K. Stoškus. Apie tautos poetę, išdavystę ir desovietizacijos politiką? (II)

Pirma dalis čia.

Aklas pasitikėjimas…

V i e n u o l i k t a, tik Prezidentas teisingai įvertino situaciją ir jos padarinius. Vyriausybės dauguma ne tik nesipriešino svetimos kariuomenės įvedimui į Lietuvą ir valstybingumo praradimui, bet palyginti lengvai susitaikė su brutaliais  reikalavimams įteisinti Lietuvos okupaciją. Negi savanaudiškai kapituliavusi Vyriausybė nebuvo išdavikė, SSSR įsakymais sukurta naujoji „vyriausybė“  nebuvo išdavikė, negi nebuvo išdavikės ir tos kaunietės, kurios vykdydamos V. Dekanozovo nurodymus rusų kareivius pasitiko su gėlėmis?

Pasirodo, kad išdavikė yra tik talentingiausia Lietuvos poetė, kurią draugai nusivežė į Maskvą tada, kai Lietuva JAU BUVO ATIDUOTA OKUPANTAMS… Ne visi gerai žino, kad pačių artimiausių draugų Poetei buvo  primesta pareiga Lietuvos vardu pagarbinti Staliną. Ypač jai daug reiškė K. Borutos ir V. Krėvės nuomonės. Politikoj ji tikrai menkai tesusigaudė. Čia ji buvo lyg pirmaklasė mokinukė, todėl pasikliovė draugų autoritetu.

Ji nusižengė ne vien tik vykdydama jų įpareigojimą, bet ir turėdama nemažai naivių iliuzijų kaip ir jos draugai. Panašių iliuzijų turėjo net ir jos profesorius V. Krėvė-Mickevičius.  Jis ne tik buvo išsaugojęs savo jaunystės ryšius su Rusija, bet ir politikoje gerai apsitrynęs intelektualas.

Iki jo paskyrimo „liaudies vyriausybės“ (ministrų tarybos) pirmininku bei užsienio reikalų ministru jam teko aktyviai dalyvauti Baku socialistų revoliucionierių (eserų) partijoje, būti Lietuvos konsulu Azerbaidžane, Lietuvoje būti tautininkų partijos kūrėju, vadovauti Lietuvos šaulių sąjungai, organizuoti Klaipėdos išvadavimą ir prijungimą prie Lietuvos.

Kurį laiką jis net bendradarbiavo su TSRS pasiuntinybe Lietuvoje, derėdamasis, kad Sovietų Sąjunga padėtų išvaduoti Vilnių iš Lenkijos okupacijos. Derybų metu diplomatiniais sumetimais net pareiškęs, kad Lietuvai būtų geriausia stoti į SSSR, kur „tauta turėtų saugų gyvenimą ir kultūrinę autonomiją“ (Z. Butkus. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920–1940 m.). Darbai ir dienos, 1998, Nr. 7. p. 156–157).

Kam jau kam, o jam visi Rusijos sumanymai turėjo būti gerai žinomi. Bet jo sąmonėje stebėtinai daug išliko  naivaus pasitikėjimo Rusijos „draugiškumu“. Kad suprastume to pasitikėjimo šaknis, būtina gerai išklausyti nešališkiausio tų laikų teisininko ir visuomenės veikėjo prof. M. Rőmerio  liudijimus. Jis įtikinamai parodė, kad pasitikėjimas Rusija buvo būdingas visam Lietuvos politiniam elitui. O jį lėmė dvi svarbios priežastys.

1) „kad ir slopindama pas save komunistinį prosovietinį sąjūdį, Lietuva vis dėlto savo užsienio politikoje praeity dažnai rėmėsi Sovietais tiek prieš Lenkiją, tiek kartais prieš Vokietiją; šių politinių kontaktų tradicija veikė Lietuvos valdančiųjų sluoksnių psichiką slopindama jų atsparumą<…>

2) 1939 m. rudenį faktiškai Sovietų rankose buvo atsidūręs Vilnius, kuris per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį sudarė jos pastovų vyriausiąjį tautos siekimų ir valstybės politikos tikslą; tad šiuo laiku tiktai iš Sovietų Lietuva galėjo tikėtis pagaliau atgauti Vilnių. <…>

Šis eventualus laimėjimas jiems atrodė toks milžiniškas ir svarus lietuvių tautiniams idealams bei Lietuvos garbei, kad šia kaina jie tikėjosi padengti pavojaus padidėjimo nuostolį.“ (M. Rėmeris. Lietuvos sovietizacija 1940 – 1941, V., „Lituanus“, 1989, p. 9 – 10).). Tai tikra tiesa, apie kurią nieko nenutuokia ne tik eiliniai publicistai, bet kartais ir istorikai.                                                                                                                                                                                                                  

Kai pati valdžia išduoda

D v y l i k t a, Krėvė net savo memuaruose  tiesiai nepasako, kad su savo „liaudies vyriausybe“ už to kabliuko jis ir pats užkibo. Užuot pasinaudojęs gera proga ir atsiprašęs už savo atsidūrimą okupantų „klampynėje“, jis pasuka mintį į savo pasikalbėjimą su Molotovu. Iš pradžių Molotovas mėginęs kalbėti mandagiau, bet toliau išdrožęs visai atvirai: „Turite pagaliau realiai pažvelgti tikrenybei į akis  ir suprasti, kad atskiros mažos valstybės turės ateityje visos išnykti. Jūsų Lietuva<…>turės įsijungti į garbingą tarybinių respublikų šeimą. Turėtumėt todėl jau dabar  paruošti Lietuvos liaudį tarybinei santvarkai, kuri ateityje bus visur, visoje Europoje įgyvendinta.“ (V. Krėvė. Pagunda, 2013 , V., p. 134).

O kai Krėvė prisipažino suklydęs „pasitikėdamas Tarybinės vyriausybės pažadais, kad jos ginkluotos jėgos atėjo į Lietuvą tik apsaugoti josios neutraliteto, bet ne tam, kad kištųsi į vidaus gyvenimą“, todėl nenorįs „dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės pakasynose“, Molotovas perspėjęs, kad toks „žygis mums šiuo metu būtų labai nemalonus“. (Ten pat, p. 139).  Tai jau buvo grasinimas.

Ne atsitiktinai V. Krėvė parašė apysaką „Pagunda“, kurioje rodoma, kaip gudriai sovietinė sistema įpainioja į išdavystę pačius neutraliausius žmones. Galimas daiktas, kad tai ir buvo drovus rašytojo pasiaiškinimas, kodėl jis pats palūžo. Bet jo išdavystė jau užmiršta. Kodėl? Pirma, emigruodamas į užsienį, jis nutraukė ryšius su sovietine Lietuva, o tokiems žmonėms tauta labai atlaidi. Tai kažkas panašaus į skaistyklą. 

Antra, prie jo reabilitavimo daug prisidėjo sovietinės sistemos sankcijos, kurias jo muziejaus įkūrėjas V. Turčinavičius taip aprašo: „Sovietų sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, komunistinė Lietuvos vyriausybė <…>atėmė iš Krėvės akademiko vardą ir paskelbė jį ‚Tėvynės išdaviku‘, nors profesorius tuo metu jau gyveno <…>Austrijoje. Sovietų okupuotoje Lietuvoje <…>klasiko knygos buvo uždraustos ir išbrauktos iš švietimo programų beveik iki 1960 m.“ (V. Krėvė. Pagunda: V., 2013, p. 19 – 20).

Trečia, daug kam Lietuvoje patinka Krėvė vien dėl to, kad jis drąsiai kritikavo A. Smetonos autoritarizmą, nes atėjęs į valdžią, jis labai pasikeitęs: „Jis manė, kad politinės partijos kovoja vien todėl, kad kiekvienas tų grupių veikėjų nori greičiau atsisėsti į pelningą kėdę, kad galėtų greičiau pralobti, nes visi jie netiki, kad Lietuva išliks amžiams nepriklausoma, nori patys tapti nepriklausomais, prisigrėbę iš „valstybinio lovio“ kiek gali daugiau. <…>Juk Lietuvoje nebuvo nė vieno atsakingą vietą užimančio asmens, kuris nebūtų išėjęs apspjaudytas kaipo gobšus kyšininkas, nebūtų pasmerktas kaip savanaudėlis“ (Ten pat, p. 191).

Savo nepasitenkinimo A. Smetona jis negalėjo nutylėti net ir pirmomis okupacijos dienomis. Be jokio reikalo  rusų diktuojamos „politinės komedijos“ pradžią jis susiejo su Prezidento pasitraukimu iš Lietuvos. Atseit tada „net labiausiai politikoje nenusimanantiems pasidarė aišku, kad Lietuvos Vyriausybės savarankumas yra jau nieko nereiškianti fikcija; faktiškai visa valdžia pateko į rankas bolševikų ginkluotų pajėgų ir Maskvos Komisarų Tarybos įgaliotinio V. Dekanozovo<…>.

V. Dekanozovas Lietuvon atvyko su aiškiai nustatytu tikslu – inkorporuoti Lietuvą į Tarybų Sąjungą. Jei iš karto formaliai to nebuvo padaryta, tai tik todėl, kad buvo norima suvaidinti politinę komediją – neva laisvu noru Lietuvos įsijungimą į Tarybinių Respublikų Sąjungą.“ (V. Krėvė. Pagunda: apysaka, atsiminimai, atsitikimai, 2013, V., p. 80).

Literatūros klasikas čia painioja priežastis su pasekmėmis. Prezidentas buvo išaiškinęs, kad savo asmenine auka negalėjo sustabdyti, jog Respublikos valdžia  nepatektų į Maskvos ir jos emisarų rankas. Galų gale absurdiškas ultimatumas buvo ne kokia „politinė komedija“, o banditiška provokacija ir pranešimas, kad kitą dieną rusų kariuomenė bus Lietuvoje. Tuo ji nebent patikrino Vyriausybės narių ištikimybės, paklusnumo, vergiškumo laipsnius, kad galėtų jais remtis okupuodama nepriklausomą Lietuvą ir tą okupaciją įtvirtindama.

Kapituliacija

T r y l i k t a,  dar gėdingesnį kelią pasirinko Vyriausybės vadovas A. Merkys. Jau kitą dieną po ultimatumo priėmimo ir rusų kariuomenės įvedimo jis įvykdė dvigubą išdavystę: ne tik dėjo fizines pastangas susigrąžinti į Kauną išvykusį A. Smetoną, bet  birželio 16 d. ir per Kauno radiofoną viešai paskelbė: „<…>Ši  kariuomenė pas mus atvyko kaip draugiška sąjunginė kariuomenė. Taip ji buvo mūsų kariuomenės buvo sutikta, taip yra ir traktuojama.

Visi krašto gyventojai šitą dalyką turi tik taip suprasti bei vertinti. <…>Pagrindinis dalykas, kuris rūpi krašto vadovybei, yra tvarkos bei rimties išlaikymas<…> Todėl normalus darbas įstaigose, įmonėse, dirbtuvėse, fabrikuose, ūkiuose ir namuose turi būti ir toliau dirbamas.<…>Šiuo metu ypač reikia vengti nepagrįstų gandų, kurie kelia paniką ir nusiminimą.

Priešingai, į ateitį reikia žiūrėti su pasitikėjimu ir apie padėtį klausyti tik atsakingų bei autoritetingų šaltinių teikiamų informacijų.“ (J. Audėnas, cit. veikalas, p. 237-238). Tuo būdu buvo paskelbta valstybės kapituliacija, be menkiausio, net simbolinio, pasipriešinimo.

Anot V. Trumpos ir V. Klumbio, „vyriausybės prašymas sutikti įžengiančius Raudonosios armijos karius draugiškai visiškai dezorientavo visą Lietuvos visuomenę – ne tik kairiuosius, bet ir dešiniuosius. Po okupacijos nevyko nei karinis, nei pilietinis pasipriešinimas, administracija ir toliau funkcionavo vykdydama okupantų įsakymus.

Tokioje situacijoje eiliniams piliečiams buvo sunku susivokti, kas vyksta, kas laukia Lietuvos ir kaip vertinti pokyčius. Ką ir kalbėti apie kairiuosius, jei vykusių procesų nesuprato ir dešinieji“ (V. Trumpa, Lietuviškoji kairė istorinėje perspektyvoje, „Metmenys“, 1967, Nr. 14, p. 42). O iš poetės uolūs politinių užsakymų vykdytojai reikalauja sąmoningos atsakomybės.

Be abejo, pats aukščiausias valstybės išdavystės aktas buvo paskelbtas 1941 m. liepos 21 d. Teatro rūmuose. Jį patvirtino naujos valdžios parinktų atstovų „Liaudies Seimas“. Nors Dekanozovo paskirtas prezidentas J. Paleckis iš pradžių apsiverkęs, tačiau seimo posėdyje prabilo vėliau gana įprasto sovietinio pareigūno žargonu: „Visos tos kovos ir aukos, padėtos mūsų liaudies troškimams pasiekti, ilgai buvo ir būtų ilgai dar likusios be vaisių, jei ne ta broliškoji pagalba, kurios susilaukėme iš visada mums broliškų ir draugiškų didžiosios Sovietų Sąjungos tautų ir kurią atnešė mums išlaisvintoja Raudonoji Armija“ (Lietuvos liaudies seimas. „Mintis“, V.,1985, p. 35).

Ten buvo priimtas Krėvės vyriausybės atsistatydinimas  ir paskeltos deklaracijos, kuriomis buvo panaikinta „buržuazinė valstybė“ ir pagal kitų sovietinių respublikų pavyzdį sukurta LTSR. Kartu buvo parinkta ir 20 įgaliotinių, kurie turėjo nugabenti į Maskvą prašymą dėl tariamo įstojimo į Sovietų sąjungą. Į tą sąrašą greta kitų trijų rašytojų (Seimo narių) buvo įtraukta ir Salomėja Nėris, kuriai vienai Desovietizacijos komisija šiandien uždeda atsakomybę už Lietuvos išdavystę. Kodėl jai? Ir tik jai? Juk iki Salomėjos Nėries sutikimo vykti į Maskvą Lietuva jau buvo oficialiai išduota daug kartų.

„Simbolinis žingsnis“

K e t u r i o l i k t a, po J. Paleckio kalbos žodis buvo suteiktas ministro pirmininko pavaduotojui  V. Krėvei. Tai buvo gana konformistiška atsistatydinimo kalba, gana panaši į jau anksčiau minėtą Merkio kalbą. Tokioje ritualizuotoje ir sovietinę sistemą, jos okupaciją bei jos valdžios žmones liaupsinančioje aplinkoje ir nebuvo galima ko nors daugiau tikėtis. Ten atvykęs su „darbo inteligentijos“ atstovų grupe maištingasis trečiafrontininkas K. Boruta tos inteligentijos vardu  net kreipėsi į seimą eilėraščiu:

„Jūs buvot pašaukti/ Spręst Lietuvos likimą,/ Išsprendėt – / Džiaugsmui darbo brolio ir sesers./ Mums ištiesė pagalbos ranką/ Didelis kaimynas/ Ir dar didesnis draugas – / TSRS./ Jis suteikė/ Mums pareigą ir teisę:/ Su lygiais – lygi,/ Su laisvais – laisva/ Didžiojoj Sąjungoj/ Bus darbo Lietuva.“ (Ten pat, p. 79).

Nors į eilėraštį jis buvo mažai panašus, tačiau tai buvo tai buvo ne tik prisitaikymas, bet ir šunuodegiavimas, dėl kurio jis irgi nėra kaltinamas išdavyste, kaip ir visi kiti į seimą atvykę inteligentijos atstovai. Salomėja Nėris buvo įrašyta pirmoje tos „darbo inteligentijos“ grupės sąrašo vietoje. Matyt, tai ir davė pretekstą žurnalistams painioti poetę su simbolinio seimo nariais.

Šis poetės dalyvavimas seime neturėjo kokios nors įtakos Lietuvos likimui, nes  ji nebuvo deputatė, todėl negalėjo net balsuoti. Prie kaltinimų buvo prijungti ir jos atsitiktiniai ryšiai su tautininkų valdžios persekiotais naujaisiais komunistais.Iš poetės dienoraščių, laiškų ir artimųjų liudijimų matyti, kad ji nemėgo mokytojos darbo ir jai gana sunku buvo jį susirasti.  Net dirbdama Lazdijuose, ji jautėsi lyg ištremta.

Panevėžyje ją erzino miesčioniški pramoginiai bendradarbių suėjimai, atviras pavydas, nedalyvaujančių asmenų apkalbėjimai. Bet svarbiausia, jos orumas neleido būti išlaikytine, o socialinis jautrumas artino su skriaudžiamaisiais.

Savo oficialioje autobiografijoje ji rašė: „Pora susitikimų su naujais Kom. partijos žmonėmis padėjo man orientuotis, pamačiau, kokiose baisiose sąlygose dirba pasiryžimo, kovos žmonės. <…> Pradėjau dalyvauti Mopro rateliuose <…>. Susikūrus nelegaliam darbininkų kultūros klubui buvau pradėjusi ten dirbti kaip mokytoja, bet po keletos dienų tas klubas buvo policijos išdraskytas.“ (LYA, f. 1771, ap. 5, b. 858, l. 8).“ 

Tai tik menki atspindžiai tos padėties, kuri buvo paversta įkalčiais. Istorikas V. Klumbys tikriausiai neklysta, sakydamas, kad „Ryškiausias S. Nėries įsitraukimo į sovietines politines struktūras atvejis – dalyvavimas delegacijoje į Maskvą „prašant“ priimti Lietuvą į SSRS.“  Maskvoje jai teko kalbėti po J. Paleckio kalbos. Greta kitų trijų grynai simbolinių kalbų čia ji perskaitė savo „Poemą apie Staliną“.

Plunksnos draugai ją tiesiog nusivežė į Maskvą, o ji sutiko dalyvauti paskutinio tos išdavystės akto ceremonijoje.  V. Klumbys teisingai sako: „Realiai ši delegacija nieko nereiškė, tai buvo simbolinis, formalus žingsnis.“ Jo manymu, „Teisingiau būtų kalbėti apie tai, kad S. Nėris atliko dekoratyvinę, o ne politinę funkciją okupuojant Lietuvą, taigi, vargu ar galima kalbėti apie tokiu būdu jos padarytą žalą Lietuvos valstybingumui.“ (LRT.lt).

Bent jau jos nusižengimas nesulyginamas su aptartomis valdžių išdavystėmis.  Istorikas nevengė įsitraukti į polemiką net su ideologiškai užangažuota Rusijos „Vikipedija“, kuri  Poetei priskiria visiškai neįmanomą politinį aktyvumą: ryšius su slapta kompartijos organizacija, įsipareigojimus Kominternui ir pan. 

Istorikas aiškiai parodo, kad jokioms partinėms struktūroms ji nepriklausė. Išpūstas kalbas apie santykius su Mopru (Lietuvos raudonosios pagalbos organizacija, skirta rinkti aukas revoliucijos aukoms, politiniams kaliniams, emigrantams, žuvusių revoliucionierių šeimoms) Klumbys išaiškina remdamasi jos pačios oficialiomis autobiografijomis: „kalbama tik apie 1931 m. posūkį į kairę, revoliucinę jos lyriką ir patirtus persekiojimus, marksistinės literatūros, kurią sunku gauti, skaitymą ir pan. (S. Nėris, Raštai, 1981, t. III, p. 408–410).

Niekur nekalbama apie kokius nors ryšius su Kominternu. Lygiai taip pat paminėti poetės gyvenimo faktai, ir jos artimųjų parodytas charakteris bei gyvenimo būdas jai net neleido priklausyti kokiai nors jos gyvenimą reglamentuojančiai organizacijai. 

„Triuskinantys“ įkalčiai

P e n k i o l i k t a, ne daugiau pagrįsti ir kiti kaltinimai, kuriuos savo „galutinėje išvadoje“ yra suregistravusi žurnalistė Vilkelytė:

a) Rasti dokumentai liudiją, kad poetė IŠKART SUTIKO parašyti „Poemą apie Staliną“. Tai buvęs pirmasis Lietuvoje tokio masto kūrinys, skirtas „didžiojo“ SSSR vado pašlovinimui. Jau jis vienas užtikrinęs poetės „vietą LSSR politiniame žvaigždyne“;

b) Lyg kokią paslaptį  atskleisdama, D. Vilkelytė praneša, kad „LKP(b) priklausančiuose laikraščiuose gausiai spausdinama S. Nėries kūryba buvo svarbi „taikios liaudies revoliucijos“ spektaklio, kuriuo buvo pridengtas suverenios valstybės užgrobimas, dalis“;

c) SSSR teritorijoje S. Nėris toliau rašė antikarinius propagandinius eilėraščius, kurie buvo skaitomi radijo transliacijose iš Maskvos lietuvių kalba;

d) Be to, neviešuose fonduose aptikusi „S. Nėries rašytų dar negirdėtų sovietų sistemą šlovinančių eilėraščių“;

e) „emigracijoje S. Nėris 1942 m. spalio 7 d. Ufoje civiline santuoka susisaistė su SSSR Socialinio aprūpinimo komisariato funkcionieriumi Piotru Veržbilovskiu.

Ir tai dar ne viskas. Emigracijoje S. Nėris 1942 m. spalio 7 d. Ufoje civiline santuoka susisaistė su SSSR Socialinio aprūpinimo komisariato funkcionieriumi Piotru Veržbilovskiu.“ Baisu, ar ne? Ypač kai nutylima susiklosčiusi situacija ir priežastys. Tais „radiniais“ žurnalistė skuba paneigti  „mitą, kad S. Nėris veikė ne sava valia ir dėl to krimtosi.“ Tokia pažyma mėginama sudaryti įspūdį, kad Nėris buvo ne žinoma poetė ir mažo vaikučio motina, o gana užkietėjusi agentė ir slaptų tarnybų darbuotoja.

„Tyrinėtoja“ stengiasi  įteigti, kad poetė visai NESIKRIMTO, todėl pritempia šiuos „naujus faktus“ prie savo ir Karčiausko komandos užduoto tikslo, kuris galutinai buvo suformuluotas taip: „Desovietizacijos komisija savo išvadą grindė motyvais, kad S. Nėris veikė sovietų okupacinėse politinėse bei valdžios centrinėse struktūrose, aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms struktūroms įtvirtinant sovietinę okupaciją.“

Komisija nepaiso, kad tie „galutiniai“ kaltinimai, siekimas susidoroti su poete stebėtinai primena sovietinį žargoną. Bet įdomiausia, kaip iš visiškai nenagrinėtų archyvinių duomenų žurnalistė galėjo nustatyti, kad „poetė iškart sutiko parašyti“ poemą? Bet čia nutylimas svarbesnis dalykas, kad tą prievolę, pasinaudodami jos silpnybėmis,  jai primetė kairuoliški draugai, kurių autoritetu ji per daug pasitikėjo.

Keisčiau atrodo priekaištai dėl to, kad Vilkelytė yra aptikusi niekam „negirdėtų sovietų sistemą šlovinančių eilėraščių“. Juk negirdėti eilėraščiai niekam negalėjo ir pakenkti, išskyrus nebent Karčiauską, kuris skelbė, kad apie poetę jo komisija žinojo viską.  Ar neturėjo kilti klausimai, kodėl tų eilėraščių poetė nepublikavo? Juk galėjo jie likti nesuredaguoti ar net išbrokuoti?

Be specialistų atsakymų į panašius klausimus, pats tokių eilėraščių buvimas nieko nepasako. Sovietinę tvarką ir valdžią liaupsinančius eilėraščius rašyti buvo priversti VISI POETAI. Tačiau šiandien jų išdavikais niekas nevadina. Į V. Paulausko sudarytą „Grūto parko lyriką“ įtraukti 134 tokios kūrybos autoriai.  (Žr. Grūto parko lyrika. Totalitarinės poezijos antologija 1940-1990. V., 2000). Sudarytojo liudijimu, „Į šią knygą pateko tik tokie kūriniai, kur ryškiausiai ir atviriausiai išreiškiamas ideologinis angažavimasis.

Ir tai tik maža jų dalis. <…>Didžiųjų istorinių lūžių laiku nemažas menininkų būrys nuosekliai tarnavo valdžiai, nesvarbu, kokia ji būtų. Yra daug autorių, kurie savo kūryboje 1940-aisiais metais šlovino tarybų valdžią, hitlerininkams okupavus kraštą, šlovino fašistinę kariuomenę, keikė tarybų valdžią, o po karo vėl „atvirto“. Trečiąjį kartą verstis nereikėjo tiems, kas pasitraukė į Vakarus“. (Grūto parko lyrika. Totalitarinės poezijos antologija 1940-1990. V., 2000, p. 511).

Pasirinkimai

Š e š i o l i k t a,  žinoma, galima apgailestauti, kad knygos sudarytojas mums nepasako, jog tas „ideologinis angažavimasis“ toli gražu nebuvo nei savanoriškas, nei vienodas. Ir negalėjo toks būti. Visur ir visada, kur ir kada teko atlaikyti valdžios prievartą, visuomenė buvo priversta rodyti savo lojalumą, arba elgesio atitikimą nustatytoms gyvenimo normoms. Ypač žiaurios ir nesibaigiančios represijos buvo taikomos, kad visa Lietuva susitaikytų su sovietine okupacija.

Tačiau nepaisant represijų, žmonių apsisprendimai buvo labai skirtingi. Neišvengiamai jiems teko rinktis. Tie skirtumai priklausė nuo pačių įvairiausių priežasčių. Ir nuo žmonių socialinės padėties, ir nuo jų charakterio (savarankiškumo, kritiškumo, atsakingumo, orumo, garbingumo, išdidumo), ir  nuo pasiektos pilietinės, patriotinės, moralinės, religinės brandos, ir nuo sugebėjimo ištverti represijas bei sumaniai veikti, naudotis ribotomis galimybėmis bei aplinkybėmis,  ir nuo drąsos bei pasiryžimo priešintis. 

Pagal savo laikyseną okupacinės valdžios atžvilgiu  žmonės užėmė mažiausia šešias pozicijas (laikysenas): vieni uoliai  tarnavo didžia dalimi jos interesus atitinkančiai okupacinei valdžiai;

antriems rūpėjo kuo stipriau ideologiškai užsiangažuoti ir pasitarnauti valdžiai, kad būtų įgytas kuo didesnis jos pasitikėjimas bei privilegijos ir išpirkos praeities „nuodėmės“;

treti  priešingai – vykdė visas prievoles, bei reikalavimus, kad būtų išvengta kaltinimų sabotažu, bet maksimaliai nusišalino (atsiribojo) ne tik nuo valdžios veikimo zonų, bet ir nuo viešo gyvenimo,  kad išsaugotų savo neutralumą;

ketvirti baikščiai ir nuolankiai susitaikė su viskuo, kas vyksta, smukdami į beveidę, vos ne anabiotinę būseną;

penkti įgudo taip prisitaikyti prie okupacinės sistemos, kad ne tik galėtų kurti, bet ir išsaugotų galimybę nuo cenzorių pridengtu būdu visuomenei perduoti savo kritines ir opozicines nuotaikas;

šešti pasirinko kovingą partizanišką bei disidentišką pasipriešinimą.

Pagal savo įsitikinimus čia poeziją galėjo kurti tik pirmos ir šeštos kategorijos poetai: vieni buvo klasiniai draugai (proletarai, revoliucionieriai), kiti – jų priešai. Visi kiti vienaip ar kitaip buvo priversti prisitaikyti. Ypač buvo prievartaujami tie, kurie jau buvo subrendę meno kūrėjai, turėjo viešą pripažinimą ir buvo nesunkiai atpažįstami iš savito stiliaus ir tematikos. 

Pastaruosius nesunku surasti ir šiame „Grūto parko lyrikos“ sąraše: A. Baltakis, V. Bložė, K. Boruta, K. Bradūnas, A. Churginas, J. Degutytė, P. Drevinis, J. Juškaitis, K. Inčiūra, R. Keturakis, A. Maldonis, Just. Marcinkevičius, M. Martinaitis, A. Matutis, E. Mieželaitis, V. Mykolaitis-Putinas, A. Mikuta, A. Miškinis, V. Palčinskaitė, B. Sruoga, J. Strielkūnas… Žinoma, jų tarpe buvo ir Salomėja Nėris. (Žr. Grūto parko lyrika. Totalitarinės poezijos antologija 1940-1990. V., 2000).

Čia ne viską ji rašė savo noru. Net trečiafrontininkų tarpe romantiškos natūros poetė nenorėjo ir negalėjo išsižadėti savo išrastų kūrybos principų. Prisijungusi prie „Trečiojo fronto“, ji jautėsi gana nepatogiai. Ypač sunkiai jai sekėsi susidoroti su pirmaisiais revoliuciniais eilėraščiais „Matrosai meta inkarą“ ir “Žvejai audroje“.

Nors iš poetės dienoraščių, atsitiktinių publicistinių straipsnių ir  prel. M. Krupavičiaus liudijimų matyti, kad jai buvo būdingas didelis socialinis ir moralinis jautrumas,  ištikimybė savo kūrybos tradicijai jai niekada neleido laisvai jaustis, kai tekdavo kartoti proletariato kovų ir revoliucijos temas. Tokiais atvejais atsirasdavo beveik kolektyvinės „kūrybos“ produktai. Jie nepatiko nei autorei, nei jos draugams.

Po taisymų ji rašo  A. Venclovai: „Eilėraštis <…>žymiai geresnis dabar. Atrodo lyg ir ne mano. <…>Kad nereikalingas balastas išmesta, tai gerai, bet vis dėlto… Na, bet telieka taip, kaip yra – ne laikas dabar taisyt.“ (Ten pat, p.455). Laiške savo naujiems draugams ji drąsiai atsisakė „griežtai pasmerkti savo praeities poeziją. Aš negalėčiau pasakyti, kad rašiau kokiu nors išrokavimu ir už tai turėčiau save smerkti. Rašiau tai, ką širdis liepė ir visuomet taip darysiu.“ (Ten pat, p. 453).

Bus daugiau