Pristatytas knygos „Dhammapada: mokymo pėdos“ kritinis vertimas iš pali kalbos

Balandžio 1 d. Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius ir Vilniaus universiteto (VU) Azijos ir transkultūrinių studijų institutas Mokslų akademijoje surengė knygos „Dhammapada: mokymo pėdos“ kritinio vertimo iš pali kalbos pristatymą. Knygos vertėjas – LMA tikrasis narys prof. habil. dr. Audrius Beinorius; tai antrasis pataisytas leidimas.

„Dhammapada“

Kaip rašoma knygos anotacijoje,  „Dhammapada“ – bene autoritetingiausias ir sakraliausias budizmo kūrinys, dažnai dar vadinamas ankstyvojo theravados budizmo „biblija“, taip pabrėžiant jo reikšmę ir įtaką visoje Azijos budizmo istorijoje.

Nedidelis, sudarytas iš 423 glaustų aforizmų budizmui šventa senąja pali kalba, šis kūrinys yra ir senosios indų literatūros šedevras. Jis daugiau nei du tūkstantmečius gyvavo sakytiniu būdu ir yra tapęs budistinio kanono „Tipiṭaka“ dalimi. Paprotys byloja, jog jį sudaro įvairiomis progomis paties Budos ištarti žodžiai. Taip pat čia išdėstyti kertiniai ankstyvojo budizmo moraliniai bei pasaulėžiūriniai principai, skirti tiek pasauliečiams, tiek vienuoliams.“

Renginyje dalyvavo akad. prof. habil. dr. A. Beinorius (VU Azijos ir transkultūrinių studijų institutas), prof. dr. Naglis Kardelis (VU Filosofijos institutas), dr. Dainius Razauskas (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Diskusiją pradėjęs ir ją vedęs VU doc. dr. Deimantas Valančiūnas  pažymėjo, kad „Dhammapada“, vienas reikšmingiausių senosios indiškos literatūros ir budistinės filosofijos kūrinių, yra svarbus pasaulinei kultūros istorijai ir yra išverstas į daugybę kalbų.

O kūrinio vertėjas akad. A. Beinorius – žymiausias Azijos kultūros ir religijų tyrinėtojas, archaiškiausių indų kalbų – sanskrito, pali – žinovas.

Šis veikalas sukelia refleksijas ir pačiam diskusijos vedėjui, nes jis yra VU Lyginamųjų Azijos studijų indologijos specialybės pirmosios bakalaurų laidos absolventas, klausęs prof. A. Beinoriaus paskaitų, kadaise su juo mokęsis pali kalbos, vadovaujant profesoriui įgijęs bakalauro ir magistro diplomus, vėliau apgynęs mokslų daktaro disertaciją, dabar vadovaujantis VU Azijos ir transkultūrinių studijų institutui.

Jis diskusijos dalyvius kvietė aptarti kūrinį iš dviejų pusių – kaip patį tekstą, veikiantį kultūros ir religijos istorijoje, ir jo lietuvišką vertimą.

Akad. A. Beinorius pasakojo, kad pirmą kartą jis šį kūrinį į lietuvių kalbą išvertė ir viena privati leidykla išleido dar prieš dvidešimt metų, bet dėl keistai susiklosčiusių aplinkybių šios knygos beveik nebuvo įmanoma įsigyti ir ji visuomenei liko menkai žinoma.

Tačiau žmonių poreikis gauti šį vertimą buvo labai juntamas. Atsakydamas į klausimą, „kodėl versta ši knyga“, akademikas pažymėjo, kad tai tiesiog mūsų kultūros savigarbos klausimas, nes ji išversta bemaž į visas Vakarų pasaulio kalbas, todėl ir mums svarbu turėti ankstyvosios pali kalbos tekstų vertimų, ko Lietuvoje beveik visai nėra.

„Dhammapada“ yra išskirtinis žmonijos literatūrinio ir dvasinio paveldo tekstas, datuojamas 2 500 metų, kuriame aiškiai ir skaidriai išdėstyti aforizmai apie bendražmogiškas universalias etines vertybes ir gyvenimo principus. Todėl šis tekstas yra daug amžių toks žinomas įvairiose kultūrose ir net tarp skirtingas religijas išpažįstančių žmonių. Akademikas trumpai papasakojo, kaip dirbo iš naujo peržiūrėdamas, taisydamas ir atnaujindamas prieš 20 metų verstą tekstą.

Dėkojo savo pirmajam pali kalbos mokytojui iš Indijos, paskatinusiam išversti šį kūrinį į lietuvių kalbą. Dėkojo dr. D. Razauskui, sėdusiam naujai peržiūrėti vertimo tekstą, jį redaguoti ir pagerinti. Dėkojo savo žmonai Eglei, pirmajai vertimo skaitytojai ir redaktorei. Atskirą padėką skyrė „Sofoklio“ leidyklai, kuri savo lėšomis išleido šį atnaujintą leidimą.

Prof. N. Kardelis, kalbėdamas apie „Dhammapadą“, pažymėjo kūrinio svarbą ne tik orientalistams, bet visiems kultūringiems žmonėms. Nors tai labiau filosofinis nei religinis tekstas, vakariečiams kyla iššūkių tinkamai jį suvokti ir interpretuoti: aiškūs bendražmogiški aforizmai, bet už jų slypi specifinės budistinio pasaulėvaizdžio reikšmės. Todėl labai svarbus knygos pradžioje skelbiamas istorinis vertėjo straipsnis „Evaṁ me suttam. Apie ankstyvojo budizmo bendruomenę, kanoną ir kalbą“.

Reikšmingi ir kūrinio pabaigoje pateikti išsamūs tekstologiniai, semantiniai paaiškinimai. Lygindamas pali kalbą su lietuvių kalba, profesorius pažymėjo panašią sakinio struktūrą, – tėkmė, bangavimas – randama daug giminingų žodžių. Archainė sklandi teksto sintaksė atskleidžia jo unikalią vietą pasaulinių civilizacijų kontekste.

Pateikdamas įdomių įžvalgų apie vertimo meną, prof. N. Kardelis taip pat lygino šį kūrinį su graikiškais Herakleito tekstais, o ir paties pavadinimo komponentas „pada“ atrodo visiems lietuviškai suprantamas.

Į diskusijos vedėjo dr. D. Valančiūno pastebėjimą, kad „kalba yra kaip įrankis atrakinti tekstą“ ir klausimą, kokių kilo iššūkių antrą kartą dirbant su tekstu, knygos redaktorius dr. D. Razauskas sakė, jog iš naujo pasidžiaugė kadaise nuveiktu darbu.

Pritardamas vertėjo akad. A. Beinoriaus pratarmėje išsakytai minčiai, kad „nelengva ir lietuviškai perteikti grakščią, elegantišką originalo ritmiką, kupiną savitų budistinių metaforų, iš kurių tebedvelkia dar prieš mūsų erą skambėjusios kalbos dvasia“, redaktorius teigė, kad lietuviškas vertimas tikrai pavyko ir yra puikus. Juk versti – tai ne tik perteikti prasmę, bet išlaikyti kalbos ritmikos savybes, foninius sąskambius.

Tai tarsi ne tik „stebėti saulės apšviestus lapus, bet ir išvysti šešėlyje esančius“. Akad. A. Beinorius, dar kartą dėkodamas redaktoriui už atliktą reikšmingą darbą ir glaudų bendradarbiavimą, išskyrė didelį jo jautrumą lietuvių kalbai.

Kvietė nepamiršti, kad „Dhammapada“ – tai pasaulio budistams brangus šventraštis, todėl svarbus ir pagarbus santykis su juo.  Akademikas dar atkreipė dėmesį į knygos viršelį: „Tai mano paties atrastos, atkapstytos ir leidyklai pasiūlytos Budos pėdos, džiaugiuosi kad leidėjai sutiko jas skelbti, nes jos ne tik puošia, bet ir tiesiogiai siejasi su knygos pavadinimu“, – kalbėjo apie viršelyje pavaizduotą I–II amžiaus Šiaurės Indijos Gandharos laikotarpio meną reprezentuojančią kalkakmenio plokštę, kurioje vaizduojamos garbinamos Budos pėdos (Buddhapada).

Pabaigoje į diskusiją įsitraukė ir klausytojai, dalyviai atsakė į jų gausius klausimus.

Plačiau apie „Dhammapada: mokymo pėdos“ skaitykite akad. Audriaus Beinoriaus interviu portalui 15min.lt čia.

Parengė Aurika Bagdonavičienė, LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus vyr. koordinatorė