Iš pažiūros pats klausimas antraštėje gali atrodyti absurdiškai. Tarsi tarp tautos ir valstybės būtų prieštara. Maža to, tarsi tai – ne viena visuma. Visgi jei klaustume – kas iš ko ir kas dėl ko – pirminis klausimas įgautų gilią prasmę. Atsakymai į šį klausimą nėra akivaizdūs ir juos verta pagvildenti.
Jei žiūrėsime į šiandien vyraujantį istorijos ir politikos pasakojimą, kyla įspūdis, jog tauta save galutinai išpildo ir išbaigia savo sukurtoje valstybėje, o sukūrus valstybę joje ištirpsta. Lietuvių gentys minimos iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, vėlesniais laikais lietuvių tautos gyvenimas aptariamas caro, kaizerio ar sovietų okupacijos laikais, bet ką žinome apie lietuvius Lietuvos valstybėje?
Kiek tauta lieka savarankišku subjektu? Ar ji save reprezentuoja tik per valstybę, kuri – demokratijos ir praktinės realybės požiūriais – visada buvo ir bus įvairių tautinių bendrijų bendrabutis? Visa, ko galima pasiekti, tai kad dauguma butų šiame bendrabutyje priklausytų titulinei tautai. Bet, būdama bendrabučiu, valstybė stokoja tiek moralinės, tiek politinės teisės kalbėti vienos tautos vardu. Visi piliečiai – lygūs.
Vladas Putvinskis tautą ir valstybę lygino su koja ir batu. Mykolas Riomeris skyrė etninę ir pilietinę tautą. Antanas Smetona rašė, kad lietuvių tauta yra valstybės kūrėja, o tautinės mažumos – jos pagalbininkės. Visos šios mintys turi tam tikrą pagrindą. Ką gi, pakalbėkime apie tautą plačiau nei leidžia kraujo ar kalbos ryšiai.
Ką tauta – ar šią sąvoką suprastume etnine, ar pilietine prasme – šiandien gali? Konstitucija numato jai teisę valdyti save tiesiogiai arba per išrinktus atstovus. Bet čia pat įkalti saugikliai nuo to, kad tauta save valdytų tiesiogiai. Jai palikta tik rinkti tuos, kurie valdo. Tai – jau ne tauta. Net ne pilietinė visuomenė, kurios sąvoka dabar spekuliuojama, keičiant ja tautos sąvoką. Tai – tik elektoratas ir ne daugiau.
V. Putvinskis, kurdamas Šaulių sąjungą, siekė ją paversti karine lietuvių tautos reprezentacija. Kas iš jos liko šiandien? Tik dar viena valstybinė institucija, kurios vadovą skiria valstybės Vyriausybė. O jei vadovas pasirodo pernelyg savarankiškas – jį nušalina. Ką tai turi bendro su šaulių kūrėjo vizija? Ne kažin ką.
Dar vienas pavyzdys, kaip valstybė perima iniciatyvą iš tautos – Kovo 11-osios eitynės. 2009 m. grupė visuomenės veikėjų pradėjo (anot kitų šaltinių – pratęsė ir įteisino ankstesnes) Nepriklausomybės dienos eitynes. Berods 2016 m. valdžia valstybės vardu sukūrė alternatyvią eitynių tradiciją, išsigandusi vis augusio tautos eitynių populiarumo. Ar pirminės demonstracijos rengėjai padarė klaidų? Tikrai taip. Demonstratyvi sąsaja su viena subkultūra ir atsiribojimas nuo palaikančių politinių organizacijų šį renginį marginalizavo.
Nežiūrint to, faktas lieka faktu. Ir šiuo atveju valstybė perėmė iniciatyvą iš tautos. O dabar valstybė veržiasi ir į kitų visuomenės institutų erdves, pradedant šeima, baigiant bažnyčia. Nors Konstitucija įsakmiai pabrėžia, kad vaikų auklėjimas – išskirtinai šeimos prerogatyva, valstybė nustato švietimo normas, kurioms didžiuma visuomenės prieštarauja, pradedant lytiškumo ugdymo programomis. Bažnyčioms kol kas formaliai tebeleidžiama mokyti pagal savo kanonus, bet virš jų Damoklo kardu jau kybo BK 170 straipsnis.
Žinoma, anarchija nėra teigiama alternatyva. Jei sakytume, kad svarbu tik tauta, bet ne valstybė, prarastume teisę reikalauti iš tautinių mažumų bendrijų teritorinio ir pilietinio patriotizmo, o pačių lietuvių būtis savoje šalyje liktų Amerikos indėnų ir Australijos aborigenų lygyje. Požiūris – jei valstybę valdo ne tie, tai jau – ne mano valstybė, pagimdė penktąją koloną tarpukario Lietuvoje ir įkvepia tokią koloną šiandien.
Visgi nuo Vinco Kudirkos laikų Lietuvos valstybės kūrėjai matė šią valstybę kaip erdvę, kurioje lietuvių tauta galėtų veikti, kurti ir klestėti savarankiškai, kaip politinis subjektas. Sukūrus valstybę tauta turi likti subjektu, kuris valstybę pajungia sau, bet ne valstybė pajungia tautą. Tegul tai bus pilietinė tauta, jei tik jos pagrindą ir daugumą sudaro etninė. Be lietuviškojo tautinio prado Lietuvos valstybė praranda prasmę. Tada nėra skirtumo, ar priklausyti Briuseliui, ar Maskvai, ar kitam užsienio šeimininkui.
Tautos interesas šiandien – išsaugoti suverenią valstybę. Europos Sąjunga gali būti tik valstybių sąjunga, bet ne sąjunginė valstybė. Tokioje jau gyvenome. Tačiau dar svarbesnis klausimas, kiek Lietuvos valstybėje bus atstovaujama lietuvių tauta. Taigi, valstybė kyla iš tautos ir egzistuoja dėl tautos. Neatmetant istorinių tautinių mažumų, bet lipdant jas kaip raumenis aplink stuburą, kuris yra etninė lietuvių tauta.
Dėmesio dėmesio dėmesio
* Mirtinas pavojus Tautai bei Lietuvai *
Citata
„Bemaž trečdalį Lietuvos žemių yra supirkę užsienio fondai. Aš pats nuomojuosi dalį žemės ūkininkavimui iš vokiškų fondų.“ (Lietuvos ūkininkas – milijonierius)
Tikrovėje nežinia ir todėl reikia skelbti registrų centro skaičius.
2003 sausio 23, seime s_u_k_l_a_s_t_o_j_u_s 47 straipsnį, naujo pavyzdžio konstitucijos knygelėje nebėra konstitucinės nuostatos buvusio tokio sakinio – “Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.”
Vadovaujantis naujausio pavyzdžio s_u_k_l_a_s_t_o_t_o_s konstitucijos knygele yra panaikinta žemės priklausomybė valstybei ir piliečiams, leidžiant užsienio subjektams įsigyti (sukčiavimo būdu pasisavinti) Lietuvos žemę.
1996 birželio 20 bei 2003 sausio 23, buvo suklastotas konstitucijos 47 str (žemės tema) svetimšalių naudai, pažeidžiant konstitucijos 153 str nuostatą.
Kai buvo suklastotas konstitucijos 47 str (žemės tema) svetimšalių naudai, Lietuva tampa Palestina 2. Svetimšaliai užsieniečiai perima šeiminikavimą Lietuvos žemėse.
Katastrofa
Lietuviai, organizuokimės Lietuvos žemės susigrąžinimą iš sukčių užsieniečių.
Visi seimo nariai nuo 1996 birželio 20 buvusieji bei iki šiol esantieji (…) yra verti pačios didžiausios bausmės – tremties iš Lietuvos su Lietuvos pilietybės panaikinimu už tai, kad dirba seime Lietuvos žemgrobių svetimšalių naudai ignoruodami 47 str klastotę.
(Nuoroda: youtube Kas gali paneigti, kad V. Landsbergis sąmoningai norėjo išparduoti Lietuvą?)
1918 vasario 16, Lietuvos taryba paskelbė a_t_s_t_a_t_a_n_t_i nepriklausomą Lietuvos valstybę (LDK) ir buvo pradėtas a_t_s_t_a_t_y_m_a_s, kai 1918 liepos 11 Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, bet 1918 lapkričio 2 Lietuvos Valstybės Taryba buvo bolševikų priversta atšaukti (LDK) a_t_s_t_a_t_y_m_ą ir pradėti (niekada istorijoje nebuvusios Lietuvos) bolševikinės respublikos kūrimą. Pilsudskininkams nepatiko bolševizmo užvaldytoje Lietuvoje (LDK) valstybės a_t_s_t_a_t_y_m_o sužlugdymas ir pradėjo šeimininkauti Lietuvoje. Jei ne bolševikai, nebūtų karo su pilsudskininkais ir turėtume a_t_s_t_a_t_y_t_ą (nepriklausomą nuo Lenkijos, nuo kremlinių ruskijos) LDK valstybę ir be karo židinio LDK Ukrainoje, dabar.
LDK vyrai, gerbiant karalių Gediminą, ruoškimės LDK Lietuvos valstybės atstatymui.
>LKJP
Tai, kad karalius Gediminas su visa karalyste ne bet kaip karaliavo, o ant tų pačių pamatų, kur dabar stovi Arkikatedra turėjo pasistatę h=10 m ir b x b=22,5 m. x 22,5 m laiptuotą piramidę su Aukuru viršuje, dokumentuotai ir ne tik apie ją galima pasiskaityti 2 – jų dalių (ofsetas + e-formatas su USB raktu) 283 p. knygoje “Istorija pareinant į Lietuvą” (Patogupirkti.lt), kurią 2023m. gruodžio mėn. išleido Klaipėdos universiteto leidyklos žmones. Dėkoju.
Tauta ar valstybė? Vargu, ar klausimas gali būti taip keliamas, nes Tauta turi Valstybę, o Valstybė – Tautą.
Turime bolševikų primestą mums respubliką-1 bei respubliką-2.
Nuo 1918 vasario 16-tosios vis dar neturime atstatytos LDK valstybės, carų sunaikintos, bolševikų naikinamos iki šiol.
LDK jau nebeliko po Liublino unijos – atsirado Vieningos ( t.y. praktiškai lenkiškos) tautos respublika arba Žečpospolita.
Teks atstatyti, vadovaujantis vasario 16-tosios dokumente užrašyta signatarų valia, jei gerbiame juos.
Mariui Kundrotui – artinantis link Lietuvos (iš užribių).
Gera paskata, traukti iš savęs, ir savimpi Lietuvą bei Lietuvai
(tartum iš pelkės po šimtmetinių nelaimių), aišku kiekvienam žingsnyje bei
mirksnyje ir Joną Basanavičių su Didžiuoju Vyteniu iį Vilnių, sostinę, ar 1305 m.
ar 1918 m. susigrąžinant. Tikriauisiai
Jonas Basanavičius ir Didysis karalius Vytenis
labioausiai nuo “istorijos nustumtos” asmenybės – Valstybės vadovai
(pripažinti/nepripažinti).
Tad Mariaus esgesyje (žodžiuose) stoka esmiškos atminties bei atspirties
(nuo užpelkėjusių dugnų);
“Paskaita iš Lietuvos istorijos / parašė M. Šalčius. New York :
Tėvynės mylėtojų draugija, 1918 m. 96 puslapiuose
“Vienybės lietuvninkų” Brooklyn (Brūklyne) spausta.
Matas Šalčius, – iš Amazonijos žemyno krantų (taip, nuo šiol
ne vespučyno “Amerikyno” pravardu vadintinas Žemynas) per
Sibirus pokarinės-revoliucinės sumaišties laike pargrįžtantis
…susidūręs su čekų “Sakalų” visuomeninės savyginos draugovės
pavyzdiniais “elementais”- nariais, ir tuo pat nuo Japonijos samurajų
legendų potyrio kūrybiškai mokytojo-korespondento (der ne žurnalisto!)
sielai suvirpėję pradmenys TAUTOS APGINTIES: idealaus gyvo darinio.
Padarinius (būtent V.Pūtviui) matome.
Todėl VASARIO 16-tos
– 123 metų “pelkinės pragarmės” meto ištraukimo iš bevalstybingumo stebuklą
“užsatinėt” kažkuo kitu nuolat, pastoviai ir visuotinai ant JONO BASANAVIČIAUS
– Pirmojo 100 minučių Lietuvos Laisvės valstybingume Vadovo –
jau turi tapt ne tik, kad nedora, nepadoru, bet tiesiog ir “nemadinga”
(panašiai “nemadingai” kala ant pamato, po pamatu Šaulių sukūrime,
BE MATO ŠALČIAUS).
Taip ir po lašą, po žodį du, – dingsta Tautos, VALSTYBĖS.
(derėtu ALKUI.LT iš po “atodangų” pastabas skelbt, – idant Tauta nebūtų klaidinama).
Atsiprašome, padėkodami ir Didžiojo Vytenio atminimui (kuris ant savojo piliakalnio
Gediminui pavedęs pilį ręst), ir Jonui Basanavičiui bei
Matui Šalčiui (vis po Vladu Putviu “slėgtainimam”).
Nors Mariaus pastanga, pagal visą savasties esybę – itin pagirtina. Pasitaisys.
Be didelių išvedžiojimų visgi negalima nematyti, kad yra faktinio pagrindo Vytenį laikyti apie 1263 m. gimusiu ir karalienės Mortos valia jos sesers išaugintu Mindaugo sūnumi. Mat, kaip žinoma iš šaltinių, Popiežius leido Mindaugui, kad Lietuvos karaliaus karūną paveldėtų jo sūnumi. Kronikose pradžioje Vytenis yra paminėtas kaip karaliaus sūnus, vėliau – apie 1290 metus jam ėmus valdyti vadinamas – ‘rex Viten”. Jokių duomenų šaltiniuose apie jo tapimo karaliumi ceremonijas nėra. Taigi laikytina, kad Vytenis karaliumi Vakaruose buvo pripažįstamas pagal tai, kad buvo Mindaugo sūnumi ir žinant, kad Popiežiaus buvo leista karaliaus karūną paveldėti jo sūnui. Tokiu atveju “Laiškus” moterišku vardu – Gedeminne pasirašiusi gali būti laikoma jo dukra. Toliau einant, Kęstutį būtų pagrindo laikyti jos sūnumi.
Gal galite nurodyti viduramžių metraštį ar mokslinį šaltinį, kuriame rašoma kad Gedeminne buvo moteris ir Vytenio dukra? Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad Gediminas buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butvydo sūnus ir Vytenio brolis, o ne Vytenio dukra. vle.lt/straipsnis/gediminas/
− lt.wikipedia.org/wiki/Gediminas
Gediminas (lot. Gedeminne,[1] Gedeminnus;[2] ~1275–1341 m.) – Lietuvos didysis kunigaikštis iš Gediminaičių dinastijos, pavadintos jo garbei. Titulavosi lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos kunigaikščiu.
Dėl ‘Gedeminnus’ reikia tirti tekstą, kokiame linksnyje žodis pavartotas.
Visi faktai, kuriuos analizuojant samprotaujama, yra vadovėliniai – visiems žinomi. Žodis “Gedeminne” yra lotyniškai “Laiškus” rašiusiojo įsivardijimo pavadinime. Taip pat – žinomas. Iš žodžio struktūros matosi, kad jis yra lietuviškas bei veikiau yra moteriškos, o ne vyriškos giminės žodis. Suprantama, kad juos rašiusysis pats gerai žinojo kaip lietuviškai skamba tas žodis. Taigi pagrindo manyti, kad jį iškraipė koks kitatautis raštininkas, maža. Enciklopedijos rašytos pagal Lenkijos istorijos kurpalį, o pagal jį Gediminas yra Lenkijos karaliumi tapusio Jogailos senelis – dinastijos pradininkas. Taigi Algirdą – Jogailos tėvą reikia daryti Gedimino sūnumi ir taip Vilnių su visa Lietuva vyriška paveldėjimo linija garbingai prijungti prie Lenkijos karalystės. Tačiau galima matyti istorinių faktų, kurie prieštarauja tai lenkybei Lietuvos istorijoje. Tad vienas iš jų yra galimai kaip moteriškas žodis užrašytas Gedimino vardas. Čia paimtas tik vienas faktas iš esančių kelių Gedimino klausimui kelti.
vaizduoti . Samprot Jis iš strukrūros mo- akivazdu yra pnašus į akivaizdu, kad
Atsiprašau, čia per neapsižiūrėjimą atsisiuntė ir kažkoks žodžių prielipas.
Matyt, gyvenate savo istorinių fantazijų pasaulyje, nes nei vieno mokslinio ar metraštinio šaltinio , įrodančio, kad Gedeminne buvo moteris, o ne vyras, pateikti negalite.
Tai Jums derėtų įrodyti, kad istorinio šaltinio lietuviškas žodis Gedeminne, rašytas paties lietuvio, taigi nėra pagrindo prieladai, kad galėtų būti iškraipytas, yra ne moteriškos, o vyriškos giminės. Tačiau išskyrus ad hominem daugiau nieko negalite pasakyti. Matyt, Jums mieliau gyventi lenkizmo šimtmečiais primestu politikavimu Lietuvos istorija.
Tautos namai yra jos žemė, gavusi vietų vardus tautos kalba. Santykiams su kitomis tautos subjektėmis bei pačioje savyje tvarkytis sukuriama valstybė. Tokiu atveju savo tautiškumo atsinešti kaip lygaus į kito tautiškumo žemę, sėti savo tautiškumą jau savąjį turinčioje žemėje negalima. Tokiu atveju pilietiškumas turi dvi dedamąsias – valstybiškąją ir tos žemės tautiškąją. Kitataučio tautybė pilietiškumo gyvenant svetimoje valstybėje neturi, ji yra asmeninis reikalas, nesantis ir žmogaus teisių dėmeniu. Tad “Visi piliečiai – lygūs”, reiškia, kad viešajame gyvenime privalo vartoti tos žemės tautos kalbą, kuri naturaliai yra tapusi valstybine kalba bei turėti lygias teises kaip valstybės ir tos žemės tautos piliečių teisių subjektai. Žodžiu, atsinešti kitos žemės tautiškumą ir jį statyti į piliečio teisių rangą tautiškai svetimoje žemėje negalima. Ir to neleidimas nėra joks piliečių lygumo, asmens ar žmogaus teisių pažeidimas. Tokia yra iš senovės einanti dalykų logika.
Valstybinė lietuvių kalba turi vienyti visus Lietuvos piliečius, kokios kilmės jie bebūtų. ( remiuosi buvusio Latvijos prezidento Valdžio Zatlero pasakymu apie valstybinę latvių kalbą ir Latvijos piliečius ).
Demokratija nereiškia, kad valstybės kaip tokios turėtų nelikti, kaip kad dabar matosi iš valstybės valdymo veiksmų bei dažno žmogaus demokratijos supratimo – esu aš – man valstybės ir jos tautos nėra.
Demokratija yra laisvas ne prievartinis veikimas būtent valstybės ir jos tautos stiprinimo kryptimi. Leisti valstybėje reikštis neapykantai tautos kalbos jos raidžių atžvilgiu yra antidemokratiška, antivalstybiška, antitautiška. Tai gegužiuko perėjimas svetimame lizde. Taip vertintinas Seimo ir Prezidento atliktas 3-ijų svetimos kalbos raidžių “susodinimas” į valstybiškųjų ir lietuviškųjų raidžių vietą Lietuvos žemėje.
Kuriame komentare neigiamas valstybės būtinumas?
Čia, kaip suprantu, kalba ne apie tiesioginį to neigimą, o apie slypintį reiškiamų pažiūrų ir atliekamų veiksmų turinyje, suprantant, kad valstybės be tautos, o tautos be valstybės egzistavimas yra negalimas. Jeigu tu nekenti lietuvybės, lietuvių kalbos raidžių, tai nekenti ir Lietuvos valstybės. Tai va.
Parašiau, Mikai, kad šimtu procentų su jumis sutinku, bet dingo šis komentaras kaip šamo gerklėn.
komentarų dingimas primena „perestrojkos” laikų juokelį:
– „V sovetskom sojuze suščestvujet tolko SVOBODNAJA pečatj, a vsia ostaljnaja zapreščena”
Žavu? 🙂
ES tęsia SSSR karą prieš buržuazinius nacionalistus:
YouTube: ЕЩЕ УДАР – СОКРУШЕНИЕ ФРАНЦИИ: ИНКВИЗИЦИЯ И ЛЕ ПЕН #веллер 31 03 2025