kad gamtos sudedamosios dalys, ekosistemos ir buveinės turi savarankiškas teises nepriklausomai nuo jų ekonominės vertės ar žmogaus materialinių interesų, ir kad šios teisės turi būti teisiškai saugomos.
Ši koncepcija ne tik kelia iššūkį šimtmečius gyvavusioms teisinėms sistemoms, bet ir atveria naujus kelius žmogaus ir gamtos santykiui kurti. Galiojančiuose teisiniuose reguliavimuose gamta ir ekosistemos suvokiamos ne kaip gyvybės tinklas, o kaip eksploatuojamų daiktų rinkinys – materialinė nuosavybė, kurią galima pirkti, parduoti, valdyti ir išnaudoti vardan pažangos.
Tačiau toks legitimizuotas pasaulėvaizdis yra ne tik klaidingas ir vis labiau griaunantis – jis yra nuobodus ir beprasmis. Dabartiniai įstatymai daugiausia nukreipti į gamtos naudojimą, o ne į jos tausojimą. Dėl to aplinkosaugos pažeidimai dažnai vertinami kaip administraciniai nusižengimai, o ne kaip žmogaus teisių ar visuomenės gerovės klausimas.
Gamtos teisių judėjimas grindžiamas ne tik aplinkosauginiais ar teisiniais argumentais, bet ir giliais etiniais bei kultūriniais pamatais. Jis kelia esminį klausimą: ar dabartinės teisės sistemos, kurios gamtą traktuoja kaip daiktinį turtą, iš tiesų atspindi mūsų vertybes ir ryšį su gyvybe?
Teisiniai įvykiai pasaulyje: ar gamta gali tapti teisės subjektu?
Judėjimas dėl gamtos teisių pradėjo formuotis tuo pačiu metu skirtingose pasaulio vietose, kaip atsakas į nutikimus, kai įstatymai nesugebėjo apsaugoti nei žmonių, nei jų gyvenamosios aplinkos. Teisinių sumanymų, peržengiančių žmogaus-centristinį požiūrį į teisę, vis daugėja. Nuo pirmųjų žingsnių prieš beveik 20 metų šiuo metu jau dokumentuota daugiau nei 500 atvejų visame pasaulyje (Eco Jurisprudence Monitor).
Pavyzdžiui, Ekvadoras savo Konstitucijoje įtvirtino gamtos teises (2008 m.), Bolivijoje buvo priimtas įstatymas apie Motinos Žemės teises (2010 m.), Naujoji Zelandija pripažino Te Urevera (Te Urewera) teritoriją ir visus jos bruožus saugomu nedalomu vienetu, o Vanganui (Whanganui) upę juridiniu asmeniu, turinčiu savo oficialius atstovus (2017 m.), Kolumbijoje Amazonės miškams suteiktas teisinio subjekto statusas (2018 m.), o Ispanijoje Mar Menoro lagūna tapo pirmąja gamtine vertybe su juridinėmis teisėmis Europoje (2022 m.).
Taip pat, 2022 m. rugsėjį Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komitetas priėmė sprendimą Torres Strait salų gyventojų byloje prieš Australijos vyriausybę, pripažindamas, kad žala aplinkai gali pažeisti žmogaus teises. Šis sprendimas laikomas reikšmingu įvykiu, pabrėžiančiu teisinės sistemos vaidmenį sprendžiant klimato krizę.
Šiuo metu kaimyninėje Lenkijoje įsibėgėjęs sumanymas, kurio įstatymo projektas buvo svarstomas parlamente, suteikti juridines teises Oderio upei – egzistuoti, laisvai tekėti, vystytis natūraliai kaip ekosistemai, atlikti reikalingas funkcijas šioje ekosistemoje, išsaugoti biologinę įvairovę ir atnauajinti savo išteklius (osobaodra.pl).
Tai ypač reikšmingas dokumentas keičiantis nusistovėjusį požiūrį į aplinkosaugą, kadangi jį jau pasirašė daugiau nei 120 mokslininkų. Jei kitos šalys gali suteikti teisinį statusą miškams, upėms ar ežerams, Lietuva taip pat turėtų svarstyti šį pokytį.
Ar pagaliau išgirsime gamtos balsą?
Žemėje dabar yra daugiau betono ir plastiko nei samanų, medžių, augalų, dumblių ar gyvūnų. 2020 m. atliktas tyrimas, paskelbtas žurnale Nature, atskleidė, kad žmonių sukurta masė – pastatai, keliai, plastikas ir kiti dirbtiniai dalykai – pirmą kartą istorijoje viršijo visos gyvosios biosferos masę.
Šis tyrimas parodė, kad antropogeninė masė (t.y. žmonių sukurti objektai) siekė apie 1,1 teratonos, o tai yra daugiau nei visų Žemėje esančių gyvų kūnų sausoji masė (Elhancham ir kt., 2020, Nature). Jeigu paimtume visą technosferą – betoną, plastiką, asfaltą, pastatus, įrenginius – ir paskirstytume tolygiai visame Žemės paviršiuje, kas sudaro apie 510 mln. km² įskaitant vandenynus ir jūras, kiekvienam kvadratiniam metrui tektų daugiau nei 2 tonos žmogaus sukurtos medžiagos.
Šie duomenys pabrėžia didžiulį civilizacijos poveikį planetai ir kelia gilų susirūpinimą dėl ekosistemų būklės bei biologinės įvairovės nykimo. Tai rodo visišką gyvybės kolonizaciją – ir ši tendencija nesilpnėja.
„Žemė Gyva“ – daugiau nei renginys
Vilniaus širdyje įvykusi šventė ir meninė akcija „Žemė Gyva“ – įrodymas, kad gamtos teisių judėjimas svarbus ir Lietuvoje. Vis daugiau mokslininkų, teisininkų ir aktyvistų sutaria: klimato krizės ir biologinės įvairovės nykimo akivaizdoje būtina iš esmės permąstyti visuomenės santykį su aplinka.
„Žemė Gyva“ – tai kvietimas atpažinti save kaip gyvo pasaulio dalį ir prisidėti prie jo išsaugojimo – raginimas susitelkti priimant sprendimus, darniai atliepiančius žmogaus ir gamtos poreikius.
Gamtos teisių įtvirtinimas Lietuvoje galėtų tapti ne tik įrankiu sprendžiant ekologines problemas, bet ir esminiu žingsniu link tvaresnės ateities – tokios, kurioje taip vadinami „gamtos ištekliai“ būtų prižiūrimi ir naudojami atsakingai, neaukštinant trumpalaikės ekonominės naudos. Pasaulinė patirtis rodo, kad suteikus gamtai aiškų teisinį statusą, tai prisideda ne tik prie veiksmingesnės ekosistemų apsaugos ir ilgalaikio jų išlikimo, bet ir gimsta naujas santykis – pagarbesnis, atsakingesnis.
Autorius yra sumanymo „Žemė Gyva“ šventės rengėjas ir ISFT kongreso dalyvis