Keliaujant Labanoro giria, Labanoro ir Kaltanėnų miestelių pusiaukelėje, rodyklė kairėje plento pusėje kviečia pasukti link Labanoro partizanų (Kiauneliškio) mūšio vietos, buvusių dviejų stovyklaviečių.
Iki jų reikia važiuoti ar žygiuoti Labanoro regioninio parko Kiauneliškio gamtinio rezervato vingiuotu 2 km ilgio miško keliuku.
Pirmoji – Antano Krinicko-Romelio būrio stovyklavietė. Dabar buvusio bunkerio vietoje žiojėja didžiulė katurkampė duobė, greta – Genocido centro Vyčio kryžiaus trikampiai stulpeliai, regioninio parko įrengtas informacinis stendas.
Už 300 metrų – antroje, Apolinaro Juršio-Vytenio būrio stovyklavietė: išlikusi panašaus dydžio bunkerio duobė – greta Vyčio kryžiaus stulpeliai.
Pradžia – Labanoro girioje, netoli Vasiuliškės ir Kiauneliškio kaimų, 1944 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais įrengta Apolinaro Juršio-Vytenio būrio partizanų stovykla.
1945 m. gruodžio-sausio mėnesiais, nuo Vytenio būrio stovyklos apie 300 m į PV, įrengta Antano Krinicko-Romelio būrio partizanų stovykla. Stovyklose buvo įrengti vadinami „Kauno“ ir „Margio“ bunkeriai su apkasais, maisto sandėliais, virtuvėmis, arklide, šuliniu.
Abejos partizanų stovyklos gyvavo iki 1945 m. kovo 11-13 d. mūšio. Šiame mūšyje stovyklas priešai sunaikino, žuvo apie 80 partizanų.
Dabartinėje Švenčionių rajono savivaldybėje, vadinamuose „Kauno“ ir „Margio“ bunkeriuose, ir jų aplinkoje,1945 m. kovo 11-13 d. įvyko vienas didžiausių Lietuvos partizanų mūšių su NKVD ir raudonarmiečių daliniais.
NKVD pagal užverbuoto partizano, agentūriniu slapyvardžiu „Šarovas“, ir kitus operatyvinius duomenis, išsiaiškino LLA Tigro rinktinės Antano Krinicko-Romelio ir Apolinaro Juršio-Vytenio partizanų bunkerių vietas.
Abiejuose bunkeriuose buvo įsikūrę maždaug po 60 partizanų. Partizanai buvo stipriai įsitvirtinę, pasiruošę pozicinėms kautynėms: bunkeriuose įrengtos šaudymo angos, atsišakojantys gynybiniai apkasai, ant bunkerių viršaus supilta apie 1 m storio žemių sluoksnis.
Žiemojimui įrengtos lauko virtuvės, arklidės, iškasti šuliniai. Mūšio išvakarėse Tigro rinktinės štabo vadai sužinoję apie gausų NKVD kareivių telkimąsi Kiauneliškio, Vasiuliškės kaimuose, įsakė Romelio ir Vytenio partizanams pasitraukti.
Priešai, teigiama jų buvę apie 300, apsupę iš P ir R, pirmiausia puolė A. Krinicko-Romelio „Kauno“ bunkerį. Atsitraukiantys „Kauno“ bunkerio partizanai raisto pusėn, Š, ŠV kryptimi, dar laisviems, už 300 m įsikūrusiems A. Juršio-Vytenio „Margio“ partizanams pranešė apie gausias enkavėdistų pajėgas ir patarė trauktis.
Visas A. Juršio-Vytenio būrys, laisvai galėjęs pasitraukti, nepaisydamas perspėjimų apie gausius priešų dalinius, vado Vytenio įsakymu pasiliko kautis. Iš viso pasitraukė apie 40 „Kauno“ bunkerio partizanų. Kiti, apie 20, pasiliko priešintis.
Apsuptiems partizanams pagalbon iš Tigro rinktinės štabo bunkerių naktį atžygiavo dvi kuopos, apie 300 partizanų, stovyklavusių Labanoro girioje prie Luknos upelio. 1-ai kuopai vadovavo Jonas Kimštas-Dobilas, 2-ai kuopai – Vincas Žaliaduonis-Rokas.
Priėję „Kauno“ bunkerį staiga puolė prie laužų sėdinčius kareivius. Priešai nesitikėję atakos pakriko, laikinai atsitraukė, daug jų ir nukauta. Pralaužę apsupties žiedą štabo partizanai ketino išvesti ir „Margio“ bunkerio partizanus.
Remiantis partizanų atsiminimais, A. Juršio-Vytenio būrio partizanai arti neprisileido pagalbininkų, galbūt įtarę klastą nušovė net vieną štabo partizaną, nepasinaudojo galimybe trečią kartą pasitraukti ir liko kautis.
„Margio“ bunkeris buvęs geriausiai įrengtas, partizanai turėjo daug ginklų, šaudmenų, tačiau pervertino savo jėgas. Rusai pastiprinimui iš Švenčionių ir Utenos kitą dieną išsikvietė papildomų dalinių. Teigiama, susidarė apie 2 tūkst. priešo kareivių.
Partizanai atsilaikė, kovėsi tris dienas, kol bunkerį priešai išsprogdino prieštankinėmis minomis, granatomis. Paskutiniais skaičiavimais žuvo 56 Vytenio būrio vyrai. Keli Vytenio būrio partizanai mūšio išvakarėse buvo išvykę vykdyti užduoties.
„Kauno“ bunkeryje iš nenorėjusių ar nespėjusių pasitraukti partizanų mūšio pabaigoje liko gyvų tik 7. Išgyvenusio, kontūzyto partizano, politinio kalinio Liudviko Malakausko pasakojimu, vienas partizanas dar nušovė pro išsprogdintą bunkerio angą vidun virve besileidžiantį enkavėdistą leitenantą, tuomet suklaupę ratu sukalbėjo maldą ir prieštankine granata susisprogdinę.
Taip pat enkavėdistai iškasė ir prie šiame mūšyje žuvusiųjų pridėjo anksčiau žuvusius ir prie bunkerių palaidotus kelis partizanus. Žuvo ir 3 atžygiavusieji štabo partizanai. Iš viso abiejų Antano Krinicko-Romelio ir Apolinaro Juršio-Vytenio būrių žuvo per 80 partizanų. Nukauta per 200 priešų kareivių.
Apytikslis žuvusių partizanų ir priešų skaičius pateiktas remiantis gyventojų vežusių palaikus, Švenčionių kalėjimo kalinių, užkasusių partizanus, pasakojimais, kitų liudytojų atsiminimais. Suskaičiuota užkastų apie 80 partizanų kūnų. Priskičiuoti ir 3 anksčiau žuvę partizanai, prie „Margio“ bunkerio buvę palaidoti, stribų iškasti ir atvežti prie Švenčionių m. Dabar buvusi užkasimo vieta, tarp Švenčionių m. ir Cirkliškio gyvenvietės – Labanoro mūšio partizanų kapai (unikalus kodas 17284).
Okupantų – sovietų karių palaikai palaidoti Švenčionyse ir Švenčionėliuose, dab. vadinamose Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietose.
Apie Lietuvoje vykdytus Sovietų Sąjungos karo nusikaltimus – smurtą genocidą mažai dar rašoma, kalbama, tarsi paliekama istorijai, istorikams.
Patys kryžiai, paminklai neprabils, tik nuolat lankant, tvarkant partizanų kautynių ir žūties vietas, jų ir ryšininkų kapus, apie tai kalbant, rašant, Lietuvos pasipriešinimo rusiškiesiems agresoriams, partizaninio karo istorija išliks „gyvąja, minėtina, gerbtina istorija.
Tragiški skaičiai
Per 1944 – 1953 metų partizaninį karą žuvo apie 50 tūkstančių, o žuvusiųjų sovietų sąjungos kareivių – apie 1700. (Algimantas Kasparavičius, optv)